Pradžia Turinys

NACIONALINIS FOTOPROJEKTAS „LIETUVA IR MES“ – UNIKALI IŠLIEKAMOJI VERTYBĖ ATEITIES KARTOMS IR KIEKVIENAM IŠ MŪSŲ

Lietuvos Valstybės atkūrimo 100-mečio ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio proga rengiamo mūsų šalies reprezentacinio fotoalbumo tikslas – užfiksuoti istorinį momentą. Šis fotoprojektas – tai nedviprasmiškas ir akivaizdus įrodymas, kad kiekvienas iš mūsų, turintis aiškų norą bei sveiką užsispyrimą, gali ir siekia savo gyvenimo tikslų bei svajonių ČIA ir DABAR, LIETUVOJE.

Kokie LIETUVA ir MES esame ŠIANDIEN, pasitinkant 30-ties metų Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo jubiliejų? Valstybės ir visuomenės veikėjų, verslininkų ir mecenatų, kultūros ir meno kūrėjų, mokslininkų, sportininkų, dvasininkų ir kitų mūsų visuomenės atstovų fotografiniuose atspindžiuose siekiama autentiškai perteikti jų bendražmogiškąją pusę – gyvas emocijas, kasdienę veiklą, gyvenimiškas situacijas ar laisvalaikio akimirkas – bei priminti, kad ŠIANDIEN MES PATYS esame savo ir visų mūsų šalies ateities sėkmės kūrėjai.

Fotoalbumo „LIETUVA ir MES“ iškilmingas pristatymas įvyks Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje 2020 metų kovo mėnesio 11-ąją dieną „Lietuvos garbės – 2020“ apdovanojimų metu tiesioginiame TV-3 eteryje minint jubiliejines 30-ąsias Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo metines.

Reprezentacinis, monumentalus ir unikalus, iš daugiau nei 500-ų specialiai šiam fotoprojektui sukurtų, niekur anksčiau nepublikuotų bei konceptualiai įvairiaspalvių fotografijų sudarytas albumas leis mūsų šalies partneriams, draugams ir svečiams iš arčiau pažinti ŠIANDIENOS LIETUVĄ, o mūsų vaikams, anūkams ir ateities kartoms – prisiliesti prie Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečio ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-mečio tarpsnio nuotaikos, emocijų bei kasdienio gyvenimo akimirkų.

Skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo 100-osioms metinėms
ir
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 30-osioms metinėms paminėti


Dedicated to the 100th anniversary of the restoration of the state of Lithuania
and
the 30th anniversary of the restoration of independence of the state of Lithuania

Nacionalinio fotoprojekto „Lietuva ir mes“ globėjas –
Lietuvos Respublikos Prezidentas
Valdas Adamkus
Patron of the national photography project Lietuva ir mes (Lithuania and Us) –
President of the Republic of Lithuania

Prodiuseris ir idėjos autorius / Producer and concept author Gytis Daugėla
Kūrybos prodiuserė ir fotografė / Creative producer and photographer Živilė Zimnickaitė



Fotografai / Photographers:
Algimantas Aleksandravičius
Ramūnas Danisevičius
Andrius Repšys
Algirdas Kubaitis
Gedmantas Kropis
Augustinas Žukovas
Petras Malūkas
Raimundas Adžgauskas
Linas Šapnagis


IT sprendimai / IT Solutions
Dionizas Kurulis-Baukus





Organizatorius ir leidėjas
VšĮ Tikra produkcija“, 2020


Coordinator and publisher
Public institution Tikra produkcija, 2020

Prezidentas Gitanas Nausėda   |   Diana Nausėdienė

Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda su žmona Diana Nausėdiene Šv. Jonų bažnyčios varpinėje Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

15
Prezidentas Valdas Adamkus   |   Alma Adamkienė

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma savo namuose Turniškėse, Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

17
Saulius Skvernelis   |   Silvija Skvernelė

Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas Saulius Skvernelis su žmona Silvija Skvernele, sūnumi Tadu Skverneliu ir dukra Egle Skvernele savo namų kieme Smigliuose, Vilniaus rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

19
Vytautas Landsbergis

Politikas, visuomenės veikėjas, faktinis Lietuvos vadovas, meno, muzikos ir kultūros istorikas profesorius Vytautas Landsbergis S. Daukanto aikštėje Vilniuje, 2019–ųjų gegužės 1–ąją, švenčiant 15–os metų Lietuvos narystę Europos sąjungoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

21
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimo posūkis buvo sprendimas palikti darbą IBM korporacijoje ir leistis į nuotykį, į kurį mane šaukė Dievas. Tuo laiku neįsivaizdavau, kas manęs laukia, ir, tiesą sakant, šiandien taip pat neįsivaizduoju, bet esmė buvo nutarti, kad Dievo planams duosiu pirmenybę prieš savo planus. Priėmiau Jį būti mano kelionės bendražygiu ir to niekada nesigailėjau.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Sakyčiau, jaudina tas sumažėjęs imlumas amžinybės klausimui, tas didelis foninis triukšmas, kuris trukdo išgirsti Dievo ir sąžinės balsą. Žmogus, kuris pamiršta, kad turi nemirtingą sielą, labai save nuskurdina. Yra mirtis, bet nėra pabaigos. Štai ką reikia prisiminti visų praeinančių aktualijų kontekste.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

"Viskas išeina į gera mylintiems Dievą." Tai apaštalo Pauliaus žodžiai. Ir, man atrodo, kuo sunkesni laikai, tuo svarbiau tai žinoti. Mūsų tikrovė nėra plokščia, yra dar ir vertikali kryptis – į viršų. Tai pakeičia žaidimo taisykles.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mano svajonė yra šventumas. Kartais galvojame, kad šventumas – tai kokios nors ypatingos dorybės. Bet giliausia prasme šventumas – tai santykis. Santykis su Dievu, kuris myli tobula meile, ir kurį aš norėčiau mylėti tuo būdu, kokiu esu pašauktas mylėti. Šventumas – tai grįžti namo. Į Tėvo namus. Dar galima pasakyti, kad šventumas – tai tobulai būti savimi. Kas to nenorėtų?

Gintaras Grušas

Arkivyskupas Gintaras Grušas Vilniaus Katedros aikštėje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

23
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime lūžio metai buvo 1968-1969-ieji. Jau buvau tarnavęs penkiose parapijose, 1968 m. buvau įsijungęs į Jėzaus Draugiją, o 1969 m. sovietinė valdžia uždraudė atlikti kunigo pareigas ir buvau priverstas dirbti gamykloje bei melioracijoje. Tuomet subrendo pasiryžimus priešintis prievartai ir tokiu būdu šalia oficialios kunigo tarnystės atsirado pogrindžio leidiniai – “Kronika” bei “Aušra”, susikūrė Katalikų komitetas tikinčiųjų teisėms ginti ir dar daug kitokios pogrindžio veiklos. Pasitvirtino taisyklė, kad nėra to blogo, kuris neišeitų į gera.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Matau žmonėse daug savanaudiškumo, pinigo ir malonumų garbinimo. Aiškiai matau, kad išblėsus tikėjimui, žmogus praranda esminį pamatą, kurio neturėdamas nesijaučia laimingas ir pradeda blaškytis. Mane liūdina dabartinis žmonių susipriešinimas, pesimistinis žvilgsnis į dabartį ir ateitį ir, kas be ko, labia didelė emigracija. Vietoje Lietuvos statybos, žmonės bėga iš Lietuvos. Panašiai buvo ir sovietiniais metais: praradę tikėjimą žmonės emigruodavo į komjaunimą ir kompartiją.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Labai norėčiau visiems palinkėti branginti savo tautines ir religines šaknis. Praradęs šias šaknis, žmogus dažnai net nesuvokia, kiek daug jis praranda – atsiradusios dvasinės tuštumos neįmanoma užpildyti nei geru gyvenimu, nei pramogomis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau sugrįžti į XX a. septintą - aštuntą dešimtmetį, kai tarnavau Lietuvos žmonėms, atlikdamas eilinio kunigo pareigas. Man atrodo, tai buvo gražiausi mano gyvenimo metai, ir ne todėl, kad buvau jaunas, bet kad buvo daug noro, kiek įmanoma, pasitarnauti Lietuvai ir Bažnyčios bendruomenei.

Sigitas Tamkevičius

Kardinolas, Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius ant Kauno arkivyskupijos kurijos pastato stogo (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

25
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Živilė Zimnickaitė: esminis lūžis mano gyvenime buvo artimo žmogaus praradimas. Tai pakeitė mane visiems laikams. O širdyje apsigyvenęs praradimo jausmas kasdien primena apie mūsų būties trapumą, skatina gyventi čia ir dabar ir siekti dvasinės brandos.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Živilė Zimnickaitė: labai aiškiai išskirčiau tris dalykus, kurie mane jaudina. Tai – teisingumo sistema Lietuvoje, Lietuvoje gyvenančių ir emigravusių tautiečių susipriešinimas ir pastaruoju metu lyg ir mažėjančios, bet vis dar labai aktualios – patyčios.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Živilė Zimnickaitė: neprarasti žmogiškumo, atjautos ir meilės labiausiai pažeidžiamiems...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Živilė Zimnickaitė: tiek daug kuo dar noriu pabūti, daug ko išmokti, daug ką suprasti, į daug ką įsijausti. Turiu begalę svajonių, kuriuos širdyje vadinu tiesiog ateities planais. Ir visai nesvarbu ar viskas įvyks apie ką galvoju. Tiesiog tai suteikia man kasdienį džiaugsmą ir smagiu žingsniu veda pirmyn.

Živilė Zimnickaitė | Gytis Daugėla

Nacionalinio fotoprojekto „Lietuva ir mes“ organizatoriai: kūrybos direktorė bei fotografė Živilė Zimnickaitė ir fotoprojekto idėjos autorius bei prodiuseris Gytis Daugėla

27
Arvydas Sabonis | Ingrida Sabonienė

Olimpinis ir pasaulio čempionas, Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Arvydas Sabonis su žmona Ingrida Mikelionyte-Saboniene, dukra Aušrine bei sūnumis Domantu, Žygimantu ir Tautvydu „Pušų paunksmės“ viešbutyje Palangoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

28
Klaipėdos valstybinis jūrų uostas | Adomas Alekna

Klaipėdos valstybinio jūrų uosto kapitonas Adomas Alekna Laivų eismo tarnybos radiolokacinės kontrolės sistemos bokšte Klaipėdoje (A. Kubaičio nuotrauka)

29
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Milda Ivanauskienė: tikriausiai didžiausias mano gyvenimo lūžis nulėmė tai, kur dabar esu. Pradėjusi savanoriauti MO muziejuje (tuomet Modernaus meno centre), nutraukiau savo teisininkės karjerą ir modernus bei šiuolaikinis menas yra didelė mano gyvenimo dalis iki dabar. Tam didelės įtakos turėjo mano susitikimas su Danguole Butkiene.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Milda Ivanauskienė: švietimas ir kultūra – tai svarbiausios sritys galvojant apie mūsų visuomenę – jos augimą, brandą, ateitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Milda Ivanauskienė: nuolat mokytis, skaityti, domėtis; gebėti susitelkti ir nepamesti didesnio paveikslo dėl smulkmenų, intrigų, asmeninių interesų. Taip pat manau, kad reikėtų nepamiršti humoro ir paprastumo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Milda Ivanauskienė: svajočiau būti filosofe ar rašytoja.

MO muziejus | Viktoras Butkus | Danguolė Butkienė | Milda Ivanauskienė

„MO“ muziejaus steigėjai Viktoras Butkus (trečias iš kairės pirmoje eilėje) ir Danguolė Butkienė (antra iš kairės pirmoje eilėje), direktorė Milda Ivanauskienė (pirma iš kairės pirmoje eilėje) su „MO“ muziejaus kolektyvu „MO“ muziejuje Vilniuje (T. Stuko nuotrauka)

31
Rimantas Cibauskas | Reda Cibauskienė | Rugilė Cibauskaitė

Nekilnojamo turto bendrovės „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas, verslininkas, mecenatas Rimantas Cibauskas su žmona Reda Cibauskiene ir dukra Rugile Cibauskaite prie jo iniciatyva pastatyto paminklo Vydūnui, Klaipėdoje (A. Kubaičio nuotrauka)

32
Žalgiris

Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos nariai (iš kairės pirmoje eilėje): treneris Darius Maskoliūnas, vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius, gynėjai: Marius Grigonis, Rokas Jokubaitis, Lukas Lekavičius, Thomas Walkup, Karolis Lukošiūnas, puolėjas Artūras Milaknis, gynėjas K.C. Rivers, gydytojas Vytautas Kailius, fizinio parengimo treneris Nerijus Navickas; (antroje eilėje iš kairės): treneris Evaldas Beržininkaitis, treneris Tomas Masiulis, puolėjai Edgaras Ulanovas ir Paulius Jankūnas, vidurio puolėjai: Martinas Geben, Erikas Venskus, vidurio puolėjas Jock Landale; puolėjas Nigel Hayes, vidurio puolėjas Zach LeDay, fizinio parengimo treneris Justinas Grainys, kineziterapeutas Paulius Jacikas Kauno „Žalgirio“ arenoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

33
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vilius Šapoka: kai man buvo šešeri, tėvams atsirado galimybė po tremties iš Sibiro grįžti į Lietuvą. Prisimenu, kad tuomet aiškiai supratau, jog, nors esu gimęs toli, mano namai visada buvo čia. Čia aš noriu gyventi, dirbti, kurti, auginti vaikus. Aš tikiu, kad už gyvenimo prasmės suradimą esame atsakingi patys. Svarbiausius įvykius ir žmones savo gyvenime aš galiu apibūdinti vienu žodžiu – šeima. O iš ten ir pagrindinis noras siekti daugiau, tobulėti ir būti geresniu žmogumi - būti pavyzdžiu savo vaikams.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vilius Šapoka: su laisve mums atsirado ir nauji tikslai. Kai kurie neapibrėžti, kintatys, neaiškūs. Mes augam ir tobulėjam neįtikėtinu greičiu, tačiau vis dar blaškomės ieškodami savęs. Visame tame augimo ir neapibrėžtumo chaose, turime atsigręžti, prisiminti ir pasiremti tomis vertybėmis, su kuriomis ėjome į laisvę. Tai – demokratija, tolerancija, atsakomybė už savo pasirinktą kelią, bendruomeniškumas ir parama vienas kitam, aistra gyventi ir drąsa svajoti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vilius Šapoka: juk sakoma, kad jeigu nori eiti greitai – eik vienas, jeigu nori eiti toli – turime eiti kartu. Savo šaliai norėčiau palinkėti vienybės, kūrybiškumo išlaisvinimo, augimo darnos ir visiems daugiau šypsotis. Noriu matyti besišypsančią Lietuvą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vilius Šapoka: mokykloje svajojau tapti mokslininku – sujungti kvantinės mechanikos ir bendrosios realiatyvumo teorijas. Ir taip suprasti, kaip iš tiesų veikia pasaulis. Apie tai svajoju iki šiol.

Lietuvos Respublikos finansų ministerija | Vilius Šapoka

Lietuvos Respublikos finansų ministerijos darbuotojai (iš kairės): kancleris Giedrius Rimša, viceministrės Loreta Maskaliovienė ir Miglė Tuskienė, ministras Vilius Šapoka, ministro patarėja Raminta Stanaitytė-Česnulienė, viceministrė Daiva Brasiūnaitė, viceministras Darius Sadeckas ant ministerijos pastato stogo Lukiškių gatvėje, Vilniuje (P. Malūko nuotrauka)

35
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Marius Gelžinis: savo darbinę karjerą pradėjau kaip medicininės įrangos inžinierius. Vėliau pradėjau dirbti iškart dviejuose darbuose, vienas iš jų buvo tuometinių Lietuvos avialinijų registracijos (angl. „check-in“) agentas. Galima sakyti, kad tuomet „susirgau“ aviacija ir supratau, kad tai mano sritis, pakankamai greitu metu mečiau darbą medicinoje ir visomis jėgomis kibau į darbus kitur.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Marius Gelžinis: daug sričių vis dar be ilgalaikės strategijos. Labai tikiuosi, kad suprasime, jog turėti nacionalinio lygio sutarimą tam tikrais klausimais – bene svarbiausias sėkmės elementas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Marius Gelžinis: esame dar pakankamai kuklus, todėl tiesiog palinkėčiau daugiau drąsos ir ambicijų. Nebijoti imtis didelių projektų yra sunku visomis prasmėmis, tačiau tik taip jie tampa realybe.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Marius Gelžinis: nuo mokyklos laikų grojau įvairiose grupėse, kūriau muziką. Šis pomėgis dar išliko kažkur manyje. Gal todėl ir pakankamai lengva atsakyti - norėčiau būti daug keliaujančiu, koncertuojančiu, kuriančiu muzikantu.

Lietuvos oro uostai

Lietuvos oro uostų vadovai (iš kairės): Komercijos departamento direktorius Justinas Stepšys, Aviacinių paslaugų skyriaus vadovas Aurimas Stikliūnas, Kauno oro uosto direktorius Karolis Matulaitis, Komunikacijos skyriaus vadovas Marius Zelenius, Teisės skyriaus vadovė Jūratė Radvilavičiūtė, Generalinis direktorius Marius Gelžinis, Vykdomoji direktorė Laura Joffė, Finansų departamento direktorius Evaldas Pocevičius, Personalo skyriaus vadovė Rūta Baleišienė, Plėtros departamento direktorius Giedrius Kražauskas, Vilniaus oro uosto direktorius Dainius Čiuplys, Saugos ir saugumo departamento direktorius Vidas Kšanas Vilniaus oro uosto VIP salėje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

37
Aloyzas Kuzmarskis | Regina Kuzmarskienė

Verslininkas, mecenatas, Klaipėdos jūrų krovinių kompanijos „Bega“ vadovas, burlaivio „Meridianas“ atkūrėjas Aloyzas Kuzmarskis su žmona pedagoge Regina Kuzmarskiene Kairiojoje Danės krantinėje, Kurpių gatvėje, Klaipėdoje (A. Kubaičio nuotrauka)

38
Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras | Modestas Pitrėnas

Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir orkestro meno vadovas, vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

39
Vladas Algirdas Bumelis

Chemikas, enzimologas, biotechnologas, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras Vladas Algirdas Bumelis savo sodyboje Savaitiškių kaime, Trakų rajone (A. Repšio nuotrauka)

40
Laura Blaževičiūtė

„TV3 Lietuva“ generalinė direktorė Laura Blaževičiūtė viešbutyje „Palanga SPA Life Balance“ Palangoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

41
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Robertas Dargis: lūžio taškas buvo nepriklausomybė. Atsiradus galimybėms veikti savarankiškai, savas verslas buvo pats optmaliausias sprendimas. Nuo pat verslo įkūrimo pradžios supratau, kad turiu išsiskirti savo paslaugmis ir siūlomu produktu. Tarp tūkstančių tokių įmonių kaip mano, sėkmės laidas buvo kokybė, kurios negalėjo pasiūlyti kiti. Visada laikiausi principo – nekartoti to, ką daro kiti. Turi pasiūlyti ką nors naują – tai pagrindinis varomasis motyvas. Sukaupę reikiamą pradinį kapitalą, mes vieni pirmųjų pradėjome pirkti sklypus, statyti namus ir pardavinėti nekilnojamą turtą tiesiai klientams.
Vidmantas Janulevičius: pasakyti apie kažkokį esminį lūžį, kuris padarė iš manęs asmenybę arba dėl ko aš nusprendžiau būti verslininku, deja, negaliu, nes tokio lūžio nėra. Visą gyvenimą sistemingai ėjau link to, kad galėčiau daryti tai, ką geriausiai moku. Verslumo savybių turėjau jau vaikystėje ir jaunystėje, o tai patvirtina ir mano tėvai. Manau, kad verslumą paveldėjau iš senelių, kurie buvo ištremti. Iš esmės galėčiau pasakyti, kad tai, ką turiu dabar, turiu tiktai dėka savo tėvų, senelių ir prosenelių, jų įdirbio. Galiu šiuo atveju tiktai padėkoti jiems, kad tapau tuo, kuo esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Robertas Dargis: svarbiausia aktualija yra švietimas. Tai prioritetinis klausimas – valstybės ateitis absoliučiai priklauso nuo to, kokį mums pavyks išugdyti žmogų. Mažai mūsų švietimo sistemoje kreipiama dėmesio į tai, kad išugdyti savarankišką, atsakingą ir kuriantį žmogų. Turime sukurti ekosistemą tokių žmonių atsiradimui ir jų potencialo realizavimui. Per trisdešimt metų nepriklausomybės dar neišsiugdėme instinkto, kad ne mistinė valstybė, o pats žmogus yra atsakingas už save ir savo šalies ateitį. Laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės –tiek būsime laisvi, kiek prisiimsime atsakomybės už savo gyvenimą ir už savo ateitį.

Vidmantas Janulevičius: deja, bet pasitikėjimas verslu yra vienas iš žemiausių per visą mūsų nepriklausomybės istoriją. Toks žemas jis buvo gal tik iš karto po nepriklausomos Lietuvos paskelbimo, tuomet visi verslininkai buvo spekuliantai. Tai šiuo metu yra skaudžiausias dalykas, nes jeigu šalyje nebus stipraus, aiškaus ir gero verslo, jaunimas nenorės ateiti į verslą. Jeigu ateityje šalyje liks mažai verslo, bus sumokama mažiau mokesčių į valstybės biudžetą. Tad šią situaciją turėtume keisti ir bandyti žmones pratinti prie verslo ir ugdyti jų verslumą. Kuo daugiau verslių žmonių, tuo mažiau valstybei reikės išlaikyti savo piliečius ir tuo daugiau pridėtinės vertės su savo kūryba sukurs kiekvienas žmogus.. O verslas juk ir yra kūryba.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Robertas Dargis: mūsų ateities valstybė yra aktyvių ir savarankiškai veikiančių į žmonių bendruomenė. Bendruomenė, kurioje kiekvienas jaus pareigą valstybei. Jeigu švietimo sistema išugdys savarankišką ir kūrybingą žmogų ir kiekvienas žmogus galės veikti ir nesvarbu kokioje srityje – ar jis bus gydytojas, menininkas, mokytojas, kepėjas – svarbu kad būtų savo srities profesionalas ir jaustų pasitenkinimą tuo, ką daro ir kuria. Tik tokių žmonių visuomenė yra ateities visuomenė. Nepamirškime, kad tik gebanti kurti, apginti savąjį „aš“, turinti stuburą ir susiklausanti visuomenė gali judėti į priekį. Visuomenė, kuri ne tik turi savo nuomonę, bet ir geba susitarti.

Vidmantas Janulevičius: norėčiau palinkėti, kad tai būtų vieninga, nepriklausoma geografiškai, ekonomiškai ir politiškai šalis ir kad jai nedarytų įtakos šalia esantys didieji kaimynai. Visa galima pasiekti, jeigu sistemingai dirbsime, būsime nepriklausomi energetiškai, mąstysime nepriklausomai, turėsime kūrybingą, jauną visuomenę, kuri eis naujų atradimų keliu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Robertas Dargis: žmogaus svajonės keičiasi, bet svarbiausia turėti drąsos ir jėgų jas įgyvendinti. Daugelis pirmųjų sukūrusių savo verslus buvo svajotojai, siekiantys materializuoti savo vizijas ir svajones Ir būtent šie žmonės sukūrė
dalykus, kurie atrodė neįmanomi.

Vidmantas Janulevičius: tol, kol mokiausi mokykloje ir netgi politechnikume, norėjau tapti automobilių dizaineriu ir konstruktoriumi. Piešdavau daug įvairių automobilių brėžinių, kaip jie turėtų atrodyti, kaip jie turėtų būti varomi. Bet, deja, visa ta svajonė pavirto juokais, kai supratau, jog reikės išvažiuoti iš Lietuvos ir mokytis tuo metu Tarybų sąjungoje: Toljatyje arba Maskvoje. Tad supratęs, kad norimų mokslų tęsti Lietuvoje nėra galimybės, teko atsisveikinti su šia svajone. Nežinau, ar daug prarado automobilių pramonė dėl manęs, kaip inžinieriaus, projektuotojo, dizainerio, konstruktoriaus, ar visgi aš daugiau daviau pridėtinės vertės Lietuvai, būdamas verslininku. Kažkodėl manau, kad aš daugiau sukūriau pridėtinės vertės būdamas čia, Lietuvoje, ir dirbdamas tai, ką išmanau geriausiai, kurdamas naujas darbo vietas bei naudą Lietuvai.

Robertas Dargis | Vidmantas Janulevičius

Verslininkai, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis (dešinėje) ir viceprezidentas Vidmantas Janulevičius ant „EIKA verslo centro“ stogo Goštauto gatvėje, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

43
Česlav Okinčic

Teisininkas, verslo teisės advokatas, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras Česlav Okinčic savo biuro balkone Gedimino prospekte, Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

44
Gedvydas Vainauskas

Žurnalistas, UAB „Lietuvos rytas“ generalinis direktorius Gedvydas Vainauskas „Lietuvos ryto“ redakcijoje Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotraukos)

45
Romas Lileikis

Užupio respublikos prezidentas, režisierius ir poetas Romas Lileikis Tolkiškėse (A. Repšio nuotrauka)

46
Deimantas Narkevičius

Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, medijų meno kūrėjas Deimantas Narkevičius jo parodos metu „Dėmės ir įbrėžimai“ Nacionalinės dailės galerijos kieme Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

47
AUGA group | Kęstutis Juščius

Ekologinio žemės ūkio bendrovės ir ekologiško maisto gamintojos AB „Auga Group“ generalinis direktorius Kęstutis Juščius (pirmas iš dešinės) su kolektyvu įmonės biure Konstitucijos prospekte, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

48
Rūta Meilutytė

Olimpinė, pasaulio ir Europos čempionė bei rekordininkė plaukikė Rūta Meilutytė žvejybos metu Virintos hidrografniame draustinyje, Anykščių rajone. (A. Repšio nuotrauka)

49
Robertas Javtokas | Vilma Javtokienė

Eurolygos čempionas, krepšinio klubo „Žalgiris“ sporto direktorius Robertas Javtokas su žmona Vilma Javtokiene, vyresniąja dukra Greta, jaunesniąja Smilte, vyresniuoju sūnum Simu ir jaunesniuoju Domu šeimos restorane „Newton“ Vilniaus gatvėje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

50
Antanas Sutkus | Tautvydas Sutkus

Fotomenininkas, fotografas ir visuomenės veikėjas Antanas Sutkus su anūku, teisininku ir boksininku Tautvydu Sutkum savo namuose Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

51
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Eimantas Sabaliauskas: tėvų ir senelių pavyzdys padėjo suprasti, kad įmanoma pasiekti visko, jei nuoširdžiai to nori ir stengiesi.
Pirmojo vaiko, dukros, gimimas akimirksniu padėjo atsakyti į visus gyvenimo prasmės klausimus, įjungė atsakomybės jausmą ir įspyrė į užpakalį stengtis labiau.
Pirma darbinė kelionė į Švediją atvėrė akis, kad darbo aplinka, savijauta ir tarpusavio santykiai gali ir turi būti ne mažiau jaukūs nei namuose.
Pirma saviugdos knyga ir konferencija padėjo pagrindą tolimesniam asmenybės ugdymo keliui.
Pirmasis šimtas darbuotojų leido pamatyti esminius ir kertinius žmonių poreikius bei atpažinti visiems būdingus žmogiškus norus bei savybes.
Pirma didelė verslo nesėkmė leido suprasti, kad dažnai persistengimas ir detalių sureikšminimas yra stabdis ir tiesioginis kelias į nesėkmę. Klysti greitai, tai suprasti kuo anksčiau ir padaryti išvadas yra vienas lengviausių kelių į sėkmę.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Eimantas Sabaliauskas: mes jaučiamės taip, kaip jaučiasi artimiausi mums žmonės, mūsų aplinka ar vadinamas Feisbuko burbulas. Todėl kažką keisti pirmiausia reikia pradėti nuo savęs - ar tai būtų gerbūvio gerinimas sau ir savo aplinkai, geresnės infrastruktūros sukūrimas, įvairių nuomonių, diskusijų ir saviraiškos skatinimas. Daryti globalius pokyčius yra sudėtinga, daryti pokyčius lokaliai yra daug paprasčiau ir rezultatas jaučiasi akimirksniu. Ir jei kiekvienas iš mūsų norės tobulinti savo aplinką, mes nejučia gerinsime ir visuomenės savijautą, žmonių potyrius bei kelsime miesto dvasią.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Eimantas Sabaliauskas: neprarasti to sveiko alkio jausmo bei nepamesti degančių akių, kurios pastaruosius trisdešimt metų veda mūsų šalį į priekį. Kitaip tariant, neužmigti ant laurų. Taip pat linkėčiau daugiau pasitikėjimo ir tarpusavio palaikymo, nepaisant skirtingų patirčių ir pasirinktų barikadų pusių mūsų smėlio dėžėje, kai klausimas lemia visos šalies ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Eimantas Sabaliauskas: esu laimingas ir dėkingas dėl to, kur esu šiandien. Kiekvienas visada galime tapti tuo, kuo norime, jei kryptingai dėl to stengiamės, nepasiduodame pasitaikančioms kliūtims ir tikime, kad tai pasieksime. Jei nesame ar netampame - vadinasi, tai nėra mūsų svajonė ir tas noras nėra toks stiprus. Na, nebent norite bėgti greičiau už Huseiną Boltą.
Visos mintys galiausiai materializuojasi, nepamirškit svajoti. :)

TESONET | Eimantas Sabaliauskas | Tomas Okmanas

Internetiniais kibernetinio saugumo sprendimais užsiimančios įmonių grupės „Tesonet“ bendrasavininkai ir įkūrėjai Eimantas Sabaliauskas (kairėje) ir Tomas Okmanas buvusios „Sparta“ gamyklos pastate Naujamiestyje, Vilniuje (L. Mažono nuotrauka)

53
Teatro studija „Mes“ | Jolanta Pupkienė

Teatro režisierė, Anykščių kultūros centro Troškūnų teatro studijos „Mes“ vadovė Jolanta Pupkienė (pirmoje eilėje), Troškūnų teatro studijos „Mes“ nariai (antroje eilėje iš kairės): Katlina Bareikytė, Monika Sasnauskaitė, Evelina Kaulakytė, Viktorija Sobolevskytė, Vytautas Kubilius; (trečioje eilėje iš kairės): Erikas Ribokas, Ieva Gudonytė, Mindaugas Minkevičius Trošūnų Švc. Trejybės bažnyčios požemių menėje, Anykščių rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

54
Dionizas Kurulis-Baukus | Julija Baukutė-Kurulienė

IT specialistas Dionizas Kurulis-Baukus su žmona Julija Baukute-Kuruliene ir dukra Edilija Vingio parke, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

55
Vilniaus klubas

Vilniaus klubas, vienijantis aktyvius Vilniaus verslo, mokslo, kultūros žmones: (iš kairės sėdi) tarybos narys Gediminas Tursa, direktorė Agnė Dvarionienė, tarybos narys Algimantas Blažys, tarybos narys Romualdas Jonas Kizlaitis, tarybos narė Alina Pūrienė, tarybos narys Valdas Cicėnas, tarybos narys Vidmantas Janulevičius; (iš kairės stovi) tarybos pirmininkas Alvydas Žabolis, tarybos narys ir kancleris Linas Sabaliauskas Umiastovskių rūmuose, Trakų gatvėje, Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

56
Lietuvos geležinkeliai | Mantas Bartuška

AB „Lietuvos geležinkeliai“ generalinis direktorius Mantas Bartuška (10 iš kairės) su kolegomis Vilniaus lokomotyvų remonto depe (A. Repšio nuotrauka)

57
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gerardas Rūkas: tokio, kaip lūžio taško, nebuvo. Buvo ilgas kelias į tai, kuo dabar esu. Tėvuko nupirktas pirmas smuikelis, studijos universitete, emigracija, darbas su medžiu statybose, paties įsigyto instrumento neprofesionali restauracija, aistra naujoms žinioms, vėl studijos (instrumentų gamybos ir restauracijos) ir profesionalus darbas. Be šeimos ir artimųjų palaikymo ir pritarimo gal niekada nebūčiau tuo, kuo dabar esu. Ir, žinoma, turiu paminėti bei padėkoti savo nuostabų mokytoją Keith Graves (Londonas, UK) – mano darbų ikvėpėją.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Gerardas Rūkas: Lietuvoje švietimas ir kultūra yra vis dar antroje, o gal net trečioje vietoje. O privalo būti pirmoje. Skiriant daugiau dėmesio ir finansų šiai sričiai, mažiau reikėtų kovai su nusikalstumu. Didžiausias Lietuvos turtas yra jos darbštūs ir talentingi žmonės. Negailėkim, investuokim į juos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Gerardas Rūkas: mylėkit ir tausokit savo tautos istoriją, kalbą ir tradicijas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gerardas Rūkas: tikriausiai geru staliumi-dailide.

Gerardas Rūkas | Bernardas Petrauskas

Styginių instrumentų restauratorius-gamintojas, meistras ir meistrystės mokytojas Gerardas Rūkas (kairėje) ir smuikininkas, styginių instrumentų meistro asistentas Bernardas Petrauskas restauravimo dirbtuvėse Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

59
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pranas Kuisys: manau, tai natūrali branda, kai pradedi suvokti gyvenimą gerokai giliau ir plačiau, kai ieškai prasmingesnių ir tvaresnių motyvų savo veiksmams, net buičiai. Šeima ir vaikai tam yra stiprus postūmis, užaštrinantis pasikeitusią atsakomybę ir prasmę.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Pranas Kuisys: man labiausiai rūpi Lietuvos ateitis. Svarstant apie tą ateitį natūraliai, imi svarstyti apie ilgalaikę šalies plėtros viziją – kur einame ir kuo norime būti. Sunku būtų sutikti, kad šiandien šalis turi aiškius ateities prioritetus, apsisprendimą, kokią visuomenę norima sukurti. Kai apsisprendimo nėra, šią tuštumą užpildo trumpalaikiai ir, deja, ne visuomet reikšmingi „buities“ reikalai.
Nepakankamai įvertiname ir besikeičiantį geopolitinį kontekstą – atrodo, kad nepasimokome iš savo pačių istorijos, kaip sunku kurti ir atkurti valstybę, laisvę, ir kaip lengva ją prarasti.
Nepaisant to, stebėdamas jaunąją kartą, matydamas, kaip greitai ji perima naujoves, kokia ji drąsi ir pasitikinti, neabejoju, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis. Neabejoju, kad ir po šimto metų čia gyvens išsilavinę, naujovėms reiklūs, pasauliui atviri žmonės, taip pat kaip ir šiandien kalbantys įvairiomis užsienio kalbomis, bet kasdien su šeima prie vakarienės stalo bendraujantys lietuviškai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pranas Kuisys: retai susimąstome, tačiau rytojų kuriame dar šiandien: tai, kaip gyvename, kokius sprendimus darome dabar, turės reikšmingą įtaką mūsų ateičiai. Turime daryti ir padaryti viską, kad išsaugotume mūsų laisvę ir valstybę, atvirą sparčiai besikeičiančiam pasauliui, tačiau savitą, stiprią ir gerbiamą. Taip pat turime sau priminti, kad tai nėra baigtinis procesas ir reikalauja nuolatinių mūsų pastangų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Pranas Kuisys: kiekvienas žmogus turime galimybes realizuoti savo svajones. Nereikia tam būti kitu. Šią savotišką prabangą mums suteikia faktas, jog gyvename laisvoje šalyje, laisvoje pasaulio dalyje.
Svarbu savo svajonių siekti kryptingai, eiti link jų su atkaklumu ir nesustoti suklupus. Problemos kyla tada, kai žmogus stengiasi būti ne savimi, o aklai seka kitais, mato save kitų akimis. Kažkas yra sakęs: „būk savimi, visa kita jau yra užimta.“ Bandymas kopijuoti kitus yra ydingas. Tai mažina žmogaus savivertę ir galimybes, kurios kiekvienam žmogui duotos.

BITĖ Lietuva | Pranas Kuisys

Telekomunikacijų bendrovės „Bitė Lietuva“ vadovai (iš kairės): pardavimų vadovas Giedrius Skliutas, vykdantysis direktorius Pranas Kuisys, marketingo direktorius Arūnas Mickevičius, generalinio direktoriaus pavaduotojas finansams Arūnas Dūda, generalinio direktoriaus pavaduotojas technologijoms Gintas Butėnas UAB „Bitė Lietuva“ centrinėje būstinėje Žemaitės gatvėje, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

61
Juozas Erlickas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, poetas, publicistas bei aktorius Juozas Erlickas prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

62
Vytautas Mineral SPA

Viešbučio ir SPA komplekso „Vytautas Mineral SPA“ vadovai (iš kairės): direktorius Robertas Lukošius, marketingo ir komunikacijos vadovė Eglė Preikšaitytė ir įkūrėjas Norbertas Pranckus viešbučio bibliotekoje, Birštone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

63
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pakeitimas gyvenamos vietos iš Lietuvos į Vokietiją. Tai ne tik įtakojo mano gyvenimą, bet ir padėjo aiškiai suvokti, kas esu ir kur mano šaknys. Per atstumą supranti, kas yra tavo Tėvynė ir dažniau mąstai apie tapatybės klausimus, ypač auginant vaikus, gimusius jau ne Lietuvoje ir dvikalbystėje. Tapatybę apsprendžia mūsų kalba, tradicijų laikymasis, emocinis prisirišimas ir asmeninė atsakomybė. Tai yra pagrindas, kaip mes sau apsibrėžiame lietuvybę ir dažniausiai tuo gyvename.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina šių dienų Lietuvos raida, kai valstybė ženkliai atitrūkusi nuo žmonių, kurie nebesijaučia esantys patys šeimininkais. Tai įtakojama socialinės ir politinės kultūros nepakankamumu. Na ir Lietuvos išskirtinumo pasaulyje paieškos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėti būtų galima Lietuvos gerovės, nesiskirstant į „mes“ ir „jūs“, pasitelkiant visais būdais, kaip vienyti tautą, panaudojant diasporos potencialą Lietuvos raidai, nesvarbu kur jie gyvena ir kokią pilietybę turi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nebūdama Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininke, profesija – ekonomistė, svajočiau būti rašytoja ar literatūros kritike, kad galėčiau ne tik rašyti, bet ir perskaityti kuo daugiau knygų (šypsosi).

Dalia Henke

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininkė Dalia Henke prie Lietuvos Respublikos seimo rūmų Vilniuje, kuriuose yra įsikūrusi PLB atstovybė Lietuvoje (Ramūno Danisevičiaus nuotrauka)

65
Lietuvos dailės muziejus | Arūnas Gelūnas

Lietuvos dailės muziejaus direktorius Arūnas Gelūnas (priekyje, centre) ir Lietuvos dailės muziejaus kolektyvas prie Radvilų rūmų muziejaus Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

66
PPF | Eduardas Klepikas

Verslininkas, PPF tarptautinės įmonių grupės, tiekiančios bei gaminančios medžiagas pakuočių industrijai, vadovas ir vienas iš įkūrėjų Eduardas Klepikas (antras iš dešinės) su savo komanda (pirmoje eilėje iš dešinės): Lina Klepikiene, Mindaugu Čapu, Vilma Brundzaite; (antroje eilėje iš dešinės): Egle Lukauskaite; (trečioje eilėje iš dešinės): Jevgenij Leontjev, Adrian Lokutijevskij ir Tomu Šliauteriu virš Vilniaus miesto (A. Repšio nuotrauka)

67
Aros Marine | Giedrius Valainis

UAB „Aros Marine“, teikiančios laivų interjero paslaugas, įkūrėjas ir bendrasavininkas Giedrius Valainis su kolegėmis (iš kairės): Modesta Milašiūte, Liubava Griciuviene, Lauryna Mikelkevičiūte, Ginte Vilčiauskiene, Audrone Būdvytyte, Rūta Galdikaitė, Gintarė Budavičiūtė, Dovile Stonkuviene, Aurelija Vasiliauskaite, Neringa Vaitkute įmonės biure Klaipėdoje (A. Kubaičio nuotrauka)

68
Aušra Semionova | Andrejus Semionovas

Verslininkai, mecenatai Aušra ir Andrejus Semionovai savo namuose Nidoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

69
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vidmanas Martikonis: ryškiausias mano gyvenimo laikotarpis, kuris pastūmėjo į šiuolaikinio gyvenimo pradžią, buvo 1989 metais, kuomet būdamas energingas 30-ies metų pilietis pajaučiau artėjančius nepriklausomos Lietuvos kontūrus ir laisvumo dvasią. Kartu su ilgai laukta nepriklausomybe, rinkos ekonomika padėjo gyvenime pradėti naują etapą.

Vidmantė Martikonytė: prieš keletą metų dirbau advokatės padėjėja, tai nebuvo mano pašaukimas, niekad į darbą neidavau su džiaugsmu. Ir vieną dieną vartydama dokumentus tiesiog susimąsčiau – nejaugi šitaip praleisiu dar 50 metų? Tą dieną ir nusprendžiau mesti teisinį darbą ir viską pradėti iš pradžių.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vidmanas Martikonis: pažvelgus į šių dienų aktualijas labiausiai neramina tai, kad visomis priemonėmis įvairios valdžios iniciatyvos kuria išlaikytinių mentalitetą, bando įdiegti suvokimą, jog žmogui priklauso gauti vieną ar kitą dalyką neįdedant pastangų, šalyje palikdamos vis mažiau vietos veikiančiam ir kuriančiam žmogui. Dideliu pagreičiu trūkinėja valdžios ir žmonių tarpusavio ryšiai, nyksta pasitikėjimas sava valdžia, o tai veda į augantį abejingumą. Net ir pačia moderniausia įranga apsiginklavę piliečiai neapgins savo valstybės, jei šie bus ja abejingi ir nusivylę.

Vidmantė Martikonytė: man labai rūpi globalinis atšilimas, kaip galime sumažinti poveikį klimato kaitai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vidmanas Martikonis: galvojant apie ateitį, būsimoms kartoms linkiu nesiblaškyti, tvirtai ir atkakliai eiti savo keliu užsibrėžtų tikslų link. Tokio kelio pagrindas yra pasitikėjimas savimi ir įmanomas tik tada, kuomet tikrai tiki tuo, ką darai. Ateities kartoms ir valstybei svarbu suprasti, kad didus ir stiprus – ne tas, kuris garsiai šaukia ir grėsmingai būgnais muša, o tas, kuris mažais žingsneliais diena iš dienos siekia savo svajonių ir tikslų. Tikiuosi, kad ateityje žmonės jaust laimingi ir laisvi bei to pasekoje kurtų protingą valdžią ir stiprią valstybę.

Vidmantė Martikonytė: saugoti ir vertinti tradicijas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vidmanas Martikonis: jei galėčiau pasirinkti, kuo būti, jei nebūčiau savimi, turbūt ilgai dvejočiau, kadangi kyla įvairiausių idėjų, nuo Zebedeno iki Puntuko. Tačiau šiuo metu artimiausia mintis man yra būti žeme, ant kurios išdygo seniausias Lietuvos Stelmužės ąžuolas.

Vidmantė Martikonytė: esu tuo, kuo norejau būti, manau, jei nebūčiau išdrįsusi mesti teisininkės karjeros, bučiau namų šeimininke.

Vidmantas Martikonis | Vidmantė Martikonytė | Gintarė Martikonytė

Akmens skulptūrų parko „Vilnoja“ įkūrėjas, verslininkas, visuomenės veikėjas Vidmantas Martikonis su dukromis – „Go.MANTE“ prekės ženklo įkūrėja Vidmante Martikonyte (kairėje) ir Lietuvos Respublikos Seimo visuomenine konsultante Gintare Martikonyte akmens skulptūrų parke „Vilnoja“, Sudervėje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

71
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Martinas Gusiatinas: nuo jaunų dienų buvau aktyvus, nieko nedariau puse jėgos. Jei sportavau, tai sportavau, jei stačiau, tai rūpinausi tuo dieną naktį. O paskui atėjo tokia diena, kai aiškiai supratau, jog ne kasdienė kova „už rezultatą“, ne sukurto verslo apimtys ir pelnai, ne pinigų kiekis sąskaitose teikia tikrąjį pasitenkinimą. Dėl to suvokimo netapau atsiskyrėliu, neišėjau basas į miško lūšnelę vienatvėje mąstyti apie pasaulio slėpinius. Darbas, aktyvi kasdieninė veikla man ir dabar teikia didžiausią malonumą. Bet dabar jau žinau, kad pajutau būties pilnatvę ir dvasios ramybę tada, kai netaupydamas uždirbtų pinigų, įvykdžiau mamai duotą pažadą pastatyti Klaipėdoje sentikių maldos namus su visu kompleksu kitų pastatų, o kitame miesto gale, jausdamas visos šeimos palaikymą, labai ženkliai parėmiau Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčios prie dvasinės paramos onkologiniams ligoniams centro ir pranciškonų vienuolyno statybą. Tai yra vietos, kur žmonės neša savo džiaugsmus ir bėdas, tikiuosi, kad randa ramybę, kurią aš pats pajutau.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Martinas Gusiatinas: gyvenu seniai, mačiau įvairius laikus. Džiugina, kad Lietuvos žmonės atlaikė visas negandas ir tiek daug pasiekė, ypač per pastaruosius trisdešimt metų. Bet negaliu nutylėti, kad stebiuosi ir nusimenu, matydamas, kiek jėgų yra švaistoma valdžios dalyboms, smulkių interesų gynimui ir intrigėlių rezgimui. Jei tiek jėgų mūsų valdantieji visose valdžios grandyse, nuo savivaldos iki Seimo, skirtų tiesioginiam darbui, kuriam yra pašaukti ir išrinkti, Lietuva klestėtų ir būtų pavydėtinas pavyzdys.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Martinas Gusiatinas: taikos ir ramybės. Visa kita yra uždirbama.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Martinas Gusiatinas: mūsų kartai realybė pranoko bet kokias svajones. Nėra prasmės gyvenime mėginti žiūrėti į galinio vaizdo veidrodį ir spėlioti, kas galėjo būti kitaip. Nuėjau savo kelią, nieko nesigailiu ir nieko nenorėčiau keisti ar būti kuo nors kitu.

Martinas Gusiatinas | Jevgenijus Bondarevas

Verslininkas, mecenatas, vienas iš bendrovės „Stemma group“ savininkų Martinas Gusiatinas su Klaipėdos sentikių bendruomenės tarybos vadovu Jevgenijum Bondarevu prie Klaipėdos Švč. Dievo Motinos Dangun ėmimo ir šv. arkangelo Mykolo sentikių cerkvės (A. Kubaičio nuotrauka)

73
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis lūžis įvyko 1987 – 1991 metais, Lietuvai išsivaduojant iš sovietinės okupacijos ir tai motyvavo rinktis kelią, susijusį su tarnyste valstybei.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kalbant globaliai, rūpi ir jaudina geopolitiniai dalykai ir sprendimai, susiję su Lietuvos saugumu, ES ateitimi. Kalbant apie Lietuvą – valstybės raida, ekonominis augimas, žmonių pasitenkinimas savo šalimi, valstybės vieta globaliame pasaulyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Didžiuokimės, kad esame šios didžios savo istorija ir širdimi valstybės gyventojai, jos rytdienos istorijos kūrėjai – nuolat širdyje nešiokime savo valstybės simbolius, niekada jų neišduokime, išsaugokime unikalią kalbą, papročius, būkime demokratinio, bendražmogiškomis vertybėmis grįsto pasaulio kokybinė dalis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausiai siekčiau to paties – tarnauti savo valstybei ir jos žmonėms.

Valstybės Sienos Apsaugos Tarnyba | Renatas Požėla

Valstybės Sienos Apsaugos Tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos vadas Renatas Požėla prie Valstybės sienos apsaugos tarnybos Vilniaus rinktinės Lavoriškių užkardos (A. Repšio nuotrauka)

75
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Birutė Garbaravičienė: likimas laimingai lėmė, kad turėjome ypatingus tėvus, kad pavyko sutikti charizmatiškų asmenybių. Galbūt svarbiausias gyvenimo momentas, kai atradom vienas kitą ir visam gyvenimui tapom bendražygiai: mūsų santuoka jau įkopė į penktąją dešimtį, o laimingiausi momentai, kai gimė mūsų sūnūs Jonas ir Saulius. Lūžiu galėtume abu vadinti Nepriklausomybę ir Laisvę – būti savimi, kalbėti, rašyti, veikti, atrasti naują pasaulį. Ypač esame laimingi, kad mūsų anūkai – Matas, Marija, Ugnė ir Gabrielė gimė laisvoje Lietuvoje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Birutė Garbaravičienė: yra daugybė dalykų, kuriais galime džiaugtis, bet labai dažnai nemokame. Deja, vis dar šlubuojame kurdami atvirą pilietinę visuomenę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Birutė Garbaravičienė: esminės vertybės nesikeičia ir reikia branginti, tai, ką turime – laisvę, idealus, žmogiškumą, pagarbą vienas kitam, gebėjimą išgirsti, kalbėti net ir su oponentais be šališkumo ir pykčio. Kad ir ką mums pirštų technologijų, malonumų ir tuštybės kupinas pasaulis, nereiktų pamiršti idealizmo ir ... Dešimt Dievo įsakymų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Birutė Garbaravičienė: esame tuo, kuo esame ir dėkingi Apvaizdai už tai, ką turime.

Birutė Garbaravičienė | Ramūnas Garbaravičius

Žurnalistė, Prezidento Valdo Adamkaus bibliotekos-muziejaus valdybos pirmininkė Birutė Garbaravičienė su vyru, Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ valdybos pirmininku, Liuksemburgo garbės konsulu Lietuvoje Ramūnu Garbaravičiumi prie Sugiharos namų, Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

77
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Ričardas Malinauskas: šviesios atminties profesoriaus, Seimo nario Justino Karoso įkalbintas sutikau dalyvauti 2000-ųjų savivaldos rinkimuose – tai buvo esminis pokytis, kai iš sėkmingo šeimos verslo pasukau į savivaldos politiką. Tai aukštyn kojomis apvertė mano gyvenimą. Sulaukęs didžiausio druskininkiečių palaikymo, buvau išrinktas pačiu jauniausiu Lietuvos meru. Ir prisiėmiau atsakomybę už Druskininkus, tada reikalavusius didelių pokyčių.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Ričardas Malinauskas: gyvendamas valstybės pulsu ir vertindamas paskutinį dešimtmetį, nerimauju dėl Lietuvos valstybės traukinio nulėkimo nuo teisinės valstybės bėgių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ričardas Malinauskas: svajokime ir kurkime nenaikindami, vedini teigiamų emocijų ir kilnių tikslų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Ričardas Malinauskas: mano svajonė ir siekis – klestintys Druskininkai. Jei nebūčiau tuo, kuo dabar esu, būčiau versle, sėkmingai plėtočiau šeimos verslą, užkariaudamas Lietuvos ir užsienio rinkas.

Druskininkų savivaldybė | Ričardas Malinauskas

Druskininkų savivaldybės (iš kairės) administracijos direktorė Vilma Jurgelevičienė, administracijos direktorės pavaduotoja Violeta Grigorienė, meras Ričardas Malinauskas ir mero pavaduotojas Linas Urmanavičius prie Druskininkų savivaldybės (Ž.Zimnickaitės nuotrauka)

79
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Be jokios abejonės, man, kaip ir daugeliui, reikšmingiausia buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Nors ir nedaug, bet teko susipažinti su buvusios sovietinės sistemos apribojimais tiek ekonomine, tiek vertybine prasme. Buvo daug deklaracijų ir suvaržymų bei nedaug galimybių. Atkūrus nepriklausomybę, tarsi šviežio oro gūsis plūstelėjo galimybių gausa ir .....atsakomybių trūkumas. Praūžė banditizmo laikotarpis, nusinešęs ne vieno aktyvaus ir šviesaus proto verslininko gyvybę. Bet mes nesustojome, kūrėme, statėme, vystėme naujus santykius, naują ir, mūsų manymu, žymiai teisingesnę, vertybių sistemą. Tapome Europos sąjungos ir NATO dalimi, tapome saugesni...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

...ir šiandien turime žymiai stipresnę, žymiai sparčiau į ateitį šuoliuojančią, naujovėms imlią, prisitaikančią prie bendro Europos ūkio valstybę. Gyvename geriau nei kada nors anksčiau, bet ..... turime didžiausią turtinę atskirtį ir nesibaigiančias politines rietenas. Tarpais atrodo, kad kažkokia nematoma jėga, pasinaudodama mūsų silpnybėmis, o gal kvailumu, susuka tokį įvykių verpetą, kad niekas nebesuvokia kur tiesa, o kur melas, kas gerai, kas nevisai. Bet viskas nurimsta, mes tobulėjame, vystomės, rūpinamės gerove, kovojame dėl savo vietos, reikšmingumo Europos sąjungoje ir ....mums sekasi, mes gyvename vis geriau ir geriau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mažų tautų, valstybių stiprybė slypi jos piliečių vienybėje. Žmonės ją kurią arba naikina. Norisi, kad kažkada ateityje mes ją turėtume tokią tikrą, kad turtingas ir vargšas kartu už ją stovėtu petis į petį, apie mus sklistų gandas iki pat tolimųjų šalių, ir tai būtu mūsų egzistencinės teisės išraiška. Priešingu atveju, mes galime ją ir prarasti, kaip jau ne kartą buvo įvykę mūsų istorijoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau karvedys kokios nors didelės armijos, kovojančios su blogiu ar už išlikimą.

Panevėžio statybos trestas | Dalius Gesevičius

Statybų bendrovės „Panevėžio statybos trestas“ generalinis direktorius Dalius Gesevičius virš Panevėžio miesto (A. Repšio nuotrauka)

81
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Justas Janauskas: tikriausiai didžiausią įtaką verslui ir pasiekimams turėjo mano užsispyrimas nepasiduoti. Ir gerais, ir blogais laikais reikėjo išlaikyti blaivų protą ir judėti toliau. Devyneri metai kuriant Vinted, tuomet Vinted paleidimas gyventi savo gyvenimą, ir naujų įmonių Vieta ir Qoorio įkūrimas tęsia šią kelionę.

Gabija Grušaitė: po dvylikos metų gyvenimo svetur Malaizijoje ir Londone grįžau į gimtąjį Vilnių ir jaučiu, jog dabar tiek save pačią, tiek savo miestą matau visai kitaip ir norisi kurti čia gyvenimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Justas Janauskas ir Gabija Grušaitė: technologijos sparčiai keičia pasaulį, kartu nori nenori tenka keistis ir mums. Dabartinė edukacijos sistema nėra pritaikyta šiai realybei ir neparuošia jaunų žmonių ateičiai. O naujame pasaulyje nuolatos mokytis turės visi, ir jauni ir seni, tad ieškome tam sprendimų, kurie veiktų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

(žr. ketvirtą atsakymą)

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Justas Janauskas ir Gabija Grušaitė: abu esame ir būname tik taip, kaip norime. To ir norėtume palinkėti mūsų šaliai ir ateities kartoms.

Gabija Grušaitė | Justas Janauskas

Platformos „Qoorio“ kūrėjai: verslininkas, „Vinted“ bendraįkūrėjas, Justas Janauskas su žmona – rašytoja Gabija Grušaite Kūdrų parke, Vilniuje (P. Malūko nuotrauka)

83
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Romualdas Bėkšta: pokytį, judėjimą į priekį skatina sutikti žmonės, bendradarbiavimas ir draugystė. Manau, kad gebėjimas išlaikyti ilgalaikius santykius yra didelė vertybė tiek versle, tiek ir gyvenime.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Romualdas Bėkšta: mes gyvename kryžkelėje daugeliu prasmių: tarp Rytų ir Vakarų, taip pat esame Europos pakraštys, bet kartu – jos centras. Tokiame kontekste yra vienas ypač aktualus ir neišspręstas klausimas – švietimas. Sena sistema jau neveikia, o nauja dar nesukurta. Kol kas tik dairomės bei ieškome pasaulinių pavyzdžių ir čia vėl esame kryžkelėje. Kasdieniai dabarties bei netolimos ateities iššūkiai, tokie kaip dirbtinio intelekto ir žmogaus santykis, reikalauja pažengusios, jau veikiančios švietimo sistemos. Neabejotinai didžiausios investicijos turėtų būti šioje srityje, jos esminiams pokyčiams.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Romualdas Bėkšta: būti laisviems ir darbštiems, kurti ir gyventi įdomų gyvenimą, kuris nebūtų paviršutiniškas. Tikiu, kad svarbu nepasiduoti trumparegiškam mąstymui „šią akimirką mano gyvenimas yra geras ir man to užtenka“. Tvarumas, ilgalaikiškumas yra ateitis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Romualdas Bėkšta: visų pirma, sakyčiau, kad dar nesu tapęs kažkuo, nes esu kūrimosi procese. Po metų, trejų ar dešimties būsiu kitoks – bet vis dar procese. Jis nesibaigiantis. Negalima tiesiog sustoti ir pasakyti - viskas, nes tai būtų iliuzija. Judėjimas, virsmas yra esminiai ir prigimtiniai viso pasaulio dalykai. Kiekvieną dieną matau naujas galimybes, kurios, kaip mozaika, formuoja tiek ateitį, tiek ir mane.

Ergolain projektai | Romualdas Bėkšta

„Ergolain“ grupės, besispecializuojančios ergonominių baldų gamyboje, kolektyvas (iš kairės į dešinę): serviso grupės vadovė Renata Laveckaja, „Ergolain“ grupės savininkas Romualdas Bėkšta, importo vadovė Audronė Bėkštienė, gamyklos vadovas Audrius Gabrėnas, verslo vystymo vadovė Vilma Bružienė, direktorius Justas Dargužas, procesų ir kokybės vadovė Irina Dolgova-Lebedeva „Europos Centro Golfo Klube“ Girijos kaime, Vilniaus rajone (P. Malūko nuotrauka)

85
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1991 m. sausio 13-osios įvykiai. Kaip tik artėjo mano aštuonioliktasis gimtadienis, o kartu su juo daug svarstymų ir apmąstymų dėl ateities. Šiandien, žvelgdamas atgal į tuos įvykius suprantu, jog būtent naktis šalia Televizijos bokšto nulėmė tai, jog atsisakiau savo ankstesnių planų ir pasirinkau dirbti Lietuvai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien galvoje sukasi trys raktažodžiai – valstybė, visuomenė ir verslas – bei mintys, kaip kartu su Registro centro komanda galime padėti jiems dar stipriau dirbti kartu, didinti tarpusavio bendradarbiavimą ir siekti visoms pusėms naudingų rezultatų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėčiau išlaikyti tą patį tempą, kuriuo augame ir tobulėjame kaip valstybė pastaruosius 30 metų. Per tuos metus pasiekėme be galo daug, bet tolimesnis ryžtas ir ambicijos yra būtini sėkmingai valstybei.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei reikėtų rinktis iš naujo, vis vien rinkčiausi darbą valstybei.

Registrų centras | Saulius Urbanavičius

VĮ „Registrų centras" generalinis direktorius Saulius Urbanavičius „Registrų centro" monitoringo patalpoje Vilniuje (Ž.Zimnickaitės nuotrauka)

87
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visas žmogaus gyvenimas yra potvyniai ir atoslūgiai. Kiekviena diena, kiekviena patirtis, kiekvienas augimas ir brendimas gali pasitarnauti ir turi pasitarnauti asmenybės brandai, augimui, gelmės bei prasmės suvokimui. O visa tai veda į savęs paties buvimo būti šiame pasaulyje atradimą. Nėra lengva ir labai paprasta atrasti esminius lūžius. Manau, kad vaikystės, paauglystės ir savęs atradimo lūžiui pasitarnavo namų aplinka: 16 kvadratinių metrų kambarėlis ir 5 asmenų šeima. Jokių buitinių patogumų, pamokų ruoša ant Tėčio pagamintos fanerinės lentos, pasidėtos ant kelių; ligos, kurių „mėgstamiausia“ buvo plaučių uždegimas, ir iš to sekančios pasekmės mokykloje – pašaipos, atstūmimas. O už ėjimą į bažnyčią ir pajuoka prieš klasę. Visa tai formavo supratimą, kad svarbu gyvenime ne tai, ką turi, bet tai, kas esi. Lūžio taškas buvo kelias, vedantis į Šventovę. Į tą erdvę, kurioje galėjau būti pačiu savimi. Būti bendruomenės akivaizdoje, būti tarnystės kelyje, matyti ir patirti sutiktų ypatingų dvasinių šviesulių pamokas ir padrąsinimus. Tokių kaip monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, arkivyskupas Julijonas Steponavičius, kardinolas Vincentas Sladkevičius, Tėvas Stanislovas. Jų gyvenimo, pavyzdžio ir brandos epochoje esu subrendęs. Man tai buvo ypatingu padrąsinimu, savivertės branda, savigarbos mokykla ir gebėjimas kiekvieno sutiktojo akivaizdoje būti savimi ir būti tikru.
Antrasis lūžis – kunigystės kelio pasirinkimas. Sąmoningas, laisvas, asmeninis sprendimas, kuris subrendo kaip atsakymas į pasaulio tikrovę, į būtinybę ir poreikį taip išreikšti save. Asmenybių pavyzdys. Šeimos vidinė stiprybė, kuri pasireiškė ne idealiais nugludintais santykiais, bet išmintingu supratimu ir palydėjimu atrasti savo kelią. Tėvų dovanota laisvė pasirinkti kelią, močiutės ypatingas savęs atidavimas anūkams.
Trečiasis lūžis – atsakomybė prieš visuomenę. Sąjūdžio Kelias, Nepriklausomybės kelias kartu susipynęs su jaunystės svajonėmis ir poreikiais. Visa tai ir suformavo esminį gyvenimo lūžį – savęs atradimo, savivokos ir pašaukimo kelio atradimą. Esu labai laimingas žmogus, kad mano svajonė, pašaukimas, tarnystė ir veikla atrado darną mano asmenyje ir gyvenime. Lūžiai, įvykiai, nepriteklius, pašaipos ir atmetimai bei ištikimybė siekiui atrasti ir save išreikšti leidžia šiandien garsiai ištarti sakinį: „Esu labai laimingas ir pilnavertis žmogus.“

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Širdyje daug dalykų mąstant apie šiandieną. Labiausiai rūpi žmonių tarpusavio santykių darna ir visos žaizdos, kurios atsiveria – susvetimėjimas, individualizmas, vartotojiškumas, susipriešinimas, besaikis lenktyniavimas, kuris ir atveda prie didžiosios problemos – kito, šalia esančio, atmetimo. Kovojame už žmonių su negalia teises ir, tuo pačiu, reikalaujame selektyvinių abortų įstatymo. Kovojame už gyvūnų teises, bet visiškai, kaip normalų dalyką, kaip žmogaus teisę, svarstome teisę į gyvybės nutraukimą. Esame pasimetę vertybinėje hierarchijoje. Sąžinė, dora, duoto žodžio laikymasis, pagarba ir teisingumas kažkur pasiklydo daugelio žmonių sąmonėje. Visuomenės nuomonę nulemia ne darbai, bet apkalbos ir intrigos. Šiandien įvairiomis formomis ir toliau pasireiškia žmogaus išnaudojimas bei pažeminimas. Gobšumas išardo ne tik šeimas, bet priešais paverčia gimines, draugus ir bendradarbius. Lojalus tampa ne sąžiningas ir darbštus, o skundikas ir pataikūnas. Trokštame turėti, bet ne darbo ir pastangų dėka, o sukombinuotų gyvenimo ir santykių dėlionių sąskaita. Esminis dalykas, kad, pasidavę vienadienio gyvenimo šėlsmui, nustojome į daugelį dalykų žvelgti rimtai. Nustojome žvelgti rimtai į žmogų, šeimą, santykius ir net pačią meilę – viskas suvedama tik į naudą ir reikalavimą būti padarytam laimingu žmogumi. Nustojome rimtai žiūrėti į įsipareigojimus ir priesaikas: nepavyks – nieko tokio. Nėra nepakeičiamų, bus viskas pakeista. Į santykius žvelgiame ne rimtai, o „kaip nors“, į gyvenimo situacijas irgi panašiai. Susimaišėme savyje ir todėl praradome džiaugsmo pojūtį. Turime, bet nebesišypsome, gyvename, bet daugelis tik egzistuojame. Ko reikėtų? Visų pirma susigrąžinti save. Atrasti save iš naujo. Tiesa nėra pavaldi nuomonių apklausų rezultatams. Egzistuoja nuostabiausia tiesa šiame pasaulyje – tai Tu. Tu kaip tiesa, kylanti iš Kūrėjo tiesos. Jei pripažįstame šias dvi esmines tiesas, tuomet atrandamas kelias į pilnavertį gyvenimą ir tikrą laisvę bei laimę. Tada niekada nekyla pagunda pastumti kitą žmogų. Nes tas, kuris save atranda kaip kūrinį ir rimtai pradeda tikėti Kūrėju, niekada nepastums šalia esančio žmogaus – kito kūrinio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti drąsos atsigręžti į savo Tautos, kultūros, istorijos ir žmogiškumo santykių gelmę. Atrasti save kaip esminiai būtiną ir svarbų žmogų. Išsivaduoti iš egoizmo ir tarpusavio susipriešinimo, nesveiko konkuravimo, žeminimo ir pastūmimo. Atrasti vienas kitą kaip to paties šaltinio asmenis, kurių orumas ir teisės kyla iš to paties šaltinio – Dievo. Nebijoti būti drąsiems ir kūrybingiems, nebijoti atrasti save išdalinant kitiems. Turėti drąsos plaukti prieš srovę, nes tai daug įdomiau, nei plaukti pasroviui. Nepasitenkinti vienadienių gyvenimu „bet kaip, kaip nors“, bet veržtis į gyvenimo pilnatvės gelmes. Nebijoti būti tikinčiais ir religingais modernios epochos akivaizdoje. Tikiu, kad ateities žmogus, kuriam patikėtas gyvenimo džiaugsmas, turi būti inovatyvus, išsilavinęs, technologiškai išprusęs ir dvasingas. Šie dėmenys visada padės išlikti žmogumi, kurti atsakingus tarpusavio santykius, taps darnios pilietinės visuomenės pagrindu ir užtikrins visų teises. O pareigos taps kūrybingumo bendrajame gėryje galimybėmis, drąsaus skirtingų ir kitoniškų žmonių bendrakeleivystės nuotykiu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei būtų galima pasirinkti, nieko tikrai nekeisčiau savo gyvenime. Viską, ką esu pasirinkęs, esu padaręs sąmoningai, atsakingai ir nedvejoju pasirinkime. Jei vis tik reikėtų rinktis, vėl pasirinkčiau tą patį kelią. O jei reikėtų rinktis netekus to, ką dabar turiu – pasirinkčiau mediko kelią. Domintų diplomato kelias. Vienu ar kitu pasirinkimu esmė išlieka ta pati – gydyti žmogų ir iš esmės grąžinti į gyvenimą arba gydyti santykius, nuo kurių priklauso visų mūsų bendra ateitis vieninteliuose namuose – šioje unikalioje žemės planetoje.

Ričardas Doveika

Katalikų dvasininkas Ričardas Doveika Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos varpinėje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

89
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Savanaudiškumas, ignoruojama klimato kaita, visuomenės poliarizacija ir susipriešinimas bei populizmas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nuolat mokykitės kažko naujo, išsaugokite smalsumą, ieškokite draugų, o ne priešų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kas yra svajonė? Tai tik per daug ambicingas tikslas arba nepakankamai ambicingas veiksmų planas. Per daug svajojant apie tai, kas galėtų būti ar nebūti, prarandamas laikas – čia ir dabar – kuriuo galima mėgautis arba kurį galima įprasminti.

Nerijus Mačiulis

Ekonomikos mokslų daktaras Nerijus Mačiulis treniruotės metu ant Trijų kryžių kalno Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

91
Eglė Ližaitytė | Evalda Šiškauskienė

Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė (dešinėje) ir vykdančioji direktorė Eglė Ližaitytė A.Puškino literatūrinio muziejaus parke, Markučiuose, Vilniuje (P. Malūko nuotrauka)

92
Akvavita | Jonas Milius

UAB „Akvavita“ direktorius Jonas Milius įmonės gamybos ceche Viečiūnų kaime šalia Druskininkų (Ž.Zimnickaitės nuotrauka)

93
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai įvyko pernai, kuomet aš išėjau iš Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovo pareigų. Man 76 metai. Visą gyvenimą buvau muzikos atlikėjas. Verta likusiu laiku pabandyti ką nors kitą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane jaudina moralės ir kultūros likimas Lietuvoje. Taip pat egoizmas, bendruomeniškumo neigimas, vis didėjantis žmonių atsiskyrimas bei pramogos triumfas kultūroje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nepraraskime tradicinių, laiko išbandytų vertybių. Neužmirškime skaityti ir nustokime popsiškai trumpalaikiai mąstyti, mylėkime vienas kitą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajoju dar pabūti kuo nors kitu.

Donatas Katkus

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir dirigentas, muzikologas bei visuomenės veikėjas profesorius Donatas Katkus Bernardinų sode Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

95
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad lūžis įvyko, kai buvau penkiolikos metų ir tuo metu jau žaidžiau ledo ritulį Maskvoje. Bet vieną dieną aš iš ten tiesiog pabėgau – grįžau į Lietuvą ir pasakiau mamai, kad daugiau nebenoriu žaisti ledo ritulio. Ji paskambino mano treneriui, esančiam Vilniuje, jis atvažiavo ir tą pačią dieną išvežė mane atgal į Maskvą. Prisimenu, kad tada labai verkiau, tačiau tai buvo lemtingas momentas mano sportinėje karjeroje. Labai gerai, kad mama ir tėtis suprato, jog man reikia žaisti ledo ritulį.
Lemtinga ir tai, kad tą pačią dieną, kai grįžau į Maskvą, mane pakvietė žaisti į tuometę Sovietų Sąjungos rinktinę, nuo ko ir prasidėjo mano didžioji karjera sporte.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina valstybės požiūris į lietuvius, gyvenančius užsienyje, ir dvigubos pilietybės klausimas. Manau, kad visiška nesąmonė, kad jos negalime turėti. Lietuvių visame pasaulyje yra daug ir neteisinga skaičiuoti tik tuos, kurie gyvena Lietuvoje. Mums rūpi mūsų šaknys ir nesvarbu, kad dirbame ir gyvename kitoje šalyje. Norisi turėti galimybę savo vaikams suteikti lietuvišką pasą. Nežinau, kodėl Lietuvos politikai yra konservatyvūs dvigubos pilietybės klausimu, juk daugybė kitų šalių iš savo piliečių šios teisės neatima.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kad žmonės turėtų daugiau laisvės ir daugiau pasirinkimo, ką jie galėtų veikti gyvenime. Kad nebūtų noro išlėkti į užsienį, o norėtųsi pasilikti savo šalyje. Palinkėčiau daugiau skirti dėmesio sveikatingumui ir sportiniam ugdymui. Kad būtų skiriama pakankamai dėmesio kad ir dviračių takams, pavyzdžiui, Vilnius – Kaunas arba Kaunas – Klaipėda. Sveika nacija – sveikas protas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajojau būti policininku. Visuomet atrodė, kad tai garbinga ir labai atsakinga profesija.

Darius Kasparaitis

Olimpinis čempionas, vyriausias Lietuvos ledo rinktinės žaidėjas, keturių olimpiadų aukso, sidabro ir bronzos medalių laimėtojas Darius Kasparaitis su (iš kairės į dešinę) dukra Lilly, sūnėnu Eli Carrol, dukra Liv, sūnumis Parker Valdas Keith, Miles ir Marley Jonas prie Elektrėnų ledo rūmų (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

97
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nebuvo nei lūžio, nei tokios asmenybės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labiausiai patinka kaita ir augimas. Miestai, o ypač Kaunas, keičia savo veidą, čia įsikuria tarptautinės kompanijos. Smagu stebėti tą augimą ir jaustis to dalimi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Išmokite būti laisvi bei atraskite tikrą savo identitetą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visą gyvenimą svajojau būti krepšininku ir, nors metai jau neleis tai svajonei išsipildyti, pasvajoti apie tai yra be galo smagu.

Paulius Motiejūnas

Krepšinio klubo „Žalgiris“ generalinis direktorius Paulius Motiejūnas „Žalgirio“ arenoje Kaune (R. Adžgausko nuotrauka)

99
Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė | Virgilijus Noreika

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, operos solistas, profesorius Virgilijus Noreika su žmona baleto artiste Loreta Bartusevičiūte-Noreikiene prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

100
Eglė Gabrėnaitė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, teatro ir kino aktorė Eglė Gabrėnaitė prie Vilniaus Mažojo teatro (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

101
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Arūnas Tuma: vienas reikšmingiausių įvykių mano gyvenime – 1990-ųjų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimas. Tuo metu buvau 26-erių, jaunas žmogus tik pradedantis kurti savo gyvenimą. Maksimalizmo ir drąsių svajonių man netrūko, o atsivėrusios galimybės tik skatino atkakliai jų siekti. Džiaugiuosi, kad daugelį jų man pavyko įgyvendinti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Arūnas Tuma: trūksta valdžios pasitikėjimo verslu. Verslas yra valstybės pamatai, ant kurių kuriama šalies gerovė tiek ekonominiu, tiek socialiniu aspektu. Norėtųsi daugiau tarpinstitucinės bendrystės, o ne „aklo“ valstybinio reguliavimo. Nepasitikėjimas verslu – tai nepasitikėjimas savo šalies žmonėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Arūnas Tuma: ateities Lietuvai noriu palinkėti politinio stabilumo, tvirtos ekonomikos ir stiprios kultūros. Linkiu, kad visų profesijų žmonėms Lietuvoje būtų gera, kad didžiuotųsi tuo, jog čia gyvena, augina vaikus, dirba ir kuria Lietuvos ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Arūnas Tuma: svajočiau tapti tuo, kuo ir esu – savimi.

Kamineros grupė | Arūnas Tuma | Jolanta Tumienė

UAB „Kamineros grupė“ įkūrėjai – Arūnas Tuma ir Jolanta Tumienėsu anūke – Austėja, dukra – Rūta ir žentu – Audriumi savo namų kieme, Klaipėdoje (A. Kubaičio nuotrauka)

103
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dalius Dainys: džiaugtis dėl to ar liūdėt, bet kažkaip viskas tiesiai ir aiškiai su nedideliais pavingiavimais vedė ir veda profesiniu keliu. O asmeninis gyvenimo posūkis įvyko, kai pagaliau sutikau brangų ir mylimą žmogų, savo gyvenimo neatskiriamą antrąją pusę – žmoną Liną.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Dalius Dainys: idealizmo ir materializmo santykis. Jaudina, tai, kad kiek daug idėjų neišvysta dienos šviesos dėl per didelio materializmo dominavimo prieš idealizmą. Nes ne vien duona kasdienine esame gyvi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Dalius Dainys: siekti tobulybės niekada ne per mažai, tame tarpe, tiek ir kuriant Lietuvą, tiek ir išsaugant žmogiškumą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dalius Dainys: visad duoti atrodė kilniau nei imti. Gydytojas, man atrodė viena naudingiausių profesijų.
Bet kūryba įtraukia ir ačiū likimui už tai.

P.A.R.Y.Ž.I.U.S.

Architektų biuro P.A.R.Y.Ž.I.U.S. Architektai (iš kairės): Rimvydas Adomaitis , Vidmantas Markevičius ir Dalius Dainys ant biuro stogo terasos Tilto gatvėje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

105
Kintai | Rimgaudas Višinskas

Turizmo, laivybos ir žuvininkystės bendrovės „Kintai“ kolektyvas: generalinis direktorius Rimgaudas Višinskas (pirmas iš kairės), jo žentas Adomas Milukas, direktoriaus pavaduotojas ir Rimgaudo brolis Gintaras Višinskas, jo sūnus ir plėtros vadovas Justas Višinskas (pirmas iš kairės antroje eilėje) bei ichtiologas Egidijus Žymančius Šilutės mažųjų laivų uoste. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

106
Elvinas Jankevičius

Teisingumo ministras Elvinas Jankevičius Asvejos ežere prie Dubingių (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

107
Romualdas Bakutis

Lietuvos dviračių sporto federacijos prezidentas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas, verslininkas, visuomenininkas Romualdas Bakutis rekonstruojamame Abromiškių dvare Abromiškėse, Elektrėnų savivaldybėje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

108
Lietuvos įvaizdžio grupė

Lietuvos Respublikos vyriausybės kanceliarijos Lietuvos įvaizdžio grupės vyriausioji patarėja Eglės Kudzmanienė (sėdi pirma iš kairės), grupės vadovas Marius Gurskas, komunikacijos ekspertė Gražina Kapkovičiūtė (sėdi), vyriausioji specialistė Jūratė Jazbutytė (stovi kairėje) ir vyriausioji specialistė Sofija Selvestravičienė (stovi dešinėje) prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

109
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vytautas Jokužis: 1991 metais aš buvau Kauno politechnikos instituto Automatikos fakulteto vaizdų atpažinimo laboratorijos jaunesnysis mokslinis bendradarbis. Mūsų moksliniai darbai buvo susiję su Rusijos kariškių užsakymais. Darbas buvo labai įdomus, bet neturintis jokios ateities. Tada man kilo idėja savo žinias pritaikyti Lietuvos pramonėje. Kolegos nepatikėjo mano idėjomis. Man nepritarė ne tik bendradarbiai, bet ir tėvai, draugai, giminaičiai. Man pavyko prikalbinti savo buvusį studentą, ir 1991 metų kovo 8d. užregistravome įmonę UAB ELINTA, kurios pavadinimą sudarė du žodžiai – elektronika + intelektas. Taip aš nutraukiau mokslus aspirantūroje ir iškeičiau savo ramų, neblogai apmokamą darbą universitete į idėją kurti inovatyvius prietaisus ir automatizuoti Lietuvos pramonės įmones. Pirmieji metai buvo labai sunkūs, tačiau mane visuomet palaikė žmona Dalia, kuri, paliko programuotojos darbą Kauno medicinos universitete ir ėmėsi tvarkyti įmonės buhalteriją. Ji iki šiol dirba Elintoje ir sėkmingai vadovauja.finansų skyriui.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vytautas Jokužis: šiandien jau esu įkūręs 7 sėkmingai veikiančias įmones, kurios savo sukurtus produktus ir technologijas parduoda visame pasaulyje: robotizuotos gamybos linijos, kompiuterinės regos sistemos, skirtos gamybos defektų identifikavimui, trimačiai vaizdų skeneriai ortopedijai, elektromobilių įkrovimo stotelės, elektriniai ir hibridiniai sunkvežimiai, elektrinė pavara dviračiui RUBBEE. Manau, kad dauguma mano įmonių šiuo metu yra kaip suspaustos spyruoklės – sukaupusios naujų technologijų energiją ir turi didžiulį potencialą pasaulinėje rinkoje. Savo pavyzdžiu noriu paskatinti visą Lietuvos verslą ne tik gaminti atskirus komponentus užsienio užsakovams pagal jų technologijas ir užsakymus, bet sukurti savus prietaisus, įrenginius, buities gaminius ir su savo technologijom išeiti į pasaulinę rinką.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vytautas Jokužis: norėčiau paskatinti jaunimą būti ryžtingais ir pasirinkti savo mėgstamą kelią į ateitį. Lietuva nėra vieniša izoliuota valstybė – mes gyvename pasaulyje ir turime visas galimybes. Gyvenkime Lietuvoje ir kurkime visam pasauliui. Stenkimės ne tik imti iš kitų, bet ir duoti kitiems. Kuo mes daugiau kitiems duosime, tuo Lietuva taps gražesnė, žinomesnė pasaulyje, turtingesnė ir tada Lietuvoje žmonėms gyventi bus geriau.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vytautas Jokužis: kuo aš būčiau, jeigu nebūčiau įkūręs ELINTOS? Tikriausiai aš vis tiek būčiau neblogas inžinierius ir mokslininkas, dirbčiau universitete ir spręsčiau pramonėje iškylančias technologines problemas. Žinoma, tiek kūrybos laisvės ir tokių galimybių kaip dabar tikrai neturėčiau.
Man patinka, kai pavyksta įgyvendinti nerealias svajones, bet aš niekada nepamirštu, kad už svajonių stovi mano bendraminčiai, mano darbuotojai. Aš džiaugiuosi, kad mano sūnus Laurynas pasekė mano keliu, džiaugiuosi, kad mane supa visas būrys talentingų žmonių, kurie užsikrėtė svajonėmis. Aš tikiu, kad jie daug toliau nueis, nei aš, ir ELINTA taps žinomu visame pasaulyje inovatyvumo ir kokybės ženklu.

ELINTA | Vytautas Jokužis | Dalia Jokužienė

Vienos didžiausių pramonės automatizavimo paslaugų ir produktų tiekėjų Lietuvoje įmonių grupės „Elinta“ steigėjas, UAB „Elinta“ generalinis direktorius, technologijos mokslų daktaras Vytautas Jokužis su žmona, finansininke Dalia Jokužienė įmonės ceche Biruliškių kaime, Kauno rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

111
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Juozas Ruzgys: bene svarbiausiu gyvenimo lūžiu galiu vadinti įsijungimą į Prezidento Valdo Adamkaus komandą. Tuo pačiu – ir visus gyvenimo bendražygius, kurie ir atvedė į šį darbą Lietuvos labui, ir lydėjo jame. Neįmanoma jų visų išvardyti, tačiau visus juos sieja būtent tas pats Prezidentas, Santaros-Šviesos idėjos ir, kad ir kaip galbūt tai kontrastuotų – krikščioniška ir pranciškoniška linija (kurią išties būtų galima įvardyti dar ankstesne formacijos linija, kuriai išpasakoti kelių pastraipų tikrai nepakaktų). Kitas lūžis – tai mano antroji pusė Vilma, pažintis su kuria diena iš dienos tampa nauju lūžiu – vis naujais bandymais geriau pažinti vienas kitą, įveikti visus iššūkius ir žengti toliau, semiantis abipusės išminties ir kantrybės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Juozas Ruzgys: prieš dešimtmetį, po itin daug asmeninės patirties leidusio įgyti darbo tuometės Seimo Pirmininkės Irenos Degutienės komandoje, apsisprendus pasitraukti iš politinio veikimo lauko, galiu jau daug ramiau žiūrėti naujausias žinias iš Lietuvos politikos. Žmona net juokiasi pagaliau turinti vyrą, kuris gali arba nebežiūrėti žinių, arba žiūrėti jas vėliau ir tiek nebepergyventi dėl viešumoje pateikiamos informacijos. Bet, išties, pergyvenu ir toliau – tik dabar labiau pergyvenu dėl to, kad žiniasklaida tampa vis lėkštesnė, nebeturi laiko platesnei analizei ar įžvalgoms. Labai norėtųsi, kad visuomenės informavimo srityje būtų daugiau dėmesio kokybei, o ne „klikams“, kad nebūtų skubama publikuoti nepatikrintos informacijos. Na ir tuo pačiu – daugiau profesionalumo visai valstybės tarnybai – pernelyg dažnai bandoma permesti atsakomybę kažkam kitam, ir neatliekami elementarūs veiksmai, kurie galėtų išties nemažai prisidėti prie daugelio žmonių gyvenimo palengvinimo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Juozas Ruzgys: norėčiau pasakyti: mes, savo kasdieniniais darbais padarėme viską, kad Jūsų gyvenimas ateityje būtų jums mielas. Deja, dar vis reikia nemažai nuveikti, kad ir smulkiais kasdieniniais darbais, kad galėčiau tai pasakyti. O gal būtent – smulkiais kasdieniniais darbais, kurie kažkada atrodys buvę svarbesni, nei šiandien.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Juozas Ruzgys: Esu įsitikinęs, kad kiekviena gyvenimo patirtis yra reikalinga ir iš kiekvienos akimirkos – kad ir kokios nemaloniausios ar apmaudžiausios – galiu mokytis. Tad negalėčiau įvardyti patirčių, dėl kurių gailėčiausi ar norėčiau pakeisti – visos jos leido man būti tokiu, kokiu esu šiandien. Tokiu, dėl kokio savęs negėda. Tad todėl galiu tik svajoti, kad kiekviena tolesnė patirtis vis tęstų tą pačią liniją: kurtų mane tokį, kuris netūrėtų apgailestauti dėl kažkada anksčiau priimtų sprendimų. Toks norėčiau būti ir ateityje: kažkiek toks – koks esu šiandien; kažkiek toks – koks šiandien nesu.

Vilma Akmenytė-Ruzgienė | Juozas Ruzgys

Komunikacijos ekspertas Juozas Ruzgys ir istorikė, humanitarinių mokslų daktarė Vilma Akmenytė-Ruzgienė prie savo namų S.A.Bačkio gatvėje, Pavilnyje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

113
NEWSEC

Tarptautinės nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „Newsec“ partneriai Ugnius Meidus, Rida Kalvaitienė, Martynas Babilas, Neringa Rastenytė-Jančiūnienė ir Giedrius Ragaišis verslo centro „Quadrum“ terasoje Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

114
Vygaudas Ušackas

Teisininkas, diplomatas, visuomenės bei politinis veikėjas Vygaudas Ušackas savo namuose Vilniuje (A.Repšio nuotrauka)

115
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Jei neminėsime akivaizdžios, visiems vienodai svarbios datos – kovo 11–osios, mano viešąjame gyvenime svarbiausia buvo 1975 m. gegužės 9 d., kai išsiunčiau sovietų valdžiai laišką, reikalaudamas emigracijos teisės. Maždaug po dvejų metų pavyko tą teisę įgyvendinti, o tai tada buvo rečiausia išimtis... Asmeniniame gyvenime svarbiausias 1967 m. birželis, kada Vilniuje susipažinau su būsimąja žmona Tatjana.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane neramina kraštutiniai dešinieji politikai ir jų vadovaujamos srovės. Laimė, 2019 m. rinkimai parodė, kad kraštutinė dešinė, bent jau šiuo metu, yra marginali, neturi tautos paramos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Sėkmės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti tik tuo, kuo esu.

Tomas Venclova

Poetas, vertėjas, mokslininkas ir visuomenininkas Tomas Venclova „Vilniaus klubo“ bibliotekoje Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

117
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžio taško istorija galėčiau laikyti situaciją, kai, 2010 metais tapęs Nacionalinės bibliotekos generaliniu direktoriumi, vis stringant pagrindinio pastato rekonstrukcijai, stovėjau prie devynaukščio dydžio duobės krašto ir toje juodoje skylėje sugebėjau įžvelgti bei pats patikėti būsima Nacionalinės bibliotekos transformacija į modernią biblioteką. Tai buvo labai sudėtingas, įtemptas, bet ir itin prasmingas ateities bibliotekos fizinis, idėjinis ir mentalinis pamatų klojimas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man nepriimtina, kai į biblioteką žiūrima kaip į knygų sandėlį. Neatsitiktinai daugeliui ji yra Dvasios namai, šaltinis, išteklius – mokslo, švietimo, kultūros, ekonominių procesų, valstybinės reikšmės projektų. Joje sutelktas daugelio kartų žinojimas, kuris negali būti pasyvus. Aš kalbu apie biblioteką kaip apie proaktyvią socialinę instituciją. Net ir nuolat besikeičiančiame pasaulyje biblioteka tęsia savo pagrindinę misiją – skaitmeninimo eroje išsaugoti ir valdyti tai, kas valstybėje sukurta per šimtmečius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mes stebime ir analizuojame netolimos ateities pasaulinius iššūkius, skaitome ženklus mūsų kultūriniame klimate ir aplinkoje, taip numatome bibliotekų raidos tendencijas. Ir net jeigu tai skamba pompastiškai, mes šiandien realiai kuriame ateitį bei ateičiai, nes kasdien turtiname žiniomis ir informacija bendrą bibliotekų erdvę, ugdančią raštingą, informuotą bei aktyvią visuomenę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sudėtingas klausimas. Šiandien aš tiesiog žinau, ką reikia ir ką turiu daryti. Tam ir skiriu daugiausiai dėmesio bei jėgų.

Renaldas Gudauskas

Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinis direktorius prof. Dr. Renaldas Gudauskas ant Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos stogo (A. Repšio nuotrauka)

119
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dalius Gedvilas: 1991-ieji buvo reikšmingi lūžio taško metai. Tai tapo vertybių parkainojimo ir gyvenimo transformacijos laikotarpiu. Visos lig tol universitete sukauptos žinios stipriai nuvertėjo, o reikalingų žinių apie rinkos ekonomiką okupacijos metais neturėjome galimybės gauti, buvome saistomi apribojimų ir suvaržymų. Todėl nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo pradžios teko ne tik iš naujo mokytis bei semtis žinių, bet ir patirti realias rinkos ekonomikos pamokas, nepasimesti galimybių gausoje ir turėti aiškią kryptį.

Gintautas Kvietkauskas: gyvenime man teko įsitikinti, kad neįmanomus dalykus galima paversti įmanomais ir pasiekti užsibrėžtų tikslų, jei kažką dėl jų darai, kad ir mažais žingsneliais. Didžiulį vertybių ir gyvenimo permąstymą man davė Užupio angelo projektas. Buvau vienas iš jo iniciatorių, atsakingas už techninius įgyvendinimo aspektus. Užupio angelą vertinu ne tik kaip duoklę savo miesto bendruomenei. Tai yra labai reikšminga man asmeniškai. Angelą pastatyti nebuvo lengva, susidūrėme su finansiniais sunkumais, nekalbant apie inžinerinius sprendimus. Angelo sparnus įsivaizdavau plačius, tačiau kaip užtikrinti, kad jis „nenuskristų“, papūtus didesniam vėjui? Užsibrėžiau, kad kas dieną bent kažką dėl jo nuveiksiu. Ir po truputį dedant daug pastangų ir tikėjimo – jis atsirado. Ši veikla suvienijo daug žmonių, angelas tapo Užupio švenčių ašimi, Užupio ir mano paties asmeniniu simboliu. Visada reikia turėti tikslą ir link jo eiti. Tuo vadovaujuosi versle ir asmeniniame gyvenime.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Dalius Gedvilas: naujos technologijos ir inovacijos neatneša Lietuvos piliečiams gerovės, pasitikėjimo, saugumo jausmo, nes mūsų valstybė yra per mažai orientuota į žmogaus, kaip asmenybės, vertybių formavimą. Esame praradę vertybinę ir kultūrinę kryptis. Tai ne tik švietimo kokybės problema, bet ir politikų brandos trūkumas. Tai kelia susirūpinimą.

Gintautas Kvietkauskas: sulaukus brandaus amžiaus ir įgijus įvairios patirties, atsiranda noras dalyvauti ir visuomeninėje veikloje. Socialinė mano duoklė, misija ir labiausiai rūpintis interesas – tai inžinerinė pramonė, kuria aš tikiu. Noriu, kad ji Lietuvoje būtų kuo labiau plėtojama ir pripažinta, nes ji išties yra svari dedamoji dalis šalies ekonomikoje. Taip pat mane jaudina Lietuvos švietimo sistema. Skiriu daug pastangų ir energijos, kad ji keistųsi ir atlieptų visuomenės poreikius – tiek jauno žmogaus, tiek ir verslo. Nuo švietimo priklauso ir inžinerinės pramonės gerovė, ir apskritai žmonių, kad ir kokią sritį jie pasirinktų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Dalius Gedvilas: branginkime laisvę, nebijokime permainų, stenkimės pozityviai žiūrėti į ateitį. Patikėkime valstybės valdymą išmintingiems ir išsilavinusiems asmenims.
Galvokime apie savo ateities siekius, nepraraskime noro tobulėti ir žingeidumo, nes tai verčia kiekvieną iš mūsų judėti į priekį. Turėkime ambicijų nebūti vidutinybėmis.
Pasitikėkime savo jėgomis, jauskime atsakomybę ir nepamirškime, kad, norint kažką keisti, pirmiausia reikia pradėti nuo savęs. Tik tada, kai suprasime, kiek kiekvienas iš mūsų gali daug padaryti pats, suvoksime, kiek daug galime padaryti kartu, kaip bendruomenė.

Gintautas Kvietkauskas: gyvenimas dinamiškai keičiasi. Matau, kad dabartinė jaunų žmonių karta yra visai kitokia negu aš prisimenu save patį jaunystėje. Ateities kartoms linkėčiau neprarasti įgimto kūrybiškumo ir nuolat jį lavinti. Nes pokyčių sūkuryje, kuris tik stiprės, kūrybiškumas padės ir prisitaikyti, ir atrasti naujus dalykus. Ir visgi, kad ir kaip viskas besikeistų ir taptų globalu, tegul nepasimiršta istorija: gimtas kraštas, kalba, šeima ir gražiausios tradicijos. Kada nors jų ilgėsimės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dalius Gedvilas: jaučiuosi laimingas, būdamas tuo, kuo esu. Stengiuosi nenustoti tobulėti, o nuolatinis žinių siekimas ir domėjimasis naujovėmis suteikia galimybę eiti atradimų keliu.
Norėčiau būti dėmesingesnis žmonėms, kurie mane supa ir principingesnis savo nuveiktų darbų vertinime. Kiekvienais metais vis labiau suprantu laiko vertę, todėl stengiuosi jį leisti prasmingai, nešvaistyti jo beprasmiams ir tuštiems dalykams.

Gintautas Kvietkauskas: geras klausimas. Nuo pat vaikystės svajojau būti automechaniku, remontuoti automobilius. Ši mano svajonė netiesiogiai pildėsi. Karjeros pradžioje poreikiai buvo žemiški, bet ilgainiui, įgaunant daugiau patirties ir atsakomybės, atsirado vis daugiau įkvėpimo ir ambicijų. Manau, kad šiandien aš esu čia, kur man ir skirta būti, kur galiu duoti tai, ką turiu geriausio.

Lietuvos pramonininkų konfederacija

Lietuvos pramoninkų konfederacijos (LPK) Valdybos nariai, LPK viceprezidentai (iš kairės): Lietuvos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo su Rusijos Federacija verslo tarybos pirmininkas Arūnas Laurinaitis, Lietuvos statybininkų asociacijos prezidentas Dalius Gedvilas, Lietuvos bankų asociacijos prezidentas Mantas Zalatorius, Lietuvos inžinerinės pramonės asociacijos viceprezidentas Gintautas Kvietkauskas, SIA „Global BOD Group“ valdybos pirmininkas Vidmantas Janulevičius, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė, LPK prezidentas Robertas Dargis, Nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „LINAVAinava“ prezidentas Romas Austinskas, Kauno krašto pramonininkų ir darbdavių asociacijos prezidentas Jonas Guzavičius, Šiaulių pramonininkų asociacijos viceprezidentas Alvydas Stulpinas ir LPK generalinis direktorius Ričardas Sartatavičius, per tradicinį kalėdinį renginį Pirklių klube Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

121
Bokšto skveras | Oliver Ortiz

Verslininkas, „Bokšto skvero“ vystytojas Oliver Ortiz (pirmas iš dešinės) ir objekto architektai (iš kairės): Ingrida Revuckaitė, Sigita Lapienytė  ir Antanas Gvildys „Bokšto skvere“ statybų metu, Bokšto gatvėje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

122
Dainius Svobonas

Teatro ir kino aktorius Dainius Svobonas Aleksoto apžvalgos aikštelėje Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

123
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Darius Zubas: diena, kai susiklosčius tam tikroms aplinkybėms tapau verslininku ir su draugais įsteigėme prekybos bendrovę.

Andrius Pranckevičius: vienas svarbiausių įvykių, padariusių man didelę įtaką – Lietuvos sąjūdis, kova dėl nepriklausomybės, tautos vienybė ir drąsa, dėl kurios Lietuva tapo ir yra laisva ir demokratiška valstybė; atgimimo dvasia, dainos ir mitingai, beribis tikėjimas ateitimi – nepakartojami jausmai.

Tomas Tumėnas: vaikų gimimas, nes tai sąlygoja dar didesnį atsakomybės jausmą ir judėjimą į priekį bei suteikia prasmę gyvenimui.

Arūnas Zubas: esminis gyvenimo įvykis – 1990 kovo 11 d., Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Galėjome laisvai mąstyti, reikšti nuomonę, kurti.

Jonas Bakšys: nesėkmingas lengvo gyvenimo paieškos etapas – tik tada supratau, kad viską turiu susikurti pats.

Dainius Pilkauskas: tą 1990 kovo 11 d., kada Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo aktą, nesuprasdamas iki galo, kas mūsų laukia, aš supratau tik viena – nuo šios akimirkos atsiveria istorinė galimybė nuveikti kažką prasmingo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Darius Zubas: trūksta Lietuvos vadovybės lyderystės ir strateginio požiūrio į šalies vystymąsi.

Andrius Pranckevičius: šiandien labiausiai jaudina tai, kad daug žmonių, įmonių, valstybių nebeturi vertybinės ir kultūrinės krypties; vis labiau dominuoja piniginiai ir materialiniai tikslai, trumpalaikiai rėksniai užgožia tvarias ir ilgalaikes strategijas; vis mažiau idėjų ir mąstytojų.

Tomas Tumėnas: pakankamai didelė migracija, visuomenės senėjimas, didėjanti atskirtis visuomenėje ir ilgai besitęsiantis politikų neprofesionalumas, valdant šalį.

Arūnas Zubas: labai neramina ypatingai susipriešinę šio seimo politikai ir partijos.
Norėtųsi ir linkėčiau, kad jie „pakiltų” virš savo siaurų partinių interesų, sutartų ir spręstų socialinius, švietimo, sveikatos apsaugos, ekonominio vystymosi ir kitus svarbiausius šaliai klausimus – kurtų sėkmingesnę ir laimingesnę Lietuvą, kurioje visiems norėtųsi gyventi.

Jonas Bakšys: mane labiausiai neramina kantrybės trūkumas; kaip greitai norime pasiekti ar gauti laukiamą rezultatą ir kaip greitai metamės prie kito darbo ar naujos idėjos.

Dainius Pilkauskas: Lietuvoje šiandieną mums visiems labiausiai trūksta vienybės, darnos ir išminties. Taigi to noriu ir palinkėti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Darius Zubas: noriu, kad pasaulyje būtume žinomi ne tik kaip gerų krepšininkų šalis.

Andrius Pranckevičius: labai norėčiau, kad ateities kartos, žvelgdamos į mūsų dienas, matytų kuo mažiau tuščiai prarasto laiko ir neįvykusios kūrybos; norėčiau, kad šalies ir visuomenes progresas būtų toks dinamiškas ir intensyvus, koks buvo 1990–2000 metais, kad būtų dideli tikslai ir prasmingos pergalės.

Tomas Tumėnas: išlaikykime savo tautiškumą, bet būkime atviri visam pasauliui, investuokime į mokslą ir žinias, puoselėkime žmogiškąsias vertybes ir stiprinkime demokratiją.

Arūnas Zubas: ateities kartoms linkiu suprasti ir naudotis globalizacijos teikiamais privalumais, tačiau tuo pačiu „neišsibarstyti” po pasauli, išsaugoti savo valstybę ir jos identitetą.

Jonas Bakšys: tikiu, kad ateitis daugiau kūrybingų ir efektyvių, o ne didelių ir galingų rankose.

Dainius Pilkauskas: darykime gerus darbus, dažniau pagalvokime vieni apie kitus ir sėkmė savaime ateis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Darius Zubas: keliautoju.

Andrius Pranckevičius: daug kur esu – ir šeimoje, versle, ir jūroje, ir kalnuose, ir sporte. Gal norėčiau daugiau visuomeninės veiklos, prisidėti prie bendrųjų gėrybių kūrimo.

Tomas Tumėnas: norėjau visą laiką dirbti darbą, kuris tiesiogiai gali padėti žmonėms, tokį kaip gydytojai.

Arūnas Zubas: bandau įsivaizduoti, bet nepavyksta. Turbūt nieko to kur, su kuo ir kuo esu, nekeisčiau.

Jonas Bakšys: man patinka būtent tai, ką darau šiandien.

Dainius Pilkauskas: vaikystėje svajojau būti sunkvežimio vairuotoju, o dabar nežinau, ar norėčiau ką nors keisti.

Linas Agro Group

Vienos didžiausių agroverslo bendrovių Baltijos šalyse „Linas Agro Group“ valdybos nariai (iš kairės): Jonas Bakšys, Dainius Pilkauskas, Arūnas Zubas, valdybos pirmininkas Darius Zubas, valdybos pirmininko pavaduotojas Andrius Pranckevičius, Tomas Tumėnas AB „Linas Agro Group“ biure Subačiaus gatvėje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

125
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kiek tik pamenu – kiekviena gyvenimo diena tampa savotišku lūžio tašku, kuris atveria duris į naują dieną. Neretai savęs paklausiu: o kokia būtų ši diena, jei vakar būčiau daręs kitokį pasirinkimą? Būtų ji geresnė, ar atvirkščiai – suktų į tamsesnę pusę? O gal niekas nepasikeistų? Visgi, kol atsakydamas sau į šiuos klausimus galiu sau sąžiningai pasakyti: padariau geriausią ar vieną iš geresnių pasirinkimų – esu ramus, kad žengiu tinkama linkme. Svarbiausios asmenybės, ženkliai prisidėjusios ir kasdien vis iš naujo prisidedančios prie asmeninio tobulėjimo visose srityse – tai mano tėvai ir šeima.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Platus ir atviras mąstymas, pagarba kitam ir siekis kurti gerovę ne vien tik sau – linkėčiau vis dažniau pasukti šia linkme. Nes nuolat skiepijamas pavydas ir kerštas, savanaudiškumas ir nepagarba kitiems – tai ne mūsų Lietuvos kelias, bet pernelyg dažnai juo pasukama priimant kasdienius sprendimus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tapkime ryškia šviesa, kuri šviečia vis platesniu spinduliu aplink save, tačiau ir ne akina. Kuo daugiau aplink mus bus šviesių žmonių, tuo visoje Lietuvoje bus šviesiau. Ir ši šviesa įgalins mus taisyti netobulumus ir klaidas, kurių nesimato tamsoje. Tada ir ateities kartos mums padėkos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nenorėčiau nebūti savimi. Nes tada su Jumis kalbėtų jau nebe Jonas Garbaravičius, o kažkas kitas. Tad norėčiau ir toliau būti toks, koks esu – su visais savo pliusais ir minusais.

Jonas Garbaravičius

Verslininkas ir mecenatas Jonas Garbaravičius savo namų kieme Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

127
Gytė Grigonytė-Babajan | Karapet Babajan

GK klinikos bendrasavininkai rekonstrukcinės chirurgijos gydytoja Gytė Grigonytė-Babajan su vyru ir kolega chirurgu-onkologu Karapetu Babajanu savo klinikoje Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

128
Sigitas Gailiūnas

AB „Lietkabelis“ generalinis direktorius Sigitas Gailiūnas jo vadovaujamos gamyklos ceche Panevėžyje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

129
Alfredas Bumblauskas | Edvardas Gudavičius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir jo mokytojas Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos, Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatas istorikas profesorius Edvardas Gudavičius savo namuose Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

130
Eimuntas Nekrošius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro studijos „Meno fortas“ steigėjas bei meno vadovas, aktorius ir režisierius Eimuntas Nekrošius savo namuose Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

131
TELIA Lietuva

Telekomunikacijų bendrovės „Telia Lietuva“ jaunesnysis radijo tinklo planavimo inžinierius Linas Kukučionis (kairėje) ir vyresnysis radijo tinklo planavimo inžinierius Mindaugas Grigas prie mobilaus ryšio stoties centrinio įmonės biuro terasoje, Vilniuje (Ž.Zimnickaitės nuotrauka)

132
Ignas Rusilas

Projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas atminties akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ renginio metu prie Genocido aukų muziejaus Vilniuje (P. Malūko nuotrauka)

133
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Labiausiai dėkingas Mamai, kuri įskiepijo man, kad tik kruopštus kasdieninis darbas yra ir sėkmės, ir vidinės ramybės garantas. Tik darbu pasiekti dalykai neša gėrį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane labiausiai liūdina, kad mes, lietuviai, tokia maža tauta, bet tokia darbšti ir talentinga, esame susipriešinę ir nepakantūs kitokiai nuomonei, todėl pikti ir nelaimingi. Lekiam nežinom kur, trokštam nežinodami ko. Sustokim, įkvėpkim pilną krūtinę oro ir pradėkim statyti, o ne griauti, džiaugtis, o ne kritikuoti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nieko nenoriu pasakyti. Kiekviena nauja karta eina savo keliu ir nieko neklauso. Skaitykit tikras knygas – ten viskas jau parašyta ir sudėliota.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau ūkininku. Nėra gražesnio ir tikresnio vaizdo už vėjyje plaukiančių rugių lauką.

Vidmantas Dambrauskas

Klaipėdos miesto tarybos narys, Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacijos prezidentas, verslininkas Vidmantas Dambrauskas „Birių krovinių terminale“ Klaipėdos uosto krantinėje (A. Kubaičio nuotrauka)

135
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Į klausimus atsako Lietuvos kamerinio orkestro direktorius Egidijus Mikšys: na, tikriausiai lūžių gyvenime yra ne vienas, ir svarbių lūžių. Tai ir vaikystės pabaiga, ir pirmoji meilė, laimės, netektys ir daug daug dalykų, kurie ir nulemia menininko augimą, vystymąsi ir brandą. Mano, kaip muzikanto, kaip menininko didžiausias ir reikšmingiausias lūžis buvo mano profesorė, pakeitusi visą mąstymą apie muziką, požiūrį, prasmę ir motyvaciją.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Egidijus Mikšys: jei kalbėti apie meną, muziką, jaudina didžiulis sukomercinimas, išskaičiavimo momentai, dvasinių vertybių nutolimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Egidijus Mikšys: daugiau dvasingumo, pastebėti pro šalį einančius žmones, išgirsti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Egidijus Mikšys: tikriausiai tuo pačiu. Ši muziko profesija suteikė, vienok, tarpsniais daug laimės.

Lietuvos kamerinis orkestras

Lietuvos kamerinis orkestras Kalnų parke Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

137
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Arūnas Sakalauskas: gyvenime turėjau daug puikių Mokytojų. Mano tėvai savo asmeniniu pavyzdžiu ir darbais mokė meilės Tėvynei. Telšių vidurinės mokyklos, Telšių dailės technikumo, Vilniaus dailės akademijos pedagogai ir daugybė sutiktų stiprių savo dvasia žmonių parengė ir subrandino mane kūrybai. Kiekvienas Mokytojas, dalindamasis savo patirtimi augino kūrybinį mąstymą, stiprino mano kūrybines galias. Bet monumentalias skulptūras, liudijančias tūkstantmetę Lietuvos istoriją, galėjau sukurti tik Lietuvos Atgimimo dėka.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Arūnas Sakalauskas: prieš 30 metų gimė Sąjūdis. Lietuva atsivėrė pasauliui, pasaulis – Lietuvai, įgijome daugybę patirčių. Liūdina, kad tai, kas mus subūrė atgimimui – per 50 Sovietų okupacijos metų nesunaikintas tikėjimas, kad mes galim būti nepriklausoma Lietuvos valstybė, turinti idėją, kad esam išsaugoję tapatybę, kad suvokiame savo vientisumą – nyksta. Šiam globaliam pasaulyje, kur naikinami skirtumai, lietuviai, jei nenori išnykti, turi išlaikyti savo kalbą, tradicijas, kultūrą ir valstybę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Arūnas Sakalauskas: turime suvokti, kad pasauliui esame įdomūs tik savastimi. Tik savitai mąstančių žmonių tikrovė yra gili ir daugiaprasmė. Būtina visomis įmanomomis priemonėmis auginti Lietuvą žmoguje nuo pat mažumės. Tik prigimtinė tapatybė leidžia žmogui ir valstybei įsitvirtinti pasaulyje, jame efektyviai veikti. Lietuvos žmonės turi sau aiškiai suformuluoti valstybės tikslus ir uždavinius, sukurtus ant nacionalinės kultūros pamatų bei turi principingai jų laikytis. Turime įsisąmoninti, kad realybės problema yra visų mūsų problema, tad turime dirbti išvien. Tegu didžių, genialių mūsų krašto žmonių, kūrusių didingą tūkstantmetę Lietuvos istoriją, dvasia apgobia mus, tegu stiprina, tegu padeda susitelkti sunkiuose išbandymuose ir tegu kelia pasididžiavimą savo tautos kūrybinėmis galiomis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Arūnas Sakalauskas: svajonių daug! Svajonėms nereikia pastangų. Tik reikia daug darbo įdėti, kad svajonės taptų realybe. Svajoti nesustoju, svajonės niekada nesibaigia – be jų nebūtų judėjimo į priekį!

Arūnas Sakalauskas | Virginija Kochanskytė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vilniaus Dailės akademijos profesorius, skulptorius Arūnas Sakalauskas su žmona Kauno universiteto docente, aktore ir režisiere Virginija Kochanskyte prie paminklo „Vieningai Lietuvai“ Klaipėdoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

139
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Romualda Stragienė: už savo dabartinę karjerą turiu padėkoti savo vyrui Mindaugui, kuris paskatino mane prisijungti prie „BIOK laboratorijos“ ir vėliau paragino imtis vadovo rolės. Už savo išsilavinimą ir pasaulėžiūrą sakau ačiū tėvams, kurie palaikė mano ambicijas ir sudėjo vertybių pamatus visam gyvenimui. Mano didžiausias įkvėpimas sunkiomis akimirkomis yra sesuo Evelina, kuri būdama keturių vaikų mama spėja rašyti geriausias vaikų knygas.

Ana Gleb-Ananikova: dar mokykloje, kai teko rinktis egzaminus, pasukau gyvybės mokslų kryptimi. Mokiausi pažinti aplinką, neįsivaizdavau saves niekur kitur nei moksliniame darbe, tačiau gyvenimas davė šansą išbandyti vadybos sritį, kurioje dirbu jau 5 metus ir jaučiuosi vis dar atrandanti.

Gintarė Mykolaitienė: baigus higieninės ir dekoratyvinės kosmetologijos studijas ir pradėjus dirbti, supratau, kad man to neužtenka ir reikia daugiau, noriu daugiau žinių, daugiau kūrybos... Tuomet atradau KTU Chemijos fakultete studijas su kosmetinės chemijos ir technologijų moduliu, kurių dėstytoja tuo metu buvo prof. J. Liesienė. Įpusėjus studijoms pasitaikė puiki galimybė išbandyti savo žinias ir praktiškai, kuriant kosmetikos formules bei jų technologijas „BIOK laboratorijoje“, tą ir toliau darau jau 9-erius metus.

Aurimas Mockus: turbūt nėra stipresnio įvykio, kuris kardinaliai apverstų gyvenimą, kaip artimojo netektis. Tokiais momentais nesunkiai susidėlioji galvoje kas tikra, o kas ne.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Romualda Stragienė: kadangi turiu daug skirtingų rolių, tai ir rūpesčiai labai įvairūs. Man rūpi ir vaikų mokslai, ir verslo rezultatai, ir moterų lyderystės klausimai. Mėgstu dalintis savo žiniomis ir patirtimi – kuo daugiau daliniesi, tuo daugiau ir pats gauni.

Ana Gleb-Ananikova: šiuo metu stebiu Prezidento G. Nausėdos prezidentavimo pradžią, įdomu kokie pažadai bus įgyvendinti.

Gintarė Mykolaitienė: kad kiekvienas lietuvis didžiuotųsi savo šalimi, tausotų jos gamtą ir mylėtų lietuvišką prekę.

Aurimas Mockus: norėtųsi mažesnio visuomenės susiskaldymo ir vieningesnės nuomonės Lietuvai reikšmingais klausimais.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Romualda Stragienė: aš visada sakau, kad rytas yra protingesnis už vakarą. Todėl tikiu, kad ateityje gyventi bus vis įdomiau. Gyvenkite atsakingai, kad po savęs nebūtų gėda palikti vietą ateities kartoms.

Ana Gleb-Ananikova: mažiau vartokime, rūšiuokime, tausokime mus supančią aplinką.

Gintarė Mykolaitienė: išlaikyti Lietuvos vienybę ir neieškoti laimės svetur, bet kurti ir formuoti Lietuvą čia. Būti vieni kitiems draugiškais ir sąžiningais, išdrįsti gatvėje nusišypsoti net ir nepažįstamajam.

Aurimas Mockus: istorija mus moko, kad iš istorijos nieko neišmokstame. Palinkėčiau atrasti savo identitetą, kad ateities kartos tiksliai žinotų, kuria kryptimi judėti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Romualda Stragienė: aš vaikystėje norėjau būti…. kaimiete. Ką gali žinoti, gal dar ja tapsiu? Gyvenimo trukmė ilgėja, vadinasi, mes visi turime šansą išgyventi kelias karjeras ir pabūti skirtingose rolėse. Dar noriu būti šauni močiutė, nes tikiuosi sulaukti gausaus anūkų būrio.

Ana Gleb-Ananikova: svajoju daugiau atostogauti.

Gintarė Mykolaitienė: jei nebūčiau tuo kuo esu šiandien, būčiau baigusi medicinos studijas ir pasirinkusi dermatologės kelią, nes oda, grožis ir kosmetika mane visada žavėjo bei buvo aktualiausia tema jau nuo mokyklos laikų. Kuo svajočiau būti… parfumere.

Aurimas Mockus: karininku.

BIOK laboratorija | Romualda Stragienė

UAB „BIOK laboratorija“ vadovai (iš kairės): naujų produktų specialistė Gintarė Mykolaitienė, direktorė Romualda Stragienė, kokybės vadovas Aurimas Mockus ir gamybos vadovė Ana Gleb-Ananikova laboratorijoje Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

141
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Negalėčiau išskirti vieno asmens ar atvejo, nes jų mano gyvenime buvo visa grandinė ir visi jie, vienaip ar kitaip, buvo labai svarbūs besiformuojant mano asmenybei. Vis tik manau, svarbiausias lūžis įvyko man nusprendus susieti savo gyvenimą su muzika ir tapti dainininku. Na, o toliau, susitikimas su profesoriumi Virgilijumi Noreika, kuris tapo mano mokytoju, vėliau gyvenimo pradžia Didžiojoje Britanijoje, kur susikūriau asmeninę laimę.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Paradoksalu, pats prieš beveik 20 metų išvykau gyventi svetur, tačiau mane neramina Lietuvos demografinės kreivės krytis žemyn. Taip pat populistų atėjimas į valdžią bei juos renkančių beraščių rinkėjų armijos didėjimas; kultūros politika bei jos padėtis šalies prioritetų lentelėje, kai ji yra katastrofiškai žemai, nors turbūt menininkai ir yra didžiausi Lietuvos ambasadoriai pasaulyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Noriu palinkėti mūsų šaliai išlikti, mūsų žmonėms puoselėti savo identitetą, tapti tolerantiškais, suprasti, jog turime eiti koja kojon su laiku. Tapti modernesniais, atverti plačiau savo langus pasauliui!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikėčiausi tapti bet kuo, kas padėtų man atsiskleisti kaip asmenybei, dovanojant man laimę bei pilnatvę.

Edgaras Montvidas

Dainininkas tenoras Edgaras Montvidas Pažaislio vienuolyno sode Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

143
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Antanas Bosas: vis dėl to galvoju, kad pagrindinis lūžio taškas mano gyvenime buvo Baltijos kelias ir nepriklausomybės paskelbimas. Buvau tremtinių vaikas, gimęs tremtyje. Tėvai buvo ištremti 1941-ųjų birželio 14 dieną. Grįžome į Lietuvą 1958-ųjų lapkričio mėnesį. Visą sovietmečio gyvenimo laikotarpį mane persekiojo tremtinio šešėlis. Negalėjau siekti karjeros, nors buvau labai veiklus. Vidutinio rango specialistas buvo mano galimybių viršūnė dėl sovietmečio partinių organų požiūrio į tremtinius. Norint užimti vadovaujančias pareigas, reikėjo būti partiniu, o į partiją priimti „nerekomendavo“ KGB. Todėl po nepriklausomybės paskelbimo pajutau tikrą laisvę, ne tik savo minčių reiškimui, bet ir savirealizacijoje. Tik jos dėka šiandiena aš patenkintas savo pasiekimais versle, moksle, sporte ir šeimyniniame gyvenime. Tai – tikra lūžio taško istorija.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Antanas Bosas: nors brandžiai demokratijai reikia ne vieno amžiaus, norėčiau, kad šie procesai paspartėtų ir kad kiekvienas pilietis norėtų dirbti ir gerai uždirbti, o ne stengtis gauti pašalpas, kompencasijas ar kitokias išmokas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Antanas Bosas: norėčiau Lietuvą matyti gražia, žalia, klestinčia gerovės šalimi. O tai gali sukurti tik jauni, išsilavinę, žengiantys koja kojon mokslo, technologijų, naujo mąstymo ir progreso keliu žmonės, kurių nesaisto jokie praeities ryšiai, nusistovėjusios tradicijos ar politiniai įsipareigojimai. Tik laisva mintis, idėja ar net svajonė turi teisę į realizaciją, jei tam sukurtos visos galimybės. Linkiu ateities kartoms tokias galimybes ne tik sukurti, bet ir jas realizuoti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Antanas Bosas: svajočiau būti tuo, kuo esu šiandien.

Daina Bosas | Antanas Bosas

Verslininkai Antanas ir Daina Bosai su dukra Magdalena jiems priklausančio viešbučio „Gamtos perlas“ teritorijoje Karklėje, Klaipėdos rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

145
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Be šeimos – tėvų, žmonos ir sūnaus, mano gyvenime buvo kelios lemtingos asmenybės bei svarbūs įvykiai, nulėmę tolimesnį gyvenimą ir mano veiklą. Visų pirma tai Prof. Algirdas Budrys, 1987m pakvietęs mane jauną, mažai žinomą pianistą, dirbti į Lietuvos Nacionalinę Filharmoniją vienai iš pagrindinių, Meno vadovo, pozicijų. Po metų tas pats Prof. A.Budrys palaikė mano kandidatūrą Generalinio direktoriaus pareigoms.
Kitas neeilinis ivykis – p. Valentin Proczynski pakvietimas dirbti Monake 1992m. Dveji Monake praleisti metai atvėrė dideles galimybes, bendraujant su daugeliu pasaulio menininkų ir kolektyvų.
Ypatingą vaidmenį veikloje ir asmeniniame gyvenime suvaidino vienas žymiausių pasaulio menininkų Mstislavas Rostropovičius, kuris 1993m. padrąsino pačiam imtis didelių muzikinių projektų ne tik Lietuvoje bet ir pasaulyje.
Tačiau nieko nebūtų pasisekę nuveikti be didžiausio stebuklo mano gyvenime – Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tolerancija kaip pažengusios visuomenės būtinybė. Jos trūksta visose gyvenimo srityse – politikoje, socialinėje aplinkoje ir kasdieniniame bendravime.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Saugi, sveika ir išsilavinusi tauta, pilna demokratinių procesų pergalė ir pagarbą asmenybei.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas. Dėl to sunkiai įsivaizduoju, kad galėčiau būti kuo nors kitu.

Gintautas Kėvišas

Vilniaus festivalio įkūrėjas Gintautas Kėvišas savo namų kieme, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

147
Virmidas Neverauskas | Dovydas Neverauskas

Lietuvos beisbolo asociacijos prezidentas Virmidas Neverauskas su sūnumi Dovydu Neverausku Lietuvos beisbolo asociacijos žiemos treniruočių bazėje, įsikūrusioje Ąžuolyno gatvėje, Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

148
Daliutė Ona Matulaitė

Skulptorė Daliutė Ona Matulaitė prie paminklo „Seserys“, skirto Lazdynų Pelėdai, Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

149
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Aurelijus Rusteika: 2008 m. išsiskyrimas su ilgalaikiu verslo partneriu. Kai perėmiau įmonės vairą, prekybą Lietuvoje jau kaustė krizė. Šiuo sudėtingu metu ženkliai išaugo mano asmeninė atsakomybė už įmonės išlikimą, už darbuotojus, už šeimos verslo ateitį.

Aurelija Rusteikienė: Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas išlaisvino mintis ir suteikė galimybes pažinti pasaulį. Ekonominė krizė užgrūdino – įgavome daugiau pasitikėjimo, tapome tvirtesni kaip šeima ir kaip verslo partneriai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aurelijus Rusteika: nekompetetingi politikai, nuolat keičiantys įstatymus, mokesčius, nes tai išbalansuoja ekonominį šalies stabilumą. Trūksta dialogo: verslas kaip partneris nevertinamas, kuriant gerovę Lietuvoje.

Aurelija Rusteikienė: rūpi Lietuvos valstybės tvarumas, išlaikant pusiausvyrą tarp istorinės atminties ir Lietuvos ateities vizijos. Neramina neefektyvi valstybės valdymo sistema, manipuliacija populizmu, iškreipta realybė žiniasklaidoje, sukelianti masines psichozes.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Aurelijus Rusteika: gyvenkite nepriklausomoje valstybėje, Europos tautų šeimoje. Gerbkite Lietuvos istoriją, puoselėkite vertybes, tęskite tai, ką kūrė ir už ką kovojo mūsų protėviai.

Aurelija Rusteikienė: Lietuvos ateitis - tautos vienybėje ir švietime. Tik išsilavinęs žmogus deramai suvokia demokratiją ir geba gyventi, kurti, dalintis pagal jos principus.
Pagarba ir tolerancija visiems, atsakomybė sau.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aurelijus Rusteika: nuo vaikystės mėgau šunis, nuolat turėjome augintinių. Gal ateityje ir įgyvendinsiu savo svajonę – gyventi sodyboje prie golfo lauko ir laikyti daug šunų. Kol kas gyvenimo būdas per daug dinamiškas....

Aurelija Rusteikienė: svajonių neturiu, turiu daugybę idėjų ir sudėtingų projektų. Gyvenimas man yra kūryba, sutikti žmonės – įkvėpimas. Kartu juk galime įgyvendinti tai, apie ką net nesvajojome, pavyzdžiui, atgimę istoriniai Dubingiai.

Aurelija Rusteikienė | Aurelijus Rusteika

Rusteikų šeimos fondo steigėja, menotyrininkė Aurelija Rusteikienė ir verslininkas Aurelijus Rusteika jų rūpesčiu atstatytoje Šv. Jurgio bažnyčioje Dubingiuose (R.Danisevičiaus nuotrauka)

151
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Igoris Šeštokas: lūžinėjo istorija... Keitėsi sistemos, keitėsi istorijos vertinimai, keitėsi gyvenimo išoriniai atributai. Keitėsi technologijos, keitėsi požiūris į žmogų, išsilavinimą, darbą, tikslus
Man pasisekė. Atrodo, aš vis lieku savo stabilioje saloje, kurią apeina tektoniniai lūžiai. Šioje saloje vertinamas profesionalumas. Tai ne tik ir ne tiek žinios, kurias galima ir būtina gilinti, plėsti, atnaujinti, - jis aprėpia ir profesinę etiką, atsakomybę prieš visuomenę už veiklą, kurią tu pasirinkai, kuria tau visuomenė patikėjo užsiimti. Profesionalumas – tai ir įsipareigojimas būti sąžiningu kai susikerta asmeniniai ar grupiniai ir visuomenės interesai.
Tokį mane – laimingą – suformavo daugybė skirtingų žmonių, sutiktų kelyje ir perskaitytos knygos, kurios, manau, buvo pasirinktos teisingai...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva, aktualijų kontekste, nėra išskirtinė. Joje vyksta labai ryškūs virsmai – tiek pozityvūs, tiek, mano supratimu, grėsmingi, nenuspėjamomis pasekmėmis. Paradoksalu, bet aukšti technologiniai pasiekimai, išmanieji įrenginiai skatina didžiosios žmonijos dalies intelektualinį ribotumą. Prie to prisideda ir bendrojo švietimo ir aukštojo mokslo sistemos, pragmatiškai nukreiptos į konkrečių įgūdžių lavinimą, orientuojantis į tam tikrų funkcijų atlikimą. Tokiu būdu žmogui numatoma konkurencinė kova su robotais, kurios rezultatai lengvai nuspėjami. Žmonijos laukia sudėtingi egzistenciniai klausimai.. Kokiu keliu pasuksime? Ar ir toliau vadovausimės neriboto vartojimo postulatu, mano manymu, naudingu tik labai ribotam žmonių ratui? Ar bus siekiama tokios visuomenės struktūros, kurioje išties, ne deklaratyviai, harmoningas žmogus bus jos šerdis.
Šiandieninėje vartotojiškoje visuomenėje labai jau ryškiai konfliktuoja grupiniai, asmeniniai interesai su viešaisiais. Profesinė savigarba užgniaužiama finansiniais motyvais. Neriboti materialiniai siekiai, dažnai neapibrėžti, užgniaužia žmogiškumą, teisingumą, užuojautą, iškreipia vertybes. skatina manipuliacijas, atvirą melą, provokuoja įtampas, kančias, diskomfortą ir , galų gale, yra nukreipti ne tik prieš silpnesnius, bet ir apskritai prieš žmogų ir harmoningą egzistenciją.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Būkime išmintingi. Nepraraskime džiaugsmo būti harmoningu žmogumi harmoningai besivystančioje visuomenėje. Neleiskime, kad ekonominis efektyvumas taptų vieninteliu siekiu, neleiskime, kad mūsų žemėje Žmogų Mąstantį (dar ir Moralų) galutinai pakeistų Žmogus - Vartotojas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, mano pasirinkimas nebuvo blogas. Jis man leido patirti pažinimo, kūrybos,
bendravimo džiaugsmus, pajusti išskirtinį pasitenkinimą iš profesionaliai atliekamo darbo rezultatų. Ar tai būtų nafta Lietuvoje, ar vanduo Gobi dykumoje, tai tarnauja žmonėms ir leidžia jaustis sąžiningai atlikus savo įsipareigojimus prieš visuomenę. Jeigu rinkčiausi savo veiklos sritį naujai, išliktų tie patys pasirinkimo kriterijai. Gal būt, kaip man jaučiasi, besivystant visuomenei, vykstant kokybiniams virsmams, keistųsi ir prioritetai. Kokia veikla labiausiai reikalinga viename ar kitame istorijos etape, šiandien? Kartais man atrodo – Kunigas, Psichoterapeutas, o kartais – Prokuroras…

LOTOS Geonafta

Naftos paieškos, gavybos ir žvalgybos bendrovė LOTOS „Geonafta“ vyriausiasis geologas Igoris Šeštokas prie Girkalių naftos telkinio, Klaipėdos rajono savivaldybėje (A. Kundroto nuotrauka)

153
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenime sutikau ne vieną asmenybę, kuri darė įtaką mano paties asmenybei. Vaikystėje didelį įspūdį padarė Kristianas Bernardas, kuris pirmasis pasaulyje atliko sėkmingą širdies persodinimo operaciją žmogui. Gal dėl to rinkausi mediko ir chirurgo specialybę. Vėliau įtakos turėjo bendravimas su profesoriumi J. Bredikiu, darbas kartu su Europos Kardiotorakalinės asociacijos Generaliniu sekretoriumi Torkel Aberg iš Švedijos. Išskirtinį įspūdi mano profesinėje karjeroje padarė seras profesorius Magdi Yacoub iš Jungtinės Karalystės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandiena labiausiai jaudina tai, kad prieš bene 30 metų sugebėjome iškovoti nepriklausomybę, o dabar ją iššvaistome, prarandame. Tiek vilčių, kad sukursime laisvą, teisingą, saugią, turtingą bei jaukią valstybę. Skaudu, kai pakankamai didelė Lietuvos dalis ją palieka. Keičiasi gyvenimo vertybės ir standartai, tad labiausiai man rūpi jaunos kartos ugdymas bei mokymas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau būti optimistiškas ir tikėti Lietuvos ateitimi. Visi žinome kelius ir būdus, kaip to pasiekti, tačiau vis pritrūksta to vienintelio – sutarimo ir darbo kartu viena kryptimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mano gyvenime svajonės beveik išsipildė, dirbu įdomų bei dėkingą darbą ir hipotetiškai nieko nenorėčiau keisti.

Rimantas Benetis

Gydytojas kardiochirurgas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas, profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Rimantas Benetis Kauno klinikose, Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

155
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kristina Norvilaitė: gali nuskambėti keistai, bet tų lūžių dailininko gyvenime būna labai daug. Kiekviena nauja paroda ar projektas yra naujas lūžis…
Petras Geniušas: pianisto gyvenime lūžiai vyksta nuolat, negalėčiau išskirti to vienintelio lūžio.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kristina Norvilaitė: šiandieniniame politiniame ir visuomeniniame gyvenime mane jaudina labai didelis susiskaldymas, rietenos ir konfliktai. Norėtųsi vieningo susitelkimo ir bendro tikslo siekimo. Norėtųsi atsidavimo Lietuvai.
Petras Geniušas: man svarbu, kad rimtas bei profesionalus menas turėtų savo vietą po Lietuvos saule. Ir kad menas turėtų galimybę daryti įtaką visuomenei.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kristina Norvilaitė: ateinančioms kartoms norėčiau palinkėti kantrybės, pagarbos, tolerancijos ir ramybės bei meilės vienas kitam.
Petras Geniušas: norėčiau palinkėti gebėjimo džiaugtis ne tik materialinėmis vertybėmis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kristina Norvilaitė: niekada nesvajojau gyventi kažkaip kitaip, man patinka būti tuo, kuo esu.
Petras Geniušas: jeigu nebūčiau muzikantu, būčiau dailininku.

Kristina Norvilaitė | Petras Geniušas

Grafikė Kristina Norvilaitė ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, pianistas Petras Geniušas Kristinos studijoje Užupyje, Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

157
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kartais gyvenime nebūtinas lūžis, kartais bėgantis laikas tampa geriausiu postūmiu pradėti kažką daryti. Ir džiugios, ir skausmingos gyvenimo patirtys, kurios padeda susivokti savo mintyse, veiksmuose, jausmuose, daro įtaką asmeniniam tobulėjimui. Taip nutiko ir man, bėgantis laikas tapo geriausiu skatintoju veikti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi ir jaudina darnos trūkumas. Norėtųsi, kad aukščiausių valdžios sluoksnių atstovai savo elgsena siųstų atsakingas ir „teisingas“ žinutes visiems Lietuvos gyventojams ir jos kaimynams. Visiems patarčiau pamąstyti ir prisiimti atsakomybę už save ir jausti atsakomybę prieš mus supančius žmones.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Turbūt tai vienas iš seniausių ir dažniausiai pamirštamų patarimų, kad „iš gamtos turime imti tiek, kiek reikia, o ne tiek, kiek norime“. Arba trumpai – jauskime saiką, kalbant apie bet ką. Norėdami keisti, turime keistis patys.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajonių turiu daug, bet dėl to ir žavios tos svajonės, nes jose galime tapti bet kuo. Vis dažniau pagalvoju, ar norėčiau keisti savo gyvenimo pasirinkimą. Bet atsakymas išsigrynina vienas – turbūt nenorėčiau.

Arvydas Balčius

AB „Eglės Sanatorija“ direktorius medicinai, fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytojas, psichoterapeutas Arvydas Balčius sanatorijos biuvetėj Druskininkuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

159
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis lūžis įvyko, apsisprendus grįžti į muzikos namus ir 1997 m. pradėjus dirbti Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, kurios organizuojamuose koncertuose lankiausi dar būdama darželinukė. Pirmieji įspūdžiai filharmonijoje – ką tik įvykęs pirmasis tarptautinis “Vilniaus festivalis”, tiesiog pribloškęs savo masteliu ir lygiu, ir pažintis su pasaulio ir Lietuvos muzikos legendomis – Mstislavu Rostropovičiumi, Yehudi Menuhinu, Montserrat Caballe, Sauliumi Sondeckiu, Juozu Domarku.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina socialinė atskirtis, per didelis dėmesys išoriniam įvaizdžiui, viešajame sektoriuje – išvešėjusi biurokratija, stabdanti valstybės ir visuomenės pažangą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu gyventi, kurti, veikti savo artimųjų, savo šalies ir visų pasaulio žmonių labui.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Plačiąja prasme norėčiau dirbti sveikatos apsaugos srityje.

Rūta Prusevičienė

Lietuvos nacionalinės filharmonijos generalinė direktorė Rūta Prusevičienė Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

161
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nepajutau ypatingų lūžių ar pokyčių, nes nuo vaikystės traukė rašymas ir kinas. Taigi, ramiai apžvelgus savo gyvenimo tėkmę galima pasakyti, kad nuo vaikystės troškau būti tuo, kuo būtent šiandien ir esu – dovanoti žmonėms pasakojimus knygų, kino, interneto pavidalais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Dabartinės valdžios Seime, Vyriausybėje bei pagrindinių šalies miestų savivaldybėse ryškiai pastebimas nerangumas ir bukumas. Nes būtent dėl tokios valdžios labiausiai kenčia mūsų šalies jaunimas, kuris visgi svajoja slapčia išvykti iš Lietuvos bei ilgus metus gimtoje šalyje dirbę senjorai, kuriems paskutinius gyvenimo metus tenka ne smagiai nugyventi, o vis labiau pasukti galvas, kaip gi išgyventi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau visiems palinkėti kuo didesnio, ilgesnio stabilumo bei vidinės ramybės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, kad jau viskas nuo mano gyvenimo pradžios taip iš aukštai kažkur Visatoje surežisuota bei suredaguota, kad šiandien užiimu tuo, ką geriausiai ir išmanau bei iš to galiu pragyventi. Neįsivaizduoju savęs kitame amplua.

Dailius Dargis

Rašytojas ir žurnalistas Dailius Dargis prie Lukiškių kalėjimo Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

163
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Atsakant į šį klausimą, neabejotinai svarbiausia asmenybe, nulėmusia mano veiklos ir gyvenimo principus, buvo klasės auklėtoja Dalia Samuitienė. Ji man ne kartą įrodė, kad aš galiu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nepriklausoma Lietuva - jauna valstybė demokratijos labirintuose. Būtina suprasti, kad esame labai maža valstybė, tačiau turime vieną unikaliausių genofondų pasaulyje. Tai Lietuvos žmonės, kurie ypatingai darbštūs ir kūrybingi, garsūs savo meno, sporto, kultūros, mokslo pasiekimais ir, žinoma, savo jūrininkais. Kaip mes tausojame šį turtą?
Mes sudėtingos istorijos verpetuose sugebėjome išsaugoti savo nepakitusią kalbą, vieną pagrindinių savo šalies identitetų, nors į ją pastaruoju metu primaišome įvairių barbarizmų ir norėdami pasirodyti išprususiais, imame kalbėti kita kalba.
Būdami jau 30 metų nepriklausomi, dar nesugebėjome išeiti iš praeities susikaustymo. Privalome išmokti save gerbti, save prezentuoti, nes tokių lygumų, derlingų žemių, metų laikų nuspalvintų miškų, gėlų ežerų ir upių, auksinėmis kopomis apjuostos Baltijos jūros pakrantės neturi nei viena kita pasaulio valstybė.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuvai būtina suprasti, kad būdami maži, privalome būti greiti ir lankstūs, kad neturime prabangos pigiai valdžiai, kad kurdami įvairias strategijas, privalome jas įgyvendinti konkrečiais taktiniais veiksmais, kad kuo greičiau suprastumėm mokslo svarbą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Beveik 20 veiklos metų prabėgo Lietuvos transporto sistemoje, iš kurių didžioji dalis – jūrų ir uosto komplekse. Klaipėdos uostas per šį laikotarpį tapo lyderiu tarp Baltijos valstybių, šis uostas ką tik priėmė vieną didžiausių pasaulio laivų ir pateko į 38 – ių pasaulio uostų sąrašą, galinčių priimti tokius jūrų milžinus, uoste veikia pasaulinio kalibro laivybos kompanija, Klaipėdos uoste pastatytas didžiausias pasaulyje trąšų terminalas.
Neturiu kitų svajonių nei būti tuom kuom esu dabar.

Arvydas Vaitkus

Jūrų inžinierius, politikas ir visuomenės veikėjas Arvydas Vaitkus ant Klaipėdos uosto Pietinio molo Smiltynėje (A. Kubaičio nuotrauka)

165
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Eglė Mėlinauskienė: didžiausias mano gyvenimo posūkis – prieš 20 metų išgirsta onkologinės ligos diagnozė. Nesigailiu sutikus tokią viešnią, atvirkščiai – dėkoju jai už atrastą prasmę mano gyvenime. Suvokimas, kad gavau neįkainuojamą dovaną – gyventi, pakeitė mano gyvenimą ir subrandino pažadą padėti tiems, kurie šiandien labiausiai kenčia.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Eglė Mėlinauskienė: onkologinėmis ligomis sergantys vaikai – labiausiai rūpimas klausimas. Šiandien dovanoju jiems savo laiką. Kadangi gerai žinau, ką išgyvena vėžiu sergantis žmogus, noriu, kad sunkiai sergantys vaikai ir jų artimieji patirtų kuo mažiau skausmo ir kančios. Todėl šiandien statome Šeimos namus, kad vaikai ir jų šeimos galėtų kuo daugiau laiko praleisti drauge, kad pagalbos sulauktų visi šeimos nariai, nes onkologinė liga nėra vien tik vaiko liga. Ją išgyvena visa šeima. Ilgi išsiskyrimai, neviltis, praradimų baimė paralyžuoja šeimos gyvenimą, pasmerkia ilgiems kančios mėnesiams, metams. Šeimos namai bus ta vieta, kurioje šeima atras užuovėją, ramybę ir pagalbą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Eglė Mėlinauskienė: labiausiai norėčiau palinkėti mums visiems atjautos ir meilės. Ant šių pamatinių dalykų laikosi visa žmonija, nes meilės dėka kuriami patys nuostabiausi dalykai. Pasaulyje yra tik viena kalba, kuria galime kalbėti ir suprantame visi – meilės kalba.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Eglė Mėlinauskienė: niekada apie tai negalvojau ir nenorėčiau būti niekuo kitu, nei šiandien esu. Aš esu laiminga, kad galiu padėti žmonėms, o ypač – vaikams.

Eglė Mėlinauskienė

Fotomenininkė, fondo „Mamų unija“ prezidentė ir steigėja Eglė Mėlinauskienė su Rūta Jonauskaite Vanaginės kaime, „Šeimos namų“ statybų fone (A. Žukovo nuotrauka)

167
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausias asmuo, formavęs mano pasaulėžiūrą ir moralines vertybes, buvo mama. Mūsų namuose nuo vaikystės garbingiausioje vietoje, po šventais paveikslais, kabojo mamos dar pokaryje išaustas rankšluostis su tautos himnu ir išsiuvinėta trispalve.
Svarbiausiu savo gyvenimo įvykiu laikau Lietuvos atgimimo laikmetį, kuris Lietuvai ir man atvėrė fantastiškas galimybes. Stačia galva pasinėriau į Sąjūdžio ir atkurtos Šaulių sąjungos veiklą. Galėjau save realizuoti kaip istorikas. Atsivėrė galimybės rinkti ir publikuoti istorinę medžiagą apie partizanų laisvės kovas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane liūdina šiuo metu vyraujantis žmonių susvetimėjimas, interesų susmulkėjimas, žema politinė kultūra, materialinių vertybių dominavimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau daugiau optimizmo, pozityvumo, daugiau investuoti į vaikų švietimą, o ypač – į dvasinį ir pilietinį ugdymą. Labai svarbu išsaugoti savo tapatybę, kuri pasireiškia per kalbą, papročius ir savo krašto istorijos žinojimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nuo mažumės domėjausi Lietuvos ir pasaulio istorija. Vėliau norėjau dalintis savo žiniomis su moksleiviais. Svajočiau dar dirbti istorijos mokytoju.

Algis Kašėta

Varėnos rajono meras Algis Kašėta Vasario 16-osios gatvėje, Varėnoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

169
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Buvo man jau per 30, kai suvokiau, kad kiekviename iš mūsų gyvena Dievas. Tik vieni Jį prižažįsta, kiti – mušasi į krūtinę neigdami, lyg Jo buvimas sugriautų jų ego. Man labai pasisekė, kad man buvo leista pamatyti kelią.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina, kad šių dienų Lietuvoje vyrauja didžiulis nesusikalbėjimas, snobizmas, alfa patino dominavimas. Džiugina, kad dar pateka saulė ir leidžias, kad dar skamba juokas, kad dar aukojamasi už idėją, už kažką tauraus, kad laimi optimizmas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkite. Nepamirškite labintis ir linkėti vieni kitiems gražaus. Saugokite ir džiuginkite savo artimuosius. Nepraraskite vaikiškumo. Atminkite, kad tik su rimtais veidais buvo statomi konclageriai. Būkite žingeidūs. Nepamirškime, kad esate gimę šalyje, kuri savo šlovinga praeitimi mus įpareigoja būti ne tik išdidžiais, bet ir garbingais, drąsiais bei mokančiais apginti savo kraštą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Matau save kuriantį filmus, statantį spektaklius. Regiu save kareiviu Dievo kariaunoje...

Algimantas Aleksandravičius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomeninkas Algimantas Aleksandravičius prie Sapiegų rūmų parko Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

171
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tikiuosi, dar daug prieš akis laukia lūžių mano gyvenime. O apskritai mane daugiausia įtakojo tas „lietuvio svetur“ identitas, leidęs man suprasti nuo pat vaikystės, kad pasaulis labai įvairus. Nėra kažkokio vieno būdo gyventi, vienos kultūros, kuri yra teisingesnė arba kažkaip kardinaliai geresnė. Tai mane privertė ieškoti, nagrinėti gyvenimą, žmones ir save.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi, kad lietuviai ir toliau džiaugtųsi savo unikalumu ir nemegdžiotų kitų, ir ypač kūryboje. Lietuva yra unikali šalis, reikia tuo didžiuotis ir mėgautis, nesmerkiant ir aklai nekartojant kitų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Negali nuspėti ateities, privalai gyventi vedinas principų, padorumo, savigarbos ir tolerancijos. Iš esmės gerbk save ne kenkdamas ar žemindamas kitus - tai yra ir svarbiausia.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Pagaliau pradedu suprasti, kad kiek benorečiau, kiek besistengčiau pasikeisti, visada liksiu tik koks, as esu. Žinoma, mokytis ir tobulėti reikia mums visiems, bet vidinė esmė liks nepakitusi, ir tai reikia priimti.

Tomas Vengris

Režisierius Tomas Vengris Vilniaus oro uoste (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

173
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vladimir Ščiupakov: iki atėjimo į „Grand SPA Lietuva“ gyvenime teko vadovauti mažesniems kolektyvams. Atėjus čia, savo mąstymą reikėjo perorientuoti į didesnius mąstus ir tai padaryti greitai, nes nuo tavo sprendimo priklausė tiek žmonių likimai ir gerovė, tiek didžiąja dalimi, ir įmonės sėkmė.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vladimir Ščiupakov: mažiau blaškymosi, daugiau stabilaus siekio teigiamiems pokyčiams, dažnesnio jaunimo pajungimo šių pokyčių vykdymui.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vladimir Ščiupakov: kad Lietuvos žmonės būtų sveiki, o sveikata rūpintųsi jau nuo jaunų dienų…

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vladimir Ščiupakov: gal staliumi, kaip senelis…

Grand SPA Lietuva | Vladimir Ščiupakov

Sveikatingumo ir poilsio centro „Grand SPA Lietuva“ kolektyvas (iš kairės): ekonomistė-analitikė Margarita Nevulienė, pardavimų vadybininkė Vita Čirė, rinkodaros ir pardavimų direktorė Daiva Dubosaitė, klientų aptarnavimo vadovė Ilona Suchankienė, generalinis direktorius Vladimir Ščiupakov, pardavimų vadybininkė Agnė Erhard, pirkimų vadybininkė Irutė Jurgionienė, FMR gydytoja-vyr. gydytojos pavaduotoja gydymui Dalia Vosylienė, personalo ir kokybės vadovė Irena Mizarienė, personalo vadybininkė Karolina Juoskaitė sveikatingumo ir poilsio centre „Grand SPA Lietuva“ Druskininkuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

175
Lietuvos Respublikos Energetikos ministerija | Žygimantas Vaičiūnas

Lietuvos Respublikos Energetikos ministerijos darbuotojai (iš kairės): ministro patarėjas Alvydas Sakavičius, viceministrė Lina Sabaitienė, kancleris Ramūnas Dilba, ministras Žygimantas Vaičiūnas, viceministras Rytis Kėvelaitis, ministro patarėja Aurelija Vernickaitė, viceministras Egidijus Purlys ant ministerijos pastato stogo Gedimino prospekte, Vilniuje (Petro Malūko nuotrauka)

176
Lina Klepikienė | Eduardas Klepikas

Verslininkas, PPF tarptautinės įmonių grupės vadovas ir vienas iš įkūrėjų Eduardas Klepikas su žmona Lina Klepikiene ir sūnumis (iš kairės): Teodoru Klepiku, Adomus Klepiku ir Henriku Klepiku ant Pūčkorių pažintinio tako, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

177
Rolandas Valiūnas | Renata Valiūnienė

Advokatas, advokatų kontoros „Ellex Valiūnas“ vadovaujantis partneris Rolandas Valiūnas (pirmas iš kairės) su šeima (iš kairės): sūnumi Mantu Gabrielium Valiūnu, dukra Elze Gintvile Valiūnaite, sūnumi – advokatu – Giedrium Valiūnu, žmona – gydytoja – Renata Valiūniene ir dukra – verslo konsultante – Gryte Marija Valiūnaite namų terasoje Užupyje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

178
Sigitas Parulskis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, poetas ir dramaturgas Sigitas Parulskis Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

179
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gintaras Mikalauskas: gyvenime sutikau daug nuostabių žmonių, kurie padarė man nemažą įtaką tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje. Tačiau esminis įvykis, kuris pakeitė mano gyvenimą ir jo kokybę, įvyko 1994 metų kovo 31 dieną – nuo tos dienos aš visiškai nevartoju alkoholio.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Gintaras Mikalauskas: mano supratimu, labiausiai mums trūksta pagarbos vienas kitam ir padorumo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Gintaras Mikalauskas: mes gyvename nuostabaus grožio krašte. Taip lėmė likimas, tačiau ar savo Tėvynėje mes sugebėsime gyventi gražiai ir laimingai – priklauso tik nuo mūsų pačių.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gintaras Mikalauskas: kaip ir kiekvienas tarybinis berniuka, gimęs beveik tuo pat metu, kai į kosmosą išskrido žmogus – norėjau būti kosmonautu! O jeigu kalbėti apie jau pakankamai subrendusio žmogaus svajones, tai labai noriu, kad man brangūs žmonės gyventų ilgai ir laimingai.

Gintaras Mikalauskas | Jūratė Mikalauskienė

Aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas su žmona gydytoja Jūrate Mikalauskiene Baltijos jūros paplūdimyje Kunigiškėse, Palangoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

181
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Martyna Kasparavičienė: visi lūžiai mano gyvenime buvo susiję su artimųjų ligomis, netektimis ir nuo pat mažumės rusenančiu noru padėti kitiems.

Rūta Sondienė: kai atsigręžiu atgal ir bandau surasti atsakymą į klausimą, kas skatina eiti gydytojos keliu, suprantu, kad be šeimos ir protėvių duoto nepralaužiamo vertybių ir tradicijų pamato, negali būti sėkmingos krypties. Užsibrėžto tikslo siekimo mokė pasakojimai apie mano prosenelį Joną Račiukaitį iš Igliaukos. Būdamas labai tvirtos valios, jis vienas pėsčiomis nukeliavo į Italiją mokytis drožybos ir bažnyčių rengimo meno. Jo rankomis sukurti altoriai iki šiol puošia Igliaukos, Nemunaičio ir Miroslavo bažnyčias. Sėdėdama Igliaukos bažnyčios suole matau gyvą pavyzdį, rodantį, kaip svarbu tikėti tuo, ką darai, net jei tas tikslas kartais atrodo nepasiekiamas.

Yuliya Asovskaja: turbūt dažniausiai lūžio taškai įvyksta krizių metu. Man tai buvo prieš šešis metus, kai tėvą ištiko infarktas, nuo kurio prasidėjo mano kelias link holistinio požiūrio į žmogų. Mano tėvai vaidina didelį vaidmenį mano gyvenimo pasirinkimuose, abu yra gydytojai ir yra perėję iš siauresnės specialybės į holistines (abu buvę neurologai, o dabar osteopatas ir psichiterapeutė). Tėvo liga buvo man postūmiu sekti jų pėdomis. Taip ilgainiui gyvenime atsirado endobiogenika.

Nicolas Ortiz: turbūt ryžtas pradėti verslą su savo broliais čia, Lietuvoje.

Livija Jakubovska: diena kai supratau, kad drąsus ne tas, kuris nieko nebijo, o tas, kuris bijo, bet vistiek daro.

Gabrielė Gendvilaitė: pagrindinis lūžis mano gyvenime įvyko Vokietijoje, kai supratau, kad negaliu rinktis savo gyvenimo kelio, nes „taip reikia“ arba „taip buvo planuota“ – supratau, kad turiu išlikti nuoširdi sau ir savo pagrindinėms vertybėms. Buvau išvykusi dirbti Vokietijos ligoninėje ir planavau pradėti ten dirbti kaip gydytoja-rezidentė. Vis tik darbas ligoninėje, kurioje turi nuolat skubėti, negali pakankamai dėmesio skirti pacientui ir dažnai turi rinktis šablonišką gydymą kiekvienam, manęs netenkino. Juk ne kiekvienam tinka toks pats gydymo variantas, ne visada reikia atlikinėti krūvą diagnostinių tyrimų ir panašiai. Grįžau. Grįžusi į Lietuvą pradėjau užsiiminėti gydymu pagal endobiogenikos principus. Ši sritis suteikia daugiau laisvės mąstymui ir daugiau galimybių gydant ar užkertant kelią ligoms, daugiau laiko skirti pacientui ir galimybę išlaikyti su juo ryšį gydymo procese.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Martyna Kasparavičienė: žmonių nenoras prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.

Rūta Sondienė: šiandien mane džiugina vykstantys pokyčiai, bet vis dar jaudina nauda ir patogumu paremtas žmogaus santykis su gyvybe, savo artimu ir su aplinka. Juk atsakomybė ir esminiai pokyčiai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų. Labai norisi, kad jie lyg iš mažų upeliukų virstų galinga nenutrūkstama jėga.
Yuliya Asovskaja: žmonės. Ne tik fizinė sveikata, bet ir dvasinis gerbūvis. Labai svarbus žmogaus sąmonigumas, kuris turi prasidėti nuo savęs suvokimo ir savo tikrųjų poreikių ir misijų. Kai tai yra suvokiama, žmogaus galimybės veikti savo šalies mastu platėja.

Nicolas Ortiz: socialinė atskirtis.

Livija Jakubovska: man labai rūpi, kad visi jaustumėmės saugūs ir butūme užtikrinti dėl savo ateities. Šiandien žmonėms trūksta suvokimo, jog reikia išmokti ne tik imti, bet ir duoti.

Gabrielė Gendvilaitė: tikriausiai labiausiai jaudina tai, kas vyksta profesinėje srityje. Nežmoniškas krūvis gydytojams, mažos jų pajamos, spaudimas iš bendradarbių ir iš visuomenės. Negali pykti, kad gydytojai kartais būna irzlūs, nekantrūs, nepaaiškina pacientams visko iki galo ar pan. Taip nutinka dėl pervargimo ir laiko stokos. Daug dirbant norisi gauti bent kažką atgal, o dažniausiai negaunama nei gero žodžio, nei kolegų palaikymo, nei normalaus atlyginimo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Martyna Kasparavičienė: būti atviriems naujovėms, kurti ateitį Lietuvoje ir klestėti.

Rūta Sondienė: rytojus ir ateitis priklausys jūsų vaikams, nes jie bus pradėtų darbų tęsėjai. O ką jūs sėsite, su kokia meile auginsite, toks bus jūsų derlius.
Linkiu nebijoti siekti užsibrėžtų tikslų, grindžiamų tūkstantmečių patikrintomis vertybėmis, ir atvira širdimi dalintis gėriu. Tada jums būtinai pasiseks!

Yuliya Asovskaja: niekas iš mūsų nėra atskirtas nuo kitų. Esame priklausomi nuo kitų. Todėl būtina rasti balansą tarp savęs ir pasaulio.

Nicolas Ortiz: ateities kartoms linkiu daugiau santarvės ir susitelkimo.

Livija Jakubovska: priminčiau, kad progresas prasideda nuo naujų klausimų, tad jei darysite, ką visą laiką darydavode, gausite tai, ką visą laiką gaudovate.

Gabrielė Gendvilaitė: norėčiau palinkėti daugiau vienybės ir supratingumo. Tik kartu mes esam stiprūs, o jei nuolat kovosim vieni prieš kitus ir vieni kitus peiksim, nieko iš to neišeis. Pacientas prieš slaugytoją, slaugytoja prieš gydytoją, gydytojas prieš studentą, studentas prieš universiteto administraciją, administracija prieš politikus ir t.t. Jei taip bus ir toliau, mūsų valstybė negalės normaliai progresuoti. Būkim kaip kumštis ir palaikykim vieni kitus, linkėkim vieni kitiems gero ir dirbkim dėl bendros gerovės – juk esam viena Lietuva.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Martyna Kasparavičienė: teikčiau humanitarinę pagalbą ten, kur jos labiausiai reikia, būdama arčiausiai žmonių.

Rūta Sondienė: jeigu nebūčiau siekusi gydytojos profesijos, tikriausiai, būčiau mokytoja. Manau, kad šie abu keliai turi tą pačią prasmę – tarnauti žmogui, siekti žinių ir išmanymo bei jomis dalintis. Juk duodant gauni daug daugiau.

Yuliya Asovskaja: profesijos prasme galimai skirčiau visa savo laiką rašymui, žurnalistikai ar literatūrai. Bet, tiesą pasakius, man sunku įsivaizduoti save kažkuo kitu. Esu ten, kur noriu ir turiu būti, taip pat tuo, kuo turiu būti.

Nicolas Ortiz: paukštis.

Livija Jakubovska: vaikystėje svajojau būti archeologe, bet vėliau supratau, kad svajonės – tai nenutrūkstantis procesas. Iš pradžių mūsų svajonės atrodo neįmanomos, bet kai sutelkiame visas jėgas, jos tampa realybe.

Gabrielė Gendvilaitė: niekada nenorėjau būti niekuo kitu, nei esu dabar. Darbas su žmonėmis, galimybė parodyti savo rūpestį ir dėmesį bei nuolatinės neišsenkančios ir nuolat progresuojančios medicinos mokslų žinios yra tai, kas mane motyvuoja kasdien, diena iš dienos. Šis darbas suteikia viską, ko reikia mano savirealizacijai. Daugiau galėčiau prašyti tik laiko ir jėgų judėti pirmyn.

Endobiogenika | Kraujo analizė | Nicolas Ortiz

Konsultacijų klinikos „Endobiogenika“ ir Kraujo tyrimų laboratorijos „Kraujo analizė“ darbuotojai (iš kairės): šeimos gydytoja Martyna Kasparavičienė, bendrosios praktikos slaugytoja Jelena Martinkevič, šeimos gydytoja Rūta Sondienė, šeimos gydytoja Yuliya Asovskaja, steigėjas Nicolas Ortiz, registratūros vadovė Livija Jakubovska, gydytoja Gabrielė Gendvilaitė, šeimos gydytoja Jurgita Šukevičienė, Laboratorijos vadovė-med.biologė Ieva Korsakovė, direktorė Gintarė Jarašiūnė ant Pučkorių piliakalnio Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

183
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Arvydas Rakauskas: mokykla, studentavimas, ateities planų kūrimas, viskas buvo svarbu, bet Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimas nulėmė tai, kuo aš tapau dabar.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Arvydas Rakauskas: daug šios dienos aktualijų mums rūpi šiandiena, bet pagrindinė žinia Lietuvai – mes einame teisingu keliu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Arvydas Rakauskas: būkime drąsūs, veržlūs, inovatyvūs, naudokimės visomis mums suteiktomis galimybėmis, puoselėkime ir mylėkime savo Tėvynę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Arvydas Rakauskas: manau, kad būčiau fizikos mokytojas.

Arvydas Rakauskas | Edita Rakauskienė

Sandėliavimo ir patalpų nuomos paslaugas teikiančios bendrovės „Arvydo paslaugos“ įkūrėjas ir direktorius Arvydas Rakauskas su žmona, Vilniaus Socialinių mokslų kolegijos logikos dėstytoja Edita Rakauskiene savo namuose Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

185
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Juozas Jakavonis-Tigras: taip gyvenimas susiklostė, kai 1940 m. Lietuvą užpuolė Sovietų sąjungos NKVD kariuonemė. Jie iš karto pradėjo daryti savo tvarką. Jau tada mes supratom, kad sovietai buvo ne tie, kurie žadėjo laisvę ir brolybę. Jie į Sibirą pradėjo vežti pirmiausia mokytojus ir karininkus, išsilavinusius žmones, kurie suprato, kas yra laisvė ir kurie norėjo ją ginti.
Mūsų krašte susikūrė patriotų, norinčių, kad Lietuva būtų laisva, būrys, kuriam dar vokiečių okupacijos metais ėmė vadovauti generolas Daukantas. Sąjūdžio žmonės auklėjo mus patriotizmo dvasia. O mes tada nieko nežinojome nei apie NKVD, nei apie rusų padarytus žiaurumus. 1944 metais, kai užėjo rusai ir užėmė Lietuvą, buvome prisaikdinti. Rusų okupantai žiauriai elgėsi su vietiniais žmonėmis. Dzūkijoje sudegino kelis kaimus – Klepočius, Ryliškes, Druskininkėlius, Lizdus, kur nužudė 33 žmones, kitus – sudegino. Prasidėjo partizaninis karas. Sovietų kariai mano krašto apylinkėse užpuolė girininką Revucką, atėmė iš jo pinigus, kurie buvo skirti darbininkų algoms, dokumentus suplėšė, o jį sušaudė. Motinai matant sušaudė ir netoliese nuo mūsų gyvenusį Bingelį. Taip nukentėjo daug tarnautojų. Iš Klepočių pas mus į namus atbėgo mano giminaitis ir papasakojo, kad nušovė mano mamos brolį ir septynis jo vaikus. Mama verkė balsu, o aš ją raminau, nors pats viduje visas virpėjau ir galvojau, kad aš jiems neatleisiu už mano dėdės ir tetos nužudymą. Aš negalėjau likti abejingas, nes taip galėjo mus visus išžudyti, jeigu mes nesipriešinsime. Todėl aš pasirinkau būti partizanu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Juozas Jakavonis-Tigras: nors esu garbingo amžiaus, tačiau aš labai domiuosi viskuo, kas vyksta Lietuvoje. Visuomet tikėjau, kad Lietuva kada nors taps laisva. Man labai skaudu, kad nors praėjo beveik 30 metų, kai Lietuva tapo Nepriklausoma valstybe, tačiau vis atsiranda tokių, kurie nori pakeisti Lietuvos istoriją, sumenkinti mūsų kovų svarbą. Kaip galima nuiminėti atminimo lentas, skirtas mūsų didvyriams? Ir man labai skauda, kad tai daro savi – lietuviai. Kai taip elgėsi atėjūnai, tai dar kažkaip buvo suprantama. Kai kuriems jauniems žmonėms sunku suvokti, ką mums teko iškęsti. Dauguma tų, kurie išėjo partizanauti, žinojo, kad kiekvieną akimirką gali būti nušautas arba suimtas.
Aš džiaugiuosi, kad per pastaruosius metus labai išaugo jaunimo domėjimasis partizanų kovomis. Jaunimas – mūsų ateitis, ir jis turėtų žinoti, kiek geriausių vyrų žuvo dėl Lietuvos laisvės. Nors esu jau 94–ių metų, bet su didele meile priimu kiekvieną, atvykstantį į mano sodybą, kurioje yra atkurtas Pietų partizanų vadų A. Ramanausko – Vanago ir J. Vitkaus – Kazimieraičio bunkeris, ir papasakoju, kkokie įvykiai čia vyko. Esu parašęs ir savo atsiminimų knygą „Šalia mirties“. Perskaitę šią knygą, žmonės supranta, ką mums teko išgyventi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Juozas Jakavonis-Tigras: Aš noriu palinkėti, kad Lietuva suklestėtų ir taptų galinga valstybe, kad sugrįžtų į Lietuvą po visą pasaulį išsibarstę lietuviai. Juk mūsų Lietuva tokia graži. Praeitais metais lankiausi JAV. Tikrai labai patiko ir Vašingtonas, ir Niujorkas, bet man ta maža mūsų Lietuvėlė yra gražiausia.
Jaunimui norėčiau palinkėti, kad saugotų Lietuvos laisvę, negalvotų, kad jau iškovojome Nepriklausomybę ir galime būti ramūs. Linkiu būti savo šalies patriotais, saugoti visų už Lietuvą kovojusių atminimą. Aš tikiu, kad jaunoji karta, kuri domisi partizanų kovomis, vėl eitų ginti savo Tėvynės, kaip tai darėme mes.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Juozas Jakavonis-Tigras: Svajojau būti gydytoju, nes jau nuo vaikystės man JAV gyventis pusbrolis atsiųsdavo įvairiausių medicinos instrumentų ir aš darydavau operacijas susižalojusiems naminiams gyvūnams, paukščiams. Man tas labai patiko. Tačiau mano teta, kuri gyveno JAV, norėjo, kad aš tapčiau kunigu. Į Kauną jau buvo atvažiavusi moteris, kuri, grįždama į JAV, turėjo kartu pasiimti ir mane, bet prasidėjo karas ir ta moteris buvo suimta. Gal todėl, kad buvau labai pamaldus, išlikau gyvas, ir dabar liudiju apie tai, kas vyko Lietuvoje.
O kaimynams ir savo artimiesiems visada buvau savamokslis „daktaras“. Ar kaimynas susirgdavo, ar gyvuliai kieno nors susirgdavo, visuomet kreipdavosi į mane. Kam vaistus suleisdavau, kam žaizdas susiūdavau, kam vaistų duodavau. Ir dabar prižiūriu savo sunkiai sergančią žmonelę.

Juozas Jakavonis-Tigras | Angelė Jakavonytė

Partizanas Juozas Jakavonis-Tigras su dukra, Nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos gynybinius pajėgumus, koordinacinės tarybos pirmininke Angele Jakavonyte savo sodyboje, pirmojoje Pietų Lietuvos partizanų vadavietėje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

187
Saulius Pajarskas

Buriuotojas, „Marex boats“ įmonės įkūrėjas ir vadovas Saulius Pajarskas Kauno Mariose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

188
Faina Kukliansky

Lietuvos Žydų bendruomenės pimininkė Faina Kukliansky (ketvirta iš kairės) su šeimos nariais (iš kairės į dešinę) anūke Estera Reches, dukra Ruth Reches, vyru Alfonsu Pilitausku, sūnumi Rafaeliu Gimelstein ir anūku Simon Gimelstein Vilniaus senamiestyje (M. Rukaitės nuotrauka)

189
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pažvelgus į tai, kas gyvenime jau buvo, sudėtinga išskirti vieną įvykį, dieną ar asmenybę. Turbūt galiu tik pasidžiaugti, kad turėjau daugybę naujų potyrių, aplink visuomet supo skirtingos asmenybės, ir visa tai suformavo mano gyvenimo kelią tokį, koks jis yra dabar.
Dažnai tik pagalvoju, kad viskas buvo per anksti ir per greitai, todėl daug ko nespėjau ar nesugebėjau įvertinti. Bet iš kitos pusės, vien prisiminus mokyklą, kurią pradėjau su priverstine okupacine žvaigždute atlape, lankiau be šildymo ir karšto vandens, bet tautiška širdimi, o baigiau su kompiuteriu ant stalo, suvoki, kad tiesiog neįmanoma visko įvertinti ir suprasti, o tuo labiau padėkoti…

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandienos Lietuvoje neramina skeptizicmas, žiūrėjimas į save su abejonėmis ir kritika. Mes augame – augame visomis prasmėnis – ekonomikoje, švietime, kultūroje, sporte ir visur, kur tik pažvelgsi. Jaudina to nepripažinimas bei ieškojimas, kas auga greičiau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateitis niekad nebūna be praeities ir dabarties. Tačiau svarbu niekad nebijoti ateities, nors ir kaip smagu žvalgytis į praeitį. Dabartis yra tik atsispyrimo tramplinas tam, kas bus rytoj. Ir kiek drąsiai mes atsispirsime, tiek toli ir būsime – ir nesvarbu ar nusileisime ant kojų tvirtai, ar kluptelsime.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš labai džiaugiuosi tuo, kuo esu. Džiaugiuosi ne susikurta profesine aplinka ar ekonomine gerove, bet tuo, kad galiu svajoti apie tai, kuo bus mano vaikai.

MITA | Kęstutis Šetkus

Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūros direktorius Kęstutis Šetkus agentūros biure A. Goštauto gatvėje, Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

191
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mąstant apie savo tapatybės stuburą, reikšmingas atrodo priklausymas tranzitinei kartai: mūsų, trisdešimtmečių, vaikystę juosia Baltijos kelio grandinė, miegamajame nokstančios bananų kekės ir, šuolis – magnetofoninės kasetės juostelė su įrašytais VIVA TV hitais, liežuvį laužant jau sustiprintose anglų kalbos pamokose... Tokio virsmo patyrimas lemia tam tikrą psichologinį hibridiškumą, gebėjimą suprasti skirtingas kartas, galėjimą persijungti į Rytų / Vakarų Europos mentalinį būvį (iš, pvz., slaviško širdingumo peršokti į mandagų "small talk" apie orą ir abejose situacijose jaustis daugmaž patogiai).

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vytauto Didžiojo kompleksas, kultūringo dialogo stoka, kitoniškumo ir kitakultūriškumo integracija į visuomenę, orios senatvės (ne)galimybės, sveikos autoironijos nepriteklius, jodo tablečių pratybos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Meilės (plačiąja prasme) ir džiaugsmo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gydytoja, biologe, galbūt psichoterapeute.

Vaiva Grainytė

Rašytoja, dramaturgė, poetė Vaiva Grainytė Vilniaus geležinkelio stotyje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

193
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad mano gyvenimą labiausiai lėmė apsisprendimas jaunystėje. Dar mokyklos suole žinojau, kad pasirinksiu mokytojo profesiją. O didžiausią įtaką turėjo mano mokytojai, jų įkvepiančios asmenybės, nuoširdus rūpestis ir tikra pagarba, kurią mes, mokiniai, jiems jautėme. Žvelgdamas atgal, džiaugiuosi šia istorija ir jaučiu didelį dėkingumą savo mokytojams.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tas bendras paveikslas, kuriame piešiamas švietimo bendruomenės pasitikėjimas valstybės valdžios institucijų darbu, jų bendradarbiavimo ryšys, taip pat vaizduojamas visuomenės požiūris į mokytojus, mokyklas, visą švietimo bendruomenę, yra suskaldytas.
Man nemalonu tai matyti. Nesmagu girdėti ir tai, kai viešai politikai, įvairūs visuomenės atstovai, net ir pačių mokytojų bendruomenės nariai skirsto mokyklas, mokytojus ir visų mūsų vaikus... į stiprius, silpnus, gerus, blogus.
To neturi būti! Visus – ir bičiulius, ir oponentus – kviečiu eiti kartu link šio bendro siekio, gerbiant mokytoją, jo darbą, atsidavimą savo profesijai.
Kiekviena mokykla, jos vadovas, kiekvienas mokytojas, kiekvienas vaikas yra svarbus. Negalime skirstyti nė vieno, bet turime matyti visus ir padėti kiekvienam.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mano svajonė yra klestinti Lietuva nuostabiame Baltijos regione. Ir tokią šalį gali sukurti laisvi, intelektualūs, kūrybiški, mylintys savo kraštą žmonės. Esu įsitikinęs, nėra vaiko, kuris neturėtų vienokio ar kitokio talento. Svarbu kiekvieną vaiką nuo mažumės rūpestingai lydėti asmenybės ugdymo kelyje, kiekvienam žmogui sudaryti galimybes atskleisti kūrybines galias, nuolat mokytis ir tobulėti. Mokytojas ir mokykla, nuo darželio iki universiteto, atlieka esminį vaidmenį. Tikiu, kad bręstanti visuomenė ir jai tarnaujanti politinė sistema pripažins mokytojo kuriamą vertę ir rems būtinas investicijas į mokytojo darbo sąlygų gerinimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mane traukia gamta, mėgstu ją stebėti, žavėtis jos grožiu ir begalinėmis paslaptimis. Radęs laiko į pasaulį pažvelgiu pro fotokameros objektyvą. Manau, galėjau būti gamtos specialistas – sodininkas, biologas, bitininkas, girininkas...

Algirdas Monkevičius

Lietuvos švietimo, mokslo ir sporto ministras, socialinių mokslų daktaras Algirdas Monkevičius su anūkais (iš kairės į dešinę) Jonu, Emilija ir Titu Monkevičiais savo namuose Aukštuosuose Rusokuose, Avižienių seniūnjoje, Vilniaus rajone (P. Malūko nuotrauka)

195
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Rimtų gyvenimo lūžių lyg ir nebuvo. Viskas riedėjo gana tiesiais bėgiais. Mokslinėje veikloje „lūžiai“ yra nustebimo akimirkos, kai suabejoji tiesomis, kurios atrodė absoliučios ir nepajudinamos. Tai atsitinka nedažnai, bet dėl tokio patyrimo tikrai verta stengtis.
Kalbant apie asmenybes, patys įdomiausi yra religijų genijai tūkstantmečiams prikaustę milijardų dėmesį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Didžiulė disproporcija tarp mūsų išorinės ir vidinės laisvės.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms linkiu geriau, giliau pažinti gamtą ir save pačius. Nustebti, nenusivilti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būtų visai idomu pabūti ne žmogumi, o kokiu nors gyvūnu ar augalu.

Artūras Petronis

Toronto ir Vilniaus universitetų profesorius, medicinos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Epigenetikos laboratorijos vadovas Artūras Petronis Vilniaus universiteto kieme (P. Malūko nuotrauka)

197
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

2014-ųjų metų Pasaulio jaunimo čempionatas, kuriame ne tik pirmą kartą iškovojau auksą ir skambėjo Lietuvos himnas, bet ir pusfinalyje pagerinau Pasaulio rekordą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuvos ir jos žmonių ateitis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Visada bukite patriotais. Mylėkite, rūpinkitės ir kovokite už mūsų šalį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau pasiekti sporte dar daugiau.

Henrikas Žustautas

Pasaulio čempionas kanojininkas Henrikas Žustautas Lietuvos sporto centro Trakų sporto bazėje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

199
Michail Braverman

Vidaus ligų gydytojas, Konsultacijų centro (Planinės pagalbos skyriaus) vedėjas Michail Braverman Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

200
Rolandas Skaisgirys

Kino ir televizijos prodiuseris ir režisierius Rolandas Skaisgirys su sūnumi Atu savo sodyboje Sintautų kaime, Šakių rajone (A. Repšio nuotrauka)

201
Ramūnas Greičius

Kino režisierius, operatorius Ramūnas Greičius filmavimo metu Nidoje (A. Kubaičio nuotrauka)

202
YIT Lietuva | Kęstutis Vanagas

Nekilnojamojo turto plėtros ir statybos bendrovės „YIT Lietuva“ vadovai (iš kairės į dešinę): verslo kontrolierius Edgaras Zumaras, technikos direktorius Sigitas Aglinskas, kokybės vadovė Dalė Jankūnienė, generalinis direktorius Kęstutis Vanagas, teisės skyriaus vadovė Virginija Chochlovienė, administracijos direktorius Arimantas Glebauskas, personalo skyriaus direktorė Nerilė Naprienė, nekilnojamo turto verslo direktorius Gytis Jakučionis, statybos direktorius Valerijus Iziumovas, infrastruktūros verslo direktorius Aurelijus Braželis ant vieno iš gyvenamojo komplekso „Piliamiestis“ namo stogo Kaune (A. Repšio nuotrauka)

203
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Antanas Juknevičius: 2003 metų Dakaro ralis. Tai buvo mano pirmasis Dakaras, kuris pakeitė mane asmeniškai ir mano gyvenimo būdą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Antanas Juknevičius: masinė kultūra, mąstymo siaurumas verčia žmoniją didele broilerių ferma. Asmenybėms ir individams darosi ankšta.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Antanas Juknevičius: mūsų šalis maža, sako, gal net išnyks greit, bet nieko nėra brangesnio už tai, į ką amžiais rėmėsi mūsų protėviai. Nereikia ieškoti naujų dievų, naujų žemių, tereikia būti savimi ir vertinti tuos tikrus bei paprastus dalykus, kurie padaro mus dideliais šių dienų neaprėpiamame pasaulyje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Antanas Juknevičius: svajočiau būti tuo, kuo esu šiandien.

Antanas Juknevičius | Martina Žimkutė

2017 metais pasiekęs geriausią visų laikų Dakaro ralio rezultatą tarp Baltijos šalių ekipažų dykumų ralio lenktynininkas Antanas Juknevičius ir jo gyvenimo draugė, jo komandos rinkodaros bei viešųjų ryšių specialistė Martina Žimkutė jubiliejinės 50–osios Kuršių marių regatos metu Nidoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

205
Edmudas Jakilaitis

Žurnalistas, laidų vedėjas ir prodiuseris Edmundas Jakilaitis prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros Simono Daukanto aikštėje, Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

206
Darius Jasaitis

Neringos meras ir visuomenės veikėjas Darius Jasaitis bei kapitonai Viktoras Gobubovskis ir Zigfridas Kairys (iš kairės) jubiliejinės 50–osios Kuršių marių regatos metu Nidoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

207
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vitalijus Sokolovas: besimokydamas paskutinėse mokyklos klasėse, ypatingų norų ir tikslų neturėjau. Planavau stoti į Kauno politechnikos institutą ir tikriausiai būčiau tapęs inžinieriumi. Kartą į mūsų namus atvažiavo mano pusseserė, baigusi mediciną. Ji su tokiu užsidegimu pasakojo apie studijas ir pačią mediciną, kad pats to nejusdamas užsikrėčiau meile šiam mokslui. Baigęs mokyklą jau tvirtai žinojau – medicina ir nieko kita.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vitalijus Sokolovas: visos mano mintys sukasi apie darbą ir tai, kas su juo susiję. Esu chirurgas ir dirbu organų transplantacijų srityje. Iš savo patirties žinau, kokie svarbūs yra medicinos pasiekimai bei išgelbėtos gyvybės, todėl su kolegomis stengiamės kuo labiau informuoti visuomenę apie donorystės programą, jos reikšmę. Bandome kuo labiau išsklaidyti visas baimes ir abejones. Tikiuosi, kad jau greitai organų donorystės dovana Lietuvoje taps norma.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vitalijus Sokolovas: įsisavindami mokslą, kurdami technologijas, siekdami karjeros aukštumų neužmirškime pasirūpinti savo fizine ir psichologine sveikata, skirti laiko savo artimiesiems. Linkiu būti emociškai stipria visuomene, kuriančia savo šalies ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vitalijus Sokolovas: džiaugiuosi radęs savo profesiją ir pašaukimą, mylimą darbą. Kai po ilgų valandų operacinėje užklumpa nuovargis, visada skubu į gamtą. Ten stebiu medžius, paukščius, žvėris ar saulės nutviekstas auksinio rudens spalvas. Jeigu ne medicina, kas žino, galbūt būtų miškininkystė.

Vitalijus Sokolovas | Vilius Rudaitis

Lietuvos transplantologų draugijos prezidentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro pilvo organų chirurgas, transplantologas docentas Vitalijus Sokolovas bei Lietuvos ginekologų draugijos prezidentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro Ginekologijos skyriaus vedėjas, ginekologas Vilius Rudaitis Marijampolio kaime, Vilniaus rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

209
Eugenijus Jovaiša

Archeologas, profesosius, akademikas Eugenijus Jovaiša prie jo atrastų II-III amžiaus radinių iš Dauglaukio kapinyno, eksponuojamų Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka).

210
Arūnas Baltrušaitis

Verslininkas Arūnas Baltrušaitis Kuršių mariose prie Nidos (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

211
Virginijus Sinkevičius

Ekonomistas, Lietuvos Respublikos Ekonomikos ir inovacijų ministras Virginijus Sinkevičius festivalio „Būtent“ metu Birštone prie Nemuno upės (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

212
Stemma Group | Inga Gusiatina, Martinas Gusiatinas

Klaipėdos miesto garbės pilietis, verslininkas, mecenatas, UAB „Stemma Group“ įkūrėjas ir bendraturtis Martinas Gusiatinas su dukra verslininke, mecenate, UAB „Stemma Group“ valdybos pirmininke Inga Gusiatina įmonės biure Klaipėdoje (A. Kubaičio nuotrauka)

213
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Ko gero, tų lūžio taškų ar gyvenimo posūkių buvo net ne vienas... Tai, kad dirbsiu teisėsaugoje, žinojau nuo mažų dienų, tad kai po vidurinės stojau į nesenai atsidariusią Lietuvos Policijos Akademiją, tėvai nenustebo... Toliau sekė sėkmingos 5 metų studijos ir įgyta teisės magistro kvalifikacija, vėliau – drįsčiau sakyti sėkmingi ir tikrai didžiulę gyvenimo praktiką davę 3,5 metų darbo kriminalinėje policijoje, vadovaujant patyrusiam tuomečiui Šiaulių transporto policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriui. Būtent ši patirtis, kolektyvo pasitikėjimas ir kartu atlikta eilė sėkmingų operacijų, atskleisti nusikaltimai leido pakankamai greit subręsti naujam iššūkiui – prokuroro darbui. Beveik 17-a metų darbo prokuratūroje, įvairiose pareigose (prokuroro, vyriausiojo prokuroro pavaduotojo) buvo ta, kol kas didžiausia teisininko praktikos stovykla, parengusi dar vienam ir ko gero kol kas pačiam didžiausiam darbiniam iššūkiui – vadovauti Kalėjimų departamentui.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausia norėtųsi visuomenės darnumo, supratingumo ir pagarbos vienas kitam didėjimo. Per daug aplink susvetimėjimo ir abejingumo, patyčių. Tad ir savo misiją naujame darbe matau – santykio ir požiūrio tarp prižiūrimųjų ir prižiūrinčiųjų pasikeitimą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuva – darni ir sėkminga, supratingų ir tolerantiškų žmonių šalis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kaip ir sakiau, manau mano pašaukimas yra teisingumo paieška, siekis padėti jo ieškantiems, tad kitame amplua nelabai save ir matau. Na nebent gydytoju, nes ir ši profesija paremta pagalbos kitam ir teisingo sprendimo paieškomis…

Virginijus Kulikauskas

Teisininkas, vidaus tarnybos generolas, Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktorius Virginijus Kulikauskas ant Liubarto tilto Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

215
Imlitex | Arūnas Plančiūnas

Specializuotos taros bei žaliavų tiekimo bendrovės „Imlitex“ direktorius Arūnas Plančiūnas savo namuose Kaune (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

216
Algirdas Vizgirda

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos ir Lietuvos Respublikos vyriausybės meno premijos laureatas, fleitininkas, profesorius Algirdas Vizgirda savo namuose Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

217
Versli Lietuva | Daina Kleponė

VšĮ „Versli Lietuva“ vadovai generalinė direktorė Daina Kleponė (pirma iš kairės sėdi), generalinės direktorės pavaduotoja (antra iš kairės sėdi) Giedrė Zdanavičienė, regionų plėtros grupės vadovė Jolanta Miloš (pirma iš dešinės stovi), Eksporto departamento direktorius Aivaras Knieža (antras iš dešinės stovi), Tyrimų ir analizės skyriaus vadovas Vadimas Ivanovas (trečias iš dešinės stovi), Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vadovė Jolita Mažeikienė (pirma iš kairės stovi) įstaigos biure Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

218
Lietuvos verslo paramos agentūra | Aurimas Pautienius

Istorikas, Lietuvos verslo paramos agentūros direktorius Aurimas Pautienius LJB verslo centro hole Savanorių prospekte, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

219
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Po Pirmosios komunijos šventės, žinia apie Dievą, jo sutvertą dangų ir žemę, su metų metais manyje pasiliko lyg žinia apie vakarykščio oro prognozę. Ji buvo teisinga. Taip, vakar purškė lietus, tačiau šiandien šviečia saulė. Praėjo keturiolika metų. Atsidūriau ledo plyšyje Vidurinės Azijos kalnuose, iš kurio išsiropšti padėjo kitas. Kol neišgirdau jo balso iš viršaus, šaukiausi Dievo, nes buvau gundomas: padėk, Viešpatie, išgirsk mano dejonę, čia tiek daug tylos, išgirsk mane, tu gi gali paversti akmenį duona... Tu nieko negali, nieko... tik tapti žmogumi gali...
Štai ir papasakojau apie savo gyvenimo Lūžio tašką kaip gundymą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žinoma, labiausiai man rūpi žmogus. Žvelgdami į jį, mes matome tik ledkalnio viršūnę. Tikrasis žmogaus matmuo nežinomas ir nematomas. Tą patį galiu pasakyti ir apie Dievą. Jis nėra toks, kokį apkalbame: baudžiantis žmones ligomis, avarijomis, žemės drebėjimais, karais, revoliucijomis, badmečiais, staigiomis ligomis! Dievas yra tyla. Tačiau jis nėra tas, kuris tyli mus užklupusios nelaimės metu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau, kad ateities kartos savo tikslams pasiekti niekada nevartotų termino „visagalis Dievas“. Dievas – visagalis savo meile. Jos tyloje mes augame ir brandiname žmoniškumo vaisius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šis klausimas skamba kaip gundymas. Suprantu ir tai, kad tik lavonas nebūna gundomas... Mano svajonė – visada išlikti laisvu gundymo metu.

Sigitas Benediktas Jurčys

Brolis kunigas pranciškonas Sigitas Benediktas Jurčys Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

221
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Asmeniniame gyvenime neabejotinai didžiausias lūžis buvo pirmojo vaiko gimimas. Tai daug ką, įskaitant mane patį, sustatė į vietas. Intelektualiniame ir kūrybiniame gyvenime bene didžiausias lūžis buvo ankstyvoje jaunystėje į rankas papuolusi Friedrich von Hayek knyga „Kelias į vergovę“. Tai leido pažvelgti į visuomenės raidą ir jos iššūkius šviežiu bei sveiku žvilgsniu, kurio tikiuosi nepamesti niekada.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labiau nei bet kada anksčiau rūpi, kad Lietuva būtų ta vieta, kur laisvi ir atsakingi žmonės gali realizuoti save. Sakau tai dėl to, kad matau, jog šios pamatinės vertybės yra smarkiai atakuojamos iš valdžios pusės, o daliai visuomenės jos atrodo savaiminė duotybė, nors iš tikrųjų už jas reikia kiekvieną dieną iš naujo kovoti bei apginti ir nuo valdžios užmojų, ir nuo intelektualinio ištižimo, ir nuo iš išorės kylančių grėsmių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nei vienas iš mūsų nežinome, kaip atrodys ateitis, o ypač tolimesnė. Tačiau aš žinau vieną dalyką, jei einant į ateitį pamesime kompasą, bus blogai. O šis kompasas – tai pagarba žmogui ir suvokimas, kad žmogus gali kūrybiškai skleistis tik tada, kai yra laisvas bei atsakingas už save ir savo artimuosius. Branginkime tai ir į ateitį ženkime drąsiai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jaučiuosi darantis tai, kas man yra labai svarbu, ką moku daryti ir kas yra svarbu kitiems žmonėms. Savo alternatyviame pasaulyje daryčiau nebent tai, ko šiandien man labiausiai trūksta – daugiau būčiau gamtoje.

Remigijus Šimašius

Vilniaus meras Remigijus Šimašius su dukra Morta Lukiškių aikštėje Vilniuje (P. Malūko nuotrauka)

223
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Didžiausias ir šviesiausias mūsų kartai įvykis buvo, be abejonės, Nepriklausomybės atkovojimas. Tai buvo griaustinis su žaibais mūsų protams, išbandymų maratonas mūsų širdims ir tikras nušvitimas sieloms. Mes taip norėjom ir siekėm tos laisvės, taip bijojome ją vėl prarasti... ir tik tas gali suprasti šį jausmą, kas išbuvęs katorgoj ir trumpam atgavęs laisvę rizikuoja vėl jos netekti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aš manau, kad mums atsitiko stebuklas, kurio net nepajėgiame įvertinti – tai padarys ateities kartos ir vadins šį laikmetį proveržiu, kai per kelis dešimtmečius pasivijome labiausiai išsivysčiusias valstybes, o dešros kaina ir pensijų dydis ateityje atrodys dėmesio nevertomis detalėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pasakyčiau ateities žmonėms, kad mes buvome tie retrogradai, kurie kalbėjo švaria lietuviška kalba, mokėjo rašyti ranka, mylėti ir pasiaukoti draugams, šeimai ir Tėvynei. Mokėjome klausytis ir užjausti, jei kitam skaudėjo. Ir nemanėme, kad esame paskutinė karta, gyvenanti šioje žemėje. Pasiūlyčiau išmėginti visa tai ir jiems – gal patiks?

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš ir dabar nežinau, kas aš esu, jei atmestume objektyvias sąvokas, jog esu moteris, mama, žmona ir mylimoji. Dar moku įkvėpti žmones rasti drąsos gyventi. Štai ir viskas.

Edita Mildažytė

Žurnalistė, publicistė, televizijos laidų vedėja ir prodiuserė bei visuomenės veikėja Edita Mildažytė savo sodyboje Vilkinės kaime, Vilniaus rajone (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

225
Lietuvos nacionalinė golbolo rinktinė

2016 metų Rio de Žaneiro parolimpinės čempionės, Lietuvos nacionalinės golbolo rinktinės nariai iš kairės į dešinę: Nerijus Montvydas, Mantas Brazauskis, Artūras Jonikaitis, Marius Zibolis, Justas Pažarauskas, Mindaugas Suchovėjus ir komandos treneris Šarūnas Jukna treniruočių salėje Skroblų g. Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

226
Šarūnas Vaitkus

Palangos meras Šarūnas Vaitkus su žmona Vilma, vyresniąja dukra Gabija, sūnumi Domantu ir dukra Ieva Palangos pasakų parke (D. Kaluginos nuotrauka)

227
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime buvo daug dalykų, kurie paliko žymę. Tai ir vaikų gimimas, ir mylimosios sutikimas bei buvimas kartu. Aišku, Sausio 13–oji – mūsų pergalės diena. Ir tos vietos bei asmeniniai įvykai, kurių norėtume išvengti, tokie kaip, pavyzdžiui, artimųjų liga. Tuomet tu pamatai, koks silpnas žmogaus kūnas ir kaip jis neturi ribų savo dvasia, siela ir tikėjimu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Būtų gerai suprasti, kad mes ne amžini. Ir kiekviena nepagarba žmogui, nepasitikėjimas jo individualumu ir branda, yra „lūzeriški“. Žmonės yra tiek dideli, kiek tu tiki jų didumu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Šalis ir karta prasideda nuo vieno. Manęs. Tavęs. Stengtis būti doru, teisingu ir aistringai siekiančiu būti – verta. Galbūt, tai ir yra tik vienintelis dalykas, kurį iš tiesų galime.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš dar nežinau kuo esu.

Arūnas Matelis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kino režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis Valakupiuose, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

229
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dažniausiai žmogaus gyvenimo kelias – tai visa eilė atsitiktinių, kartais net nepriklausančių nuo to asmens valios, veiksnių, nulemiančių jo gyvenimo kelią arba turinčių esminę įtaką jo likimui. Mano gyvenimo istorija kaip tik tai iliustruoja. Vaikystėje du kartus skendau ir tik labai laimingo atsitiktinumo dėka buvau išgelbėtas. Besimokant vidurinėje mokykloje svajojau studijuoti technikos arba tiksliuosius mokslus. Studijas pradėjau 1965 metais Kauno politechnikos institute (KPI) pasirinkdamas radiotechnikos specialybę, tačiau, bebaigiant antrą kursą, pasirodė žinia, kad Lietuvoje planuojama statyti vieną iš pirmųjų Sovietų Sąjungoje atominių elektrinių, o Lietuvos vyriausybė paliepė atrinkti dešimt studentų, kurie norėtų tęsti studijas atominės energetikos srityje Maskvoje. Aš pasirinkau tuo metu dar labai egzotišką, beveik nežinomą specialybę. Tačiau, jau man esant penktame kurse, centrinės valdžios planai sparčiai plėtoti atominę energetiką Sovietų Sąjungoje pasikeitė ir nuo elektrinės statybos Lietuvoje tam kartui atsisakyta. Atominių elektrinių katedros vadovybė, sužinojusi apie situaciją, pasiūlė man tęsti studijas aspirantūroje su branduoline energetika susijusioje srityje.
Studijas aspirantūroje po trijų metų sėkmingai baigiau ir reikėjo apsispręsti apie savo tolimesnę karjerą. Kad reikia grįžti į Lietuvą, abejonių nebuvo, tačiau įgyta specialybė Lietuvoje buvo beveik nežinoma. Vienintelė įstaiga, kuriai aš galėjau tikti, buvo Energetikos ir elektrotechnikos institutas Kaune – dabartinis Lietuvos energetikos institutas. Taip aš atsidūriau įstaigoje, kurioje tarnavau įvairiose pareigose virš keturiasdešimties metų. 1989 – 1991 metų politiniai įvykiai paliko ženklų atspaudą mano gyvenime, nes tų audringų, didelių galimybių ir iššūkių metu aktyviai įsitraukiau į Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo procesą. Džiaugiuosi, kad likimas pastūmėjo mane tinkama kryptimi.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Didžiausias ir pavojingiausias iššūkis Lietuvai – tai mūsų, kaip tautos, nuo seno gyvenančios konkrečioje istorinėje teritorijoje, šnekančioje lietuvių kalba, išlikimas. Dabartinėje situacijoje, kai piliečiai gali laisvai judėti po visą pasaulį ir kai tą judėjimą skatina šiuolaikinės, nebrangios keliavimo priemonės, kai žmonės gali nepaprastai lengvai komunikuoti nepriklausomai kur jie bebūtų, mažai tautai, kurios ekonomikos išsivystymo lygis gerokai žemesnis nei daugelio didžiausių kaimynų, tai kelia didelį pavojų. Galimybė palyginti greit ištirpti didžiajame tautų katile, kai tą procesą vis labiau skatina minėtos ir kitos neseniai atsiradusios aplinkybės, yra labai didelė. Tai yra gerokai labiau tikėtina, nei būti užgrobtiems kokių tai kaimynų. Šiomis naujomis aplinkybėmis mūsų išlikimą didins pagrinde tai, ar mes sugebėsime gan sparčiai pakelti savo ekonomiką, kultūrą, sukurti darnią, harmoningą, lygių galimybių visuomenę su minimalias socialiniais kontrastais. Mano nuomone, šį tikslą galima būtų pasiekti tik svarbiausiu prioritetu pasirenkant sparčią mūsų ūkio orientaciją į šiuolaikines, naujausiomis technologijomis pagrįstą raidą. Tačiau tai gali tapti realybe, jei sugebėsime sukurti tokios ekonomikos poreikius tenkinančią švietimo sistemą ir tą darysime nedelsiant, sukoncentruojant visus įmanomus resursus. Tai padarius galima tikėtis, kad ateities lietuvių kartos galės didžiuotis savo valstybės praeitimi ir būti garbingais Europos tautų šeimos nariais.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu išlikti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei tik leistų aplinkybės, pasirinkčiau tą patį kelią: savo profesinę karjerą paskirčiau mokslui ir švietimui.

Jurgis Vilemas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, ilgametis Lietuvos energetikos instituto vadovas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, daugkartinis Lietuvos buriavimo čempionas, buvęs Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas, branduolinės energetikos inžinierius profesorius Jurgis Vilemas Kauno Žalgirio jachtklube (A. Žukovo nuotrauka)

231
Valentinas Masalskis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis savo namuose Kulių kaime, Plungės rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

232
Stankaus kalvės studija

Kalvis Algirdas Stankus su sūnumis kalviais Martynu ir Mindaugu „Stankaus kalvės studijoje“ Mažeikiuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

233
GRINDA | Kęstutis Vaicekiūtis

Vilniaus miesto savivaldybės įmonės UAB „Grinda“, atsakingos už miesto gatvių ir paviršinių nuotekų tinklų priežiūrą vadovai (iš kairės): projektų vadovas Tadas Autukas, direktorius Kęstutis Vaicekiūtis, gamybos tarnybos vadovas Dalius Kuliešius ir Rinkodaros ir komunikacijos skyriaus vadovas Egidijus Steponavičius darbų aikštelėje prie atnaujinamų paviršinių nuotekų tinklų Upės gatvėje, Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

234
Aidas Kaveckas | Daina Kaveckienė

Verslininkai, bendrovių „Grūdoteka“ ir „Friedricho pasažas“ savininkai Daina Kaveckienė ir Aidas Kaveckas prie Friedricho pasažo Klaipėdoje (A. Kubaičio nuotrauka)

235
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija | Raimundas Karoblis

Karinių mokymų metu (iš kairės): majoras Tomas Naudužas, kapitonas Tadas Belopetravičius, krašto apsaugos ministras Raimundas Karoblis ir pulkininkas Tadas Steponavičius Pabradės poligone ( Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

236
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija | Linas Antanas Linkevičius

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Antanas Linkevičius (14 iš kairės pirmoje eilėje) su ministerijos darbuotojais prie įstaigos būstinės J. Tumo-Vaižganto gatvėje Vilniuje (A.Repšio nuotrauka)

237
Vytautas Martinkus

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, literatūrologas, meno filosofas ir visuomenės veikėjas, profesorius, akademikas Vytautas Martinkus savo namuose Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

238
Vaclovas Kontrauskas

Kolekcininkas, muziejininkas ir verslininkas, Lietuvos kulinarinio paveldo muziejaus steigėjas ir direktorius Vaclovas Kontrauskas Lietuvos kulinarinio paveldo muziejuje Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

239
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nuo vaikystės daug laiko leisdavau filmavimo aikštelėje, kur tėvas režisuodavo savo filmus. Jau būdamas dešimties stebėjau reiškinius, fotoaparatu "Smena 8" fotografuodavau filmavimo momentus, o mano nuotraukas spausdindavo laikraštyje „Kalba Vilnius“. Kažką rašinėjau į visokius žurnalus. Gal tai ir buvo mano žurnalistinė pradžia. Nors dar svajojau tapti astrofiziku. Todėl daug metų lankiau astronomijos būrelį ir rašiau mokslinius darbus. Per teleskopą mačiau ant Saturno žiedų tupintį Dievą. Gal visi šie magiški dalykai ir smalsumas paskatino tapti mane žurnalistu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi tai, kad, nepaisant didelio ekonominio augimo tempo, patys žmonės mažėja. Tampame svetimi, daugėja vienišų žmonių, trūkinėja socialiniai saitai, esame mažiau apsišvietę ir dvasingi. Gyvenimas tapo nuolatiniu bėgimu, pelno siekimu, jaučiamės nesaugūs. Politikoje vyrauja karai, o ne noras visiems kartu dirbti šalies labui. Kas gali, stengiasi užgrobti kuo daugiau valdžios, daugiau turtų. Nebemokame dalintis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Salomėja Nėris rašė: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios. Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs, nebegrįš jos.“ Šie žodžiai blogai baigėsi pačiai poetei. Ateities kartoms siūlau priešingai – neskubėti gyventi, nesistengti laimėti visose gyvenimo loterijose, nelėkti per gyvenimą tarsi greitkeliu. Nekelti sau nepamatuotų lūkesčių, o paskui beatodairiškai jų siekti. Nepamatuoti lūkesčiai sukelia žmonėms kančias. Išsivadavimo iš kančių kelias ir yra tas kelias, kuriuo pradedame eiti vaikystėje ir kurį pamirštame užaugę: smulkių džiaugsmų, nedidėlių laimės akimirkų, žaidimo ir lėtos kelionės per gyvenimą kelią.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Buda arba Lao Dzi. Norėčiau joti penkiaspalviais debesimis, gyventi Nefrito rūmuose ir miegoti ant vėžlio. Bet matyt, taip bus kitame gyvenime.

Raigardas Musnickas

Radijo stoties „Žinių radijas“ laidų redaktorius ir vedėjas, žurnalistas ir prodiuseris Raigardas Musnickas savo namuose Zujūnuose, Vilniaus rajone (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

241
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Eugenijus Laurinaitis: įstojęs į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ilgą laiką svajojau tapti chirurgu, net gana intensyviai dirbau šios krypties studentų moksliniame būrelyje. Kai po antro kurso vedžiau savo žmoną Rasą, mes apsigyvenome pas jos tėvus – tokie buvo laikai, nuomotis ar įsigyti savo butą tuomet nebuvo jokios vilties. Žmonos mama Sofija Naujalytė – Didenkienė sužinojo, kad aš moku lenkų kalbą (tiesa, tada dar gana vidutiniškai) ir palikdavo man straipsnių iškarpas iš tuomet pačių laisviausių visame socialistiniame lageryje lenkiškų laikraščių: „Polityka“, „Kultura“, „Przekroj“. Pasiūlyti straipsniai beveik visada buvo apie psichologiją, psichoterapiją, interviu su žymiais Lenkijoje besilankiusiais psichoterapeutais. Šie straipsniai galiausiai ir nulėmė, kad aš tapau psichoterapeutu. O praktiškai tapau psichoterapeutu po žymaus kardiochirurgo profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus sprendimo, kad jis privalo turėti psichoterapeutą savo pacientams. Šiam darbui jis pasirinko mane.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Eugenijus Laurinaitis: manau, kad mūsų šalis labai priklauso nuo į valdžią atėjusių politikų asmeninių pažiūrų ir interesų. Nors visi prieš rinkimus žada rūpintis visais Lietuvos piliečiais, liūdna realybė rodo gerokai kitokį paveikslą. Labai retas aktyvus politikas turi realų politekonominį išsilavinimą, kuris yra būtinas valdyti šalį, jos finansus ir suvokti kiekvieno priimamo politinio sprendimo artimas bei tolimas pasekmes visiems arba bent jau didžiajai daliai gyventojų. Be to, tik turintys galią gali apsaugoti labiausiai pažeidžiamas mūsų visuomenės grupes ir kurti stiprią vidutinę klasę, kuri yra bet kokios demokratinės santvarkos rėmėja. Tokių pastangų mūsų šalyje kol kas yra labai mažai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Eugenijus Laurinaitis: žmonijos ateitis neišvengiamai susijusi su tuo, kaip kiekvienas žmogus suvoks savo poveikį tai Žemei, kurioje gyvename ir kurios pakaitalo neturime. Todėl manau, kad pagrindinis linkėjimas visiems – saugokime, ką turime visi kartu ir kiekvienas atskirai, o tame tarpe ir visus savo artimuosius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Eugenijus Laurinaitis: vaikystėje labai norėjau būti gaisrininku, paauglystėje – medkirčiu Sibire arba kosmonautu. Dabar esu laimingas bei džiaugiuosi ir savo profesija, ir šeima, ir šalimi, kurioje gyvenu. Todėl mano pagrindinė svajonė – kad galėčiau visu tuo džiaugtis kaip galima ilgiau.

Eugenijus Laurinaitis

Vilniaus universiteto docentas, Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas, psichiatras ir psichoterapeutas, profesorius Eugenijus Laurinaitis su žmona Rasa Laurinaitiene ir dukromis Sigita Laurinaityte-Dirgėliene ir Lina Laurinaityte-Grigiene Vilniaus universiteto Didžiajame kieme (R. Adžgausko nuotrauka)

243
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Daina Gudzinevičiūtė: nenorėčiau vieno įvykio įvardinti lūžio tašku, kaip ir pats pavadinimas man nelabai patinka. Buvo daug įvykiu, nulėmusių mano gyvenimo posūkius, nemažai asmenybių, kuriomis žavėjausi ir iš kurių mokiausi. Be abejo, Olimpinis auksas, laimėtas Sidnėjuje, yra išskirtinis įvykis – po jo gyvenimas jau nebebuvo toks pats.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daina Gudzinevičiūtė: visas mano gyvenimas susijęs su sportu, todėl daug ką vertinu per jo prizmę. Man labai skaudu, kad mūsų valstybė neįvertina sporto svarbos ir galimybių sprendžiant daugybę sveikatos bei socialinių problemų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Daina Gudzinevičiūtė: eikite savo keliu, tobulėkite ir mokykitės iš mūsų, o ne iš savo klaidų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Daina Gudzinevičiūtė: net negaliu įsivaizduoti, kuo dar galėčiau būti.

Lietuvos tautinis olimpinis komitetas | Daina Gudzinevičiūtė

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė, stendinio šaudymo olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė ir LTOK kolektyvas Olimpinės dienos metu Alytuje (A. Repšio nuotrauka)

245
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Juozapas Domarkas: 1949 metais, aš, Žemaitijos ūkininko vaikas kartu su visa šeima, bėgusia nuo trėmimo į Sibirą, atsidūriau karo suniokotoje Klaipėdoje. Miesto šurmulys, jo muzikinis gyvenimas, blizgantys instrumentai komiso parduotuvių vitrinose, pagaliau muzikos mokykla buvo tai, kam aš, matyt, buvau užprogramuotas iš prigimties. Tai lėmė, kad daugiau kaip 60 metų tarnavau ir tebetarnauju Lietuvos muzikai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Juozapas Domarkas: šiandien man labai neramu, kad rimtoji muzika Lietuvoje nesulaukia tinkamo dėmesio. Liūdnas faktas, kad iki šiol neturime nė vienos šiuolaikinės koncertų salės su tikra, natūralia akustika.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Juozapas Domarkas: žvelgiant į ateitį, palinkėčiau mums visiems mažiau dairytis bei nuolankiai lankstytis tiek į Rytus, tiek į Vakarus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Juozapas Domarkas: būčiau savimi.

Juozapas Domarkas | Liudvika Domarkienė

Juozapas Domarkas: Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, profesorius Juozapas Domarkas su žmona Liudvika Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijoje Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

247
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tokio lūžio gal ir nebuvo. Vaikystė kaime nebuvo lengva – darbas, darbas, darbas. Sutikti geri žmonės daro įtaką. Pamatyti geri meno kūriniai – įkvepia. Tėvas buvo optimistas, mama – tylinti. Abu man brangūs, abu svarbūs. Dėka jų palankumo, išėjau į meno platybes.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien? Stebiu, klausausi kas dedasi dėka LRT televizijos. Džiaugiuosi tuom, kad neša gerą žinią apie Lietuvą. Pavyzdžiui, plaukikas Danas Rapšys grįžo su vėriniu aukso medalių – jau turiu viziją naujam paveikslui.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinia tokia – menas padeda gyventi, todėl kiek galima būk smalsus, gyvenk atvėręs akis, nepavydek, gerbk kaimyną, kiekvienam sutiktam sakyk labas. Nusišypsok. Parodyk savo gerumą. Kaip „Baltijos kelyje“ susiėmę už rankų eikime ratelio dainuodami „Jurgeli meistreli, mokyk savo vaikus...“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kartais sutiktų klausiu – kuo užsiimate? Girdžiu atsakymą – esu pensininkas. Laimei, dailininko profesija visai kitaip atrodo – kaip vynas – kuo senesnis, tuo vertingesnis, geresnis. Svajonė? Turėti keliaujančią parodą iš vieno garsaus pasaulio muziejaus į kitą. Keliauti kartu su ja ir sutiktiems rodyti žemėlapyje tašką, aiškinat, tai – LIETUVA.

Stasys Eidrigevičius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, dailininkas, režisierius ir poetas Stasys Eidrigevičius prie savo tapytos sienos Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

249
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tam tikrą įspaudą visam tolesniam gyvenimui paliko vaikystė, atbūta tremtyje...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi, kad savąja veikla nesunaikintume Žemės, kurią mums Dievas davė, kad rastųsi neįveikiamos pajėgos, sulaikančios jai kenkiančią ranką.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Prabilčiau lietuviškais žodžiais ir išsakyčiau tikėjimą, kad ir ateities kartos kalbės lietuvių kalba. Taigi tęs tautinės sąmonės gyvenimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Žmogus tarp žmonių savo gimtinėje.

Valentinas Sventickas

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, literatūros kritikas ir eseistas, Valentinas Sventickas Palangos miesto Botanikos parke (A. Kubaičio nuotrauka)

251
Oskaras Koršunovas

Lietuvos Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas, režisierius, dramaturgas, scenografas ir choreografas, OKT ir Vilniaus miesto teatro meno vadovas Oskaras Koršunovas A. Mickevičiaus skvere Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

252
Akcija „Tautiška giesmė aplink pasaulį“

Akcijos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ kūrėjų komandos projekto vadovė Gražina Kapkovičiūtė, projekto kūrybos vadovas Dalius Abaris, akcijos iniciatorius Raimundas Daubaras, projekto komunikacijos vadovė Aušra Kukelkaitė ant Dubingių piliakalnio, Molėtų rajone (A.Repšio nuotrauka)

253
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vieno lūžio savo gyvenime išskirti negaliu. Gimiau ir gyvenau Nidoje, gražiame gamtos kampelyje. Jau tuomet kirbėjo mintis, kad turi būti kažkas daugiau, ir tokį nuostabų pasaulį galėjo sukurti tik Dievas. Nidoje nebuvo net bažnyčios, bažnyčia buvo paversta į muziejų, tad ir religingumas negalėjo būti puoselėjimas. Kai kurie religingi žmonės važiuodavo į bažnyčią Klaipėdoje. O aš vasaromis važiuodavau pas močiutę į Jurbarką. Ten buvau pakrikštintas, priėjau pirmos komunijos, buvau sutvirtintas. Kai baigiau mokyklą, labai didelę įtaką Dievo pažinime turėjo broliai pranciškonai. 1991 metais įstojau į vienuolyną Kretingoje. Šv. Pranciškaus gyvenimas ir jo sukurta „Saulės giesmė“ man buvo labai artima, joje kalbama apie kūriniją ir kviečiama garbinti jos kūrėją – patį Dievą. Būtent tai man buvo artima – Šv.Pranciškaus įžvelgtas Dievo artumas per kūriniją.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien turime įvairių iššūkių, klausimų. Norisi, kad pirmiausia įvertintume tai, ką turime – tikėjimo laisvę, Lietuvos nepriklausomybę. Kad tikrai išmoktume džiaugtis ir dėkoti Dievui už viską, kas mus supa. Kad būtų daugiau džiausgmo ir kad į laikotarpį, kuriame gyvename, žvelgtume ne murmėdami, bet su dėkingumu ir kupini geros valios. Kartais daug nereikia. Galbūt visų problemų neišspręsime, greitai kažko nepakeisime, bet gera valia, geras noras, gražus žodis ir mintis jau yra daug. Norisi, kad žmogus – nuostabusis Dievo kūrinys – visa tai įvertintų ir būtų dėkingas.
Popiežius Pranciškus sako, kad šiandien daug kalbama apie individualizmą, kad viskas linksta į save, į užsidarymą, į izoliavimąsi. Tačiau galima pasidžiaugti, kad Lietuvoje kuriasi labai gražios bendruomenės. Kaimai, miesteliai, kur atrodytų, nieko ypatingo juose nėra, bet štai – yra keli žmonės, kurie turi fantazijos, energijos, nori kurti, daryti, kažkur dalyvauti. Tai džiugina, nes dėl to žmogus ir yra gyvas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pirmiausia, išsaugoti tai, kas yra brangiausia, išsaugoti tikėjimą. Gali jis būti silpnas, gali būti prastas. Mes neturime jokio aparato, kad tai pamatuoti. Tikėjimas, kurį gavome, ir kuris Lietuvoje yra daugiau nei 600 metų, skelbia evangelinę žinią. Linkiu, kad žmonės nebijotų priimti tą gerąją Kristaus žinią. Kristaus evangelinė žinia skamba jau daugiau kaip 2000 metų ir ji yra gyva, nesugalvota, Dievo norėta. Dievas aplanko kiekvieną žmogų, kuris reipiasi į jį kaip moka, kaip išgali. O kai kreipiasi į Dievą, žmogaus gyvenimas keičiasi nepastebimai. Kartais norime labai greitų rezultatų, bet taip neišeina, reikia kantrybės. Norėtųsi pakviesti, kad turėtume savo širdy daugiau gėrio, geros valios, kaip ir skelbiama evangelinėje žinioje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Žinoma, kur jau esu, ten esu. Pašaukimas yra didžiulė Dievo dovana ir tuo labiau džiaugiuosi. O svajonių turiu labai daug. Ir popiežius Pranciškus sako, kad krikščionis turi nebijoti svajoti, kažką patirti. Norisi, kad vyskupijos ir ypatingai parapijos būtų gyvos, kad bažnyčia būtų ne pastatas, graži struktūra, bet kad joje klestėtų gyva, atsakinga, mylinti tikinčiųjų bendruomenė. O kai bendruomenė gyva, tai joje yra visko – ginčų ir sutarimo, klupimo ir pakilimo, ir, žinoma, atleidimo. Visko, nes tai gyva… Tai ir yra pagrindinė mano svajonė.

Genadijus Linas Vodopjanovas

Panevėžio vyskupas Genadijus Linas Vodopjanovas OFM Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

255
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Rafailas Karpis: lūžio taškas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Kai visa šalis ir jos piliečiai išsivadavo iš sovietinės okupacijos ir žmonės įgijo laisvę daryti tai, kas jiems patinka, bei nustojo gyventi kreivų veidrodžių karalystėje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rafailas Karpis: jaudina Lietuvos piliečių vienybė ir pagarba vieni kitiems.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rafailas Karpis: linkėčiau visai tautai išmokti suvokti, vertinti ir branginti tiek asmeninę, tiek žodžio bei tautos laisvę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Rafailas Karpis: nenorėčiau būti niekuo kitu.

Rafailas Karpis

Operos solistas, tenoras Rafailas Karpis su žmona Diana Karpe ir dukromis Rachele bei Lėja savo namuose Skaidiškėse, Vilniaus rajone (R. Danisevičiaus nuotrauka)

257
Ramūnas Danisevičius

Fotomenininkas, spaudos fotografas Ramūnas Danisevičius Kęstučio gatvėje Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

258
Kristina Rimienė

Floristikos dizainerė ir televizijos laidų vedėja, Ekonomikos mokslų daktarė Kristina Rimienė su dukra Marija Rimaite Akmenių dvare Kėdainių rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

259
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Be jokios abejonės labai svarbus žmogus mano gyvenime – Montserrat Caballe. Ji man tapo antra mama, mano Didžiąja mokytoja, scenos partnere, stebuklingu žmogumi, kuris ne tik atvėrė man kelią į pasaulinę sceną, bet ir davė labai daug išminties, perteikė vokalo paslaptis bei priėmė mane į savo šeimą. Galėčiau pasakoti valandų valandas apie mūsų bendrą darbą, pokalbius, bendravimą. Ateityje ruošiuosi tai aprašyti savo memuaruose.
Su M.Caballe susipažinau 2000-aisiais metasi Andoroje jos dainavimo meistriškumo kursuose. Jau po pirmos mano atliktos Eboli arijos iš G.Verdi op. „Don Carlos“ ji apsiverkė ir pasakė: „Mes turime divą, nuostabų balsą“ ir iškart pakvietė mane dainuoti kartu visame pasaulyje. Nuo tos akimirkos prasidėjo mūsų glaudus bendradarbiavimas Ispanijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kitur bei ilgametė draugystė iki pat Caballe mirties. Esu vienintelė lietuvė, įvairiose pasaulio scenose dainavusi su Caballe pagrindinius vaidmenis bei duetus, įamžinta dokumentiniame filme „Caballé Beyond the Music“ bei kituose tarptautiniuose leidiniuose. Taip likimas lėmė, kad esu ir paskutinė scenos partnerė – moteris, su ja dainavusi pagrindinius vaidmenis operos scenoje. Pirmas mūsų bendras koncertas įvyko 2000-aisiais metais Maskvos „Gostinyj Dvor“ inauguracijos proga. Įsimintinos produkcijos – Peralados tarptautinis festivalis Ispanijoje, kur abi atlikome karalienes G.Donizetti operoje „Maria Stuarda“ – Caballe sukūrė Maria Stuarda vaidmenį, o aš – kitą valdovę Elizabetta. Išliko unikalus leidinys „Caballé 40 metų Licėjaus teatre“ („Caballé 40 anys al Liceu“), kuriame užfiksuotos akimirkos iš 2002-ųjų metų Camille’o Saint-Saënso operos „Henrikas VIII“ istorinių premjerinių spektaklių Barselonos „Gran Teatre del Liceu“. Šioje operoje tąkart Caballé atliko karaliaus pirmąją žmoną Catarina D’Aragon vaidmenį, o aš – antrąją žmoną Anne de Boleyn. Įdomu, kad 2001-aisiais metais dalyvavau vokiečių televizijos „ARTE TV“ laidoje „Caballé prasentiert Stars von Morgen“, kurią vedė pati Caballe, o 2015-aisiais pati ėmiau iš jos interviu. Džiaugiuosi, kad mano laidų cikle „Skambantys pasauliai su Nomeda Kazlaus“ LRT TV archyvuose išliks dviejų dalių pokalbis su Montserrat (tai vienas paskutinių Caballé interviu televizijai).

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man labiausiai neramu, kad kuo toliau, tuo mažiau išlieka įvairiose srityse profesionalumo, darbo etikos bei pagarbos vienas kitam, mažiau remiamasi asmenybėmis. Daugelyje vietų Lietuvoje klesti nepotizmas, draugai ir tarpusavyje susiję asmenys. Jei nepriklausai kokiai nors „grupei“ ar klanui, turi eiti žymiai sudėtingesniu keliu. Dažnai priimant vienokius ar kitokius sprendimus vadovaujamasi ambicijomis „patinka-nepatinka“, o ne profesionaliu požiūriu bei vertinimu, ką tas žmogus gali ir kokį talentą turi. Jaučiasi daug negatyvo ir pavydo. Iš kitos pusės, aš asmeniškai labai džiaugiuosi, turėdama tokią gausią savo publiką ir žiūrovus, jų begalinę meilę, pagarbą ir palaikymą. Visgi Lietuvoje esti daug talentų, protų, gerų ir pozityvių asmenybių, su kuriais, esu įsitikinusi, bendromis jėgomis mylima šalis Lietuva judės teigiama linkme pirmyn.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu eiti pastoviai tobulėjimo keliu, ieškoti dvasinių vertybių, tikėjimo tvirtumo, moralės bei mąstyti ne egoistiškai tik apie savo gerovę ar savęs realizaciją, o visada kurti visuomenei pridėtinę išliekamąją vertę bei vykdyti savo asmeninę misiją šioje žemėje. Linkiu lietuviams gerbti ir mylėti bei palaikyti savus lietuvius, nes tik tokiu būdu galime išlikti šiame globaliame pasaulyje kaip stipri ir talentinga, kurianti tauta.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svarbiausia visą gyvenimą turėti svajonių – esu laiminga ir dėkinga už tai, kuo buvau, kuo esu ir kuo būsiu. Taip pat esu laiminga, kad gražių svajonių turiu apsčiai bei tikiuosi jas įgyvendinti su Dievo bei visų aukščiausiųjų jėgų pagalba.

Nomeda Kazlaus

Operos primadona, televizijos laidų vedėja ir prodiuserė, vokalo pedagogė, „Nomedos Kazlaus vokalo vasaros akademija“ įkūrėja ir meno vadovė, Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Jaunojo kūrėjo premijos laureatė prie Vilniaus šv. Pranciškaus Asyžiečio parapijos bažnyčios (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

261
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Karlos Gruodis parengtas ir 1995 metais publikuotas straipsnių rinkinys „Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“ manyje sukėlė tikrą revoliuciją: apvertė aukštyn kojomis mąstymą, sujaukė jausmus. Pamenu, įveikiau aš tuos 606 puslapius, o galvoje – vienintelis klausimas: „Nejaugi gyvenime viskas taip blogai, kaip čia rašoma?“ Perskaičiau dar kartą... ir supratau: Lietuvos realybė – dar prastesnė, todėl su visu tuo reikia kažką daryti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nerimą kelia gilėjanti socialinė atskirtis ir perdėm lėti, nepakankamai tvarūs demokratizacijos procesai. Tai ypač pasakytina apie moterų, kurios gyvena tarsi pusiaukelėje į modernybę, padėtį. Praėjus šimtui metų po to, kai buvo paskelbtos pirmos Lietuvoje moterų politinės darbotvarkės, negalime pasidžiaugti nei vienu pilnai įgyvendintu punktu: suformuluoti prieš amžių, jie ir šiandien nepraranda aktualumo, nesvarbu, kalbėtume apie moterų ekonominę autonomiją ar asmens orumą ir neliečiamybę. Judant tokiu tempu lyčių lygybei pasiekti neužteks ir tūkstantmečio, o taip norėtųsi vaikaičiams palikti pasaulį be seksizmo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nebūsiu originali primindama, kad laisvė, demokratija, atvirumas ir bendrystė yra tarsi kūno raumuo – nelavinamas jis greitai nunyksta. Nei vienos iš šių vertybių nepavyks paveldėti. Visos jos turės būti išsikovotos, išpuoselėtos, apgintos... vėl ir vėl. Tą ypač pravartu prisiminti, kai įvairių paskatų vedini „pranašai“ stengsis įpiršti (dažniausiai moterims), jog kovų laikai – praeityje arba nedera prie rankinės spalvos. Jie visad nutyli tiesą: nesvarbu, mažos ar didelės, pastangos kurti geresnį ir teisingesnį pasaulį – tarsi skrydis, lavinantis sparnus, kuriuos išskleidus, šliaužioti nebepavyksta. Todėl nepraleiskime progų skraidyti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kodėl gi nepasvajojus? Jei būtų suteikta antra proga, norėčiau būti dailininke tekstilininke ir kultūros reiškinius tyrinėjančia sociologe, gyvūnų elgesio eksperte ir kraštovaizdžio kūrėja. Puiku būtų viską sujungti į visumą ir, įvaldžius pačius įvairiausius komunikacijos su aplinka būdus, gyventi kritine įžvalga, jausmais ir pojūčiais turtingame pasaulyje.

Margarita Jankauskaitė

Visuomenės veikėja, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė Žemaitės skvere Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

263
Dovydas Zundelovičius

Sinagogų aikštės memorialo autoriai Zundelovičių šeima – skulptorius Dovydas (trečias iš kairės), jo sūnus Grigorijus (pirmas iš kairės) ir dukra Anna bei Jurbarko savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius ( ketvirtas iš kairės) memorialo atidarymo metu Jurbarke (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

264
Darius Jonušis

Autolenktyninkas Darius Jonušis Plytinės kartodrome Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

265
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano permainų metai buvo 2008 – ieji , aišku, Olimpinis medalis ir sekusios vestuvės, sukurta šeima.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kadangi gyvenu Italijoje, atsirenku ką sekti Lietuvoje. Smagu, kad atsiranda daug grazių ramių laidų apie žmones Lietuvoje ir jų prasmingus darbus ir siekius. Visada seku vaikų situaciją Lietuvoje, ypač apleistų tėvų. Man tai yra skaudžiausia aktualija Lietuvoje. Visada remiu iniciatyvas, siekiant gerinti jų situaciją. Kol Lietuvoje bus tiek daug verkiančių vaikų, senelių ir žmonių paliktų šunų, nepriartėsime prie išsivysčiusių valstybių. Tai tarsi kraujuojanti Lietuvos žaizda. Lyg ir tobulėjame visame kame, bet daromės tokie savanaudžiai ir abejingi šalia esantiems.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartos jau tikrai žinos kokią kainą turi mūsų švari žemė, augalija ir vanduo. Šiandien mes nieko nesaugome, purškiame, pjauname ir teršiame. Ateities tautos stiprybė priklauso nuo mūsų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Turbūt būčiau įsitraukusi į kurią nors visuomeninę veiklą, ką ir padarė mano broliai.

Gintarė Volungevičiūtė-Sheidt

Pasaulio ir daugkartinė Lietuvos čempionė, buriuotoja Gintarė Volungevičiūtė-Sheidt su sūnumis Luku ir Eriku Kauno jachtklube (A. Repšio nuotrauka)

267
Pranas Šerpytis

Kardiologas prof. dr. Pranas Šerpytis su žmona vaistininke Aurelija Šerpytiene, sūnumis - ekonomikos mokslų dr. Karoliu Šerpyčiu, kardiologu Roku Šerpyčiu, dukra Simona Šerpytyte, marčiomis ekonomiste Milda Šerpytiene bei gydytoja dermatologe Emilija Šerpytiene, anūke Adele Šerpytyte ir anūkais Vincu bei Motiejumi Šerpyčiais prie Vandens malūno Verkių parke Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

268
Ieva Sodeikienė | Evaldas Sodeika

Sportinių šokių Pasaulio vicečempionai ir Europos čempionai Ieva ir Evaldas Sodeikos Kadagių slėnyje, Arlaviškių kaimo pakraštyje, Kauno rajone (A. Repšio nuotrauka)

269
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano lūžio taškas – Lietuvos nepriklausomybė. Kai pirmą kartą 1996m. buvau išrinkta į LR Seimą jaučiau didžiulę garbę ir atsakomybę dirbti laisvos Lietuvos žmonėms. Tiek daug kūrybinio darbo, mokymosi, ieškojimų, o svarbiausia tikėjimo, kad viskas keisis, gerės, tobulės ir būsime savarankiška Europos valstybe. Be galo džiaugiausi 2004m. Lietuvai tapus pilnateise Europos Sąjungos nare.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina atskirtis, susvetimėjimas, patyčios. Mūsų valdžių neįgyvendinti pažadai siekti didesnio socialinio teisingumo ir pasitikėjimo žmogumi. Mes visi svajojame apie gerovės valstybės modelį, tačiau tai, kas yra Šiaurės šalyse, negalėtų egzistuoti, jei piliečiai netikėtų, kad visi prisidės prie ekonomikos augimo mokėdami mokesčius, o valdžia teisingai, skaidriai ir veiksmingai juos paskirstys. Ne veltui pasitikėjimas vadinamas Šiaurės šalių auksu. Ar mes kada sulauksime tokio socialinio pasitikėjimo?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Labai norėčiau, kad Lietuvoje šalia BVP (bendras vidaus produktas) atsirastų BNL (bendra nacionalinė laimė). Galėtume pasimokyti iš mažytės Butano valstybės, kur jų BNL apsprendžia ekonominis augimas, tautinės, religinės vertybės ir pasitikėjimas. Jie sako : reikia daugiau dirbti ir mažiau savęs gailėti…Ir būsi laimingas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūčiau tuo, kuo esu, norėčiau būti gydytoja. Visada jaučiu poreikį padėti kitam.

Roma Žakaitienė

Lietuvos savivaldybių asociacijos direktorė Roma Žakaitienė su anūkėmis Aukse (kairėje) ir Saule Dovydėnaitėmis savo namų kieme Antakalnyje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

271
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pamatytas pasaulis sustiprino meilę Lietuvai ir norą veikti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Švietimas. Noriu, kad Lietuvoje augtų laisvi, savimi ir vieni kitais pasitikintys žmones.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kasdien vis geriau!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Geresne savo paties versija.

Dalius Misiūnas

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto rektorius dr. Dalius Misiūnas prie universiteto Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

273
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Ričardas: mano gyvenimo lūžio taškas – Trijų Lietuvos jachtų – „Lietuvos“, „Dailės“ ir „Audros“, kurios įgulos nariu buvau - žygis per Atlanto vandenyną 1989 metais, skirtas S .Dariaus ir S. Girėno skrydžiui per Atlantą atminti ir už laisvę bei nepriklausomybė kovojančiai Lietuvai. Ši odisėja apvertė mano gyvenimą aukštyn kojom. Žygio metu ne tik grūmiausi su audromis ir bangomis, bet ir filmavau. Sukūriau televizijos filmą „Trispalvė Atlante“, už kurį buvau apdovanotas žymaus tarpukario Lietuvos žurnalisto, keliautojo ir visuomenės veikėjo Mato Šalčiaus premija.
Juventa: esu dėkinga savo tėvui ekonomistui Povilui Udrui už perduotą sugebėjimą matyti žmogų, mamai gydytojai psichiatrei Alvinai Udrienei už visuomeniškumo ir atjautos supratimą, savo vyrui Ričardui už išsiugdytą pasitikėjimą savimi ir visoms gyvenimo spalvoms. Labai svarbūs man buvo studijų Vilniaus universitete 1976–1981 metai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Ričardas: mūsų istorinės atminties bei Iškovotos laisvės kainos suvokimas ir įtvirtinimas.
Juventa: Būkime orūs ir atsakingi piliečiai, saugokime profesionalumą visose srityse, užauginkime laisvus vaikus. Kalbėkimės ir susikalbėkime.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ričardas: savo šaliai palinkėčiau būti išdidžia savo piliečius mylinčia, gerbiančia ir jais besirūpinančia valstybe, o ateities kartoms linkėčiau išlaikyti savo identitetą, turėti tvirtą stuburą ir drąsiai žengti į PASAULĮ.
Juventa: gyvenkite – kokie būsite jūs, tokia bus Lietuva.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Ričardas: būčiau tuo, kuo tapau – SAVIMI.
Juventa: renkuosi realybę – šiandien ir čia.

Ričardas Sartatavičius | Juventa Sartatavičienė

Žurnalistas, Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinis direktorius Ričardas Sartatavičius su žmona, Nacionalinio vėžio instituto vyriausiąja specialiste ryšiams su visuomene Juventa Sartatavičiene Vilniaus Katedros aikštėje prie instaliacijos, skirtos Baltijos kelio 30- mečiui paminėt. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

275
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Henrikas Algirdas Juškevičius: 1966 metų lapkričio 15 dieną, Lietuvos Respublikinės Bibliotekos patalpose įvyko Tarptautinės Radijo ir Televizijos Organizacijos Vykdomosios Tarybos posėdis, kur mane išrinko šios organizacijos Prahoje direktoriumi. Už dviejų mėnesių aš jau vykau organizuoti Olimpinių žaidynių transliacijos į Meksiką. Mano partneriais tapo Eurovizijos vadovai, BBC Generalinis Direktorius, NHK prezidentas. Aš buvau jauniausias ir naiviausias. Mano kolegos buvo man labai draugiški. Daug kalbėjom apie Lietuvą. Daugiau gyventi į Lietuvą negrįžau. Buvo Maskva, o nuo 1990 metų rugsėjo 3-iosios – Paryžius, UNESCO. Šių metų rugsėjo 3 sukako 29 metai gyvenimo Paryžiuje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Henrikas Algirdas Juškevičius: 40 procentų Lietuvos pensininkų gyvena žemiau skurdo ribos. Blogiausia padėtis Europos Sąjungoje. Mokytojų atlyginimai mažiausi Europos Sąjungoje. Geriame daugiausiai. Žudomės labiausiai. Užtenka vaizduoti reikšmingiausius. Pasiimkime ilgalaikę paskolą švietimui, mokslui, medicinos apsaugai, pasimokykime iš Skandinavų ir baikime tas beprasmes vidaus ir užsienio rietynes.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Henrikas Algirdas Juškevičius: sunaikinkime lietuvio genetiniame kode pikto pavydo geną visiems laikams ir tapsime laimingiausia ir turtingiausia šalis pasaulyje. Pasistenkime, kad posakis lietuvis lietuviui – lietuvis, įgautų gerąją prasmę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Henrikas Algirdas Juškevičius: tuo, kuo esu, bet kad būčiau gyvenęs Lietuvoje.

Henrikas Algirdas Juškevičius

Ilgametis UNESCO generalinio direktoriaus pavaduotojas Henrikas Algirdas Juškevičius su anūkėmis – pianiste Margarita Molčanova (kairėje) ir tarptautinių santykių specialiste Saule Juškevičiūte Birutės alėjoje, Palangoje (A. Kubaičio nuotrauka)

277
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1967 metų pavasaris, kai įvyko nuoširdus pokalbis su klasės auklėtoja, kurio metu bandėme prognozuoti mano ateitį, profesiją ir kuo būti. Nutarėme, kad aš turėčiau tapti pedagogu. Jau tada mano miela auklėtoja tarė : ,,Tu tapsi geru mokytoju, nes turi plačią širdį”.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuvos ateitis, jos jaunoji karta. Jei nesugebėsime susitaikyti, nesugebėsime kurti laimingo rytojaus, nebus ateities. Rūpi pagarba žmogui.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkime savo šalį, jos žmones, siekime žinių, išbriskime iš pelkės ir ,,įlipkime jau į kitus batus”.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Daugiau niekuo, tik mokytoju.

Miša Jakobas

Vilniaus Šolomo Aleichemo gimnazijos vadovas, pedagogas Miša Jakobas gimnazijos kieme (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

279
Dalia Ibelhauptaitė

Režisierė, prodiuserė, „Vilnius City Opera“ įkūrėja ir meno vadovė Dalia Ibelhauptaitė Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčioje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

280
Rūta Petrauskaitė | Robertas Kurkėnas

AB „Snaigė“ rinkodaros direktorė Rūta Petrauskaitė ir verslininkas, ekologinėmis grūdinėmis kultūromis prekiaujančios bendrovės „Agrorasa“ savininkas Robertas Kurkėnas Valakupiuose, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

281
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visa, kas buvo tikra vakar, išliko ir šiandien, jei net ir po keliais klodais. Mano sąmoningas gyvenimas prasidėjo tada, kai supratau, jog noriu būti ten, kur žodžiai, kalba. Buvau ir tebesu kalbos vedama. Lietuvos nepriklausomybė išlaisvino, įgijau antrą kvėpavimą, norą mąstyti ir rašyti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Džiaugiuosi jaunais žmonėmis, jų galimybėmis. Jaudinuosi, kad jie neprarastų savasties branduolio – prigimtinės kultūros. Kad Europai pasisektų rasti pusiausvyrą tarp bendrybių ir atskirybių. Kad iškiltų stiprių ir harmoningų asmenybių, veikiančių autoritetu. Kad galios neįgytų radikaliosios ideologijos, kurias prilyginu marui.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kuo giliau įeinu į kalbą, tuo labiau norėčiau kalbėti pačiais paprasčiausiais žodžiais. Kad rytojus būtų, kad auštų rytas, prasidėtų diena, geresnė ar blogesnė, bet to paties gyvenimo. Jei ne man, tai kitam. Kad Lietuva būtų. Kad joje pakaktų išminties ir meilės. Kad neištiktų globalinių katastrofų. Kad turėtume namus, kur galėtume iš visų kelionių ir klajonių sugrįžti. Kad brangintume savuosius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Bet kuriuo atveju norėčiau likti arti kalbos, kalbėti ir kalbėtis, skaityti, rašyti. Gal ir mokyti. Nuo pirmos klasės neapleido įsivaizdavimas, kad esu pradžios mokyklos mokytoja...

Viktorija Daujotytė-Pakerienė

Filologė, literatūrologė, Vilniaus universiteto profesorė emeritė Viktorija Daujotytė-Pakerienė Varniuose, Telšių rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

283
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Saulius Kaveckas: 1988 metų Lietuvos Sąjūdžio gimimas, 1990 kovo 11 – oji ir išsilaisvinimas iš sovietinio kalėjimo man tebėra ir liks visam likusiam gyvenimui didžiausias stebuklas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Saulius Kaveckas: mūsų iškovota laisvė yra neatsiejama nuo atsakomybės, labiau branginkime ir vertinkime tai, ką esame sukūrę. Turime daug galimybių gyventi čia, Lietuvoje, prasmingai, kūrybiškai ir įdomiai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Saulius Kaveckas: nešvaistyti gyvenimo laiko veltui, labiau gerbti savo istoriją, kiekvienam pagal galimybes kurti mūsų Tėvynę dar gražesnę ir dar jaukesnę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Saulius Kaveckas: svajoti nėra blogai, bet šiuo metu būtų labai gerai užbaigti seniai pradėtus darbus. Tada gal atsiras ramaus laiko pabūti su gera knyga, taip ir išsipildys visos svajonės.

Saulius Kaveckas

Giliogirio dvaro paveldėtojas ir atkūrėjas Saulius Kaveckas su žmona vaistininke Raimonda Kaveckiene ir sūnumi Vasariu Kavecku Giliogirio dvare, Rietavo rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

285
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Laimonas Pivoras: mano branda sutapo su prasidėjusiu judėjimu siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Jau mokyklos metais buvau visuomeniškai aktyvus. Sprendimą tapti teisininku lėmė ir 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos priimti trys konstituciniui aktai, kurie teisiškai atkūrė ir įtvirtino Lietuvos Respublikos nepriklausomybę. Praėjus porai metų po jų priėmimo perskaičiau, kaip buvo konstruojami šie teisės aktai ir kaip šių teisės aktų eiliškumas ir jų turinys suformavo atsakymą, iš kur atsiranda nepriklausoma Lietuvos valstybė. Susižavėjau šiuos aktus sukūrusių teisininkų kūrybiškumu, inovatyvumu ir profesionalumu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nedas Šilaika: džiugina, kad Lietuva, kaip tautos valstybė, šiuo metu gyvena ilgiausią per visą istoriją laisvos ir demokratinės valstybės laikotarpį, o visuomenės santvarkoje esmine vertybe laikomos ir ginamos kiekvieno žmogaus teisės.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nedas Šilaika: noriu palinkėti, kad Lietuvos valstybė taptų lygiaverte ir lygiateise kiekvieno žmogaus ar verslo vieneto partnere.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Laimonas Pivoras: būčiau tapęs istoriku. Manau, kad istorija turi daug vidinės energijos ir ją galima panaudoti kuriant ateitį.

Laimonas Pivoras | Nedas Šilaika

Advokatų profesinės bendrijos "Iustum" advokatai ir partneriai Laimonas Pivoras (kairėje) ir Nedas Šilaika ant Mindaugo tilto Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

287
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Sakalas Uždavinys: deja, negaliu būti „monumentalus“ ir įvardinti kažkokį tašką. O jei jis ir buvo – kaži ar tada nutuokiau, kad tai yra TAŠKAS. Įvykis, kuris man atrodo lūžio tašku dabar, tuo metu tokiu gal net nebuvo. Ko gero, peršasi išvada, kad tų taškų būta daug 
Manyčiau, kiekvienas mūsų visada turėtų būti savotiškame „priešlūžio“ taške, pasiruošęs priimti permainą, kuri gali tapti tuo tašku. O ar ji taps tašku, brūkšniu ar kitokiu skyrybos ženklu tavo paties ar kažkieno kito surašytoje biografijoje – čia jau, manyčiau, antrinė asmenybės tobulėjimo proceso pasekmė.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Sakalas Uždavinys: kad neprarastume drąsos keistis. Keistis kaip kurianti visuomenė, kaip valstybė. Dabar akivaizdu, kad, savo laiku, mūsų pasirinkimas nesekti “step by step” receptu, kaip kad mums siūlė brandžiosios demokratijos sąjūdžio metais (liekant savarankiškiems SSRS, netrukdant Gorbačiovui „perestroikės“ ir t.t.), buvo kertinė mūsų šiandienos sėkmės sąlyga.
Mūsų dar laukia ilgas kelias, o pagunda pasakyti “Ai, gal jau užteks... ” – didelė. Tai rodo kad ir populistiniu partijų ar judėjimų reitingai. Todėl labai norėčiau, kad mūsų drąsa keistis neprapultų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Sakalas Uždavinys: linkėčiau išlikti laisviems, mąstantiems, kritiškiems ir savikritiškiems. Linkiu vystyti švietimą ir kultūrą. Kuo labiau išsilavinusia visuomene tapsime, tuo labiau stiprės mūsų gebėjimas kurti gerovę tiek savo namuose, tiek pasaulyje.
Linkėčiau daug keliauti, bet ne „turistauti selfiais“. Prasminga, suvokta kelionė visada atveria naują požiūrį į save ir kitus.
Tikiu, kad tapsime inovatorių ir intelektualų valstybe, gebančia didžiuotis savimi ir įkvėpti mūsų kaimynus, kurių neišvengiamai laukia išbandymai, kuriuos mes jau praėjome.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sakalas Uždavinys: „Kas būtų, jeigu nebūtų... “ Kalbėti apie praeitį yra visiškai bevaisis užsiėmimas. Svajonės yra vaikiški piešiniai, kurie materializuojasi visiškai kitomis formomis, nei buvo sukeverzoti vaizduotės, reikia tik gebėti jas atpažinti.
Esu, kaip ir bet kuris kitas padaras, daiktas ar reiškinys, kosminio vyksmo dalis, o tai suvokus nėra esminio skirtumo, kuo būtum, jei nebūtum – stebuklas yra tai, kad esi kas esi.

Sakalas Uždavinys | Joris Vainius

Teatro ir kino aktorius, režisierius, LMTA lektorius bei sklandymo instruktorius Sakalas Uždavinys (kairėje) su Pasaulio jaunimo sklandymo čempionato prizininku Joriu Vainiumi Paluknio aerodrome, Trakų rajone (A. Repšio nuotrauka)

289
Vladislavas Petraškevičius

UAB „Vienas pasaulis“ įkūrėjas ir bendrasavininkas dr. doc. Vladislavas Petraškevičius vilos „Diana“ teritorijoje Palainio kaime, Molėtų rajone (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

290
Darius Masionis

Metalo apdirbimo bendrovės „CIE LT Forge “ generalinis direktorius Darius Masionis gamyklos ceche Marijampolėje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

291
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Jokio atmintin įsirėžusio lūžio taško neišgyvenau, savo tikslų siekiau nuosekliai. Apie lūžio taškus pasidalyti galėtų žmonės, kuriuose nuolat kovėsi priešingos jėgos, man to antagonizmo neteko patirti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip Universiteto rektorių ir gydytoją mane neramina ir netenkina tai, kas vyksta švietimo ir sveikatos srityje. Žinau, kad be švietimo, mokslo ir sveikatos sektorių struktūrinių reformų nei pažangos, nei kokybės pokyčių negalime tikėtis. Ar yra kas svarbiau? Kaip pilietis aš išgyvenu, kad vis dažniau kalbame apie „dvi Lietuvas“. Man jos abi rūpi. Esu įsitikinęs, kad tai, kas žmones jungia, yra daug tvariau, nei visi skirtumai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau svarbiausio – sveikatos. Veržlumo ir užsispyrimo siekiant tikslų. Tai - visagaliai instrumentai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nesvajojau būti kosmonautu, nenorėjau tapti politiku, neturiu gabumų menui, nors dievinu muziką, turiu puikią klausą, bet negroju jokiu muzikos instrumentu. Matote, kokie riboti buvo mano pasirinkimai. Rimtai kalbant – esu savo vietoje ir esu laimingas. Ir svajonės mano – žemiškos. Noriu sulaukti anūkų.

Remigijus Žaliūnas

LSMU rektorius ir kardiologijos klinikos vadovas, Prancūzijos garbės konsulas Kaune, profesorius, akademikas Remigijus Žaliūnas Lietuvos sveikatos mokslų universitete, Kauno klinikose (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

293
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Po 19-ojo gimtadienio šventės atsidūriau ligoninėje apendicito operacijai. Gulėdamas lovoje ir žiūrėdamas į baltas ligoninės lubas kažkodėl nusprendžiau mesti nekilnojamo turto kadastro studijas ir bandyti įstoti į savo tuometinę svajonių specialybę - žurnalistiką.
Po šio sprendimo pusę metų dirbau naktiniu sargu vaikų darželyje ir, ruošdamasis stojamiesiems, skaičiau po keturias valandas per dieną viską nuo LR Konstitucijos iki savaitraščio “Veidas”. 19-mečiui, neturtingos šeimos jaunuoliui, 2000-aisiais laukinio kapitalizmo Lietuvoje metais nebuvo lengva suvaldyti baimes, galvojant apie tai, kas laukia, jei nepavyks pasiekti savo tikslo.
Žiūrint dabar, suaugusio žmogaus akimis, šis neypatingai dramatiškas jaunystės posūkis primena, kad reikia mokėti klausyti savo vidinio balso, nebijoti „išlipti“ iš netinkamo „traukinio“ ir turėti valios siekti savo svajonės. Šiandien būčiau kitas žmogus, jei 19-os būčiau numarinęs savo intuiciją ir pametęs vaikišką svajonę.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuvos švietimas ir politinė branda. Abu dalykai - tampriai susiję, nes be švietimo tauta nesuvokia priežastinių ryšių bei išrenka žmones, kurie veda kitus, patys būdami pasiklydę. Lygiai taip pat žinau, kad turime labai gerų šansų išnaudoti pasaulio pokyčių greitį ir sukurti ateities Lietuvą, kuri būtų tarp sėkmingiausių pasaulio valstybių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pasiekti laimę žmogui reikia prasmės. Ji, suvokiant gyvenimo laikinumą, nuramina, įžemina ir suteikia stiprybės. Saugokite ir kurkite Lietuvą, kaip tą darome jau tūkstantį metų, ir perduokite šią dovaną ateities kartoms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tais laikais, kai žmones ginė pasaulio pažinimo džiaugsmas, būčiau buvęs jūreivis ar keliautojas. Dabar tokį gyvenimo būdą gali gyventi nebent žemę tyrinėjantys mokslininkai, o tolimoje ateityje - atradimų džiaugsmą patirsiantys kosmoso keliautojai.

Mantas Katinas

VšĮ „Investuok Lietuvoje“ generalinis direktorius Mantas Katinas prie įmonės biuro Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

295
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžių buvo daug, ne vienas. Pažintis su amerikiečiu vyru lėmė, kad tapčiau globalia piliete, nes pradėjau daug keliauti, susipažinau su žmonių ir įvairiausių kultūrų įvairove, kas įdiegė manyje daugiau tolerancijos, suformavo mano asmenybę. Studijos Kembridžo universitete nepaprastai atvėrė mano kaip mokslininkės akiratį, gerokai “praplovė smegenis” gerąja prasme. Susipažinau su mokslinių tyrimų galimybėmis, kurios labai praturtino mano kaip archeologės požiūrį į praeitį, taip pat atvėrė duris globaliems tyrimams, supratau, kad mokslas ir praeitis neturi politinių sienų ir kad jis skirtas visiems. Taip pat lūžis įvyko apsisprendus nuleisti inkarą Lietuvoje, pasilikti čia gyventi ir dirbti. Čia daug neišnaudotų galimybių, čia yra pakankamai erdvės augti, čia yra tiesiog gera.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kai žiūri į kelių ar keliolikos tūkstančių metų senumo praeitį archeologo akimis, pamatai, kaip drastiškai pasikeitė Lietuva per tokį trumpą nepriklausomybės laikotarpį. Žinoma, žmonių gerovės prasme, Lietuva pasikeitė į gerąją pusę, tačiau reikia nepamiršti, kieno sąskaita mes keliame savo gerovę. O gi mus supančios gamtos sąskaita! Todėl mane neramina tai, kad dažnai pamirštame, kad esame gamtos dalis, sunaikinę ją - sunaikinsime save. Neramina, kad dažnai trumparegiškai žiūrime į ateitį, negalvodami apie ateities kartas, per daug iš jų skolindamiesi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu, kad Lietuva būtų vieningai veikiančio ir kuriančio pasaulio gerovę, globalaus mechanizmo dalis, suvokianti ir besididžiuojanti savo atskiros mechanizmo detalės svarba.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, vienaip ar kitaip rūpinčiausi išsaugojimu, to ką sukūrė gamta ar žmogus.

Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen

Bioarcheologė, humanitarinių mokslų daktarė Giedrė Motuzaitė-Matuzevičiūtė Keen savo namuose Užupyje, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

297
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Sudėtinga įvardinti vieną esminį momentą, pakeitusį gyvenimo kryptį ar tikslą. Nuo vaikystės turėjau daug įvairių veiklų – mokiausi groti fortepijonu, mėgau skaityti, stebėti žmones, kurti istorijas. Esu dėkinga tėvams už išugdytą atsakomybę ir požiūrį, kad imantis bet kokio darbo būtina jį atlikti kaip galima geriau ir nesustoti pusiaukelėje. Manau, kad svarbiausia taisyklė, kuri veda mane pirmyn – noras tobulėti ir neprarasti smalsumo. Ir gal ne tiek svarbus pats tikslas, o kelias, kuriuo einame, žmonės, kuriuos sutinkame tame kelyje, pamokos, kurias išmokstame.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien labiausiai pasigendu tikrumo ir nuoširdumo žmonių santykiuose, kuriuos dažnai užgožia vartojimo karštinė, vargina įvairios priklausomybės, nerimas. Mane stebina, kiek daug knygų leidžiama apie tai, kaip tapti laimingu, kaip kovoti su stresu, kaip planuoti laiką, kaip numesti svorį.. Gal būtume kur kas laimingesni, jei išmoktume tiesiog būti savimi?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėtųsi matyti daugiau besišypsančių veidų, girdėti daugiau teigiamų žinių mūsų žiniasklaidoje, labiau mylėti vieniems kitus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau savimi.

Neringa Ulbaitė

Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos direktorė Neringa Ulbaitė Vilniaus gatvėje, Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

299
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vytautas Čepas: tokių taškų buvo ne vienas. TSRS Šiaurės laivyne plaukiodamas povandeniniais laivais savo kailiu pajutau, kas yra pragaras. Studijos Vilniaus universitete, kur susipažinau su būsima žmona, kur susiformavo mano pasaulėjauta. Sąjūdis, atvėręs galimybes tą pasaulėjautą realizuoti. Pažintys su rašytojais Romu Sadausku, Sigitu Geda, Marcelijumi Martinaičiu, filosofu Romualdu Ozolu, skatinusios mane rašyti...
Ramutė Čepienė: kaip daugeliui moterų esminis gyvenimo lūžis įvyko gimus vaikams. Po to beliko tik pasvarstyti: kaip būtų, jeigu būtų... Vyro posūkis į politiką nuo Sąjūdžio laikų tik pagilino mano kasdienę vagą „namai-darbas-namai“...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vytautas Čepas: šeimos, lietuvių kalbos, o kartu ir lietuvių tautos išlikimas globaliame pasaulyje. Lietuvių savinieka, nuolankumas, mąstymo inertiškumas, dėl ko velkamės paskui puskvailius auksaburnius, vedančius mus į... niekur.
Ramutė Čepienė: jaudina tai, kaip sunkiai vyresnioji karta „gydosi“ nuo primityvaus politikavimo arba visiško abejingumo ir bejėgiškumo. Neramina dalies jaunimo vertybių devalvacija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vytautas Čepas: nebijokite nieko, bet saugokitės abejingų intelektualų ir entuziastingų idiotų.
Ramutė Čepienė: būsit laimingi, jei išsaugosite nuoširdų ryšį su artimaisiais, kuriuos mylite, ir garbingą bei sąžiningą partnerystę su žmonėmis, kurie gyvena ar dirba šalia.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vytautas Čepas: pensininku būti nesvajojau, bet man visai neblogai sekasi. Ir vis tik, jei laiko ratą pavyktų atsukti, norėčiau būti dvidešimtmečiu universiteto studentu. Specialybė - nesvarbu.
Ramutė Čepienė: norėčiau būti keliautoja, tyrinėtoja to, kas nepažinta ir įdomu. Ir ... svajoti apie jaukius namus su šiltomis grindimis, kuriuose manęs laukia...

Vytautas Čepas | Ramutė Čepienė

Rašytojas, psichologijos mokslų daktaras Vytautas Čepas su žmona psichologijos mokslų daktare, profesore Ramute Čepiene savo sodyboje Lankupių kaime, Klaipėdos rajone (A. Kubaičio nuotrauka)

301
Andrius Tapinas

Žurnalistas, „Laisvės TV“ įkūrėjas Andrius Tapinas jo organizuojamo „Laisvės pikniko“ metu Nemuno saloje, Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

302
Choras Bel Canto

„Bel Canto“ choras „Laisvės pikniko“ metu Nemuno saloje, Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

303
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Agila Barzdienė: be jokios abejonės, savo gyvenimo lūžio tašku laikyčiau 2012 metus, kuomet sulaukiau pasiūlymo prisijungti prie komandos, kuri buvo atsakinga už programos „Kurk Lietuvai“ sukūrimą. Mačiau, kaip nuo kelių žmonių idėjos ši programa kaip sniego gniūžtė įsibėgėjo ir tarsi gerų idėjų lavina keičia Lietuvą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Agila Barzdienė: su programos „Kurk Lietuvai“ dalyviais matome šimtus ar tūkstančius sričių, kur galime gerinti situaciją Lietuvoje, tai, ko gero, užkoduota mūsų veiklos genuose. Bet dažniausiai matau vieną bendrą skaudulį – atvirumo ir pasitikėjimo stoką. Būdami atviri kitų idėjoms ir siūlymams, atvertumėme langą naujoms galimybėms, o pasitikėdami kitais - juos sustiprintumėme ir, leisdami prisiimti atsakomybę, be abejonės sulauktumėme įspūdingesnių rezultatų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Agila Barzdienė: gana dažnai susitikdama su jaunimu gimnazijose ar universitetuose kaskart įsitikinu, kad pilietiškumo, idėjų, tolerancijos ir šviesos yra be galo daug. Labai norisi Lietuvai palinkėti neišbarstyti tų spindulių ir gebėti susitelkti bendriems tikslams.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Agila Barzdienė: jei nuoširdžiai, tai beveik kasdien pagalvoju apie tai, kokia palaiminta esu galėdama kasdien nuostabių žmonių apsuptyje kurti Lietuvai. Norėčiau dar ilgai nepamesti to jausmo.

Programa „Kurk Lietuvai“ | Agila Barzdienė

Programos „Kurk Lietuvai“ vadovė Agila Barzdienė (pirma iš dešinės) su programos „Kurk Lietuvai“ komanda biurų pastate „Green Hall“ Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

305
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vienas iš mano gyvenimo lūžio taškų buvo tada, kai mane paskyrė Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos treneriu. Nors buvo dvejonių ir neaiškumo, tačiau aš išdrįsau atsikraustyti su šeima į Kauną ir priimti pasiūlymą tapti „Žalgirio“ komandos treneriu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane jaudina tai, jog iš Lietuvos išvažiuoja labai daug žmonių ir yra ryškiai sumažėjęs patriotizmas. Žiūrint į savo profesiją matau, jog jauni krepšininkai nebenori žaisti Lietuvos rinktinėje, nors žaidimo pagrindus išmoko čia, Lietuvoje. Čia jie gavo daug dėmesio iš mūsų trenerių, valgė Lietuvos duoną, tačiau to visai nebevertina.
Taip pat mane neramina tarp žmonių atsiradęs susvetimėjimas, pavydo jausmas ir besąlygiškas pinigų troškimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti, kad Lietuva išliktų valstybe, kad iš mūsų šalies neliktų tik vėliava ir himnas. Linkiu, kad galėtume savo šalimi didžiuotis, kad nepamirštume savo šaknų ir kalbos. Mūsų kalba yra sena, skambi ir labai svarbi, todėl būtina ją išlaikyti bei jos nepamiršti.
Dar norėčiau palinkėti, kad sumažėtų beprasmių kivirčų ir būtumėme vienas kitam draugiškesni.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas savo profesija, tačiau man nepatinka, jog krepšinyje tu priklausai ne tik nuo savęs ar nuo visos komandos, bet tuo pačiu metu ir nuo kiekvieno žaidėjo atskirai. Krepšinio pasaulyje reikia susigyventi su kritika bei prisitaikyti prie daug įvairiausių aspektų ir čia jau nepakanka tik tavo pastangų.

Vladas Garastas

Buvęs ilgametis Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės treneris, Lietuvos kūno kultūros akademijos garbės daktaras Vladas Garastas prie Kauno pilies (R. Danisevičiaus nuotrauka)

307
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kiekvienas naujas pasirinkimas gyvenime neabejotinai yra lūžio taškas. Kartais renkasi tave, kartais – galbūt, nors tai ir nėra įrodyta! – renkiesi tu pats; o gal tik taip atrodo, kad pats? Man yra tekę rinktis ir naujus darbus, ir naujas profesijas. Arba tie nauji darbai pasirinkdavo mane... O turbūt didžiausias lūžis – 2017 m. kovo 29 d., kai archyve Berlyne atradau pagrindinį mūsų valstybės dokumentą. Nuo to momento tiesiog pažiro pasirinkimų fejerverkas. Mane kviečia į susitikimus, aš naršau po svarbių senų dokumentų archyvus, kuriu romanus, filmuojuosi...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Amžina tema – kad mūsų karta „neišbarstytų“ unikalios mūsų praeities patirčių. Kad savo veikloje vis permąstytume, kas sukurta iki mūsų. Juk praeities svarstymuose visada gali įžvelgti tai, kaip verta gyventi toliau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinutę į rytdieną jau pasiunčiau, atsakydamas į ankstesnius du klausimus. Sprendimus dėl amžinųjų vertybių darome nuolat. Kartais to nejausdami. O žodžiai paprasti – tartis ir sutarti, ieškoti ir rasti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Populiarių melodijų kūrėju tai labai svajočiau būti! Kad visi klausytųsi ir vis norėtų klausytis dar ir dar!

Liudas Mažylis

Vasario 16–osios akto originalą lietuvių kalba Berlyne atradęs mokslininkas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Signatarų namų balkone Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

309
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nėra vieno įvykio ar vieno žmogaus, nulėmusio mano dabartį. Tai labiau visa virtinė sutapimų, likimų. Šeima, kurioje augau, mokykla, universitetas, pirmas rimtas darbas – viskas formavo mane, keitė ir lėmė tai, kuo tapau. Žinoma, kiekvieno žmogaus gyvenime yra svarbiausi įvykiai, kurie suteikė prasmę ir supratimą, kurie liko atmintyje bei širdyje: pažintis su būsima žmona, vaikų atsiradimas, pradžia teatre, mano uošvis aktorius ir teatro vadovas Gediminas Pranckūnas, kuris pakvietė ir įtikino ateiti į teatrą. Beje, teatre atsidūriau neplanuotai ir netikėtai: tiesiog, kurį laiką dėl ligos nedirbau jokio darbo. Po gydymo radau laikraštyje skelbimą, kad Klaipėdos dramos teatras ieško vadovo pavaduotojo. Atvirai, dalyvavau konkurse neturėdamas rimtų planų. Atėjau į darbo pokalbį ir sutikau jį, tuometį vadovą Gediminą Pranckūną. Vėliau ir jo dukrą Agnę, kuri tapo mano žmona, o aš pats vadovauju teatrui. Deja, tik po uošvio mirties. Viena diena lėmė tiek daug mano gyvenime!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Visada bandau suprasti, ar mes visi jau tapome laisvais? Lyg ir gyvename nepriklausomoje valstybėje, bet ar tikrai kiekvienas mūsų jaučiame laisvę? Ar nebijome kurti ir gyventi kaip norime, ar patys lengvai priimame „kitokius“? Ar netrūksta mums tikrumo, natūralumo? Labai greitai užmiršome žmones, kurie tikrai kūrė naują Lietuvą. Pamiršome tuos, kurie neišsigando. Dabar jie mums pasenę, neišmanėliai. Vaikomės ir deklaruojame vertybes, bet viskas, kas tikra, mums nebeįdomu. Visiškai pasikeitė kategorijos – kas yra vyras, kas yra moteris, meilė. Dabar mylima garsiai, kad visi žinotų, ir tai vadinama jausmais. Sunku atskirti, kas tikra, o kas tik iliuzija. Aš esu laimingas, nes dirbu teatre. Kiekvieną dieną tuo džiaugiuosi, nes čia išgyvenu tiesos akimirkas. Mes turim galimybę tai rodyti mūsų žiūrovams ir man tai yra svarbu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vis dėl to aš nepataisomas optimistas. Tikiu viskuo, kuo geriausiu. Sunkiausia yra pažinti save patį ir rasti kelią į save, kelią, kaip tapti geresniu. Dažnai pagalvoju apie savo vaikus, kaip jie gyvens, kokioje aplinkoje? Prisipažinsiu, man neramu. Todėl noriu, kad visi pasistengtų rasti tą kelią į save, kad suprastų, jog kiekvienas gali keistis ir keisti aplinką. Jeigu mano vaikai žinos, kad gali daryti įtaką aplinkai, kad nuo jų priklauso viskas, bus sėkmingi, galės kurti gyvenimą ir laimę bei tuo dalintis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jaunystėje galvojau, kad galėčiau tapti neprastu žurnalistu. Tikiu, kad taip ir būtų.

Tomas Juočys

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys su dukryte Ugne Klaipėdos dramos teatre (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

311
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Aš daviau sau pažadą, kad privalau padaryti tai, kas man atrodo svarbu. Svarbu tik man, nes aplinkiniai užduoda labai daug klausimų, į kuriuos kartais sunku net atsakyti. Gal tas taškas buvo vedybos, po kurių viskas ir įsisuko.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina, kad esame priverstinai įsukti į rutinos karuselę, bendravimas tampa paviršutiniškas, artimiesiems ir draugams skiriame vis mažiau laiko. Aplinkui tvyro didžiulė įtampa. Norėtųsi, kad jos būtų kuo mažiau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Man nepriimtinas posakis „laikas lygu pinigai“, nes pinigai nėra tolygu laimei. Norėtųsi palinkėti, kad žmonės atrastų tikrąją laimę, šypsotųsi ir džiaugtųsi būdami čia ir dabar.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš pasirinkau šitą kelią ir einu juo, nevargindamas savęs klausimu „kas būtų, jeigu būtų“. Tiesiog aš visada galiu keisti ir keistis, nereikia svajoti. Reikia tiesiog daryti, jeigu rytoj nori būti kažkuo kitu, nei esi šiandien.

Aidas Ardzijauskas

Aidas Ardzijauskas, įveikęs daugiau kaip 8000 kilometrų maršrutą Dakaras – Gibraltaras – Vilnius, finišuoja Rotušės aikštėje Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

313
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano posūkis įvyko man gimstant.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina Tėvynės būklė.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Būtų per drąsu kalbėti už juos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Savimi ir daug kartų.

Giedrius Kuprevičius

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas kompozitorius Giedrius Kuprevičius prie Žaliakalnio funikulieriaus Kaune (A. Repšio nuotrauka)

315
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nuo vaikystės jaučiau savo šviesios atminties Tėvelių nedeklaratyvią, o tikrą pagarbą gimtajai Žemaitijai, darbui, jo rezultatui ir prasmei.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Gyvam medžiui, ne vien sau gyvenančiam žmogui ir į išlikimą orientuotai tautai gyvybiškai svarbios šaknys. Skubame vardan vienadienio „modernumo“ trinti tautos savastį, pašiepti bei menkinti tapatybę, lyg jį trukdytų būti savitu ir moderniu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Augti, išsaugant savastį. Neišnykti. Pasaulio kalbų atlase girdėti ir žemaičių bei lietuvių kalbas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausia muziku ar virtuvės šefu. Dievinu tai, kam reikia įkvėpimo.

Algirdas Žebrauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, architektas Algirdas Žebrauskas Telšių katedros kieme (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

317
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nedrįsčiau išskirti vieno lūžio taško. Gyvenime svarbiausi buvo šie dalykai: profesijos pasirinkimas, vedybos, sūnaus ir dukters gimimas bei auginimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Istorijoje yra daug iškilių asmenybių, tačiau lygiuotis į kurią nors vieną nėra geriausias pasirinkimas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina prasta padėtis visoje švietimo sistemoje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Laikytis tradicinių vertybių ir būti atviriems prasmingoms inovacijoms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Greičiausiai ne svajonės, o atlikti darbai žmogaus gyvenimo kelyje parodo tikrąjį jo pašaukimą.

Saulius Jurkevičius

Vilniaus licėjaus direktorius, istorijos mokytojas Saulius Jurkevičius prie Lietuvos Respublikos Seimo Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

319
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad mes per daug akcentuojame vieną faktą, pakeitusį mano ar Jūsų pasaulėžiūrą. Man gyvenimas – kaip mozaika, ji sudaryta iš šimtų tūkstančių smulkių detalių, kurių visuma sukuria bendrą paveikslą. Kiekviena detalė ypatingai svarbi. Vertybinį pagrindą mums sudeda tėvai bei artima aplinka. Mokytojai turi išmokyti siekti bei gali sustiprinti gyvenimo suvokimą ir gebėjimą prie jo prisitaikyti. Sutiktos asmenybės ir situacijos užpildo mus aukso vertės patirtimis. Tik tai sukuria tikrąjį aš.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandieną matau, kad valstybė eina tinkamu keliu, tačiau pritrūksta bekompromisio ryžto daryti svarbius sprendimus. Mes daug kalbame apie švietimą, tačiau esame strigę su proveržiu. Jei pradėtume kasdieną, vietoje skubių sprendimų, dalį dėmesio skirti svarbiems dalykams, nustebtume, kur galime atsidurti už dešimtmečio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Niekada nepamirškime savo identiteto bei turėkime didingų tikslų. Visą kitą turime gavę iš savo protėvių drauge su Vyčio genu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šeimoje mes visi esame labai skirtingi. Mano Tėtis – iškilus muzikas, Mama – gydytoja, Sesuo – menotyrininkė, Brolis – techninės pakraipos žmogus. Ką įskiepyjo ar dar labiau savo pavyzdžiu parodė tėvai, tai kad nesvarbu ką veiki, svarbu tikėti bei tame atrasti savo aistrą. Tada gali nuveikti ypač daug. Nesvarbu koks būtų mano gyvenimo kelias, su šiuo požiūriu galima daug nuveikti bet kurioje srityje.

Benediktas Vanagas

Autosporto lenktynininkas, Lietuvos šaulių sąjungos narys Benediktas Vanagas Antakalnio bunkeriuose Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

321
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžio taškas įvyko, kai aš iš fizikos studijų perėjau į aktoriaus specialybę. Visą laiką svajojau apie sceną, bet stoti į aktorinį nesiryžau, nes galvojau, jog turbūt yra šimtai daug geresnių talentų už mane, bernioką iš Pasvalio, ir man neverta net apie tai svajoti. Pasirinkau fizikos studijas, tačiau nuo pat pradžių galvoje sukosi mintys apie sceną bei teatrą, taigi, ketvirto kurso pabaigoje galiausiai ryžausi pabandyti nueiti į Vilniaus konservatorijos aktorinio meistriškumo katedros stojamuosius ir buvau priimtas studijuoti. Viskas pasisuko taip, jog, kol studijavau fizikos mokslus, tuo pačiu metu lankiau ir teatro studijas, taigi, laksčiau iš vieno mokslo į kitą. Pripažinsiu, tie metai buvo nelengvi, o pabandžius aktorinį suvokiau, jog mano duomenys ir galimybės yra ribotos, ir man lieka vienintelė išeitis – sunkus darbas, taigi, tik jo vedamas kažko šioje specialybėje ir pasiekiau.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man rūpi Lietuvos raida, vystymasis ir pažanga. Mane neramina mūsų politikų tarpusavio rietenos, ginčai, nors mūsų Lietuvoje tiek nedaug, bet žmonės vis tiek randa priežastį kivirčams, o tai stabdo mūsų šalies pažangą. Dar mane neramina pasaulio nesantaika, karai ir žmonių susipriešinimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Daug ko norėčiau palinkėti. Kadangi matau, jog yra puikaus jaunimo, kuris ne vien tik kalba, bet ir ieško, siekia, dirba, tai norėčiau palinkėti, kad būtų daugiau tokių žmonių, kurie siekia savo užsibrėžto tikslo, nesvarbu kokioje srityje, svarbu, kad žmonės užsispyrusiai dirbtų dėl savo tikslų. Taigi, linkiu atkaklumo, užsispyrimo ir ryžto.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu labai laimingas ir viskuo patenkintas, mano didžiausia svajonė – kad vaikai ir anūkai nesirgtų, kad jiems sektųsi ir kad jie gyvenime siektų savo užsibrėžtų tikslų.

Regimantas Adomaitis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis savo namuose Žvėryno rajone Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

323
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lemtingas man buvo Polio Gauguino paveikslas „Iš kur mes ateiname? Kas mes esame? Kur mes išeiname?“

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuvos agonija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Viskas praeina. Viskas sugriūva. Viskas atsibosta.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajonių neturiu. Norėčiau būti tuo, kuo esu dabar.

Arvydas Šliogeris

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, vertėjas bei eseistas Arvydas Šliogeris savo namuose Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

325
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tokia asmenybė buvo režisierė Irena Bučienė, 1969 metais leidusi man suprasti vaidybos amato pagrindus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina ir neramina emigracija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu grįžti namo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau, kad Lietuva taptų valstybe, kuriai nereikėtų rūpintis savo įvaizdžiu.

Vladas Bagdonas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro, kino bei televizijos aktorius, režisierius, skaitovas ir bardas Vladas Bagdonas savo namuose Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

327
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano pagrindinis gyvenimo lūžis įvyko sutikus niekam nežinomą tikybos mokytoją. Tai buvo žmogus, kuris nieko neįtikinėjo, tiesiog dalinosi, kuo gyveno. Žmogus degančiomis akimis. Negaliu sakyti, kad susidomėjau akimirksniu, bet per metus pradėjau sau kelti klausimus, kurie iki tol nebuvo aktualūs. Svarbiausia suvirpinti kito žmogaus sielos stygą, o toliau jau pats žmogus užsidega ir tęsia kelionę pats.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man aktualiausias yra šalies integralumo klausimas. Daug susiskaldymo, nepasitikėjimo, nepagarbos ir patyčių. Visa tai silpnina visuomenę. Kaip sakė Seneka, į gera sunku pastūmėti pamokymais, lengva – pavyzdžiu. Labai svarbu palaikyti tokias nedideles iniciatyvas kaip „Darom“, kurios užauga ir nepastebimai įtraukia daugelį ne tik tvarkytis drauge, bet ir nebeteršti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti kurti kuo daugiau dialogo erdvių. Kur mūsų skirtumai būtų ne kliūtis, bet vienas kito praturtinimas. Norėčiau palinkėti ne tiek ieškoti kaltų, kiek kaip mylintys tėvai prisiimti atsakomybe už tuos, kurie yra šalia. Tapti bendražygiais jų kelyje į dvasios nušvitimą. Kai mes tampame bendražygiais šalia esantiems, jie tampa mūsų artimaisiais. Ir taip mes praplečiame savo sielos horizontus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas ten, kur esu. Net nežinau ar norėčiau būti kur nors kitur ar kuo nors kitu. Svajoju eiti vis tolyn ir tolyn tuo atradimų keliu, kuriuo jau einu.

Algirdas Toliatas

Kunigas, rašytojas, Lietuvos policijos vyriausiasis kapelionas Algirdas Toliatas Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje Villniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

329
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės rezultatas. Ir profesinėje, ir asmeninėje srityse. Ne kiekvienai kartai tenka pereiti iš vienos politinės sistemos į kitą. Man šis perėjimas – esminis gyvenimo įvykis. Didžiausia laimė gyventi laisvėje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nenorėčiau, kad patys savo noru susimažintume iki nežinomos, nereikšmingos, paribio valstybės ir nevisaverčių, nelaimingų žmonių bendruomenės. Turime ką duoti pasauliui, ne tik tiesti tuščias rankas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu nepamiršti savo prigimties. Netapti išdžiūvusiu krūmu, gainiojamu vėjo po pasaulio dykumas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šeštoje vidurinės mokyklos klasėje svajojau dirbti žurnalo „Jaunimo gretos“ redaktore. Pavadinimas ir pareigos kitos, redaguoti jau nebegalėčiau, bet tai, ką darau šiandien, pranoksta drąsiausias šeštokės svajones.

Lolita Varanavičienė

Leidyklos „Tyto alba“ direktorė, Vilniaus universiteto Tarybos narė, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narė Lolita Varanavičienė kavinėje terasoje Žvėryno rajone Vilniuje (R. Adžgausko nuotrauka)

331
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Inga Burneikaitė-Tuminienė: manau, kaip ir kiekvienam sąmoningam mano kartos Lietuvos gyventojui, lūžio taškas buvo ir yra Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tai istorinis įvykis, kurį Dievas leido išgyventi ir suvokti. Tai buvo stebuklas, kurio mes, taip stipriai pažaboti totalitarinio ir okupacinio rėžimo, nedrįsome ir įsivaizduoti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Inga Burneikaitė-Tuminienė: šiandien man labiausiai rūpi žmogus, baigiantis išsivaduoti iš provincialaus, siauro ir egoistinio mąstymo apie save, savo Tėvynę ir pasaulio ateitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Inga Burneikaitė-Tuminienė: linkiu puoselėti protą ir tikėjimą, kurti grožį, laikytis žmogiškumo kodekso ir saugoti taiką savo Tėvynėje bei visame pasaulyje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Inga Burneikaitė-Tuminienė: būčiau tuo, kas esu.

Rimas Tuminas | Inga Burneikaitė-Tuminienė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro režisierius bei pedagogas Rimas Tuminas su žmona aktore Inga Burneikaite-Tuminiene S.Moniuškos skvere Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

333
Gintaras Rinkevičius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas profesorius Gintaras Rinkevičius su žmona Donata ir vaikais Mariumi, Ieva ir Laura Marija ant Baltojo tilto Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

334
Eduardas Bartkevičius

Ortopedas traumatologas Eduardas Bartkevičius prie Ešerinio ežero, Varėnos rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

335
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Sunku pasakyti, ar buvo mano gyvenime toks lūžio momentas. Buvo daug įvykių, vienas sekė kitą, papildė tą, kuris buvo svarbus prieš metus, tuomet jį užgožė nauji išgyvenimai ir nauji sutikti žmonės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man daug apmąstymų kelia Lietuvos viešojo gyvenimo problemos, kaip visuomenė supranta ir reaguoja į žodžio laisvę, žiniasklaidos laisvę, kaip supranta, kas yra demokratija. Negaliu sakyti, kad neramina, tiesiog stebiu tendencijas ir matau, kad supratimas kai kuriose visuomenės grupėse yra labai paviršutiniškas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mumis lengva manipuliuoti, nes kai nesupranti, kas yra kritika, vertinimas, analizė, tuomet tiki sąmokslais ir paskalomis, esi gardus kąsnelis manipuliatoriams. Ir vidaus, ir išorės. Artėjant net trejiems rinkimams, tai yra labai svarbu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkit vieni kitus ir neapleiskite. Viskas yra meilė.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Niekada neskraidžiau padebesiais ir nesvajojau apie nerealius dalykus ar dangiškus migdolus. Aš labai norėjau būti politikos apžvalgininke, man politika buvo labai įdomi. Aš ir darau tai, ką norėjau daryti ir kur save įsivaizdavau.

Indrė Makaraitytė

Televizijos žurnalistė ir politikos apžvalgininkė Indrė Makaraitytė su vaikais Jonu Kazimieru ir Upe Elena savo namuose Subačiaus gatvėje Vilniuje (R. Adžgausko nuotrauka)

337
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man teko garbė dirbti su intelektualiais bendražygiais akademikais E. Vilku ir A.Vasiliausku. Ankstyvame mano karjeros etape jie pasitikėjo manimi ir leido rengti šalies ekonominių strategijų dalis, kartu kūrėme pirmuosius matematinius šalies ekonomikos modelius. Tai buvo kertinė patirtis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daug metų užsiimu viešosios ekonomikos, makroekonomikos bei laimės ekonomikos problematika. Ir tai nėra atsitiktinumas – būtent šiose ekonomikos srityse, mano kuklia nuomone, Lietuva ir patiria daugiausiai problemų, kurių kol kas neišmoko spręsti. Tai atsispindi santykinai prastuose demografijos, užimtumo, nelygybės, skurdo ir korupcijos rodikliuose.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Branginkite savo gimtinę, daugiau galvokite apie ją ir jos (iš)likimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Panašu, kad fiziku!

Raimondas Kuodis

Socialinių mokslų daktaras, ekonomistas profesorius Raimondas Kuodis Riešėje (G. Kropio nuotrauka)

339
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Veronika Povilionienė: mano gyvenime esminių lūžių nebūta, nes vertybės mano šeimoje ir aplinkoje kaip buvo, taip ir liko tos pačios.
Vidmantas Povilionis: laikraščius pradėjau skaityti nuo 5 metų, anksti tapau politinio gyvenimo dalyviu. Gerai prisimenu nuotraukas iš 1956 metų vengrų sukilimo, bet tik būdamas 5 – 6 klasėje pilnai suvokiau, kokioje nelaisvėje Lietuva atsidūrė. O jau septintoje klasėje supratau, kad be mūsų pastangų niekas jos mums neišlaisvins. Pradėjau dairytis draugų, tinkamų laisvės siekiams ir pogrindžio darbui. Pajutau, kad kalba, kuria šnekame su draugais gatvėje, nėra ta, kuria turėtume viešai bendrauti. Pradėjau domėtis kalbos, tautos, valstybės istorija, geografija, politika ir visu kitu man pasiekiamų žinių pasauliu. Tas lūžis tęsiasi visą gyvenimą – daugėjant žinių ir plečiantis pasaulio pažinimui nuolatos reikia permąstyti praeitį, dabartį ir numanomą ateitį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Veronika Povilionienė: kokioje (ir ar) Lietuvoje gyvens mūsų vaikaičiai ir provaikaičiai?
Vidmantas Povilionis: neramina klausimas – ar ištautinta lietuviakalbė liaudis spės iki išnykdama subręsti iki lietuvių tautos? Ar taip ir numirs nesupratusi Dievo jai duotos užduoties šiame pasaulyje, nesusivokusi kuo yra, kuo galėjo ir privalėjo tapti?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Veronika Povilionienė: mūsų protėviai tikėjo, kad išėjusieji Anapilin per didžiąsias šventes sugrįžta pasižvalgyti. Jei man taip nutiks ir grįšiu, norėčiau rasti gyvą lietuvišką kalbą, švarius šaltinius, neiškirstas girias, šviesiaplaukius vaikus ir protingus bei save gerbiančius, Lietuvą mylinčius žmones.
Vidmantas Povilionis: nusiųsčiau žinutę lietuvių kalba, tikėdamasis, kad dar bus, kas ją suprastų. Noriu tikėti, kad, nesvarbu kokios audros siautėtų pasaulyje, dar bus tų, kurie saugos Lietuvos Valstybę – Tautos namus, kuriuose gyvenamas lietuviškas gyvenimas, ginama ir puoselėjama gimtoji kalba, kultūra, istorinė atmintis bei tautinė tapatybė.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Veronika Povilionienė: nieko keisti nenorėčiau.
Vidmantas Povilionis: esu tuo, kuo ir norėjau būti – nuo pagrindinės mokyklos laikų ruošiausi būti Lietuvos Kariuomenės karininku ir Lietuvos Valstybės diplomatu. Diplomatu tapau, o atsakymo į prašymą pripažinti mano sovietinės kariuomenės karininko laipsnį Lietuvos Kariuomenėje laukiu jau daugiau kaip 20 metų. Bet man suteikta garbė vadintis Lietuvos Kariuomenės kūrėjo savanorio vardu.

Veronika Povilionienė | Vidmantas Povilionis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, etnologė bei folkloro dainininkė Veronika Povilionienė ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Vidmantas Povilionis savo namo kieme Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

341
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminiu posūkiu gyvenime, kaip ir daugeliui, matyt, galima laikyti specialybės pasirinkimą. Nesvajojau būti gydytoju nuo vaikystės, labiau domėjausi istorija, teise, tačiau kai atėjo laikas apsispręsti, beveik atsitiktinai patekau į atvirų durų dienas Medicinos fakultete, ten man patiko ir netikėtai sau nusprendžiau pabandyti tapti gydytoju. Studijų metu buvo įdomu, mokslai sekėsi, tačiau savęs gydytoju vis dar nelabai įsivaizdavau, labiau laukiau įdomios, „savo“ specialybės. Taip ir atsitiko – pasirinkus ausų, nosies ir gerklės ligų specialybę, ji įtraukė iš karto, kartais net patį stebino, kaip sklandžiai sekasi, iš kur atsiranda drąsos priimti nelengvus sprendimus operacinėje, kad nesunku dirbti daug, kad negaila laisvalaikio, savaitgalių, nemiegotų naktų savo profesijai. Labai mėgstu skaityti, tačiau per pirmuosius dešimt gydytojo karjeros metų nebeperskaičiau nė vienos grožinės literatūros knygos, net per atostogas – nebuvo kada, skaičiau specialybės dalykinę ir mokslinę literatūrą, viskas nauja ir visko tiek daug.
Taigi, be dramatiškų įvykių, nuosekliai, likimas pats nukreipė mane ten, kur jaučiuosi savo vietoje, galiu padėti kitiems, dalintis patirtimi, kur kiekviena diena atneša kažką naujo.
Daugelis mano bendramokslių, nuo mažens svajojusių apie mediko specialybę, nuoširdžiai ir intensyviai studijavusių, dalyvavusių studentų mokslinėje veikloje, šiandien dėl įvairių priežasčių gydytojais nedirba. Aš mediko specialybę pasirinkau beveik atsitiktinai ir čia radau labai prasmingą darbą, erdvę siekių realizavimui ir galimybę savo darbu padėti kitiems.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva nelengvai išgyvena laisvės laikmetį, pozityvios permainos neateina taip greitai, kaip tikėtasi, daug nusivylusių, daug ieškančių laimės ne savo Tėvynėje. Visuomenėje vis dar juntami sovietmečio įrėžti pėdsakai, kurie atsiliepia visose gyvenimo srityse: politikoje, sveikatos apsaugoje, kultūroje. Tai jaudina, nes kartais nebesupranti, kas tas Lietuvos žmogus, tavo tautietis – ar atviras, protingas, mylintis savo žemę, savo tautą, savo veikla turtinantis savo Valstybę, tuo pačiu ir save, ar vis dar „homo sovieticus“, pasiklydęs vertybėse, primityviai buitiškas, laukiantis gauti ir nesuprantantis, kad reikia ir duoti, tikintis vis nauju politiniu „pranašu“, pažadančiu ir vėl apgaunančiu. Bet optimizmo pakanka. Akivaizdu, kad jauna karta, gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje, auga jau kitokia. Pilnos gatvės ir aikštės jaunų žmonių nacionalinių ir tautinių švenčių metu, aktyvi jų politinė sąmonė, protas ir išsilavinimas neleidžia abejoti Lietuvos ateitimi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žmonės kuria savo aplinką. Palinkėti norėčiau nesenstančių bendražmogiškų vertybių puoselėjimo – meilės aplinkiniams, savo darbui, savo Valstybei; sąžiningumo ir atsakingumo, patriotiškumo siaurąja ir plačiąja prasme – viso to, kas formuoja stiprios visuomenės branduolį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikiu, kad save rasti ir daugiau ar mažiau sėkmingai realizuoti galima ne vienoje srityje. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad jau daug metų dirbu gydytoju ir pedagogu. Nesvajoju apie kokią nors kitą veiklos sritį, nes dabartinis mano darbas vis dar pakankamai „aprūpina“ mane iššūkiais, nauja nenuobodžia veikla, erdve savirealizacijai. O kitos įdomios, prasmingos sritys lieka laisvalaikiui – man tai yra muzika, kuri lydi mane daug metų ir visada yra šalia manęs.

Eugenijus Lesinskas

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Ausų, nosies ir gerklės centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Ausų, nosies, gerklės ir akių klinikos vedėjas, profesorius Eugenijus Lesinskas savo namų terasoje Vilniuje (R.
Danisevičiaus nuotrauka)

343
Henrikas Giedrius Vaitiekūnas

Žurnalistas, redaktorius ir dėstytojas Henrikas Giedrius Vaitiekūnas prie Žurnalistų namų Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

344
Nelė Savičenko-Klimienė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, teatro ir kino aktorė, dėstytoja Nelė Savičenko-Klimienė Vilniaus gatvėje Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

345
Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija

(Iš kairės) Lietuvos Respublikos vyriausybės kanclerio pirmasis pavaduotojas Deividas Matulionis, Lietuvos Respublikos vyriausybės kancleris Algirdas Stončaitis ir Lietuvos Respublikos vyriausybės kanclerio pavaduotojas Arminas Mačiulis Lietuvos Respublikos vyriausybės pastate Gedimino prospekte Vilniuje (P. Malūko nuotrauka)

346
AB Snaigė

Vienintelės šaldytuvų ir šaldiklių gamintojos Baltijos šalyse bendrovės „SNAIGĖ“ rinkodaros direktorė Rūta Petrauskaitė bei technikos ir gamybos direktorius Kęstutis Urbonavičius (laiko vėliavą) kolektyvas bendrovės gamykloje Alytuje (Ž. Zimnickaitės nuorauka)

347
Vidmantas Janulevičius | Gabrielė Janulevičienė

Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas Vidmantas Janulevičius su žmona Gabriele ir dukromis Gertrūda bei Elžbieta savo namų kieme Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

348
Merūnas Vitulskis

Tarptautinių festivalių laureatas, operos solistas, tenoras Merūnas Vitulskis Kairėnų dvaro sodyboje Vilniuje (R.Danisevičiaus nuotrauka)

349
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausias gyvenimo lūžio taškas buvo susitikimas su Eimuntu Nekrošiumi. Mes kartu įstojome į tuometinę Lietuvos Valstybinę Konservatoriją, kartu mokėmės aktoriniame fakultete, po to, jam tapus režisieriumi, pradėjau vaidinti jo kuriamuose spektakliuose. Tai jis mane privertė peržengti per save, per savo kuklumą ir tada pasipylė apdovanojimai įvairiuose festivaliuose. Aš jam už tai esu nepaprastai dėkingas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi, ar Lietuva išlaikys savo nepriklausomybę – ar bus kaip Šveicarija, ar bus tampoma tai vienų, tai kitų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti mūsų šaliai būti savita, nesekti blogomis tendencijomis nei iš Rytų, nei iš Vakarų. Mūsų žmonės protingi, išsilavinę, gali pasiekti labai daug. Jei nebūtų korupcijos, mūsų valdininkai daugiau galvotų apie Lietuvą, o ne apie save, apie savo partiją ar gimines, manau, seniai būtume pirmaujančių šalių gretose. Tikiu, kad taip ir bus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausiai, būčiau tuo, kuo esu, pakartočiau savo kelią su visomis klaidomis ir visu patyrimu.

Vidas Petkevičius

Teatro ir kino aktorius Vidas Petkevičius prie Tuskulėnų dvaro Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

351
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vytautas Jonas Sirvydis: likimas man buvo dosnus, pasirenkant medicinos studijas ir studijų metu pasirenkant širdies chirurgo kelią. Einant šiuo keliu teko pažinti daugelį iškilių Vilniaus universiteto dėstytojų ir profesorių, vienaip ar kitaip lėmusių mano pažiūrų bei asmenybės formavimąsi. Svarbiausi mano gyvenimo kelionę nulėmę žmonės buvo iškilūs Lietuvos chirurgai, profesoriai Pranas Norkūnas ir Algimantas Marcinkevičius. Žavėjimasis prof. P. Norkūno talentu, principingumu ir atviru patriotiniu nusiteikimu lėmė tai, kad tvirtai pasirinkau chirurgo specialybę. Prof. A. Marcinkevičius mane įtraukė į eksperimentinius darbus, kurie buvo naujos specialybės – širdies chirurgijos – kūrimosi kelio pradžia. Galimybė kūrybiškai dalyvauti, kuriantis naujai medicinos specialybei, jaunam žmogui buvo aukščiausių svajonių išsipildymas. Esu laimingas, kad visą profesinį gyvenimą buvau prof. A. Marcinkevičiaus ir jo suburtų talentingų žmonių bendražygis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vytautas Jonas Sirvydis: šiandien aš jau profesorius emeritas ir nei chirurgo, nei pedagogo darbo jau nebedirbu, tačiau domiuosi savo mokinių ir jaunesnių kolegų darbu. Džiaugiausi jų kūrybingumu, naujų medicinos mokslo laimėjimų diegimu į praktiką, siekiant Lietuvos širdies chirurgijos progreso. Pergyvenu dėl iškylančių jiems sunkumų ir kartais neišvengiamų nesėkmių.
Svarbiausias įvykis mano gyvenime buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Nuo mažens tėvų auklėtas patriotine dvasia visada tikėjau, kad imperija kada nors sugrius, o Lietuva nusimes okupacijos jungą, bet mažai tikėjau, kad aš to sulauksiu. Todėl tuo labai džiaugiuosi. Laisvės pojūtis kėlė dvasią, skatino entuziazmą naujiems darbams. Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį nuėjo didelį pažangos kelią. Laisvė atvėrė duris į vakarų pasaulį. Jų gyvenimo ir pasiekimų pažintis skatino mokslo, medicinos, kultūros ir ekonomikos pažangą. Šiandien gyvenimas Lietuvoje ženkliai skiriasi nuo artimų į rytus esančių valstybių. Tai džiugina, tačiau yra liūdnų dalykų, kurie neramina. Didžiausią rūpestį kelia didelis procentas vargstančių ir net skurstančių žmonių. Lietuva šiandien pagal daugelį požymių yra turtinga šalis ir joje skurdo bei esančios tokios didelės atskirties tarp vargšų ir turtingųjų neturėtų būti. Tuo turėtų pasirūpinti valdžia. Skaudina tai, kad valdžia nevykdo pareigų, kurias jai numato Lietuvos konstitucija ir netesi pažadų rinkėjams. Seimas nedirba savo darbo. Vietoje to, kad diskutuotų dėl idėjų ir tobulintų įstatymus, kurie sudarytų palankiausias sąlygas visuomenės progresui ir gerovės kilimui, tik riejasi tarpusavyje ieškodami vienas kito nuodėmių, lyg norėdami atimti darbą iš Lietuvos teisėsaugos institucijų. Valdžios daromos reformos, kurių tikslas lyg ir būtų pažangos siekis, yra labai įtartinos, nes griauna viską, kas buvo ankščiau padaryta ir bando viską kurti naujai. Tai atrodo, kaip revoliucija, tik be kraujo praliejimo, kuri skelbia, kad „pasaulį senąjį sugriausim ir naujai statysime“. Tą laikotarpį mes jau pergyvenome ir žinome, kas iš to gavosi – didžiulės nelaimės ir sunaikintos vertybės.
Lietuva progreso turėtų siekti nuolatiniu darbu, nuolat siekiant savo profesijos, įskaitant ir politikus, tobulumo, diegiant naujoves, pritaikant mokslo laimėjimus, keliant savo gyvenimo kultūrą, puoselėjant įvairias meno šakas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vytautas Jonas Sirvydis: linkiu Lietuvai tapti viena klestinčių Europos valstybių, tikros demokratijos pagrindais besitvarkančia, su stipria ekonomika, pasaulinio lygio mokslu, gerai funkcionuojančia švietimo sistema ir aukšto lygio, humanistine kultūra. Tikiu Lietuvos jaunimu ir linkiu jiems didelės sėkmės, kuriant pažangią Lietuvą. Linkiu jauniems Lietuvos žmonėms neprarasti meilės savo tėvynei ir, kylant jos ekonominei gerovei, modernizuojant mūsų kultūrą, nepamiršti mūsų gražios gimtosios kalbos, kuo plačiau ją naudoti kasdieniniame gyvenime, meno ir literatūros kūryboje, rašant filosofinius bei mokslinius darbus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vytautas Jonas Sirvydis: neįsivaizduoju kito mielesnio darbo už tą, kurį likimas man skyrė. Manau, kad būčiau galėjęs dirbti ir bet kokį kitą darbą, ir tikriausiai jį būčiau pamilęs ir turėjęs džiaugsmo. Tačiau likimas lėmė kitaip, todėl nežinau ir negaliu pasakyti, kaip būtų buvę.
Šiandien mano mintys sukasi apie Lietuvos ateitį, jos pažangą ir žmonių gerovę. Svajonėse tikiuosi laimės ir sėkmės savo vaikams bei anūkams, nes gyvenimas sudėtingas, o likimas – įvairus.

Vytautas Jonas Sirvydis

Širdies chirurgas, akademikas, profesorius Vytautas Jonas Sirvydis su žmona Eugenija, dukromis Ginte ir Daina, anūkais Gabriele, Austėja ir Dominyku bei žentu Linu prie skulptūrų kompozicijos „Lozoriau, kelkis“ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kiemelyje Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

353
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžio akimirka buvo tada, kai suvokiau, kad esu laisva ir galiu rinktis, drąsiai kalbėti bei dalintis brangiausiu turtu – laiku.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip tampama žmogumi, nes neužtenka juo gimti. Man svarbu, kad pasitiktume gimstantį žmogų kaip svečią; kad susimąstytume teturintys vienintelę Žemę, kurioje paliekame pėdsakus ir takus; kad išmoktume ne tik žiūrėti, bet ir regėti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kuo galiu pasitarnauti jums šiandien? Ką galime drauge nuveikti, kad gėrio žemėje padaugėtų? Neplaukime pasroviui, tapkime tėkme, kuri išjudins sustingusias nuostatas, atsibodusius įpročius ir atneš pokyčius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Man įdomu ten, kur esu ir kaip esu. Kiekvienas rytas yra dovana ir nujaučiu, kad manęs laukia jaudinantys netikėtumai.

Jurgita Inga Švedienė

Gimties kultūros puoselėtoja, gimdymų vandenyje pradininkė Lietuvoje, nėščiųjų ir kūdikių kineziterapeutė, individualaus vandens terapijos metodo GeRa kūrėja Jurgita Inga Švedienė moko plaukti kūdikius „Karolina Park“ viešbučio baseine Vilniuje (P. Malūko nuotrauka)

355
Ingrida Liaudeneckienė | Giedrius Liaudeneckas

Logopedė, publikacijų ir specializuotų knygų autorė, lektorė Ingrida Liaudeneckienė (pirma iš dešinės) su vyru visuomenės veikėju Giedrium Liaudenecku (antras iš dešinės), dukra Rugile Liaudeneckaite, dukros sužadėtiniu Julium Dautartu ir sūnumi Ūdriu Liaudenecku prie Aušros Vartų Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

356
Jogaila Morkūnas

Verslininkas, renginių organizatorius Jogaila Morkūnas Kėdainių gatvėje, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

357
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gydytojų klounų idėja gimė aštuntame dešimtmetyje JAV. Aktoriai, klounai ir mimai buvo pakviesti aplankyti keletą vaikų ligoninėje. Idėja buvo tokia tyra ir paprasta, kad iš karto buvo aišku, jog tai veikia – klounai ir personažai, kurie nuolat žaidžia bei vaikai, kurie nori žaisti, yra tobulas derinys.

Mes šią idėją Lietuvai gavom kaip dovaną. Iš pradžių tiesiog nugirdę apie Švedijoje vykstančius gydytojų klounų projektus nusprendėme pabandyti tai įgyvendinti Lietuvoje. Ruošdamiesi pirmiems apsilankymams ligoninėje, supratome, kad ligoninės, menininkai ir rėmėjai nori prisidėti. Pirminio projekto idėja buvo mėnesį lankytis ligoninėse, bet jau po pirmo vizito Vilniaus vaikų ligoninėje tapo aišku, kad „įklimpom“ – mažieji pacientai, gydytojai ir slaugos personalas, o taip pat aktoriai, buvo užburti pirmo susitikimo, kuris buvo pilnas juoko, šypsenų bei pozityvumo. Tapo aišku, kad turime tęsti veiklą toliau.

Štai jau 8 metus kiekvieną savaitę esame vaikų ligoninėse ir šiandien medicinos personalas nebeįsivaizduoja savo darbo be gydytojų klounų atnešamos emocinės pagalbos sveikstančioms šeimoms.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuo metu mums rūpi augti tiek kokybiškai, tiek geografiškai. Nuolat ieškome naujų būdų, kaip pritaikyti mūsų gebėjimą nešti pozityvias emocijas ir džiaugsmą naujuose kontekstuose.
Šiandien lankomės ne tik vaikų ligoninėse, bet ir specialiosiose mokyklose, vaikų reabilitacijos centruose, senjorų socialinės globos namuose ir tai tik dalis vietų, kur matome didžiulį pozityvių emocijų poreikį.
Tikime, kad šiuo metu Lietuvoje trūksta sveiko ir paprasto pozityvumo, gebėjimo pasijuokti iš savo klaidų ir jas priimti, juoktis kartu, o ne iš vienas kito. Juokas – tai galia, kuri geba jungti žmones ir padėti įveikti atskirtį, kurią dažnai patiria jautrios socialinės grupės.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėtume daugiau juoktis ir šypsotis, tai viena sveikatai būtinų sudedamųjų dalių. Kai būsime sveika ir laiminga visuomenė – lengvai kartu įveiksime bet kokį iššūkį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūtume gydytojai klounai, būtume klounai gydytojai! Mūsų grupė jau seniai nusprendė, kad tai – svajonių profesija!

Raudonos nosys Gydytojai klounai

Ne pelno siekiančios organizacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, vienijančios profesionalius aktorius – klounus, kurie humoro pagalba teikia emocinę bei psichosocialinę pagalbą labiausiai pažeidžiamoms visuomenėms grupėms, aktoriai Justinas Narvidas, Šarūnas Gedvilas, Severina Špakovska ir Artūras Dubaka prie ligoninės Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

359
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Turiu prisipažinti, kad mano gyvenime didžiausią įspūdį paliko 1990 kovo 11 – osios vakaras. Tą dieną iki šiol atsimenu labai detaliai. Tai buvo pati šviesiausia ir pati paslaptingiausia mano gyvenimo diena. Į istorinį Aukščiausiosios tarybos posėdį kaip svečiai atvykome kartu su režisieriumi Jonu Jurašu. Nepaprastai džiaugiamės paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, glėbesčiavomės, šaukėme „Lietuva, Lietuva!“ Išėjus iš parlamento rūmų aplankė fantastiškas jausmas – viskas, ką regiu aplink, yra laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Žiauriai geras jausmas!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi taika tarp žmonių, pagarba, kurią turėtume vienas kitam reikšti be priežasties, su nuostata, kad pagarbumas yra kaip oras, be kurio galime užtrokšti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytdiena ateis nepaisydama mūsų norų. Ateities kartoms norėčiau palinkėti gyventi išmintingai ir nepavydėti mūsų revoliucinio laikmečio.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kartais pagalvoju – kaip smagu būtų tapti taksi vairuotoju, pasakoti apie miestą ir klausytis žmonių istorijų. Nors, gal dar ir ne vėlu?

Algirdas Kaušpėdas

Vienas Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių, grupės „Antis“ lyderis ir vokalistas, architektas Algirdas Kaušpėdas prie Bastėjos gynybinės sienos Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

361
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Didžiausią postūmį ir pasitikėjimą savo jėgomis suteikė pirmosios tarptautinės parodos ir menininko rezidencijos užsienyje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip meno lauko atstovui, man labiausiai rūpi ir mane labiausiai jaudina kultūra Lietuvoje bei Lietuvos kūrėjų pasirodymai tarptautinėje meninėje erdvėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje niekada nepritrūktų savitų ir originalių kūrėjų, kad, kurdami Lietuvoje, jie būtų ryškiai matomi bei girdimi pasaulyje, kad jiems nereikėtų palikti Lietuvos ir kad visuomenė būtų amžinai išalkusi aukščiausio lygio kultūros.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti save realizavusiu savo srities profesionalu.

Vilmantas Marcinkevičius

Tapytojas neoekspresionistas Vilmantas Marcinkevičius savo namuose Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

363
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, buvau dar mažas, bet jau sąmoningas vaikas. Tėvų dalyvavimas Nepriklausomybės kelyje bei tuo metu man ir broliams perduotos vertybės padėjo man atrasti santykį su Valstybe, kuriuo labai džiaugiuosi. Aš esu Valstybė, tik nuo manęs priklauso, kiek jai duosiu ir kokioje šalyje gyvensiu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Socialiniai tinklai, naujosios medijos pastaraisiais metais suteikė galimybę kokybiškam demokratinės visuomenės vystymosi šuoliui. Džiaugiuosi stebėdama kaip augame, išmokstame reikalauti atskaitomybės ir tampame savo valstybės šeimininkais. Šiuo metu išgyvename pokyčių laiką ir tikiu, kad einame teisingu keliu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Branginkite tai, ką turite – už ką mūsų laisvės kovotojai sumokėjo savo gyvybėmis. Tikėkite savimi – jūsų gyvenimas yra jūsų rankose. Nelaukite, kol kažkas imsis veikti – patys būkite pokyčio dalyviais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mėgstu atskirti svajones ir tikslus. Tikslai yra kažkas, ko siekiame, o svajonės telieka pasimėgavimu hipotetinėmis situacijomis, kurių tarsi norėtume, bet nepakankamai, kad imtumėmės veiksmų. Šiandien esu ten, kur ir noriu būti, o kai pasijausiu kitaip, ateis laikas keistis.

Urtė Neniškytė

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biochemikė daktarė Urtė Neniškytė Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose (R. Adžgausko nuotrauka)

365
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pagrindinis lūžio taškas, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, aišku, buvo 1990 – 1991 metai, kai tai, apie ką anksčiau tik slapta svajota, ėmė pamažu tapti realybe. Laisvė. Tai vienas svarbiausių dalykų žmogui. Politinė ir asmeninė, žodžio bei kitos laisvės. O štai tapti laisvu menininku mane stumtelėjo Eimuntas Nekrošius. Bet tai ilga istorija, kada nors kitą kartą papasakosiu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaučiu tam tikrą provincialėjimą, norą užsidaryti savyje, kurio anksčiau nebuvo. Galbūt aš klystu. Norėčiau, kad Lietuva būtų atvira, pažangi šalis. Ir, svarbiausia, laisva. Visomis prasmėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikiuosi, kad ten ateityje mūsų bus nebe trys milijonai, o gerokai daugiau. Galbūt tai bus žmonės skirtingos kilmės, skirtingų rasių ir netgi religijų, bet Lietuvą jie laikys savo tėvyne.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Turbūt astronomas. Dieną miegočiau, o naktį žvalgyčiausi į žvaigždes.

Marius Ivaškevičius

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius Marius Ivaškevičius Verkių regioniniame parke Vilniuje (A.Žukovo nuotrauka)

367
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tokių lūžių buvo keletas. Tai antras pasaulinis karas ir holokaustas Lietuvoje, mano dukters gimimas ir tapimas motina, susitikimas su mano antruoju vyru estų kino režisieriumi Grigoriju Kromanovu ir jo ankstyva mirtis. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas ir veikla Atviros Lietuvos Fonde.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai daug kas jaudina: taika pasaulyje, nepriklausomybės ir demokratijos išsaugojimas Lietuvoje, švietimo ir kultūros raida. Labai bijau karo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu neprarasti humoro jausmo, ne per daug susireikšminti, gyventi be neapykantos tolerantiškame pasaulyje, įsiklausant į savo sąžinės balsą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Į tą klausimą neturiu aiškaus atsakymo.

Irena Veisaitė

Literatūrologė, teatrologė, ilgametė „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininkė Irena Veisaitė savo namuose Vilniuje (P. Malūko nuotrauka)

369
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžio taškas yra 1990 metų rugsėjis, kuomet būdamas gydytoju chirurgu su 6 metų darbo stažu, įstojau į Kauno Tarpdiecezinę Kunigų seminariją ir kurią baigęs tapau katalikų kunigu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina susvetimėjimas. Kovos už būvį dėsnio perkėlimas iš laukinės gamtos į žmonių gyvenimą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu, kad mūsų šalis išliktų ir joje gyventų žmonės, kurie ja pagrįstai galėtų didžiuotis ir patys būtų jos verti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kai buvau vaikas, svajojau būti vairuotoju, kai pradėjau lankyti mokyklą – troškau būti mokytoju, o baigęs mokyklą labai norėjau būti gydytoju. Galiausiai pajutau pašaukimą būti kunigu. Dabar visos svajonės išsipildė – pats vairuoju automobilį, mokau studentus, labai praverčia medicinos žinios, nes dėstau bioetiką ir esu kunigas.

Andrius Narbekovas

Gydytojas chirurgas, humanitarinių mokslų daktaras kunigas Andrius Narbekovas savo sodyboje Molėtų rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

371
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Augau tapytojų šeimoje, tad nuo pat gimimo mane supo menas, pagarba kito nuomonei ir laisvės skonis. Viduje visada jutau, kad manyje kunkuliuoja kūrėjo kraujas. Anksti supratau, kad laisvė turi savo kainą. Kad kūrėjui išsilaikyti reikia itin daug pastangų. O vėliau, baigusi studijas, pati patyriau, kaip nelengva pradėti savarankišką gyvenimą, turint meninį išsilavinimą. Visada stebėjau ir reagavau į mane supančią socialinę ir kultūrinę aplinką bei jos pokyčius. Tačiau negalėčiau išskirti esminių mano veiklą nulėmusių įvykių ar asmenybių. Įvykių yra visa virtinė, o asmenybių – ne viena. Greičiausiai akstinu padėti jauniems menininkams visgi tapo mano šeima, mano tėvai. Matydama, kaip jie, patys turėdami trupinius, juos dalina tiems, kuriems jų reikia dar labiau, jutau, kad tai yra teisingas kelias, kad egzistuoja grįžtamasis ryšys. O šiandien tvirtai žinau, kas suteikia man stiprybės ir jėgų tęsti pradėtus darbus. Tai yra žinojimas, kad kartais laiku ištarti žodžiai, kryptingi veiksmai ir atsakingas dėmesys gali keisti likimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaunas žmogus. Jo santykis su mūsų šalies istorija ir kultūra. Jo galimybės gyventi kokybišką ir kūrybišką gyvenimą Lietuvoje. Jo noras kurti mūsų unikalios šalies istorijos tęstinumą ateities kartoms.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Esu gamtos vaikas. Mėgstu lyginti žmogų su medžiu. Man itin svarbu jo santykis su šaknimis ir vaisiais. Pagarba protėvių žemei, seneliams, tėvams ir tradicijos, keliaujančios iš kartos į kartą. Linkiu, kad kiekvienas lietuvis, nepriklausomai nuo jo šeimos sudėties, įsitikinimų ar geografinės namų vietos, mokėtų kalbėti, rašyti, mąstyti ir mylėti lietuvių kalba.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nekeisčiau nieko. Esu savo kelyje ir esu labai laiminga.

Julija Dailidėnaitė

Menotyrininkė, tarptautinio projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ organizatorė Julija Dailidėnaitė Vilniaus dailės akademijoje (A. Žukovo nuotrauka)

373
Virgilijus Alekna

Olimpinių žaidynių čempionas ir rekordininkas, Pasaulio bei Europos čempionas ir rekordininkas, disko metikas Virgilijus Alekna savo namo kieme Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

374
Juozo Miltinio dramos teatras

Juozo Miltinio dramos teatro kolektyvas: iš kairės į dešinę sėdi sekretorė Justina Kuncienė, vyriausioji buhalterė Inga Staškė, teatro vadovas Leonas Blėdis, aktoriai Marius Cemnickas, Jolita Skukauskaitė, Žiedūnė Mardosaitė ir Gintautas Žiogas; iš kairės į dešinę stovi pastatymų skyriaus vadovas Algirdas Navalinskas ir aktoriai Jonas Čepulis bei Emilis Pavilionis ant Juozo Miltinio dramos teatro stogo Panevėžyje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

375
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Apie lūžį kalbėti sunku. Tai nebuvo lūžis, bet, matyt, tai, kad augau šeimoje, kurioje visi buvo mokslininkai, turėjo įtaką. Lėmė ir mama, ir tėtis, ir senelis. Matyt, senelio įtaka buvo didesnė nei tėčio, nes tapau fiziku.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi tai, kad visuomenė ir politikai suprastų, kad valstybė be stipraus mokslo niekada nebus stipri. Tik moksle galingos valstybės yra stiprios ekonomikoje, socialinėje rūpyboje ir visur kitur.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu sėkmės, gerų idėjų ir tų idėjų sėkmingo įgyvendinimo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Labai sunkus klausimas. Norėjau būti istoriku, zoologu, archeologu, profesionaliu sportininku ir dar daug kuo. Manau, kad reikia džiaugtis tuo, kuo esi šiandien ir tai, ką darai, daryti geriausiai.

Jūras Banys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, fizikas Jūras Banys Lietuvos mokslo akademijos hole Gedimino prospekte, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

377
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Olga Zimanaitė: svarbiausias žmogus, lėmęs mano gyvenimo kelią, buvo tėvas. Kai mokykloje pradėjau galvoti, kuo norėčiau būti, pirmiausia ėjau pasitarti su juo. Jis man nepasakė, kuo būti, mes tiesiog nuoširdžiai pasikalbėjome. Atsimenu jo nepaprastą nuoširdumą ir meilę. Su juo galėdavau kalbėtis apie viską. Iki šiol ilgiuosi jo ir sielojuosi, kad per mažai bendravome, daug kas liko neišsakyta, daug nepaklausta.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Olga Zimanaitė: turbūt labiausiai rūpi ir liūdina visuomenės požiūris į žmogų. Atrodo, kad šiandien žmogus kaip asmenybė yra visai nevertinamas. Vis dažniau kyla diskusijos apie visuomenę ištikusią vertybių krizę ir su tuo susijusius skaudžius padarinius – patyčios, žiaurus tėvų elgesys su vaikais, paauglių nusikalstamumas, savižudybės, alkoholis ir narkotikai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Olga Zimanaitė: „Jei nori gyventi sau – gyvenk kitiems,“ – rašė Seneka.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Olga Zimanaitė: jeigu reikėtų pradėti gyvenimą iš pradžių, manau, tikrai vėl pasirinkčiau vaikų ligų gydytojos specialybę.

Olga Zimanaitė

Gydytoja, Vaikų ligoninės paramos fondo direktorė Olga Zimanaitė su anūku Gyčiu savo namuose Vilniuje (L. Šapnagio nuotrauka)

379
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai buvau trejų metų, skubos tvarka man buvo atlikta chirurginė operacija, kuri išgelbėjo mano gyvybę. Nuo šio epizodo ir prasidėjo kelias į mediciną.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina Lietuvos mažėjimas, o ir tai, kad lietuvis lietuviui dažnai ne tik ne brolis, bet net ir ne draugas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pažink savo Tėvynę Lietuvą, savo tautos istoriją, tradicijas bei kultūrą. Kurk valstybę, kurioje būtų mažiau pykčio ir susiskaldymo, daugiau pasitikėjimo, bendrumo, optimizmo bei ekonominės sėkmės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Domiuosi istorija, politika, sportu.

Redžinaldas Narbutas

Medicinos klinikos „Renmeda“ įkūrėjas ir vadovas dermatovenerologas Redžinaldas Narbutas su anūkais Luku ir Laura prie Vinco Kudirkos paminklo Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

381
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausia gyvenime yra ši diena. Praeitis – tik istorija, o ateitis – migla. Visos geros ir blogos mano gyvenimo akimirkos, sėkmės ir klaidos – tai pamokos, iš kurių pasimokai (arba ne) ir pamiršti tam, kad būti čia ir dabar.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Populizmas. Reikia drąsių, išmintingų lyderių, nebijančių pasakyti tiesą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Esu įsitikinęs, kad svarbiausia yra išsilavinimas, smalsumas, teisė suklysti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kitame gyvenime norėčiau būti inžinierium arba programuotoju. Man patinka aiškios sistemos, kurios nežino kompromisų ir arba veikia, jei teisingai padarytos, arba ne, jei turi klaidų. Tokios logikos nėra politikoje ir vis mažiau teisėje. Jei mūsų įstatymai būtų kompiuterių programos – dauguma jų neveiktų.

Audrius Cininas

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Audrius Cininas prie fontano Lukiškių aikštėje Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

383
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas susikomplikavo, kai prieš savo valią, tarnaudamas sovietų armijoje, buvau nublokštas į karą Afganistane, kuris įsirėžė ne tik į kūną, bet ir dvasią. Ir iki šiol liko kaip nuolat kraujuojantis randas. Daug patyriau toje tolimoje šalyje ir ėmiau balansuoti ant būties bei nebūties ribos. Norint atsispirti pragaiščiai ir degradavimui, reikėjo rasti tai, kas mane skatintų prasmingai gyventi. Pirmiausia ėmiau taip išnaudoti save, kad į galvą nelįstų jokia mintis, kuri primintų košmarą, išgyventą Afganistane. Prisiverčiau miegoti tik po kelias valandas, visą kitą laiką skyriau darbui, mokslams, ypač filosofijos studijoms. Nelaimės persekiojo ir toliau: penkis kartus buvau patekęs į mirtinas situacijas, tačiau išgyvenau. Pradėjau suprasti, jog kažkas mane globoja, saugo, o kartu ragina ieškoti, kas padėtų atsilaikyti prieš visas negandas. Mano dvasia ilgai nerado, ko reikėjo, bet palaipsniui prie to artėjo. Viskas pasikeitė 1996 metais poilsiaujant Palangoje. Tąkart atsitiktinai išvydau japoniško sodo nuotrauką, kuri savaip pakreipė tolimesnį mano gyvenimą. Bežiūrint į aną tolimo krašto vaizdinį, manyje tarsi išsiveržė ugnikalnis! Nežinojau, kas atsitiko, tik intuityviai suvokiau, jog privalau savo širdimi, savo rankomis sukurti tokį sodą ir kad jo kūrimas – vienintelis kelias į mano paties vidinio pasaulio harmoniją!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuo metu Lietuvoje yra daug aktualių problemų, bet svarbiausia iš jų yra tolerancijos nebuvimas. Daugelis žmonių yra nepakantūs kitokiam žmogui, kitokiam mąstymui. Jeigu plauki su visa banda pasroviui, tuomet viskas yra gerai, bet jei pareiški kitokią nuomonę, negu yra suformuota mūsų visuomenėje, būsi sutryptas purve. Turbūt dėl šių priežasčių mokyklose, gatvėse ir visuomeniniame gyvenime yra tiek daug patyčių bei beprasmių mirčių. Greitas ir nepelnytas materialus atotrūkis suformavo visai kitokį požiūrį į dirbančius bei mažas pajamas gaunančius žmones: kitaip mąstančius, kitaip apsirengusius, kitaip atrodančius. Taip susiformuoja du pasauliai, nors mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje ir esame šio pasaulio vaikai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Šių laikų žmogui reikėtų kalbėti apie daugelį vertybių. Tuomet mes vis būtume geresni, jautresni ne tik sau, bet ir kitam.
Visuomenė turėtų daugiau dėmesio skirti senatvei, nes daugelis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir jie tikrai nėra dėl to kalti.
Dar reikia globoti ir mylėti gamtą, nes ji mums niekada neatleis to, ką mes jai darome dabar.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti tuo, kas šį pasaulį galėtų padaryti geresniu.

Kęstutis Ptakauskas

Japoniško sodo įkūrėjas ir dizaineris Kęstutis Ptakauskas „Ryto rasos“ sode Alytuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

385
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tikiu likimu. Būna, sieki užsibrėžto tikslo, tačiau aplinkybės susiklosto visiškai kitaip, lyg vedžiotų likimo pirštas. Norėjau eiti tėvelio – lituanisto keliu, bet tapau aktore.
Asmenybės, pakreipusios mano kūrybinį kelią teisinga vaga, visos jau išėjusios Anapilin.
Algirdas Jonas Jurgelevičius (1932 – 2018 m.) – tremtinys, mokytojas, Kauno profsąjungų rūmų liaudies šokių ansamblio „Suktinis“ vadovas, pakvietęs mane, septyniolikmetę, šokti į savo ansamblį.
Kęstutis Adomaitis (1948 – 1996 m.) – Pantomimos teatro aktorius, režisierius ir vadovas, su kuriuo mokėmės toje pačioje Kauno IV vidurinėje mokykloje, pakvietęs mane vaidinti jo vadovaujamame Pantomimos teatre.
Liudvikas Ruikas (1938 – 2004 m.) – fotografas, pamatęs mane scenoje šokančią, o vėliau demonstruojančią Kauno „Mados“ fabriko madas, prikalbino mane fotosesijai. Nuotrauka „Gražina“ (1969 m.), apkeliavusi daug tarptautinių parodų ir pelniusi apdovanojimus, nutiesė man kelią į kaimyninių respublikų filmavimo aikšteles dar iki studijų Visasąjunginiame Valstybiniame Kinematografijos institute VGIK‘e.
Sergejus Bondarčiukas (1920 – 1994 m.) – aktorius, režisierius, VGIK‘o aktorinio meistriškumo katedros vadovas, iš tūkstančių atrinkęs mane kartu su kitais penkiolika gabių jaunuolių, priėmęs į savo vadovaujamą kursą, kurį baigusi gavau profesionalios kino aktorės išsilavinimą (1973 – 1977 m.).

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva – tai mes. Rūpi Lietuvos žmonės – tiek mažas ar jaunas, tiek brandaus amžiaus ar senjoras. Rūpi ir paprastas žmogus, ir daug pasiekęs menininkas, kaip kiekvienas jų jaučiasi savo tėvynėje. Jaudina, kad dauguma skursta, neišgyvena ir todėl bėga iš Lietuvos. Taip neturi būti! Lietuvos pensininkai neturėtų būti tarp Europos šalių treti nuo galo.
Meno žmonės – geriausi savo šalies ambasadoriai, tačiau dažnai mūsų talentai sėkmingiau atsiskleidžia svetur nei tėvynėje. Sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi“, tačiau norėtųsi kad ir čia, Lietuvoje, jie būtų vertinami, puoselėjamas jų menas, kad menininkams būtų sudarytos sąlygos kurti ir jie atrastų vietą savo tėvynėje bei paneigtų aksiomą apie savo krašto pranašus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Su dukromis ir anūke dalyvaudama Lietuvos valstybės atkūrimo 100–mečiui skirtame unikaliame Nacionaliniame fotoprojekte „Lietuva ir mes“ jau palieku žinutę ateitiems kartoms! Didžiuokimės savo tapatybe. Aš didžiuojuosi būdama lietuvė!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dar mokykloje buvau linkusi į humanitarinius mokslus, norėjau studijuoti lietuvių arba anglų kalbą ir, nors likimo pirštas mane nuvedė į aktorystę, tačiau noras rašyti niekur nedingo. Rašyti pradėjau būdama penkiasdešimties, visai kaip Žemaitė. Pradžioje rašiau moteriškiems leidiniams, o dabar jau rašau knygas. Esu parašiusi dvi knygas: „Rimo Tumino sodas“ ir „Gyvenimas kaip teatras“, o trečioji jau pakeliui.
Per 45–erius kūrybinius metus nusifilmavau 40–je kino filmų, o šiandien esu rašanti aktorė. Rašytoja savęs vadinti nedrįstu. Profesine prasme mano svajonės išsipildė!

Gražina Baikštytė

Kino aktorė, žurnalistė, rašytoja Gražina Baikštytė su anūke Gabriele ir dukromis Marija bei Viktorija dukros Marijos namuose Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

387
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Antanas Kontrimas: lūžis įvyko, kai 2000 metais buvau pakviestas į Holivudą filmuotis Ginesų rekordų šou. Čia sutikau daug talentingų žmonių, kurie buvo pasiekę įvairiausių rekordų. Tuomet supratau, kad rekordų siekiame ne dėl savęs, bet dėl žmonių, kuriems galime suteikti nors truputį džiaugsmo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Antanas Kontrimas: šiandiena labiausiai jaudina politikų rietenos, Seimo narių nekompetencija ir nežabotas kainų kilimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Antanas Kontrimas: ateities kartoms norėčiau palinkėti žmogiškumo, pagarbos vienas kitam, pagarbos tautoms, gyvenančioms Lietuvoje. Taip pat linkiu neklastoti Lietuvos istorijos ir nenaikinti Žemaitijos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Antanas Kontrimas: jei nebūčiau seniūnu, norėčiau būti UNESCO komisijos nariu, kad sustabdyčiau žemaičių tautos naikinimą.

Adolfas Kišonas | Antanas Kontrimas

Degaičių parko įkūrėjas, dendrologas bei tapytojas Adolfas Kišonas ir trylikos Gineso rekordų ir stipriausios pasaulio barzdos savininkas, Degaičių dvaro parko puoselėtojas Antanas Kontrimas Degaičiuose, Telšių rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

389
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad lūžis įvyko, kai patikėjau Dievu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina emigracija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti, kad ateinančios kartos niekada neužmirštų, kiek tėvams ir protėviams kainavo Lietuvos laisvė.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Ko gero, išbandyčiau viską, kol galiausiai vėl grįžčiau prie muzikos.

Ovidijus Vyšniauskas

Kompozitorius ir estrados dainininkas Ovidijus Vyšniauskas savo namuose Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

391
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lemties mano gyvenime buvo labai daug ir įvairios. Vaikystė, jaunystės pradžia labai graži, labai miela, tėviškėje tarp tėvų, brolių, seserų, mylinčių ir mylimų. O paskui tie okupacijos metai. Rodos, gyvenau, kaip tėvai mokė, o pasidariau „blogu“. Mane ir persekiojo, ir gaudė, ir ieškojo. Ką likimas duodavo, tą imdavom, o duodavo kiekvieną dieną kitaip. Stebiuosi, kaip mane tuos penkis metus persekiojo ir kodėl manęs nesugavo, neuždarė į rūsį. Paskutinėje, VIII–oje, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos klasėje, su draugu pasidarėme šapirografą ir gimnazijos pastogėje įsirengėme spaustuvę. Pablizginome šapirografu visokius atsišaukimus ir juos išplatinom. Po poros savaičių draugas pranešė, kad saugumas jau mūsų ieško. Sakau jam: „Kaip tu čia? Visa klasė žinom, kad tu saugume dirbi, o dabar mums tokias žinias sakai?“ O jis atsakė: „Kad žinau, tai sakau. Aš pasakau, o tu daryk kaip nori.“
Tas sovietinių laikų persekiojimas tuomet buvo baisus, o šiandien, kai prisimenu, tai tiktai gražu, įdomu, malonu, tarsi žaidimas kažkoks. Jie ieško, jie gaudo ir vis nepagauna. Ar bebūčiau kada Trakų pily nakvojęs? Kai vyko didieji 1944 metų trėmimai, susiorganizavome gal 10 ar 12 vaikinų ir nuvažiavome traukiniu į Trakus, pasisamdėme valtelę, nuplaukėme į pilį ir ten tris dienas gyvenome. Tada dar pilis sugriuvus buvo, kaip Maironis aprašė, plytgaliai visur... Traukė literatūra ir architektūra. Bet 5 metus charakteristika buožės vaikui ir nepatikimam piliečiui nebuvo duodama, kad galėčiau į aukštąją mokyklą įstoti. Tai tuos penkis metus taip ir basčiausi. 1948 metais brolis Kaune pasakė: „Vytai, šiandien pat tau reikia iš čia išvažiuoti, ieško saugumas.“ Išvažiavau į Vilnių, ten sutikau pažįstamą, kuri pasakė, kad už poros dienų vyksta priėmimas į dramos studiją. „Aš einu ir tu eik“, – paragino. Per naktį išmokau V. Mykolaičio – Putino poemos „Vergas“ skyrių apie karaliaus puotą. Ir šiandien tas eilutes dar prisimenu. Borisas Dauguvietis buvo tos komisijos pirmininkas, po konkurso jis pasakė: „Aš atsiprašau, kad anksčiau nepastebėjau, bet ši pavardė yra nepageidaujamų asmenų sąraše – Lelešiaus priimti negalim“.

<...>
Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus,
Į naujos buities nežinomą kelionę,
Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:
Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.

Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos
Be nežinomų kitos buities platybių,
Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus,
Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.
<...> (V. Mykolaitis–Putinas, „Vergas“, 1924 m.)

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuolaikinio gyvenimo skuba, įtampa ir paviršutiniškumas yra atsiradę dėl per mažai skiriamo dėmesio praeičiai ir atminčiai. Kompiuterių pramonė pagrobė mūsų „atminties“ sąvoką. Žmogaus atmintis yra subtilesnė, daugiau gerbtina, ji turi sielą. Didžioji technika sielos neturi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau Lietuvai ir jos žmonėms širdingumo, atlaidumo, jokio pykčio negali būti žmonėse. Pamenu tėvų namus, kuriuose 21 šeimos narys. Visi po vienu stogu. Mama keturių savų vaikų motina ir kitiems vaikams mamą atstojo. Nei vienas „močiaka“ ar „pamote“ jos nepavadino. Negirdėjome jos barantis, jei kas ne taip, tik trept kojele, o jei užmatė, kad kas iš vaikų tarpusavį nesutaria – miegoti neleisdavo eiti, kol nepasibučiuosi.
Mylintys žmonės niekada nesensta, niekada neišnyksta, jie lieka amžiniai gražiausiuose prisiminimuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šiandien aš esu elnių šėrikas, o buvau profesorius. Norėčiau dirbti su jaunimu. Vis sugrįžta tie vaizdai, kai dėstytojaujant su studentais lietuviškus kryžius atstatinėjome netoli Astravo maždaug 1979 metais. Tada talkinome vykdant archeologinius kasinėjimus Kernavėje. Buvo gražios jaunos dienos, o dabar ilgu prisiminti. Tėviškės ilgėjausi visą laiką ir ją turėdamas, ir juo labiau jos netekęs. Apie ją svajodavau, galvodavau, laimingas jausdavausi tose savo mintyse.

Vytautas Lelešius

Biomedicinos mokslų daktaras, veterinarijos gydytojas Vytautas Lelešius ant Šešupės kranto prie paminklo, pastatyto jo paties sumanymu savo tėviškės atminimui Puskelnių kaime, Marijampolės savivaldybėje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

393
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mokyklos vakarėlyje atliekant „The Beatles“ dainas, aktų salės scenoje išgirdau pirmus klasiokų aplodismentus ir supratau, kad scena yra būtent tai, ko aš noriu ir trokštu gyvenime. Scena atskleidžia mane, suteikia pasitikėjimo savimi ir padeda save atrasti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aš esu gana uždaro būdo žmogus, bet kai bendrauju, darau tai nuoširdžiai ir laukiu to paties iš kitų, nepalaikau veidmainystės ir nežaidžiu šių dienų bendromis taisyklėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau daugiau atvirumo, nuoširdumo bei kitokio laisvės supratimo ir įvertinimo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau paukščiu. Kas bebūtų, išlikčiau laisvu ir dainuojančiu savo širdyje žmogumi.

Igoris Kofas

Grupės "Lemon joy" įkūrėjas ir lyderis, vokalistas, instrumentalistas, kompozitorius ir prodiuseris Igoris Kofas Vilniaus geležinkelio stotyje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

395
Senosios Įpilties kaimo bendruomenė

Senosios Įpilties kaimo bendruomenės nariai tautodailininkas Edvardas Tedevušas Stalmokas, Birutė Stalmokienė, Dalia Stonkuvienė, Aldona Kaubrienė, Danutė Bružienė, Mindaugas Razma Senosios Įpilties kaime (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

396
Projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“ ambasadoriai

Projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“ ambasadoriai (iš kairės į dešinę) operos solistas Andrius Apšega; verslininkas, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovas Algis Narutis; gamtininkas, etnologas ir istorikas daktaras Libertas
Klimka; režisierius Darius Rabašauskas; poetas ir žurnalistas Rimgaudas Valentinas Graibus; Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos vadovas Mantas Zakarka; paveldosaugininkė ir istorikė Diana Varnaitė; Jonas Korenka; Valentinas Milaknis;
rašytojas ir menininkas Angelo Frosio; šokėjas bei choreografas Mantas Svirskys; muziejininkas Vaclovas Kontrauskas; Rokiškio rajono savivaldybės meras Antanas Vagonis; režisierius ir kino flmų kūrėjas Justinas Krisiūnas su Rokiškio mokyklos
– darželio „Ąžuoliukas“ mokiniais prie Nepriklausomybės paminklo Rokiškyje (A. Repšio nuotrauka)

397
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svajūnas Jurkus: dar vaikystėje per Kalėdas gauta didelė plastelino dėžė, manau, ir nulėmė mano pasirinkimą, ką toliau veikti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Svajūnas Jurkus: labiausiai rūpi Tautiškumo išsaugojimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Svajūnas Jurkus: palinkėsiu nepamiršti savo šaknų ir istorijos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajūnas Jurkus: džiaugiuosi tuo, kuo esu. Kaip sakė Jonas Mekas, daryti gera yra normalu.

Svajūnas Jurkus | Sergejus Plotnikovas

Menininkai ir skulptoriai Sergejus Plotnikovas (kairėje) ir Svajūnas Jurkus prie bendai kurtos skulptūros „Pasivaikščiojimas su žuvimi“ Melnragėje, Klaipėdoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

399
Kelmės rajono savivaldybė | Vaclovas Andrulis

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonas Rimantas Žaromskis, Tytuvėnų bendruomenės pirmininkė Regina Karašauskytė, Regina Andrulienė, Kelmės rajono savivaldybės meras Vaclovas Andrulis, Kelmės rajono savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė, Audronė Jagminienė, Kelmės rajono garbės pilietis Jonas Jagminas, Tytuvėnų seniūnijos seniūnas Romas Čerkauskas Balto vakaro metu Tytuvėnuose (A. Repšio nuotrauka)

400
Antanas Kmieliauskas

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, tapytojas, grafikas bei skulptorius, Vytauto Didžiojo paminklo autorius Antanas Kmieliauskas paminklo atidengimo metu Pašatrijos dvare, Telšių rajone. (A. Aleksandravičiaus
nuotrauka)

401
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžis mano gyvenime įvyko po metų nuo Kauno politechnikos instituto (dabar – Kauno Technologijos universitetas) baigimo. Tuomet priėmiau pasiūlymą stoti į aspirantūrą Vibrotechnikos mokslinėje laboratorijoje, kuriai vadovavo jaunas, bet labai energingas mokslų kandidatas Kazimieras Ragulskis. Tai buvo esminis kūrybinės veiklos posūkis. Vėliau ši laboratorija netgi buvo vadinama Silicio slėniu Lietuvoje. Čia dirbdami pradėjome labai įdomius tyrimus sumanių medžiagų srityje bei sukūrėme Pjezomechanikos, kaip vienos iš Mechatronikos srities posistemių, pagrindus ir ją realizuojant įgyvendinome naujas precizinių įrenginių klases: Pjezoelektrines aukštos skyros kelių laisvės laipsnių pavaras ir Pjezoelektrinius robotus. Ši veikla buvo įvertina ir mes buvome apdovanoti trimis aukščiausiomis Lietuvos mokslo premijomis 1974, 1986 ir 2010 metais. Tapau Lietuvos mokslo akademijos nariu ir buvau apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5–ojo laipsnio ordinu. Sukūriau ir savo Pjezoelektrinių robotų mokslinę mokyklą, kurią šiandien sudaro 26 tikslinę doktorantūrą baigę doktorantai bei kolegos iš kitų universitetų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Manau, kad aktualiausia šių dienų problema Lietuvoje yra tai, kad penktadalis šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Dėl šios baisios statistikos pirmiausia kaltinu mūsų politikus. Visada prisimenu A. Blocho sentenciją „Politikas – tai žmogus, pasirengęs padaryti viską pasaulyje, dėl darbininkų, išskyrus tapti vienu iš jų.“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu Lietuvai tapti modernia europietiška šalimi su išsilavinusiais žmonėmis, norinčiais gyventi ir dirbti savoje šalyje. Tam pasiekti turime visas sąlygas. Vilties suteikia šiuolaikinis Lietuvos jaunimas, nesitaikstantis su vietine biurokratija ir perimantis geriausias užsienio tradicijas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Neįsivaizduoju savęs be mokslinių tyrimų, tiktai gal kiek pakreipčiau tematiką ir akcentuočiau sumanias mechatronines problemas, kuriose vyrauja medicininiai klausimai, aktualūs žmogui.

Ramutis Bansevičius

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, Kauno technologijos universiteto profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras Ramutis Bansevičius Kauno technologijų universiteto Mechatronikos institute Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

403
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas prasidėjo man dar būnant studentu. Tada keitėsi laikai, Lietuva atgavo nepriklausomybę. Prof. Rimvydas Tumas mane pakvietė į savo mokslinę grupę. Tyrinėjome paviršinio vandens srautų formavimosi dėsningumą upių baseinuose, analizavome įvairių veiksnių poveikį vandens telkinių taršai. Mane ypač sudomino matematinių modelių taikymas siekiant giliau pažinti ir prognozuoti šiuos procesus. Netrukus atsivėrė naujos galimybės išvykti ir susipažinti su užsienio mokslininkų darbais. Tai buvo kažkas nauja ir be galo įdomu! Viskas man atrodė patrauklu ir reikšminga. Tuomet ir supratau, kad tai yra mano tolesnio gyvenimo kelias.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina mokslo ateitis ir mokslininko vieta Lietuvos visuomenėje nesibaigiančių pertvarkų karuselėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Gražiausi žodžiai sudėti V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“! Nėra gražesnių ir labiau prasmingų palinkėjimų Lietuvai ir jos ateities kartoms, kaip tuose posmuose. Jie tokie gilūs ir amžinai aktualūs!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Džiaugiuosi tuo, kas šiandien esu! Tačiau turiu dvi svajones: nuvykti į Šiaurės ašigalį ir kada nors išvysti Amazonės upės vandens platybes!

Arvydas Povilaitis

Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vytauto Didžiojo universiteto Vandens išteklių inžinerijos instituto direktorius, profesorius Arvydas Povilaitis Nemuno saloje Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

405
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Darius Užkuraitis: neįmanoma nustatyti, koks būtent įvykis lėmė mano kūrybinės veiklos posūkį. Greičiausiai tai buvo dar tais laikais, kai pirmykštis žmogus pradėjo mušti akmenį į akmenį. Atsirado ritmas, garsas. Visa tai išsivystė į muziką, kuri ir užvaldė mane.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Darius Užkuraitis: šiandieną man rūpi, kad Lietuva išliktų kaip šalis. Kaip save gerbianti šalis. Kaip mąstančių žmonių šalis. Kaip neabejingų mokslui ir kultūrai žmonių šalis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Darius Užkuraitis: mūsų šaliai bei ateities kartoms noriu linkėti nebūti priešais patiems sau, daugiau tolerancijos kitokiems nei tu, branginti laisvę visame kame, būti kūrybingiems, nenustoti ieškoti, nesitenkinti vienadieniais pasiekimais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Darius Užkuraitis: niekada nesigailėjau savo pasirinkimo. Šiuo metu dirbu Lietuvos radijuje ir televizijoje, ir būtent į radiją ar televiziją vis tiek ieškočiau patekimo kelių. Jei ne kaip muzikologas, tai kaip žurnalistas, operatorius ar prodiuseris.

Darius Užkuraitis | Nijolė Statkutė

„LRT Opus“ programos įkūrėjas ir direktorius, „Eurovizijos“ komentatorius, muzikinių konkursų vertintojas muzikologas Darius Užkuraitis su žmona Nijole Statkute savo draugų „Bardo“ galerijos kieme Kernavėje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

407
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai pirmą kartą susimąsčiau kuo būti, tada augau ir gyvenau Beržės kaime netoli Medvėgalio kalno. Buvau kokių 8 metų berniukas, kai, brendant patižusiu kaimo keliu su guminiais auliniais batais, aukštai danguje pamačiau skrendantį lėktuvą ir pagalvojau, kad lakūnui tai nereikia braidyti po purvynus ir ravėti plikomis rankomis mamos bei kolūkio daržų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Stengiuosi į didelius rūpesčius nesivelti, nes kartais būnu toli ir aukštai, tad ne visuomet matau visą vaizdą. Ko negaliu suprasti – palieku.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kad žmonės galėtų skaityti kitų mintis ir jas transliuoti, kad būtų išnaikinti visi virusai ir visi būtų sveiki, kad atsirastų mašinos ar objektai, greitesni bent jau už šviesos greičius, kad lietuviai suspėtų susėsti į laivus, kai ištirps ledynai arba laimingi išskristų į kitas planetas, kad nebereikėtų ateities kartų vaikams plikomis rankomis ravėti daržų kolūkiuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Pasitaręs su savimi nusprendžiau, kad visai gerai yra būti tuo, kuo dabar esu, nes papuoliau į Nacionalinio fotoprojekto „Lietuva ir mes“ leidinį, kitu atveju gal taip nebūtų nutikę.

Jurgis Kairys

Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, planetos rekordininkas, aviacijos konstruktorius lakūnas Jurgis Kairys prie savo lėktuvo Vilniaus oro uoste (G. Kropio nuotrauka)

409
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo kryptį nulėmė mokslai M. K. Čiurlionio meno mokykloje ir gyvenimas internate, toli nuo tėvų ir šeimos. Mokytojai ir auklėtojai augino, ugdė bei formavo asmenišką santykį su pasaulio vertybėmis, nulėmė pasirinktos profesijos kelią, tarytum nejučia išugdė gyvenimo prasmės suvokimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Geriausia ir gražiausia, kas šiandien yra atsitikę, yra tai, kad vidinė ir išorinė žmogaus laisvės sutampa esamajame laike.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateitis dabartyje – nesužalokime savojo krašto ir nesurakinkime jo neraštingais plieno, stiklo, betono statiniais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu ir būčiau ta pati moteris, kurianti savąjį santykį su pasauliu, darbu, šeima ir mylinčiais žmonėmis.

Lida Kuzmienė

Keramikė Lida Kuzmienė labdaros ir paramos fondo „Vilniaus universiteto profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ susitikime Vilniaus Jeruzalės meno centre prie savo kūrinio – kompozicijos „Ženklai žemės kalendoriuje“, sukurtos vyro skulptoriaus Stanislovo Kuzmos atminimui (R. Danisevičiaus nuotrauka)

411
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

2009 metais įvykusi autoavarija, kuri pakeitė mano gyvenimą 180 laipsnių kampu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aš labai norėčiau, kad mūsų visuomenė nesustotų ir toliau sparčiai žengtų supratimo link, kad visi žmonės yra lygūs, nepaisant jų lyties, negalios ar tikėjimo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkite savo gimtinę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti kūno kultūros mokytoju ar sporto treneriu.

Mindaugas Bilius

Disko metimo paralimpinis čempionas, Lietuvos paralimpinio komiteto prezidentas Mindaugas Bilius Vilniaus Katedros aikštėje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

413
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Diena, kai įžengiau į prof. Reginos Mačiūtės dainavimo klasę. Diena, kai pirmą kartą dainavau su orkestru. Diena, kai paėmiau savo sūnų ant rankų. Diena, kai pirmą kartą dainavau savo svajonių partiją – Susanna. Daug tokių dienų, lūžių ir visus juos nešioju širdyje – skaudžius, laimingus, visus mane auginusius ir auklėjusius.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vakar, šiandien ar rytoj, Lietuvoje ir pasaulyje – aktualiausia menas ir kultūra. Niekada šiai sričiai nebus per daug dėmesio, finansavimo ar laiko.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mes nežinome, kad Ikaro tėvas perspėjo jį ne tik neskristi per aukštai, kad saulė neištirpdytų vaško sparnų, bet, svarbiausia, jis jam prisakė neskristi per žemai, kad jūros drėgmė neapsunkintu sparnų ir nenugramzdintų jo tamsioje jūroje.
Būkime drąsūs svajodami ir kurdami, drąsūs priimdami sprendimus ir drąsūs skristi aukštai, net jei kartais tai reiškia sudegti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Klausimas, į kurį niekada neturiu atsakymo... Yra žmonės, turintys aibę gabumų ir noro juos realizuoti. Mano profesija yra tokia turininga ir taip daug apimanti, kad aš negaliu savęs įsivaizduoti nieko kito veikiant ir, man regis, aš turiu tik vieną užduotį šiame pasaulyje.

Lauryna Bendžiūnaitė

Operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė ant Parnidžio kopos Nidoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

415
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis mano gyvenimo posūkis įvyko, kai atėjau į sporto salę ir nutariau tapti stipriausiu pasaulio žmogumi. To sistemingai siekiau daugelį metų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina, kad šiuolaikiniame globaliame pasaulyje mes išliktume kaip tauta ir valstybė, su savo kalba bei kultūra. Tai nebus lengva, bet reikės visų mūsų pastangų ir noro.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau prisiminti, iš kur esame kilę, prisiminti mūsų mažos, bet didingos valstybės istoriją, ir išlaikyti tą valstybę ateities kartoms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svarbiausia būti žmogumi, nes žmogaus profesija ir pasiekimai nublanksta prieš moralines vertybes. Aš manau, kad vis tik aš būčiau tuo, kas esu dabar, nes tai buvo mano svajonė ir jos kryptingai siekiau.

Žydrūnas Savickas

Pasaulio čempionas, sportininkas galiūnas, tituluojamas stipriausiu pasaulio žmogumi, visuomenės veikėjas Žydrūnas Savickas S. Moniuškos skvere Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

417
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Arūnas Valinskas: kiekvieno žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo likimo šalies, kurioje gyvena. Mano gyvenimui didžiausią įtaką turėjo Kovo 11–osios Akto paskelbimas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Arūnas Valinskas: šiandien labiausiai stebina ir liūdina vyraujanti tendencija visame kame matyti tik neigiamus dalykus ir pačios Lietuvos laisvės idėjos menkinimas. Save neigianti ir žeminanti visuomenė neturi ateities. O juk Lietuvoje yra tiek nuostabių dalykų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Arūnas Valinskas: Lietuvos pasaulyje yra tik tiek, kiek jos yra kiekvieno iš mūsų širdyse.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Arūnas Valinskas: svajočiau apie tokį gyvenimą, kokį gyvenu dabar.

Arūnas Burkšas | Arūnas Valinskas

Visuomenės veikėjas, daugkartinis Kuršių marių regatos nugalėtojas buriuotojas Arūnas Burkšas ir visuomenės veikėjas, televizijos laidų ir renginių vedėjas, prodiuseris Arūnas Valinskas jubiliejinės 50–osios Kuršių marių regatos metu Nidoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

419
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Birutė Gailienė: vieno ryškaus įvykio, pakeitusio gyvenimą, nėra, tačiau net ir maži, bet svarbūs gyvenimo štrichai pamažėl dėliojo dabartinį paveikslą, kuriame susipynusios įvairios spalvos, tarsi gyvas liudijimas, jog ir mes, žmonės, esame be galo skirtingi, todėl ir įdomūs. Ryškiausi potėpiai palikti žmonių, kurie nuolat skatino, pasitikėjo ir tikėjo manimi, net kai pati nebetikėjau. Tai – mano tėvai, artimiausi draugai, mano mokytojai, taip pat asmenybės, kūrusios mano vertybinio pasaulio pamatus – tie, šalia kurių brendau ir brandinau savo tapatybę...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Birutė Gailienė: Tėvynė, pareiga, atsakomybė – trys dedamosios, ir nuo požiūrio į jas labai priklauso šių dienų lietuvis. Jei šie trys dalykai tarpusavyje derėtų pačia didžiausia ir nuoširdžiausia apimtimi, mes gyventume didesnėje artimo meilės šviesoje, teiktume vienas kitam daugiau erdvės saviraiškai, uždegtume vieni kitus vilčiai ir.. meilei. Įkvėptume kitus dažniau, smerktume mažiau, stengtumėmės labiau, vartotume saikingiau, gerbtume tvirčiau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Birutė Gailienė: nepamirškite, kas jūs ir iš kur jūs. Atraskime, supraskime, išsaugokime ir kaip didžiausią dovaną perduokime savo būsimoms kartoms lietuviškąją tapatybę. Gintaru papuoštą, Baltijos bangų nugludintą, istorijos išbandytą, klupdytą, bet neparklupusią, įkvėpta karžygių ir didvyrių dvasios, apjuostą trispalvės kaspinu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Birutė Gailienė: jei ne dabartinė veikla, mielai užsiimčiau žurnalistės praktika. Dalinčiausi su skaitytojais paprastų, bet įkvepiančių žmonių pavyzdžiais, pakylėjančiais virš kasdienybės ir suteikiančiais geresnio pasaulio viltį mums visiems.

Jonavos rajono savivaldybė | Mindaugas Sinkevičius

Jonavos rajono savivaldybės mero pavaduotojas Eugenijus Sabutis, Jonavos rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotoja Birutė Gailienė, Lietuvos savivaldybių asociacijos prezidentas Mindaugas Sinkevičius Jonavos viešojoje bibliotekoje (P. Malūko nuotrauka)

421
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai nutiko kažkurią 1966-ųjų metų rugsėjo dieną. Buvau pirmokas. Į klasę atėjo kažkoks nepažįstamas vyras, išsivedė berniukus į koridorių, patikrino klausą, muzikinę atmintį, ritminius gebėjimus, ir paskui tarė: „tu, tu ir tu kviečiami į „Ąžuoliuko“ chorą“.
Ta akimirką buvo nulemta profesinė ateitis.
To vyro vardas buvo Hermanas Perelšteinas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man labiau rūpi kas darosi žmonių širdyse ir protuose. Man liūda ir apmaudu, kai pasigendu empatijos, bendruomeniškumo, asmeninės atsakomybės, atidesnio dėmesio šalia esančiam.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Savo šaliai norėčiau palinkėti 122-os Psalmės eilutėmis: „Tebūnie taika tavo bokštuos, tavo rūmai teklesti. Tebūnie čia ramybė, tebūnie čia gerovė“.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas toks koks esu. Dar papildyčiau Šv. Augustino žodžiais: „Mano Dieve, dėkui Tau už Tavo dovanas“.

Vaclovas Augustinas

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas savo namuose Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

423
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vigantas Giedraitis: kaip ir daugeliui Lietuvos gyventojų, nesvarbu kokio amžiaus jie tada buvo, esminis gyvenimo lūžis įvyko 1990 metais, kovo 11–ąją ir 1991 metais, sausio 13–ąją. Tai buvo laikas, kuomet svarbiausias žmonijos vertybes, apie kurias kalbėjo tėvai: žmogaus sielą, gyvenimą, meilę, reikėjo iš naujo atrasti pačiam ir perduoti kitiems. Taip prasidėjo tarnystė savo Tėvynei Lietuvai, meilė ir pagarba Neringos žmonėms, sąžiningumas ir noras būti naudingam.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vigantas Giedraitis: mane labiausiai jaudina ir neramina išsivaikščiojanti Lietuva. Jaunimas, jaunos šeimos ir dalis pačių darbingiausių yra išsibarstę po visą pasaulį. Jie ieško darbo kitur, kad galėtų oriai gyventi. Mane jaudina mūsų pačių rinktų Seimo ir Vyriausybės narių atotrūkis nuo paprastų žmonių, kuriuos dažniausiai prisimena tik artėjant kitiems rinkimams. Man labai rūpi, kad kiekvienas darbingas žmogus Lietuvoje dirbtų bei galėtų išlaikyti savo šeimą, patenkintų savo buitinius, kultūrinius ir kitus poreikius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vigantas Giedraitis: po pasaulį išsibarsčiusiems tautiečiams pasiųsčiau žinią: „Mieli tautiečiai, sugrįžkite į savo, tėvų ir protėvių nuostabią savo grožiu gimtinę. Jūsų darbščios rankos, meilė ir išmintis padės mums sukurti klestinčią Lietuvą.“
Lietuvai palinkėčiau išsirinkti išmintingus valstybės vadovus – nesavanaudžius, sąžiningus ir vienodai gerbiančius bei mylinčius valdžios bei verslo atstovus. Norėčiau matyti mūsų mylimos Lietuvos vadovus dosniai raikančius duoną senjorams, savo gyvenimiška patirtimi besidalijančiais su jaunimu ir vaikais, diskutuojančiais su kaimyninių valstybių vadovais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vigantas Giedraitis: jeigu butų galima pakartoti gyvenimo kelią, jis būtų labai panašus. Tikrai daugiau laiko skirčiau šeimai.

Vigantas Giedraitis

Buvęs Neringos savivaldybės meras, Neringos savivaldybės Tarybos narys Vigantas Giedraitis su žmona Svetlana ir anūku Adu Etnografinėje žvejo sodyboje Nidoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

425
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko, kai pamėgau muziką. Tuomet tapau muzikos mokytoju. Ir aš labai dėkingas už tai savo muzikos mokytojui Vytautui Rimkui.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad pagaliau baigtųsi švietimo reforma ir galėtų vykti normalus darbas. Tuomet visiems čia būtų gera.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau turėti savo studiją ir kurti muziką.

Jonas Pulkauskas

Muzikos mokytojas Jonas Pulkauskas Arino ežere, Molėtų rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

427
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Marius Jovaiša: man lūžio taškas buvo fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ išleidimas 2008 metais. Leidinio sėkmė įkvėpė visai naujiems projektams, veiklai ir didelėms gyvenimo permainoms.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Marius Jovaiša: šiandien mane labiausiai jaudina, kad gražūs lietuvių darbai ir pasiekimai išjudintų kritinę masę žmonių, kad plistų nuomonė, jog Lietuva yra auganti, sparčiai besivystanti šalis, kurioje gera kurti ir gyventi, kad jaunimas nesiveržtų išvažiuoti, o tie, kurie kažkada išvažiavo – norėtų sugrįžti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Marius Jovaiša: linkiu žiūrėti į ateitį ir kurti bei vesti Lietuvą pirmyn. Tuo pačiu norėčiau palinkėti gerai pažinoti mūsų istoriją, puoselėti savitą kultūrą ir unikalų identitetą, kalbą bei papročius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Marius Jovaiša: mokytoju.

Marius Jovaiša

Fotografas, keliautojas, dokumentinių filmų autorius ir albumo „Neregėta Lietuva“ autorius Marius Jovaiša su žmona Brigita ir vaikais Marija Izabele, Sofija Ona, Vincentu ir Antanu savo namuose Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

429
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tikiu, kad kiekvienam iš mūsų gyvenime yra svarbu turėti autoritetą. Nesvarbu, ar tai populiarus dainininkas, pasaulinė žvaigždė, politikas, sportininkas ar sėkmingas verslininkas. Kiekvienas savo autoritetą renkasi skirtingai, tačiau bet kokiu atveju autoritetas mums padeda tikėti savimi, iš jo galime pasisemti patirties ir stiprybės siekiant savo tikslų.
Man nuo pat vaikystės labai svarbi buvo mano senelė. Tai mano autoritetas ir pavyzdys stiprios, išmintingos asmenybės. Ji nebuvo žymi, neturėjo kažkokių ypatingų pasiekimų, nebuvo verslininkė, bet ji visada tiksliai žinojo, ko nori ir kuria kryptimi eiti. Senelė buvo mano pagrindinė atrama sudėtingais ir sunkiais momentais. Tai žmogus, į kurį lygiuojuosi, be galo gerbiu bei vertinu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Pagal išsilavinimą esu finansininkė, todėl natūralu, kad ypač domiuosi dažnai vykstančiais mokesčių sistemos pokyčiais, svarstau, kada gi nusistovės ir atsiras stabilumas. Kitais žodžiais tariant, kada įstatymuose bei valstybės valdyme bus padarytas balansas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Man labai patinka Oskaro Šindlerio žodžiai: „Tėvas man sakydavo, jog gyvenime reikia turėti tris patikimus žmones – gerą daktarą, atlaidų kunigą ir sumanų buhalterį. Pirmaisiais dviem taip niekada ir nepasinaudojau.“
Geras finansų valdymas yra verslo sėkmės esmė, o buhalteris yra vienas svarbiausių žmonių bendrovėje. Tad ateities kartoms linkiu visada turėti gerą buhalterį šalia savęs.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mokyklos metais svajojau studijuoti biochemiją, tačiau pritrūko trupučio sėkmės arba 0,01 balo iki priėmimo. Domiuosi vyno kultūra, esu baigusi vieną Someljė studijų etapą. Ir viena iš tolimesnių mano svajonių yra turėti savo vynuogyną bei namelį nuostabiajame Prancūzijos Provanso krašte.

Integre | Žana Kel

Buhalterinės apskaitos įmonės UAB „Integre“ direktorė Žana Kel su kolegėmis (iš kairės į dešinę): Vaida Jociūte ir Gintare Bacevičiene, įmonės biure Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

431
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Žana Kel: nemanau, kad gyvenime būna vienas lemtingas įvykis. Yra tam tikri atsitiktinumai, kurie nukreipia tave vis kita kryptimi ir tik žiūrėdamas atgal gali bandyti sudėlioti prasmių žemėlapį. Pastebėjau, kad kas kelis metus perkuriu save iš naujo, ar kalbėtume profesine, ar filosofine prasme. Dažnai tokiems pokyčiams įkvepia kelionės. Na, bet paskutinis rimtas įvykis, be abejonės, buvo dukros gimimas, kuris visai neplanuotai ir nejučia mane atvedė į visą mamystės projektą ir į teatrą vaikams.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žana Kel: paskutiniais metais itin aktyviai domėjausi lietuviško vaikų auklėjimo raida, motinystės kismu ir visa tai nuvedė į gilesnes socialines visuomenės bei žmogaus psichologijos analizes. Kaip istorinis fonas paveikė mūsų identitetą, kokie reikšminiai įvykiai šiandien formuoja vaikų teisių sampratą Lietuvoje? Ir ne tik teisinėje bazėje, bet ir šeimose, kiemo smėlio dėžėse. Todėl man patinka stebėti kasdienius šalies įvykius ir mintyse dėlioti juos į ilgalaikį visuomenės raidos modelį. Kiek laiko užtrunka, kol tam tikra nauja socialinė tiesa įsigali praktikoje?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žana Kel: linkiu kuo daugiau keliauti. Kelionės suteikia atvirumą ir lengvumą gyventi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Žana Kel: vandenynų tyrinėtoja. Tai kurioziška svajonė, nes visai nedraugauju su vandeniu. Bet plaukti laivu į neištirtą horizontą man atrodo nuostabus nuotykis.

Aušra Paukštytė

Nuotraukų ir istorijų knygos „Mamystė“ autorė, vaikų teatro „Pradžia“ įkūrėja Aušra Paukštytė savo teatre Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

433
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pažintis su Jonu Trinkūnu. Išgirdau jį dainuojant su Veronika Povilioniene liaudies dainas. Nuo tada mano kelią lydi tūkstantmetės lietuviškos giesmės, kupinos protėvių išminties. Per jas atradau dvasinį ryšį su baltų dievais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad Lietuva klestėtų per amžius pasaulio tautų bendrijoje, o protėvių aukurų šviesa nušviestų ir laimintų mūsų kelią, kad Gabija sujungtų mus, išsklidusius po pasaulį, ir telktų kūrybai – darnios šeimos ir visuomenės gėrio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Testiprina jus Perkūnas, telabina Žemyna, telaimina ir globoja jus geroji Laima!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau pakeliauti laiku: patirti, kaip gyveno žmonės prieš keletą amžių ar seniau ir pažvelgti bent per šimtą metų į ateitį.

Inija Trinkūnienė

Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ krivė, apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė Inija Trinkūnienė Rasos šventės metu Verkių regioniniame parke Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

435
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visų pirma tėvų ir senelių, kurie mane mylėjo, turėjimas. Mokytojai, kurie buvo ne šiaip sau mokytojai, o asmenybės. Taip pat krikštatėvis, auklė iš Brazilijos, mano vyras, vaikai. Tačiau kalbant chronologiškai ir profesiškai, posūkis į psichologiją įvyko išsiskyrus mano tėvams. Tėvų skyrybos mane labai sukrėtė. Supratau, jog nebūsiu šiaip mokslininkė. Noriu, o gal net ir privalau, nerti į realių žmonių vidinį pasaulį. Tuo tarpu, mano tokį ilgalaikį domėjimąsi pačia psichologija išlaikė pankiškos srities – fenomenologijos – atradimas. Niekad nepatiko eksperimentavimas su žmonėmis. Manipuliavimas jais. Norėjau gelmės. Žmogaus sąmonės patyrimo, o ne jo elgesio tyrinėjimo. Žmogaus, kaip holistinės būtybės, supratimo. Ir štai, subyrėjus Sovietų sąjungai, suradau panašiai besijautusius kitus psichologus. Galiausiai sukūriau ir savo bendraminčių ratą – Fenomenologinių tyrimų institutą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žmogiškumas. Gebėjimas išgirsti vienas kitą. Kalbėjimasis. Gebėjimas sustoti. Ieškoti ir atrasti save. Horizontalių santykių kūrimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikėjimą savo šaknimis. Tikėjimą vienas kito geranoriškumu. Tikėjimą, kad laimė ir džiaugsmas dažnai slypi mažuose dalykuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunkiai įsivaizduoju. Manau, nors kartais ir dūsauju, bet iš esmės esu tuo, ten ir su tais, kuo, kur ir su kuo ir noriu būt.

Agnė Matulaitė

Psichologė-psichoterapeutė dr. Agnė Matulaitė savo namuose T.Vrublevskio gatvėje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

437
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lijana Ivanickienė: viskas pasisuko taip, kaip yra dabar, tik mano anytos dėka, kuri pasiligojusi paprašė manęs ir savo sūnaus Andriaus jai padėti, o vėliau visiškai perleido mažytį šeimos verslą į mūsų rankas. Tai nebuvo lengvas sprendimas mūsų šeimai, nes man reikėjo paaukoti sėkmingai besiklostančią savo karjerą. Tada aš netikėjau, jog ši veikla mane pakerės, sužavės ir taip įtrauks, jog niekada nenorėsiu viso to paleisti. Dabar žinau ir tikiu, jog ši graži šeimos tradicija turi išlikti. Su didžiausiu malonumu išauginusi ir išpuoselėjusi šią gražią lino mezgimo tradiciją, ją su džiaugsmu perleisiu savo vaikams.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lijana Ivanickienė: labiausiai jaudina emigracija ir jaunų žmonių noras dirbti svetur. Sutinku, jog Lietuvoje dirbti sunku, nes mažos algos ir dideli mokesčiai, trūksta lengvatų pradedantiems savo nuosavą verslą, bet tai, ką turiu dabar ir tai, ką jaučiu – atperka viską. Todėl norėtųsi padrąsinti visus nebijoti sunkumų, nusiteikti įveikti visas kliūtis ir dirbti savo naudai, Lietuvos naudai savo gimtinėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lijana Ivanickienė: norėčiau visiems garsiai pasakyti, jog kad ir kaip sunku būtų, kad ir kaip viliotų svajonių šalys, niekada niekur kitur nebūsite laimingesni nei šalia savo artimųjų ir savo šeimos. Juk stiprūs ir laimingi esame tik būdami kartu. Juk svarbiausia yra šeima. Branginkime, ką turime čia. Visko, ko trokštate, galite gauti ir čia, tik pabandykite bei nepasiduokite ir tikrai pavyks. Tikėkite savimi!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Lijana Ivanickienė: gal pasakysiu kiek nekukliai, bet gyvenu svajonių pasaulyje, nedrįsčiau norėti daugiau, nes turiu viską, ko troškau. Turiu mylimą vyrą, nuostabius tris vaikus, turiu keturis svajonių šunis, turiu baltą kaip sniegas katiną, turiu mamą, turiu mylimą darbą ir šiltus namus. Kiekvienam kuo nuoširdžiausiai linkiu turėti tą patį ir niekada nereiks svajoti apie nieką kitą.

Lino manija | Lijana Ivanickienė | Andrius Ivanickas

Mažosios bendrijos „Lino manija“, gaminančios gaminius iš lino, savininkai Lijana ir Andrius Ivanickai su vaikais Ąžuolu, Andrium ir Lėja savo namų kieme Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

439
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vieno lūžio taško įvardinti neįmanoma. Manau, kad vis dar kuriu savo istoriją ir diena, kai atrasiu save ar priežastį, kodėl aš esu šioje žemėje, dar ateis. Tarpinių lūžių, aišku, buvo. Mano mama, paskatinusi mane judėti meno keliu dar vaikystėje. Mano pirmoji dramos teatro mokytoja, pavadinusi mane ypatingu. Tačiau didžiausias asmeninis augimas ir pokytis gyvenime prasidėjo sutikus artimą sielą Milaną Jašinskytę. Ir kaip žmogus, ir kaip draugė bei partnerė ji padėjo man pradėti kelionę į save. O atrandant naujas savo ribas, augi visose srityse.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane kartais liūdina vyraujantis žmonių cinizmas ir atmestinas požiūris į tai, kas daro įtaką aplinkai. Stebiu, kaip demokratija, dėl kurios kovojo tėvai ir seneliai, suvokiama tik internetinėje erdvėje, o ten žmogiškajame pasaulyje pritrūksta inciatyvos ir drąsos kurti visapusiškai gražų rytojų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Didžiausias mūsų šalies turtas yra žmonės, tad nenuvertinkite jų, branginkite ir leiskite jiems būti laimingiems.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Veikla, kuri sukuria išliekamą vertę, kuri įkvepia ir kuri leidžia žmonėms nuoširdžiai gyventi laimingiems.

Mindaugas Rainys

Režisierius ir televizijos laidų vedėjas Mindaugas Rainys Pirklių klubo terasoje Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

441
Saulius Pilinkus | Saulius Paukštys

Kultūros veikėjai bei visuomenininkai Saulius Pilinkus ir fotomenininkas Saulius Paukštys prie jų iniciatyva pastatyto paminklo muzikantui Frank Zappa’i K.Kalinausko gatvėje Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

442
Algirdas Neiberka | Tomas Kairys

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka (kairėje) ir parolimpinių žaidynių dalyvis, penkiakovininkas Tomas Kairys Paežerių dvare, Vikaviškio rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

443
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pirmą kartą pamatęs piratinį Robin Williams pasirodymo Metropolitan Operos rūmuose vaizdo įrašą supratau, kad užsidirbti nors litą darydamas tai, ką daro jis, yra mano svajonė. Ilgai ta svajonė „buteliavosi“, tačiau vieną dieną iššovė ir dabar esu laimingas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man labiausiai rūpi, kad žmonės rastų laiko pasijuokti. Žinau, kad tai klišė, bet penkis metus vesdamas laidą apie sveikatą įsitikinau, kad juokas iš tiesų gali būti vaistas nuo visų ligų ir daugelio problemų sprendimo būdas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų karta bus prisiminta dėl išpaišytų antakių ir krūvos asmenukių, todėl vertinama galės būti visaip. Manau, kad mūsų užduotis yra padaryti, kad ateities kartos mus prisimintų kaip žmones, kurie vis dar mokėjo šypsotis savo kaimynams.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vienintelis dalykas, kurį šiuo metu noriu keisti savo gyvenime, tai tapti geresniu tame, ką šiuo metu darau. O jeigu vieną dieną nebegalėsiu daryti to, ką darau, būsiu šiltas ir inteligentiškas benamis. Tokių, pastebėjau, šiuo metu kaip tik trūksta.

Justinas Jankevičius

Humoristas, televizijos laidų ir renginių vedėjas Justinas Jankevičius Gedimino pilies bokšte Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

445
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis gyvenimo posūkis įvyko prieš dvidešimt septynerius metus – sąmoningai apsisprendžiau gyventi su Viešpačiu ir laikytis jo instrukcijų. Tai iš esmės pakeitė asmeninį gyvenimą ir sudėliojo prioritetus, nors tai nebuvo ir nėra lengva iki šiolei.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tas žmonių blaškymasis nesuprantant esmės. Juk tik tiesa padarys mus laisvus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Apie rytdieną Mokytojo žodžiais: „Kartos ateina, kartos praeina – o Žemė pasilieka amžina.“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tai, kuo esu, ten, kur esu, tame, kame esu, su tuo, su kuo esu – esu laiminga!

Zita Inčirauskienė

Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorė, dailininkė Zita Inčirauskienė galerijoje prie savo kūrinio Telšiuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

447
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Krikščioniškos gyvensenos pasirinkimas lėmė esminius gyvenimo ir kūrybos pokyčius bei tapo mano gyvenimo ir kūrybos stuburu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Didžiuojuosi ir vertinu galimybę gyventi laisvoje nepriklausomoje Valstybėje. Tai man didžiausia nūdienos vertybė.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau branginti bendrąsias dvasines vertybes ir nepasiklysti smulkmenose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kaip nebūtų keista, nors 40 metų užsiimu kūryba, tebesvajoju būti dailininku.

Romualdas Inčirauskas

Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, medalininkas, skulptorius, tapytojas Romualdas Inčirauskas Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos parodoje prie savo kūrinio (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

449
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime nebuvo vieno lūžio ar revoliucijos, bet buvo daug vingių ir posūkių. Ačiū žmonėms, kurie man rodė pavyzdį, žmonėms, kurie buvo Dievo atvaizdu. Pirmiausia, tai tėvas ir jo žmoniškumas bei mama savo konkretumu ir moteriškumu. Vėliau Antanas Smalstys, Kurt'as Hock'as, Mark'as Burno, mano mokytojai, pacientai. Turėjo reikšmę dar ir tai, kad gyvenau Lietuvoje, bendravau su lietuviais, baltarusiais, rusais, lenkais, ukrainiečiais – juk tai Vilniaus kraštas. Turėjo reikšmę, kad gyvenau vokiškoje Lietuvoje, tarybinėje Lietuvoje ir ačiū Dievui, savistovioje Lietuvoje, todėl galėjau būti įvairus. Gal neblogai, kad vedžiau lietuvę ir vaikai pakankamai lietuviški.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien mane jaudina tai, kad Lietuva praranda save. Mes tapome europiečiais, o turėtume būti lietuviais – Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės gyventojais su savo bendra Lietuvos ir Europos istorija, savo šeimos ir giminės istorija. Kaip psichiatras – psichoterapeutas pasakyčiau: „Aš sergu tada, kai nesijaučiu ir nebūnu savimi.“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinutė ateities kartoms: „Vaikai, gelbėkitės, o anūkai – gelbėkite mus! Žmonės, pirmiausia būkite žmonės, būkite šeimyniški, būkite profesionalai ir savo likimo šeimininkai.“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau būti tuo, kuo esu. Gal tik norėčiau būti labiau panašus į savo tėvą chirurgą. Dar norėčiau turėti ne du, o tris vaikus, ne du anūkus, o devynis. Norėčiau būti daugiau rusišku lietuviu ir baltarusišku lenku.

Aleksandras Alekseičikas Kirinovas

Psichiatras ir psichoterapeutas Aleksandras Alekseičikas Kirinovas Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

451
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, būtų neteisinga įvardinti vieną lūžio tašką. Kuo ilgiau gyveni, tuo aiškiau imi matyti visą grandinę susitikimų, išsiskyrimų, pasirinkimų, poelgių, žmonių, kurie vienaip ar kitaip keitė ir formavo tavo gyvenimą. Tuomet, kai tai vyko, tai atrodė lūžio taškas, bet laiko perspektyvoje taškai susijungė į vektorius, vedančius kažkur tolyn...
Nieko nėra atsitiktinio ir nieko nėra nereikšmingo. Tikiu, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas yra esminis formuojant mūsų ateitį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane džiugina, kad košmariškas sapnas, vadinamas Sovietų sąjunga, baigėsi. Praėjo vos ne trisdešimt metų, o aš vis dar negaliu atsidžiaugti. Kas benutiktų dabartinėje Lietuvoje, niekada nejausiu jokio ilgesio tai vergovinei sistemai. Man be galo patinka būti pasaulio dalimi. Ne politinės sistemos ar santvarkos daro žmogų laisvu, tad norėtųsi, kad Lietuvos piliečiai suvoktų laisvės vertę, ją brangintų ir ja dalintųsi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Labai norėčiau, kad Lietuva pagaliau atsikratytų netolerancijos, rasizmo, ksenofobijos, homofobijos bei agresijos užkrato. Norėčiau, kad pagaliau taptume laisva, tolerantiška, atvira valstybe, apie kokią svajojome prie Nepriklausomybės laužų – kalbančia lietuviškai, bet su džiaugsmu priimančia kitaip kalbančius, kitaip atrodančius, kitaip gyvenančius žmones.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mane visada žavėjo dvi profesijos, o tiksliau pašaukimai. Gydytojo ir kunigo. Vienas gelbėja žmogaus kūną, kitas sielą. Abu gyvybiškai svarbūs. Menas taip pat prisideda prie sielos gyvenimo, bet eina link jos aplinkkeliais.

Audrius Stonys

Kino režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Stonys prie Vilnelės upės Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

453
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko 1980 metais, kai susitikome su muzikologu Liudu Šalteniu. Jo postūmis pradėti rengti džiazo festivalius Birštone buvo lemtingas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Švietimas. Mokyklose kalti inkilėlių nebereikia. Reikia, kad vaikai domėtųsi loginiais sprendimais ir robotika.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žmonės gyvenime viską pasiekia tik per darbą, o ne per poilsį. Nebūkime antri, kai galime būti pirmi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gydytoju.

Zigmas Vileikis

Tarptautinio džiazo muzikos festivalio „Birštonas Jazz“ organizatorius Zigmas Vileikis prie mineralinio vandens garinimo bokšto „Druskupis“ Birštone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

455
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu iš tų žmonių, kuriems kiekviena diena yra pamoka ir iš jos semiuosi patirties, todėl lūžio taškų mano gyvenime buvo be galo daug.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man svarbiausia mano artimieji, Tėvynė ir saviraiška.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuva prasideda tavo namuose ir baigiasi istorine atmintimi. Viskas yra svarbu. Neabejoju Lietuvos ateitimi, linkiu jai saugoti stiprių žmonių tradicijas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Didžiąją savo gyvenimo dalį aš pats rinkausi, kuriuo keliu eiti ir kokius sprendimus priimti, todėl manau, kad kito varianto nei būti tuo, kuo esu šiandien, nėra.

Gabrielius Liaudanskas

Lietuvos kariuomenės ambasadorius, Lietuvos šaulių sąjungos narys, grupės „G&G Sindikatas“ įkūrėjas ir lyderis, vokalistas, dainų tekstų bei muzikos kūrėjas, hiphopo pradininkas Lietuvoje Gabrielius Liaudanskas-Svaras buvusios Pučkorių patrankų liejyklos teritorijoje Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

457
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1985 metais su Giedriumi Litvinu ir Kęstučiu Lušu įkurta pirma profesionali garso įrašų studija. Tai rezultatas begalinio noro kurti muziką, naudojant šiuolaikines technologijas, tokias kaip elektronika ar sintezatorius. Žinojau, kad tokie dalykai nemažai kainuoja, bet kad ta technika taip greitai pradės keistis ir ką tik brangiai nupirkti dalykai po pusmečio taps pasenę – nenutuokiau. Kad išsilaikyčiau, turėjau kurti kitiems, daugiausia pop muzikos atlikėjams, o tai atitolino mane nuo akademinės muzikos, nuo savo kūrybos. Tačiau suartino su džiazu ir įnešė nemažai korekcijų mano muzikiniame kūrybiniame kelyje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi talentingų ir kūrybingų žmonių išvažiavimas iš Lietuvos, apskritai Lietuvos kultūros politika, na ir politika ne tik kultūros srityje, kuri kartais atrodo tikslingai stumia jaunus žmones gyventi svetur. Mano manymu, kai kurios Nacionalinio transliuotojo laidos netgi tiesiogiai skatino emigraciją. Pavojingai ilgą laiką vyravo arba nesuvokimas, kur link einame, arba labai elementariai – suinteresuotų grupelių tenkinimasis tądienių projektų finansavimu ar/ir ambicijomis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms linkiu negyventi praeitimi, per daug neplanuoti ateities, gyventi dabar ir čia, o stiprybės semtis savo šaknyse – istorijoje, kultūroje ir protėviuose. Juk nėra tvirto medžio be šaknų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau pabūti pandos ar koalos kailyje.

Gediminas Zujus

Kompozitorius ir prodiuseris Gediminas Zujus savo namuose Kaune. (A. Repšio nuotrauka)

459
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Būdamas 10 metų pirmą kartą pamačiau saksofoną. Štai ir viskas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daugiau pasitikėjimo ir žmogiškos šilumos vienas kitam.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau išvysti švarų, šiukšlėmis neužterštą pasaulį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kadangi groju nuo 3 metukų, man niekada nereikėjo galvoti, ką gyvenime rinktis.

Petras Vyšniauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų katedros profesorius saksofonininkas Petras Vyšniauskas Pūčkorių atodangos apžvalgos aikštelėje Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

461
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimui būdingi įvairūs lūželiai, o kai kada ir tikri lūžiai. Kas vienu metu atrodo stiprus pokytis, po kurio laiko gali pasirodyti kaip nublankęs įvykis, pamažu išnykstantis prisiminimų tėkmėje. Ir atvirkščiai – kai kurie dalykai vis aiškiau iškyla atmintyje, ir supranti kažko labai svarbaus netekęs, ir ta netektis net tau nejaučiant pakeitė tavo gyvenimą – savivoką ir saviteiką, o sykiu ir kūrybos pobūdį. Gyvenimą ryškiai pakeitė mano gimę vaikai – jie mane pavertė tėvu. Vis kitoks jautiesi įsibėgėjant rašytojinei veiklai. Prisimindamas suvoki, kaip tave keitė bendravimas su kai kuriais artimais bičiuliais, perskaitytos knygos, eilėraščiai. Dėkoju Dievui už draugystę su a.a. rašytoja Vidmante Jasukaityte, visada pasiruošusia ir padėti, ir paguosti. Vis labiau suvokiu, kiek daug man davė bičiulystė su orientalistu, plačios erudicijos civilizacijų tyrėju Antanu Andrijausku, kuris vienu metu paakino prisijungti prie jo mažo tyrėjų būrelio, o jau vėliau primygo užbaigti ir apsiginti daktaro laipsnį. Svarbus buvo ir bendravimas su bičiuliu a.a. Pauliumi Normantu. Gyvenimo kelyje man visada svarbios buvo knygos – gerai pamenu, kiek ilgai vaikščiojau apkvaitęs nuo atsivėrusio prozinio pasakojimo grožio, kai mokykloje perskaičiau seną pilną rusišką „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų leidimą, kuriame, kaip jau vėliau ėmė aiškėti, išplėtoti visi galimi pasakojimų būdai. Panašiai kaip Jameso Joyse`o Ulise. Gyvenu vis atsigrįždamas į Konstantino Kavafio eilėraštį „Termopilai“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina, kad Lietuva vis labiau praranda nacionalinės valstybės galias, o viešojoje erdvėje įsitvirtina požiūris, kad nei tautiškumas, nei valstybingumas mums jau nebereikalingi, nes turime kuo greičiau tapti grynakraujais europiečiais. Tad nebereikalinga mums ir nacionalinė kultūra bei gimtoji kalba, nes daug daugiau pasaulio atvers bendravimas angliškai. Mūsų politinis ir kultūrinis elitas iki šiol taip ir neįsisąmonino pamatinio valstybės tikslo – visiems laikams laiduoti laisvą lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės egzistavimą, teikiant galimybę lietuvių tautai būti istorijos subjektu, istorijos veikėja. Pavydu žvelgiant į estų pusę – jie tą dalyką kuo puikiausiai suvokia, tad šį tikslą įrašo pirmu numeriu visose savo strategijose.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinutė labai paprasta, bet labai jau „nemadinga“. Lietuvos žmonėms linkiu suvokti, kad valstybingumas yra didelė Dievo dovana, su kuria reikia atsakingai ir kūrybingai elgtis. Valstybė kuriama tik gimtąja kalba veikiančios kultūros pagrindu. O jau kaip konkrečiai – priklauso nuo visuomenės ir jos politinio elito savimonės. Juk kultūros „priemones“ galima pasitelkti ir valstybingumo jausenai menkinti. Tad būtina puoselėti valstybingumo jauseną visomis kultūros ir švietimo lytimis, stiprinti tautos ir visuomenės kultūrinės kūrybos galias. Išlaikyti tvirtą įsitikinimą, kad „lietuviais norime ir būti“. Kaip kad lenkai – lenkais, o estai – estais. Puoselėkime didžiųjų savo tautos vyrų ir valstybės kūrėjų – Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Jono Baanavičiaus ir ypač Antano Smetonos – palikimą bei atminimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausiai klajūnu, bandančiu įsiklausyti į įvairiausių žemės lopinėlių šneką, gyvenimo būdus, kad visu savo kūnu pajusčiau tą žinią, kurią mums siunčia gyvoji, sąmoningoji Žemė. Jei pakiltume dar aukščiau, tai norėčiau išskleisti albatroso sparnus. O jei jau kas suteiktų galimybę rinktis – tai geru tėvu.

Vytautas Rubavičius

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas ir kultūrologas daktaras Vytautas Rubavičius Rotušės aikštėje Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

463
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu chorvedys, baigęs klasikinius mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Muzikos akademijoje. Ir nors namuose skambėjo daug džiazo bei tuometinės lengvosios muzikos, už didyjį lūžį esu dėkingas ilgamečiam Kauno Rotušės ceremonmeisteriui Kęstučiui Ignatavičiui, kuris 1986 metais man davė paklausyti JAV grupės „Singer Unlimited“ įrašų. Klausiau jų be sustojimo visa naktį – tai man atvėrė akis, daugiabalsę chorinę muziką pamačiau naujai. Nuo to laiko pats aranžuoju vadovaudamasis atrastais principais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina nuoseklumo trūkumas valstybės kultūros politikoje, paviršutiniškumas bei stabilumo stoka.
Teko padirbėti su mergaičių choru Taline. Estai seniausiai suprato, kad tauta stipri tiek, kiek ji yra kultūringa. Chorų Estijoje dešimtimis kartų daugiau nei Lietuvoje, bet visi jie randa savo vietą. Dirba, auga, tobulėja, konkuruoja – valstybės bei įvairių fondų dėka kiekvienas leidžia sau važiuoti į konkursus ir garsinti savo šalį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Šaliai be abejonės noriu palinkėti taikos, o kiekvienam – dirbkime kiekvienas tai, kas širdžiai miela, ką išmanome geriausiai, taikiai, ramiai ir oriai gyvenkime.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kokioje penktoje klasėje svajojau mesti muziką ir būti kalnų slidininku, M. K. Čiurlionio menų mokykloje rinkausi tarp muzikos ir dailės. Gal visai norėčiau ir vėl kada patapyti, bet labiau už viską ir toliau noriu dirbti su jaunimu, kurti jiems, mokyti juos, daug koncertuoti, keliauti, kad kuo daugiau žmonių išgirstų ir suprastų, kad gražu ir gerai ne visada yra lengva, bet už tai yra labai gražu ir labai gerai.

Artūras Novikas

Džiazo muzikos mokytojas, dainininkas, kompozitorius, choro dirigentas bei vokalinių ansamblių ir chorų aranžuočių autorius Artūras Novikas savo džiazo mokykloje „Jazz Island“ Vilniuje (R. Adžgausko nuotrauka)

465
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nelengva išskirti vieną įvykį ar asmenį, kurie pakreipė mano gyvenimo kelią. Manau, kad visi susitikimai ir įvykiai, o ypač nemalonūs ir skausmingi, vertė ieškoti atsakymų, padėjo susivokti, kad ne ta kryptimi atkakliai einu. Šiandien džiaugiuosi visais tais įvykiais, kurie laisvino iš visažinybės ir visagalybės iliuzijų. Šiandien dėkoju visiems tiems žmonėms, su kuriais gyvenime teko susitikti – visi jie kaip bitutės į korį nešė ir neša nektarą į mano dienas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šalia daugybės džiuginančių dalykų, žinoma, kad yra kas jaudina, neramina ar net šiek tiek gąsdina. Man neramu, kad labai apvytę žmonių tarpasmeniniai santykiai – vyrauja paviršutiniškumas, kai tuo tarpu visi ilgimės gelmės. Man neramu, kad valstybės valdyme einame kontrolės, draudimų ir kažkokio liguisto nepasitikėjimo vieni kitais keliu – daug imitacijos, nors ilgimės ir siekiame tikrumo; daug greitų rezultatų, nors norim stabilumo, tvarumo. Dar neramina augantys emigracijos mastai – kalbu ne vien apie geografinę emigraciją – ji turi ir pliusų, labiau neramina vidinė emigracija, kai mes iš netobulos realybės emigruojam į televizorius, virtualybes, svaigalų sukurtas iliuzijas ar panašiai. Tik išlikdami realybėje galime iš tikrųjų keistis ir keisti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Į rytojų žvelgiu smalsiai ir su pasitikėjimu. Tikiu, kad viskas mus mylinčio Dievo rankose ir jeigu tik Jam leisim, Jis mūsų gyvenimuose jau šiandien augins šviesią ateitį. Kalbėti į ateitį nesinori, nesinori jos prognozuoti – norisi likti šiandien, daryti, mylėti, atsiprašyti, prašyti, eiti šiandien. Tuomet ateitis neišvengiamai nustebins pranokdama mūsų lūkesčius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kuo toliau, tuo labiau matau save daugelyje pozicijų ir tarnysčių, o visoms joms bendras bruožas – santykiai su žmonėmis. Galėčiau prekiauti saldumynais, nes juos mėgstu, gaminti kavą, būti gidu.

Kęstutis Dvareckas

Kunigas Kęstutis Dvareckas Pavilnių regioniniame parke Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

467
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko penktoje klasėje pilnai atradus krepšinį. Meilę sportui ir pagarbą kūnų kultūrai išugdė garsi krepšinio trenerių šeimos atstovė Ona Butautienė ir kūno kultūros mokytojas Vytautas Špucis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labiausiai rūpi žmonių pasyvus fizinis aktyvumas bei drastiškas Lietuvos tuštėjimas ir senėjimas. IT sistemos suteikė žmonėms daugybę galimybių, bet atitolino nuo gamtos, fizinio aktyvumo, realaus bendravimo. Tikiuosi, kad vis daugiau pažinsime judesio laimę ir gyvenimo pilnatvę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų šaliai linkėčiau labiau tikėti savimi, džiaugtis savo pasiekimais ir gamta. O kiekvienam Lietuvos piliečiui mažais darbais prisidėti prie šalies gerovės ir taip kurti klestintį kraštą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Džiaugiuosi ugdydamas jaunąją kartą ir tikiu, kad tai mano pašaukimas.

Dainius Čiuprinskas

Krepšinio treneris Dainius Čiuprinskas savo paties vadovaujamoje krepšinio mokykloje "Tornado" Kaune (R. Adžgausko nuotrauka)

469
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimo lūžio tašku laikau 1989 metus, kada buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Pradėjęs jame dirbti supratau, kad atsivėrė visos galimybės asmeniškai man ir greta esantiems tobulėti, save realizuoti, būti naudingiems kitiems. Šis universitetas atitiko ir atitinka mano prigimtį – būti laisvu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tikiuosi, kad užaugusi nepriklausomos Lietuvos jaunoji karta taps pilietiška, supras savo pareigą prisiimti atsakomybę už tai, kad ateities kūrėjais būtent jie ir yra. Mes turime patikėti ir suprasti, kad jaunų žmonių ambicijos bei kompetencijos yra patikima garantija šalies proveržiui. Jaudina tai, kad dabartinė valdžia vis dar nesupranta, kad ji valdytų geriau, jei valdytų mažiau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėtųsi, kad visi gyvenime atrastume daugiau džiaugsmingų akimirkų, būtume optimistais ir neapkartintume savo pasiekimų kasdienybės rutina, trumpalaikėmis nesėkmėmis ar intrigomis. Juk gyvenimui prasmę suteikiame patys, tad suteikime jai tvirtus vertybinius pagrindus, nes nepamatuoti norai ir iškreiptos iliuzijos yra nevertos dėmesio.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gyvenimą pakartočiau be tų klaidų ar paklydimų, kurie įvyko dėl įvairiausių aplinkybių. Aš esu mokytojas, universiteto dėstytojas, tai vienintelė mano kada nors turėta profesija. Šia prasme esu laimingiausias iš visų dirbančių žmonių ir už tai esu dėkingas likimui. Šią akimirką nenorėčiau būti niekur kitur pasaulyje.

Zigmas Lydeka

Ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius ir Senato pirmininkas Zigmas Lydeka Vytauto Didžiojo universitete Kaune (R. Adžgausko nuotrauka)

471
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Reikšmingiausią įtaką mano gyvenimui turėjo darbas Masačusetso technologijos institute, Kembridže, JAV. Ten galutinai subrendau kaip matematikas ir žmogus su savo pasaulėžiūra bei įpročiais. Nuo tada pradėjau jausti didesnį poreikį duoti, nei imti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste man labiausiai rūpi mūsų švietimo sistemos bėdos. Esu įsitikinęs, kad žinau jos silpniausią vietą – ugdymo pagrindus. Aplinkybės susiklostė taip, kad edukologijoje dominuoja vienpusis ir klaidingas požiūris į ugdymo metodus. Šis požiūris neturi sau adekvačios atsvaros nei akademinėje bendruomenėje, nei visuomenėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų visuomenė yra susiskaldžiusi. Tarpusavyje bendrauja tik panašių pažiūrų ar interesų žmonės. Neretai skirtingos grupės kovoja viena prieš kitą. Tai yra rimčiausia problema, dėl kurios turėtume rūpintis dabar ir ateityje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūčiau tuo, kuo esu šiandien, tai norėčiau juo tapti, tik geriau išmanančiu kitas sritis.

Rimas Norvaiša

Vilniaus universiteto matematikos profesorius Rimas Norvaiša Subačiaus apžvalgos aikštelėje Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

473
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Didžiausias gyvenimo lūžis – tai 1990 metais kovo 11 dieną atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tik tada buvo galima įgyvendinti savo idėjas. 1993 metais įkūriau savo pirmą meno galeriją „Lietuvos aidas“, o 2002 metais galeriją „Meno niša“. Esminis lūžis buvo ir 2009 metais, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine, tuomet atsirado galimybė įkurti meno mugę „ArtVilnius“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien labiausiai rūpi tiek globalios problemos, kaip klimato atšilimas, ekologija, tiek lokalios Lietuvos problemos, kaip emigracija ar kultūros situacija šalyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tėvynė yra tik viena – Lietuva! Galime čia sukurti gerą gyvenimą sau ir ateities kartoms, o tai priklauso nuo kiekvieno mūsų ir niekas už mus to nepadarys.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau architekte arba menininke. Dar šalia galerijos visados svajojau turėti ypatingą kavinę – klubą su jaukia aplinka, kur galėčiau kurti skanius patiekalus ir burti bendraminčių ratą.

Diana Stomienė

Šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ vadovė Diana Stomienė savo galerijoje „Meno niša“ Vilniuje (R. Adžgausko nuotrauka)

475
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visada žinojau, jog būsiu muzikantas. Geriausiai pasaulį suvokiu ir jaučiu muzikos pagalba. Be jos tikrai negalėčiau gyventi. Muzika – mano pašaukimas ir esminė būties dalis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien labiausiai jaudina giliosios kultūros praradimai. Kartais atrodo, jog mažai lieka tos tikrosios kūrybinės gelmės, idėjos. Jaudina žmogaus būties trapumas, gyvenimo ašies posūkiai ir viražai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkite Lietuvą – tai juk tokia nuostabi šalis! Norėčiau palinkėti vertinti ir puoselėti mūsų laisvę, nes tik laisvi žmonės gali kurti, oriai gyventi ir gerbti kitus. Na ir, aišku, linkiu sugebėti visada būti čia ir dabar.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikrai esu tuo, kuo visada norėjau būti. Aš – muzikantas. Kuriu ir groju savo muziką, o tai ir yra mano svajonės išsipildymas. Negalėčiau ir nenorėčiau būti niekuo kitu.

Dainius Pulauskas

Džiazo muzikos kompozitorius ir atlikėjas Dainius Pulauskas prie buvusių Profsąjungų rūmų Vilniuje (A. Repšio nuotrauka)

477
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Profesinėje plotmėje lūžio tašku galėčiau vadinti posūkį nuo prancūzų kalbos mokytojos, dėstytojos ir vertėjos darbo link radijo bei televizijos laidų vedėjos ir kūrėjos. A.a. Kęstutis Sakalauskas, radijo stoties „Radiofonas Vilniaus Varpas“ savininkas, išgirdęs mano balso tembrą, kėlusį paauglystės metais man nemažai „konfūzo“, pakvietė dirbti laidos vedėja. Ir tai buvo posūkis, nuvedęs į visiškai kitokią, įdomią bei kūrybišką veiklą. Asmeniniame gyvenime visą supratimą apie gyvenimą ir visatą, tiesiog tai, kas svarbu, apvertė aukštyn kojomis dukros Adelės atėjimas. Mažylė ir šiandien laikoma stebuklu, nes gimė 28 savaičių, sverdama 640 gramų ir būdama 32 centimetrų ūgio. Viena iš Lietuvos medikų nanotologų rekordinių pergalių. O šiandien jai jau šešiolika.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina išsivažinėjanti Lietuva. Turbūt nėra šeimos, kurios bent vienas narys nebūtų išvažiavęs ieškoti laimės ar kurti savo gyvenimo svetur. Labai norėtųsi tikėti, kad mūsų, nors ir svetimuose kraštuose išsimokslinę vaikai, namų jausmo išsiilgę ir traukos savai žemei nepraradę, sugrįš. Protingi ir turtingi patirtimi. Mylintys Lietuvą ir besididžiuojantys, kad yra lietuviai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau nepamiršti, koks svarbus yra ryšys: žmogaus su žmogumi, žmogaus su savo šeima, su savo miestu, kaimu ar su savo šalimi. Žmogaus su savo istorija. Savo šaliai linkiu išlinkti jaukiais, šiltais ir mylinčiais namais visiems savo vaikams.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš daug kuo norėčiau pabūti. Neišsipildė mano mokytojos karjera. Mokytojos profesiją rinkausi, nes ją gerbiau ir gerbiu. Paviliojo galimybė išbandyti vertėjos, radijo, televizijos laidų kūrėjos darbą. O norėčiau būti Mokytoja. Gal dar spėsiu. Taip pat norėčiau turėti psichologės, psichoterapeutės, psichoanalizės specialistės išsilavinimą. Dar norėčiau būti scenariste, dokumentinio kino kūrėja ir operatore kartu. Norėčiau būti gerąją fėja ir padovanoti visiems vaikams laimingą spalvotą vaikystę.

Daiva Tamošiūnaitė

Radijo ir televizijos laidų bei renginių vedėja Daiva Tamošiūnaitė Reformatų parke Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

479
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man, dar tik 14 metų vaikui, verslininkai suteikė galimybę pabandyti verslą, išmokė ir patikėjo. Mes buvome vieni pirmųjų nepriklausomos Lietuvos jaunųjų verslininkų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva sparčiais žingsniais žengia ir bando lygiuotis į kitas Europos valstybes, bet pamirštami socialiniai dalykai, žmonių bendravimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu neprarasti identiteto ir lietuvybės, nors mes ir esame tik maža saujelė, išsibarsčiusi pasaulyje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, būčiau keliautoju, kuris pasaulį matytų pro jachtos bortą ir bures.

Marius Pareščius

Informacinio saugumo specialistas, „Verslo avilio“ įkūrėjas Marius Pareščius parodų ir kongresų centre „Litexpo“ Vilniuje (R. Adžgausko nuotrauka

481
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžių buvo labai daug, o jei kalbėčiau apie susijusius su profesija, tuomet – studijos Niujorko meno studentų lygoje. Ten supratau, jog menas – ne vaikų žaidimas; tai skausmingas, baisus ir didingas dalykas. Ir tai galioja visoms meno sritims, visi lengvi keliai čia trumpi, o ilgi – labai sunkūs, tačiau įdomūs.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane žavi jaunų Lietuvos žmonių mentaliteto pokyčiai per paskutinius 27 metus, o gąsdina didėjanti atskirtis tarp turtingų ir neturtingų žmonių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms nenoriu sakyti nieko, praeitis gali pamokyti savo istorija, bet ne patarimais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gal delfinu arba aštuonkoju, sako, jie labai protingi, tad būtų įdomu pabūti jų kailyje.

Žygimantas Augustinas

Menininkas docentas Žygimantas Augustinas savo dirbtuvėse Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

483
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu dar prieškarinės kartos. Atsigręžiant atgal atrodo, kad visas gyvenimas ir buvo vien iš tų lūžių: prieškarinė raudonoji banga savo netikėtumu sudrebino visą kraštą, išardė daugelio gyvenimus. Mano senelė su pirmais tremtinių ešelonais atsidūrė už tūkstančių kilometrų Altajaus krašte. Iš ten nebegrįžo.
Antroji banga – antrasis pasaulinis karas, visi patyrėme ir matėme, kaip degė žemė, miestai ir kaimai. Aukų niekas neskaičiavo.
Karo pabaigos džiaugsmas tuoj pat pavirto dar didesniu košmaru, atriedėjo dar raudonesnė kruvinoji banga. Prasidėjo likusių ir išgyvenusių karo negandas žmonių gaudynės. Juos laužė, luošino, prasidėjo naujos tremtys. Kraštą apėmė siaubas ir didžioji nežinia. Visi spėliojo ir ieškojo išlikimo rakto. Kiti ėjo į miškus ir priešinosi – kilo išsivaduojamasis karas nuo „išvaduotųjų“. Daugybė beprasmių žūčių.
Pokario skaudūs įvykiai palietė daugybę žmonių, tame tarpe ir mūsų šeimą: tėvelį, mamytę ir aklą senelį bei mane aštuonmetį. Rugsėjo pirmąją, naktį, atsidūrėme tremtinių vagone Šiaulių stotyje. Sausakimšuose vagonuose buvo ir vaikai, ir mokytojai, ir ūkininkai – visų amžių ir profesijų mūsų krašto žmonės.
Kelionė į nežinią truko 2 mėnesius, kol pasiekėme galutinį tremties tašką, kur Uralo prieigose laukė ilgi barakai, šaltis, nuolatinis alkis, alinantis darbas, patyčios ir utėlės. Daug kas neišlaikė pačios kelionės. Jų tarpe ir mano mamytė. Visų kauleliai liko išbarstyti tūkstančiuose kilometrų pakelėse.
Netrukus mirė ir mano senelis, likom dviese. Po kelių metų likau vienas, papuoliau į nepilnamečių prieglaudą. Po metų išdrįsau paklausti savo viršininkų: „Ar galėčiau sugrįžti į Lietuvą?“ Po ilgų apmąstymų buvo atsakyta: „Jei kas nors sutiktų tave pasiimti – galėsi grįžti.“ Apsidžiaugęs parašiau mūsų tolimai giminaitei, gyvenančiai Šiauliuose, Elenai Karalaitienei laišką.
Ji sugebėjo atvykti tūkstančius kilometrų į tremčių zoną, rizikuodama netgi savo gyvybe. Ji surado mūsų gyvenvietę taigoje ir sugebėjo išsiderėti su kolonijos valdžia, jog savo globon galėtų paimti dar du kitus lietuvių vaikus – Aldutę ir Kaziuką. Tad grįžome keturiese. Vėliau atsirado jų giminaičiai, kurie juos pasiėmė savo globon..
Šį įvykį laikau lemtingu ir stebuklingu. Nėra dėkingumo žodžių, kurių būtų per daug, atsidėkojant už šį drąsų ir pasiaukojantį žygį. Man tai buvo tarsi naujas gimimas. Vėliau mane globojo brolis Jonas, kuris priėmė į savo šeimą. Augome trise su jo sūnumis Gražvydu ir Vidmantu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Krauju atkovotą laisvę vangiai siekiame paversti atgaivos, gyvybingumo ir kūrybingumo oaze. Trūksta giluminio, kultūrinio ir humaniško įprasminimo. Vakarykštės skaudžios praeities įamžinimo. Tuo labiau, jog grėsmės neišnyko, tik keičiasi jų metodai, kurie yra dar klastingesni. Laisvę ir toliau būtina kasdien sergėti prie negęstančio aukuro.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu matyti save visos aplinkos ir viso krašto kūrybos lauke.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vaikystėje Sibire, kai mačiau tik didelius miškus, dangų ir sniegą bei sunkvežimius, vežančius rąstus, svajonių laukas tuo ir apsiribojo. Norėjau vairuoti „polūtorką“.
Sugrįžus į Lietuvą pamačiau daug dalykų, apie kuriuos anksčiau neturėjau jokio supratimo. Lemtingas įvykis buvo tai, kad pamačiau didelį baltą popieriaus lapą ir panorau jį užpildyti. Tai iki šios dienos ir darau.

Rimantas Dichavičius

Dailininkas, leidėjas ir fotografas Rimantas Dichavičius savo 80–mečio jubiliejinėje parodoje „Arkos“ galerijoje Vilniuje (L. Šapnagio nuotrauka)

485
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1970 metų sausio 7 dieną pradėjau būdamas mokiniu Fotoreporterių biure. Tai ir buvo svarbiausias posūkis mano gyvenime – nuo tos dienos kryptingai ėjau fotografijos keliu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuvoje su kultūra darosi keisti dalykai – įvairiuose valdžios ešelonuose nežinoma, kas tai yra. Tiesa, kultūra prisimenama prieš eilinius rinkimus, įtraukiama į partijų programas, bet tuo viskas ir pasibaigia. Kultūros žmonės, kiekvienas savo srityje, žino, kas yra jo pasirinkta sritis ir kultūra bendrąja prasme. Savivaldybių valdžios vyrai apie tai yra girdėję, tačiau silpnai nutuokia. Kultūros ministerijos klerkai lyg ir žino, bet tik paviršutiniškai. Seimas ir vyriausybė apie tai girdėjo, bet neskiria kultūros nuo kūno kultūros, todėl nieko padaryti negali. Tai ką kultūros žmonėms daryti, ko imtis, negi pradėsi rengti kursus valdininkams? Nemanau, kad tai padės. Vėl prieš eilinius rinkimus kultūra bus prisiminta ir įrašyta į partijų programas, o po rinkimų pamiršta. Lietuvoje viskas taip ir vyksta – nuo varčios iš pradžios.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Neieškoti svetur svetimų dievų, bet rūpintis savais ir visas pastangas skirti savo šaliai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Niekuo kitu, tik tuo, kuo esu.

Stanislovas Žvirgždas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas, fotografijos istorikas ir vertėjas Stanislovas Žvirgždas prie Vileišių rūmų Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

487
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nebuvo lūžio, buvo tiesiog tėvų parodytas kelias, jų mokymas svajoti, mylėti, apsidairyti aplink ir šypsotis. Dar tėvai mokė, kad dienos turi būti prasmingos ir kad gyventi reikia mokėti. Tai yra didžiausias menas, kurio turiu išmokti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai skaudina požiūris į save, į savo kraštą, į savo istoriją ir senolių tradicijas

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytojus su didžiuliu tikėjimu Lietuva, meile artimui ir viltimi, kad tai bus geriausia vieta žemėje gyventi lietuviui.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajoju, kad kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus – didelis ir mažas – paklaustas atsakytų: aš esu labai laimingas, nes gyvenu pačioje geriausioje mūsų planetos vietoje – Lietuvoje!

Aida Raimonda Pečeliūnienė

Menininkė, renginių režisierė bei lėlių kūrėja Aida Raimonda Pečeliūnienė savo namuose Klaipėdoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

489
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai buvo 1987 metų kovo 21 dieną, kai, eidamas keliu, erškėčio krūme pamačiau vieną asmenybę – mėlynąją zylę. Nuo to laiko pradėjau domėtis paukščiais. Tapau ornitologu, baigiau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą ir galų gale tapau gamtos fotografu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daug dalykų jaudina, bet labiausiai žmonių abejingumas ar nenorėjimas domėtis bei tikrinti informaciją, žmonių įsivaizdavimas, kad gamta turi jiems tarnauti ir jie žemėje yra šeimininkai, jei gamta yra prieš juos, reikia priversti paklusti ją bet kokia kaina.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Aš noriu tikėti, kad ateities kartos nedarys tų klaidų, kurias mes darome, ir jie bus mažiau savanaudiški bei daug protingesni, tad mano žinučių jiems nereikės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš norėčiau būti būtent tuo, kuo esu dabar. Man tai yra svajonių išsipildymas.

Marius Čepulis

Gamtos fotografas Marius Čepulis Kairėnų miške Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

491
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vaiva Mainelytė: nuo pat vaikystės svajojau apie aktorės profesiją ir esu laiminga išsipildžiusia svajone.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vaiva Mainelytė: jaudina abejingumas pensininkams, vaikams ir motinoms, auginančioms mažamečius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vaiva Mainelytė: mielieji, išsaugokite mūsų gražųjį kraštą, kalbą bei papročius ir tegul daug šimtmečių skamba lietuviška daina.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vaiva Mainelytė: neturėjau kitų profesinių svajonių, visos mano svajonės susietos tik su aktoryste.

Vaiva Mainelytė

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Teatro ir kino aktorė Vida Vaiva Mainelytė su dukra Dovile ir anūkais Kristijonu, Motiejumi bei Jokūbu Bernardinų sode Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

493
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis mano gyvenimo įvykis – pirmosios lietuviškos kompaktinės plokštelės įrašymas 1992 metais kartu su ansambliu ,,Žvelsa“. Po to bendradarbiavimas su šiuo profesionaliu kolektyvu nenutrūko ir po poros metų tapau šio kolektyvo nariu. Tai paskatino mane tapti tuo, kuo esu šiandien – profesionaliu muzikantu ir solistu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man šiandien rūpi, kad Lietuva neištirptų pasaulio globalizacijos procese, kad neprarastų savo tapatybės. Mane jaudina ir neramina šiandieninis atsainus valstybės požiūris į švietimą ir kultūrą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Visada ir visur, kur bebūtumėte, neužmirškite šalies, kurioje gimėte ir užaugote. Puoselėkite ir ginkite lietuvybę, visada ir visur didžiuokitės esantys lietuviais!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajojau ir būčiau siekęs tapti roko atlikėju ir muzikantu.

Regimantas Šilinskas

Vienintelis profesionalus skrabalininkas Lietuvoje Regimantas Šilinskas Klaipėdos universiteto Menų akademijoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

495
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Buvau dvylikos metų, kai mama mane nuvedė į Vilniaus vaikų dailės mokyklą. Nuo tada paskendau menuose.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Gąsdina tragiška švietimo padėtis Lietuvoje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau tapti labiausiai išsilavinusia šalimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dailininku.

Vytenis Lingys

Tapytojas Vytenis Lingys savo dirbtuvėse Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

497
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko 1972 metais, kai baigiau Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir tapau gydytoju.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina nesibaigianti medicinos srities reforma, vedanti į aklavietę. Jau gana neprofesionalų politikoje ir ministerijoje, mums, medikams, reikia vienytis, nes žmonių jėga bendrystėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikiu, kad viskas bus gerai, tik laiko klausimas. Viską lemia žmonės, asmenybės, besikeičianti aplinka. Patarčiau keisti galvoseną, manau, tai lems mūsų ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Apie ką svajojau ir ko tikėjausi – išsipildė, tereikia tarnauti žmonėms, savo tautai, Tėvynei ir dievui.

Marijus Gutauskas

Kraujagyslių chirurgas Marijus Gutauskas Neries upės krantinėje Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

499
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Subręsti teko tokiais laikais, kai buvom nuolat bauginami ir verčiami išsižadėti savo tapatybės. Nugalėti savo baimę buvo labai svarbu.
Kai mane ėmė kalbinti stoti į komjaunimą, pasakiau, kad patys manęs nepriims, dėl mano kilmės – tėvelis buvo sušaudytas, o mama – ištremta. Komjaunimo viršininkas pasakė, kad čia nieko tokio, nes tėvo galima išsižadėti. Ilgai negalvojusi, spontaniškai pasakiau, kad tai neįmanoma! Tuo metu negalvojau apie pasekmes, kad galiu prarasti kopijuotojos darbą projektavimo institute ar panašiai. Keista, bet viršininkas ne tik nepasiūlė išeiti, o savotiškai ėmė mane gerbti ir net nuolaidžiauti man.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramu dėl to, kad į valdžią veržiasi ir piliečių pasitikėjimą rinkimuose sėkmingai laimi savanaudžiai žmonės. Jie nejaučia jokios atsakomybės už visos šalies ateitį bei neturi reikalingų kompetencijų ir gebėjimų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėčiau, kad Lietuvos himno žodžiai neliktų vien žodžiais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Apžvelgus savo gyvenimą, turiu pripažinti, kad svajonės pildosi, jeigu jų neišsižadi. Savo vaikams ir anūkams galiu palinkėti prasmingų svajonių, kurioms verta pašvęsti gyvenimą. O dar noriu palinkėti būti sąžiningais ir gerais žmonėmis.

Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė

Grafikė ir knygų iliustratorė Marija Ladigaitė-Vildžiūnienė savo namuose Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

501
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausias įvykis gyvenime – dalyvavimas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) steigiamajame suvažiavime Vilniuje, Sporto rūmuose, 1988 metų spalio 22 – 23 dienomis. Nežinau, ar tai yra gyvenimo lūžio taško istorija, bet tos dienos tikrai tapo ryškiausių gyvenimo apmąstymų ir asmenybės susiformavimo periodu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai neramina tai, kad mes netapome laisvų stiprių individų laisva visuomene, o esame išorinių ir vidinių jėgų skaldomi, priešinami ir tuo pačiu silpninami. Dirbtinai įstumiami į egzistencinį būvį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikiu, kad per individo laisvę suklestės ir visa Lietuva, išeisim iš egzistencinės visuomenės būsenos į stiprios, pažangios, klestinčios ir kūrybingos šalies statusą. Bet visų pirma mes turime būti dvasiškai stiprūs.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dabar atrodo, kad norėčiau ir galėčiau būti mokytoju arba gydytoju.

Antanas Gustys

Festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas ir vadovas Antanas Gustys ant Bastėjos kalvos Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

503
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime drastiškų lūžio taškų nepasitaikė, tačiau ryškus pasikeitimas įvyko, kai, man dirbant eiliniu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoju, prof. A Marcinkevičius pakvietė dirbti į jo vadovaujamą kolektyvą. Čia gavau labai gerą progą ne tik dirbti, bet ir mokytis iš vyresnių kolegų, vėliau profesorių V. Sirvydžio, V. Triponio, E. Barkausko ir kitų, tapusių žymiais Lietuvos medicinos novatoriais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kapstomės smulkmenose. Valdžios generalinis tikslas arba, kaip sakoma, strateginis tikslas turi būti gerovės valstybė. Vien tik šiam tikslui turi būti dedamos visos valdžios ir kiekvieno iš mūsų pastangos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kokiame darinyje Lietuva ateityje bebūtų – ar Europos sąjungoje, ar Europos federacijoje – turime dirbti Lietuvos labui ir jos žmonių gerovei. Tik nesibaiminkime, kad Lietuva išnyks ar ištirps didžiųjų Europos valstybių tarpe. Nesibaiminkime nei globalizmo, nei neoliberalizmo. Lietuvos tapatybę išlaikys žmonės, dirbantys šiame puikiame derlingos žemės lopinėlyje, kur nėra nei žemės drebėjimų, nei uraganų ar potvynių. Juk mūsų tautiniu identitetu nepasirūpins nei anglai, nei vokiečiai ar emigrantai, kurių vaikai jau net lietuviškai nemoka. Lietuvos ateitis priklauso tik nuo mūsų, kurie čia gyvename, dirbame ir auginame vaikus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Buvo daug svajota. Pradinukas norėjau būti traktorininku, vėliau – vairuotoju, dar vėliau inžinieriumi ir pagaliau – lakūnu kosmonautu. Galiausiai tapau gydytoju. Žiūrint iš laiko perspektyvos – Lietuvai ir jos žmonėms, aš, kaip gydytojas, galiu daugiau padėti, negu būdamas kosmonautu.

Balys Dainys

Urologas profesorius Balys Dainys savo klinikoje Baltupių rajone Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

505
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime lūžio nebuvo. Kiek pamenu, mane supantys žmonės – tėvai ir mokytojai – visada palaikė mano veiklą. Manau, kad didžiausią įtaką man padarė mokytojai – kūrybingos, išskirtinės asmenybės, tikri autoritetai. Aš dėkingas likimui už tai, kad jie pasitaikė mano kelyje ir kad man užteko proto pastebėti jų žavesį, jais gėrėtis ir įsiklausyti į jų patarimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina šiuolaikinis gyvenimo tempas: mes visi skubam ir lekiam, negalėdami atsakyti – kur, kam to reikia? Dėl to skubėjimo nepastebime puikių reiškinių, pasitaikančių Lietuvoje, nebejaučiame artimų žmonių nuotaikų, nyksta bendruomeniškumas. Kitas dalykas, kuris mane neramina – Lietuvos tuštėjimas: mokyklų, kultūros centrų rajonuose ir kaimo nykimo tendencijos. XX a. pradžioje, atkūrus Lietuvą, didėjo mokyklų skaičius, buvo steigiamos įvairios bandymų stotys, institutai, bibliotekos. Tai buvo valstybės augimo ir ekonomine, ir fizine, ir dvasine prasme metas. Dabar mes tarsi sustingome, o juk reikia pabusti, rasti išteklių atgimti. Neabejoju, mes tam pajėgūs!

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Neabejoju, kad ateinančios kartos gyvens kitokioje visomis prasmėmis aplinkoje. Linkiu taikos. Būti laisviems ir sukurti tokį gyvenimą Lietuvoje, kad visi norėtų ir stengtųsi grįžti bei čia gyventi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jeigu būtų galimybė pakartoti savo gyvenimą iš esmės – nieko nekeisčiau.

Vidmantas Stanys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus vadovas, biomedicinos mokslų habilituotas daktaras Vidmantas Stanys Sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

507
Michail Gorbač

Odontologas Michail Gorbač savo klinikoje Lazdynų rajone, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

508
Sigitas Šileris

Tolimojo plaukiojimo kapitonas, dėstytojas Sigitas Šileris Klaipėdos aukštojoje jūreivystės mokykloje (A. Kubaičio nuotrauka)

509
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas prasidėjo nuo dviračių sporto. Mano pirmasis treneris Alvydas Surgautas daug stengėsi, kad aš sportuočiau ir nemesčiau sporto! Vėliau su manimi dirbo Antanas Jakimavicius, kuris pamatė manyje sprinterę ir nukreipė tinkama linkme bei suteikė galimybę treniruotis Maskvos treke su geriausiu to laiko treneriu Stanislavu Solovjovu. Vėliau mano gyvenime atsirado Dmitrijus ir, be abejo, net ir šiandien yra mano didžiausias variklis sporte ir gyvenime!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuo metu esu jau brandi ir daug pasiekus sporto asmenybė, galbūt todėl nebėra įdomumo, azarto, nes jau beveik viską turiu... Tačiau sportas mane „veža“, čia aš jaučiuosi gerai. Turiu nuostabią šeimą, pilnavertį gyvenimą, ko dar reikia?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau žmonėms ir sau palinkėti ryžto, drąsos svajoti, kad visada būtų svajonė, kurios siektumei, kad visada būtų tikslas tobulėti ir eiti į priekį.
Nesustokime ir mūsų niekas negalės sustabdyti!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Net neįsivaizduoju.

Simona Krupeckaitė

2009 metų Pasaulio dviračių treko čempionė, planetos rekordininkė Simona Krupeckaitė prie paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Panevėžyje (A. Repšio nuotrauka)

511
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Buvo dvi asmenybės: pirmoji sutikta 1971 metais buvo mano kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė, o antroji – į teatrą atėję Eimuntas Nekrošius, su kuriuo pradėjome kartu repetuoti tokius spektaklius kaip „Kvadratas“ ir „Dėdė Vania“.
Buvo ir du labai ryškūs lūžiai: vienas – tai, kad aš pasirinkau savo specialybę ir tapau savo srities profesionalu, o antras – tai mano branda ir vėlesni spektakliai, kurie parodė, jog į teatrą žiūriu labai rimtai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šių dienų aktualijų kontekste daug kas jaudina, tai ir socialinis neteisingumas, ir sudėtinga pensininkų padėtis. O kas liečia menus, tai manęs niekas nejaudina, nes aš esu optimistas ir tikiu, kad jaunas teatras ir jauni aktoriai yra labai gabūs bei gali pasiekti ne ką mažiau, nei mano karta.
Į viską žiūriu labai pozityviai, mane džiugina, kad dar yra klausytojų, kurie klauso mano dainų, taigi šiuo metu ir gyvenu įvairiais koncertais bei projektais.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų šaliai ir ateities kartoms norėčiau palinkėti kantrybės, kantrybės, kantrybės bei neprarasti savo identiteto bei lietuvybės. Visais įmanomais būdais saugoti savo kalbą, literatūrą, tautosaką, dainas bei istoriją, nes be praeities nebus ir ateities.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mano didžiausia svajonė – kad mano žmona, vaikai ir anūkai būtų sveiki.

Kostas Smoriginas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro ir kino aktorius, režisierius, poetas ir bardas Kostas Smoriginas Bernardinų sode Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

513
Rasa Samuolytė | Dainius Gavenonis

Kino ir teatro aktoriai Rasa Samuolytė ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Dainius Gavenonis Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje (G. Kropio nuotrauka)

514
Emilis Subata

Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata „TOP Profession“ teniso turnyre SEB arenoje Vilniuje (L. Šapnagio nuotrauka)

515
Andrius Gudžius

Pasaulio čempionas disko metikas Andrius Gudžius su dukra Viktorija ant Trijų mergelių tilto Kaune (R. Danisevičiaus nuotrauka)

516
Tautinių šokių grupė „Raskila“

Raseinių rajono kultūros centro tautinių šokių grupė „Raskila“ Maironio gimtinėje Pasandravy, Raseinių rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

517
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kristina Zmailaitė: daugelis svarbiausių dalykų mano gyvenime atėjo atsitiktinai, taip susiklosčius aplinkybėms. Didžiausią įtaką man padarė tėvai ir mokykla bei jų suformuotas bendras požiūris į gyvenimą. Supratau, kad niekas neateina šiaip sau, viskam yra sava priežastis. Netgi nesėkmė yra kažko tai sėkmė.
Edmundas Seilius: muzika mane lydėjo nuo mažens. Nuo dainavimo su tėvais automobilyje iki dainavimo bei smuiko pamokų Marijampolės muzikos mokykloje. Tokia aplinka tiesiog vedė mane pirmyn. Didelių lūžiu savo gyvenime kaip menininkas turėjau visada, tik kuris iš jų svarbiausias, būtų sunku išskirti. Kiekvienas naujas darbas scenoje yra lūžis ir pokytis menininko jausmuose bei pasaulėžiūroje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kristina Zmailaitė: kas labiausiai kelia nerimą ir trukdo judėti sparčiau į priekį – tai iš Sovietinių laikų likusi naujovių baimė pedagogikoje. Čia vis dar egzistuoja nesuprantamų popierių pildymai ir pilstymas iš tuščio į kiaurą, pamirštant, kokia gi yra visos pedagogikos esmė.
Edmundas Seilius: žvelgiant į mūsų valstybės kultūrinį kelią, matau daug nuveiktų gerų darbų. Visada domino kultūros vystymasis, kuris neatsiejamas nuo švietimo vystymosi. Stengiuosi, kiek galima, prisidėti prie šio proceso ne vien koncertais, bet ir pedagogine veikla.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kristina Zmailaitė: nebijoti būti kitokiais, siekti tikslo, neužsiminėti beletristika ir mėgautis gyvenimu.
Edmundas Seilius nebijokite atverti savo širdis ir idėjas gimtajam kraštui. Vienintelis faktorius, kurio trūksta harmoningai visuomenei vystytis, mano manymu, yra idėjos ir pasiaukojantis jų realizavimas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kristina Zmailaitė: kažkaip nebesvajoju, tiesiog stengiuosi mėgautis gyvenimu ir tos svajonės pačios ateina.
Edmundas Seilius: visada domino kūryba bei sielovados dalykai. Bet kokia veikla, kur galimas kūrybinis procesas ir dvasiniai dalykai, man būtų artima. Kažkada norėjau tapti dirigentu, kai gali išpildyti naujus kūrinius, atversti naujus kūrybos puslapius. Dabar manau, kad kompozicija irgi būtų įdomu, nes tai labai kūrybinga veikla.

Kristina Zmailaitė | Edmundas Seilius

Operos solistai Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius su dukromis Barbora ir Elžbieta savo namuose Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

519
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Per Romo Kalantos demonstraciją buvau suimtas ir bananais mokomas mylėti Tarybų valdžią. Tada savo dienoraštyje parašiau, kad savo gyvenimą paskirsiu už Lietuvos laisvę.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Laukiu, kada protinga ir energinga jaunoji karta ateis į valdžią.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėsiu suvokimo, kad dvasingumas bei tikėjimas mus jungia su praeitimi ir ateitimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nežinau, tikrai nežinau.

Romualdas Požerskis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

521
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pagrindiniu įvykiu mano gyvenime tapo stažuotė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rensselaerio politechnikos institute 2000 – 2001 metais. Ji suformavo kur kas platesnį požiūrį į pasaulį, negu turėjau anksčiau.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėtųsi, kad Lietuva, kaip valstybė, turėtų konkrečią ateities viziją ir žinotų, kaip siekti jos įgyvendinimo. Mes, visuomenė, turime susiformuluoti aiškius tikslus, dėl kurių sutiktume aukoti antraeilius, ne tokius svarbius dalykus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Raktas į visuomenės sėkmę glūdi intelektinių išteklių gausinime – švietime, moksle ir studijose. Tik tos šalys, kurioms šie dalykai yra svarbiausias prioritetas, yra pajėgios kurti reikšmingą ekonominę, socialinę bei kultūrinę vertę, tvariai vystytis ir būti reikalingomis pasauliui.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nuo mažens mano svajonių siekis yra atrasti ir bandyti. Beribes galimybes šiai veiklai atveria tik kosmoso platybės.

Artūras Žukauskas

Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto rektorius profesorius fizikas Artūras Žukauskas Vilniaus universiteto bibliotekoje (A. Žukovo nuotrauka)

523
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Daumantas Matulis: taip išėjo, kad 1991 metai buvo lūžis ne tik mūsų valstybei, bet ir man, kai rudenį jau į laisvą Lietuvą atvažiavo prof. Rex Lovrien ieškoti studentų doktorantūros studijoms Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išlaikęs egzaminus, po dviejų metų išvykau mokytis biotermodinamikos, kuri ir lėmė mano pasiekimus grįžus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daumantas Matulis: džiaugiuosi Lietuvos pasiekimais moksle, bet kartu ir labai neramu, dėl mūsų ateities. Ekonominė Lietuvos padėtis niekada istorijoje nebuvo tokia puiki, tačiau Europos Sąjungoje esame tik ją besivejantis pakraštys. Svarbu, kad neišsivažinėtume ieškodami geresnio gyvenimo, kad Lietuvą kurtume čia, o svarbiausia – išsaugotume laisvę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Daumantas Matulis: linkiu, kad Lietuva augtų ir klestėtų Europos tautų šeimoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Daumantas Matulis: galima daug svajoti, bet man atrodo, jog gerai yra taip, kaip yra šiandien.

Daumantas Matulis | Jurgita Matulienė

Lietuvos mokslo premijos laureatas, biochemikas, biofizikas, fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vadovas docentas Daumantas Matulis su žmona biochemike Jurgita Matuliene Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

525
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nebuvo jokių lūžių nei nušvitimų, gyvenime kasdien būna po šiek tiek šio bei to, kasdien kažkas lipdosi bei lūžta ir tik po kurio laiko kas nors lūžta iš esmės.
Kad ir kaip sukčiau galvą, neabejotinai didysis sprogimas buvo nežmoniškos ir nužmoginančios sistemos griūtis. Net ne vieną dešimtmetį po jo tebesisklaido dulkės ir renkamos šukės, kartais ir iš kūnų. Anuomet asmeninę gyvenimo liniją iš vienos pusės saugojo tėvai, mokę išlikti, pageidautina, savimi. Iš kitos pusės, priešingai mokyklai, mokiusiai paklusnumo ir prievartos, – Vilniaus universitetas, ugdęs laisvės ir savarankiškumo jausmą.
Kaip ir kelionės „tranzu“ į Picundą (ketvirtas tarpeklis, anų blogų metų gera laisvės stovykla) ar Paryžių (patirti miestą – mitą), mokiusios ir pasitikėjimo, ir tikėjimo, džiaugtis atsitiktiniais automobiliais ir stabiliais bendrakeleiviais.
Kontempliuoti griuvėsius nėra didžiausias malonumas, bet griuvusios – ir tebegriūnančios – sienos buvo viena svarbiausių asmeninio džiaugsmo patirčių. 1993 metais, kai iš Helsingioro žiūrėjau į kitą sąsiaurio pusę ir mačiau pastatus bei žmones, greta stovėjęs danas netyčia ištarė, kad ten – Švedija, Helsingborgas. Tyliai ramiai pakilau ir nusklendžiau ano kranto link. Sąmonėje sienos didesnės nei iš tiesų. Svarbu tai sau priminti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žudantis diletantizmas ir reklamuojamas analfabetizmas. Stiliaus bestilystė ir uniforminės mados. Lėktuvais, bet ne traukiniais pasiekiami kaimynai. Kultūros ir įvaizdžio painiojimai. Amžinas burbėjimas ir dar amžinesnis nuolankumas. Išdidumas ir savivertės stoka. „Lietuvos“ ir „Europos“ priešinimas. Neįmanomybė sugyventi dviem nuomonėms.
Bet ir, nepaisant trauminių patirčių, pasisveikinanti pardavėja, atviras kaimyno veidas, dviratininkų susikalbėjimas su pėsčiaisiais ir važiuojančiais, naujas parkas mieste, galimybė per pusvalandį atsidurti prie ežero ir ten internetu gauti pakvietimą į operą per kasininkes...

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Perskaityti ir suprasit Donelaitį. Pamatyti, kaip „ant ežerų visur langai pasidaro, / Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nemėgstu „jeigu“. Gal kitą kartą pats pabandysiu.

Vaidas Jauniškis

Teatro kritikas, kultūros analitikas Vaidas Jauniškis kavinėje Vilniuje (P. Malūko nuotrauka)

527
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Šeimos fotografijų albumas. Jį vartant vaikystėje pirmą kartą persmelkė laikinumo pojūtis. Tai buvo labai svarbus išgyvenimas. Jis lydi mane priimant bet kokius dabarties sprendimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Trikdo žmogiškos empatijos nebuvimas visose žmogiškos veiklos srityse, ar tai būtų autobuso vairuotojo grubumas, ar rafinuotas politiko cinizmas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Drąsos gyventi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Greičiausiai būčiau buvęs suvirintoju, juk jo diplomą irgi turiu. Kuo dar galėčiau tapti? Smagiausia apie tai nežinoti – tik spėlioti, tikėtis, laukti.

Virginijus Kinčinaitis

Dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis Rūdės gatvėje, Šiauliuose (Ž.Zimnickaitės nuotrauka)

529
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dutūkstantaisiais, laimėjusi Lietuvos vyrų šachmatų čempionatą, tapau viena iš nedaugelio moterų per visą pasaulio šachmatų istoriją, kurioms pavyko iškovoti absoliutaus savo šalies čempiono titulą. Man, 16–os metų sportininkei, tai buvo didžiulis laimėjimas ir patvirtinimas, jog einu teisingu keliu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man svarbu, kad Lietuva išliktų stiprių, šviesių, į ateitį žvelgiančių žmonių kraštas, kuriame būtų gera kurti savo bei savo vaikų ateitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Manau, auganti karta turi daug puikių savybių, kurių galbūt trūko mums, tai – pasitikėjimas savimi, kritinis mąstymas, drąsa. Lietuvos ateities kartoms norėčiau palinkėti tik vieno dalyko – pasitikėjimo vieni kitais. Kuo atviresni būsime, kuo daugiau kalbėsimės, tarsimės, diskutuosime su šalia esančiais, tuo geriau ir saugiau gyvensime Lietuvoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laiminga keturių sūnų mama, turiu mėgstamą darbą, gyvenu gimtinėje. Manau, mano svajonės išsipildė su kaupu.

Viktorija Čmilytė

Šachmatininkė didmeistrė Viktorija Čmilytė prie Saulės laikrodžio aikštės Šiauliuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

531
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dominykas Koncevičius: vienas kito palaikymas, pasitikėjimas kūryboje ir versle, tikėjimas idėjomis ir sumanymais padėjo pasiekti to, kuo dabar esame. Esame vieninga komanda, dirbanti jau 20 metų kartu, ir tai, kad visi turime ilgametę bendro darbo praktiką, yra viena esminių mūsų stiprybių.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Dominykas Koncevičius: tiek profesine, tiek pilietine prasme dažnai susiduriu su kompetencijų, atsakomybės, idėjų stoka, ypač įgyvendinant didesnio masto projektus. Tuomet pradeda trūkti tarpusavio pasitikėjimo, ir nesvarbu, apie kokią sritį kalbėtume. Norėtųsi daugiau profesionalumo, kokybės ir kūrybiško požiūrio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Jolanta Tūraitė: norėčiau palinkėti, kad būtume kiekvienas drąsiai savitas ir laisvas, stiprus ir pilnas atjautos. Kad kiekvienas darytume tai, ką mokame geriausia ir tą darytume nuoširdžiai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jolanta Tūraitė: svajonių neturiu, nes jos apriboja. Gyvenimas yra pilnas nuostabių dalykų dabar. Nesvarstau kas būtų, jeigu būtų. Tiesiog gyvenu.

Dominykas Koncevičius | Jolanta Tūraitė

Vilniaus eglės kūrėjai – dizaineris Dominykas Koncevičius ir architektė, UAB „Švenčių studija“ vadovė Jolanta Tūraitė Vilniaus Katedros aikštėje prie gražiausia Europoje pripažintos eglės (A. Repšio nuotrauka)

533
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nesu mergšė, nesilaužau. Lūžta stuobriai ir žiopliai.
Jei pagimdė arkliu – gyvenk ir žvenk!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Oras.
Juk oro nejuntame tol, kol jo kas nors nepagadina.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kuriems galams, kokiems tikslams?
Juk ateities kartos nesiskųs proto stygiu, kaip ir mūsiškė…

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kuo liepia, tuo būnu...
Liepėjų visada klausiau, klausau ir klausysiu!

Vilius Puronas

Dizaineris, pramoninės dailės specialistas Vilius Puronas prie savo kūrinio Šiauliuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

535
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Petras Abarius: svarbiausias gyvenimo posūkis įvyko baigus Lietuvos valstybinę konservatoriją 1969 metais, kai man buvo deleguota suburti Kauno valstybinį chorą ir jam vadovauti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Petras Abarius: nenorčiau būti smunkančios muzikinės kultūros liudininku, bet taip yra.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Petras Abarius: siūlau perskaityti Elijo Piligrimovijaus 1597 metų eilėraštį „Tėvynės mylėtojas Lietuvos Senatui ir Tautai“.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Petras Abarius: esu, kas esu, nenorėčiau blaškytis ir save klaidinti.

Lionginas Abarius | Petras Bingelis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas Petras Bingelis (1) su Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatu, choro dirigentu ir kompozitoriumi Lionginu Abarium Lietuvos valstybinės filharmonijos balkonėlyje Pasažo skersgatvyje Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

537
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano kartai, matyt, taip jau nutiko, kad gimėme Tarybų Lietuvoje, o šiuo metu gyvename Lietuvos Respublikoje. Būdamas jauno amžiaus net negalėjau apie tai pagalvoti! Kas gali būti dar svarbiau, nei išgirsti žodžius, skelbiančius Lietuvos Nepriklausomybę. Jei ne tai, gal ir nebūčiau tuo, kas esu. Aišku, yra ir asmeninių datų, kurios svarbios, bet jos neviešinamos ir todėl tampa dar labiau asmeninės, intymios, mielos. Lūžiai gal dar ir įvyks, svarbu išlaikyti švarų protą ir atvirą širdį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nedaug galime pakeisti – padėti kitam, elgtis sąžiningai, suvokti tikrąsias vertybes, kurios tikrai ne materialios. Esame jau ne dėl mūsų kartos, o dėl ateinančios, tad nors dėl jos nepraraskime žmogiškumo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėti Tėvynę ir neprarasti tikėjimo. Tautos orumas tavyje!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei mes žinotume kas esame, tuomet mūsų darbas būtų užbaigtas.

Kęstutis Marčiulynas

Budistų vienuolis, aktorius ir režisierius, rašytojas Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng Sunim) Pavilnių regioniniame parke (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

539
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu Kauno prieškario vaikas. Tėvas kariškis žuvo kare, mama tremtinė. Teko ragauti našlaičio duonos. Nuo 16 metų dirbau gamyklose ir mokiausi. Spėdavau dalyvauti gamyklų šokių ir dainų ansambliuose, rašiau eiles. Aštuoniolikos sulaukiau Kauno kalėjime, nes dalyvavau Kauno gaujų karuose. Esminį lūžį sąlygojo meilė ilgakasei mergaitei Nijolei iš kaimo, su kuria sukūriau šeimą. Šįmet šventėme 59–ąsias mūsų sutuoktuvių metines. Užauginome du vaikus, turim keturis anūkus.
Kūryboje lūžio taškas – fotografo išradėjo Povilo Karpavičiaus paskaita Kauno fotoklube 1963 metais. Ji pakeitė visą mano gyvenimą. Vėliau dirbau „Vakarinių naujienų“ redakcijoje ir fotomenininkų sąjungoje. Lydėjo sėkmė pasaulinėse parodose, buvau pristatytas tarptautiniuose leidiniuose. O 1984 metasi mano darbai įtraukti į pasaulio fotografijos istorijos knygą „A world history of photography“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien, kaip ir visą mano gyvenimą, rūpi bei jaudina politikų ir religijų veidmainystė bei žmogaus orumo žeminimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Savo tautiečiams linkėčiau nebėgti iš Tėvynės. O pasauliui ̶ pagaliau įveikti biblijinį brolžudį Kainą, kuris siaučia ir 21 amžiuje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajoju iki mirties dirbti kūryboje, kad paskutinę gyvenimo valandą galėčiau padėkoti močiutei, mamai ir likimui.

Aleksandras Macijauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas bei žurnalistas Aleksandras Macijauskas savo namuose Kaune (A. Repšio nuotrauka)

541
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Laimei, mano gyvenimo kelias neturėjo nei staigių posūkių, nei dramatiškų lūžių, prarajų ar akligatvių. Gal ne visada žinai, kur eini ir kur nueisi, kas tave lydės kelionėje, svarbiausia – justi tvirtą pagrindą po kojomis. Kelio pradžioje tas pagrindas buvo tėvų meilė, brolių bendrystė, vėliau – mokytojai, dėstytojai, paskui jau šeima, vaikai.
Kas nuvedė operos solisto keliu – gražus tėčio balsas, vyresnio brolio muzikalumas, atsitiktinumas ar apvaizda, sunku pasakyti. Žinau tik, kas iš scenos nuvedė į vadovo kėdę – didelė meilė teatrui ir rūpestis juo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žmonės. Nes nieko nėra aktualiau už žmogų. Apskritai, jei vienas kitu labiau rūpintumėmės, jaudintumėmės vienas dėl kito, Lietuvos aktualijų kontekstas būtų kur kas gražesnis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Visus geriausius, gražiausius linkėjimus sudedame į savo darbus ir vaikus. Jie ir yra mano žinutė ateities Lietuvai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Scenoje nugyvenau daug gyvenimų, turėjau gausybę profesijų, mylimųjų, buvau ir geras, ir blogas, ir žudžiau, ir pats miriau, tad savo gyvenimą noriu nugyventi tokį, koks gyvenasi.

Benjaminas Želvys

Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas, solistas Benjaminas Želvys Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (A. Repšio nuotrauka)

543
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man likimas lėmė, kad turėjau gerus ir rūpestingus tėvus, labai gerą žmogų savo sutuoktinį, su kuriuo išgyvenau 56 metus, išauginome gerus vaikus – dukrą ir sūnų, kurie padovanojo tris vaikaičius ir tris provaikaičius.
Savo gyvenimo kelyje sutikau nuostabių žmonių – mokytojų, kolegų, vadovų, kurie mane mokė, skatino ir rėmė dirbant pedagoginį, mokslinį bei mokslo organizacinį darbą. Iš jų norėčiau paminėti dr. Antaną Būdvytį, akademikus Leoną Kadžiulį, Juozą Lazauską, Benediktą Juodką.
Žvelgdama į savo gyvenimo istoriją, laikau likimo dovana, kad patekau į Lietuvos Žemdirbystės institutą (dabar Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centrą (LAMC)), kur buvo labai geros sąlygos moksliniam darbui, kurio rezultatai vėliau atvedė į Lietuvos Mokslų akademiją (LMA).
Lietuvos Mokslų akademijoje buvau išrinkta Žemės ūkio ir miškų skyriaus pirmininke, vėliau LMA moksline sekretore, LMA viceprezidente. Tai buvo labai turiningas ir nuostabus laikotarpis.
Taigi, likimas lėmė dirbti įdomų ir mėgiamą darbą, iš savo šeimos jausti nuoširdžią paramą ir supratimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien esu LMA narė emeritė. Pagal galimybes dalyvauju LMA veikloje. Save laikau laimingu žmogumi. Mano vaikai ir anūkai baigė aukštąjį mokslą Lietuvoje, sėkmingai dirba ir gyvena Lietuvoje. Dėl to aš džiaugiuosi.
Manau, kad mūsų graži šalis yra gerame ir teisingame kelyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms linkėčiau didžiuotis Lietuvos didinga istorija ir ta kryptimi ugdyti savo vaikus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, kad buvau tuo, kuo svajojau būti. Mano svajonės išsipildė su kaupu. Norėčiau šiltesnio ir kultūringesnio bendravimo tarp žmonių. Mūsų tauta garbinga, turime labai šviesių ir nuostabių istorinių asmenybių. Reikėtų dažniau prisiminti jas ir ugdyti pagarbą vieni kitiems. Ypač to linkėčiau prasidedančioje Lietuvos Prezidento rinkimų kampanijoje.

Veronika Vasiliauskienė

Agronomė, habilituota mokslų daktarė, profesorė Veronika Vasiliauskienė Pavilnių regioniniame parke (R. Danisevičiaus nuotrauka)

545
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai buvo 1965 metų rugsėjo 1 diena, kuomet sėdau į pirmosios klasės mokinio suolą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane visuomet neramina naujų mokslo metų pradžia.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Plus ça change, plus c'est la même chose (pranc.). Lietuviškas laisvas vertimas: Kuo daugiau dalykų pasikeičia, tuo daugiau viskas išlieka taip, kaip buvę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jau apie nieką nebesvajoju…

Zenonas Norkus

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto profesorius, habilituotas mokslų daktaras Zenonas Norkus Universiteto gatvės kiemelyje Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

547
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kiekvieno asmens gyvenimą lemia daugybė aplinkybių ir jos yra konkrečios kiekvienoje situacijoje. Taip ir mano gyvenime – kiekvienu atveju buvo konkreti situacija ir jos aplinkybės, kurios iš anksto nebuvo prognozuojamos. Taigi atsitiktinumai ir konkrečios aplinkybės lėmė mano pasirinkimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip teigė A. Einšteinas – „Tikrovė – tik iliuzija, nors ir labai atkakli.“ Daugelis asmenų šiandieninėje Lietuvoje to nesupranta ir atskirus reiškinius pernelyg sureikšmina. Kaip ir patys save. Turime suprasti, kad pagrindinis ir svarbiausias įvykis mūsų kartos gyvenime buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tai svarbiausia. Tikiuosi, kad Lietuva gyvuos per amžius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

A. Schopenhauerio nuomone – „Klaidinga teorija, nesvarbu ar ji buvo sukurta remiantis neteisinga žinia, ar atsirado dėl negero ketinimo, visados tiks specialioms aplinkybėms, vadinasi, ir tam tikram laikui. Ir tik tiesa yra skirta visiems laikams, nors tuo tarpu ji gali būti nesuprasta ar uždusinta.“ Tuo teko ir man asmeniškai įsitikinti, todėl nesuklyskime nustatydami tiesą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

„Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio,“ – sakė F. Nietzsche. Visada gyvenime stengiausi daryti tai, kas man atrodė teisinga, kuo aš tikėjau.

Vaidutis Kučinskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, lietuvių genomo tyrėjas, akademikas, profesorius Vaidutis Kučinskas prie Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

549
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vygantas Paulauskas: žvelgdamas į praeitį, joje matau du įvykius, esmingai lėmusius mano kūrybinės veiklos kelią.
Praėjusio tūkstantmečio septintojo dešimtmečio pradžioje subrendo karo metais gimusiųjų karta, kuriai priklausiau ir aš. Tais laikais aukštosiose mokyklose veikė karinės katedros, kurias baigę absolventai gaudavo karinį leitenanto laipsnį ir taip išvengdavo dviejų ar net trijų metų karinės tarnybos tarybinėje kariuomenėje, o Lietuvoje tokia katedra buvo palikta tik Kauno politechnikos institute (KPI). Norėdami išvengti karinės tarnybos, daugelis mano bendraamžių, taip pat ir aš, rinkomės KPI. Tuo tarpu Vilniaus universiteto tiksliųjų mokslų (matematikos, fizikos) fakultetuose labai trūko gabių jaunuolių. Tada VU matematikų galvose pradėjo bręsti idėja pergudrauti Tarybų valdžią. Buvo nutarta iš KPI studentų suformuoti dvi grupes, kurios formaliai būtų laikomos KPI studentais, lankytų karinės katedros užsiėmimus ir po ketverių metų gautų leitenanto laipsnį, tačiau iš tikrųjų studijuotų matematiką ir fiziką. Įgyvendinti sumanymą buvo pavesta energingam VU docentui H. Jasiūnui. 1962 m. spalį, lankydamasis kelių KPI fakultetų pirmo kurso bendrosios matematikos paskaitose, docentas agitavo gabius matematikai ir fizikai studentus pasiryžti vykti į Vilnių ir papildomai studijuoti matematiką bei fiziką. Turiu prisipažinti, kad buvau gana skeptiškai nusiteikęs šios, mano požiūriu, „avantiūros“ atžvilgiu. Dar mokykloje domėjausi robototechnika, skaičiau specializuotą literatūrą, įstojau į automatikos ir telemechanikos specialybę, žodžiu, jau buvau pasirinkęs savo gyvenimo kelią. O ir iš gimtojo Kauno nesinorėjo išvažiuoti. Todėl doc. Jasiūnui aš vis mandagiai atsakydavau „ne“. Tačiau docentas, matyt, atsižvelgdamas į mano paskutinių kelerių metų Respublikinės matematikos ir fizikos olimpiadų rezultatus (buvau keturiskart fizikos ir triskart matematikos olimpiadų prizininkas) neketino palikti manęs ramybėje. Po keleto individualių pokalbių aš pusiau juokais leptelėjau, kad neva neturiu savo tvirtos nuomonės, todėl darysiu taip, kaip nuspręs mama. Pasirodo, doc. Jasiūno būta atkaklaus – susirado mano mamą ir įtikino išleisti mane į Vilnių, nes to reikia Lietuvai. „Ką gi, jeigu jau taip reikia, tegu važiuoja,“ – tarė mama. Doc. Jasiūnas iškart grįžo į KPI, susirado mane paskaitose ir pranešė apie mamos sprendimą. O man neliko nieko kito, kaip tesėti savo žodį. Taip, kartu su 30 kitų studentų atsidūriau Vilniuje, vadinamoje KPI matematikų grupėje.
Antras svarbus mano gyvenimo įvykis buvo trečiame kurse, kai su mumis individualiai pradėjo dirbti profesoriai J. Kubilius, V. Statulevičius, B. Grigelionis, ir mes supratome, kad mes būsime rengiami matematikais. Ir čia vėl doc. Jasiūnas įtakojo tai, kad patekau V. Statulevičiaus globon. Kaip minėjau, dar mokykloje domėjausi robototechnika, todėl galvojau toliau gilintis matematinės logikos srityje. Tačiau docentas kategoriškai pareiškė, kad Lietuvoje pagrindinė kryptis – tikimybių teorija ir užrašė pas mane V. Statulevičių. Iki šiol esu jam labai dėkingas už šiuos du vienus iš svarbiausių mano gyvenime įvykius.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vygantas Paulauskas: kaip nebūtų keista, man rūpi daug kas, nors mano amžiuje jau galėčiau ištarti: savo padariau, dabar laikas ramiai džiaugtis gyvenimu. Nerimą kelia didelė socialinė atskirtis mūsų šalyje, ypač kai supranti, kad buvo galima kur kas geriau viską sutvarkyti. Rūpi ir sunki švietimo sistemos, ypač aukštojo mokslo, padėtis. Nenoriu sakyti, kad viskas blogai, yra daug puikių dalykų, pavyzdžiui, klestintys gyvybės mokslai, kai kurios tiksliųjų mokslų sritys. Tačiau apmaudu, kad universitetų darbuotojų atlyginimų vidurkis žemesnis už tolimųjų reisų vairuotojų, o už mūsų kolegų estų atlyginimus – net 1,5 – 2 kartus. Rūpi man ir politinis Lietuvos gyvenimas. Neramina tai, kad mūsų intelektualų žiniomis nesinaudojama kuriant valstybės viziją ir strategijas, kad Lietuvos „elitu“ tapo pop kultūros atstovai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vygantas Paulauskas: Lietuvai pirmiausia noriu palinkėti „neišsivaikščioti“, atkurti teisingumą, taip pat ir socialinį, išgyvendinti korupciją, iš naujo atrasti ir puoselėti dvasines vertybes, stiprinti tautinį identitetą. Nepritariu globalios Lietuvos idėjai – Lietuva yra ir gali būti tik čia, kur nuo seno gyveno mūsų baltų tauta. Ir išlikti gali tik čia, nepriklausomai nuo to, kiek lietuvių kilmės žmonių gyvens Airijoje ar Norvegijoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vygantas Paulauskas: neįsivaizduoju savęs kuo nors kitu, negu esu mokslininkas matematikas. Nors, tiesa sakant, vidurinėje mokykloje gal ir buvo kažkokių minčių tapti rašytoju. Mokydamasis vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje Kauno moksleivių literatų olimpiadoje laimėjau trečiąją vietą. Prizą – Žemaitės knygą „Rudens vakaras“ – įteikė tuo metu jauna poetė V. Palčinskaitė, šią knygą saugau iki šiol.

Vygantas Paulauskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas fizinių mokslų daktaras profesorius Vygantas Paulauskas su anūku Haroldu savo namų terasoje Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

551
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimo įvykis – savarankiško gyvenimo pradžioje sutelktas dėmesys mokslui ir inžinierinei veiklai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad visi prisimintų Maironį, kuris rašė: „Ne kritikų, kur šmeižia, viską peikia, ne pranašų bedugnės ateities, – mums reikia tų, kur susikaupę veikia! Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties!“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu gerovės ir ramybės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūčiau tuo, kuo esu šiandien, būčiau kitoks.

Adolfas Laimutis Telksnys

Lietuvos mokslo trijų premijų laureatas, informacinių technologijų inovatorius ir vizionierius, Kauno technologijos universiteto garbės daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys ir jos Technikos mokslų skyriaus Elektronikos ir informatikos sekcijos pirmininkas, UNESCO katedros Informatika humanitarams vedėjas, profesorius, informatikos mokslų habilituotas daktaras Adolfas Laimutis Telksnys Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institute (A. Žukovo nuotrauka)

553
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kardinalūs lūžio taškai buvo šeši, bet papasakosiu tik apie keturius:
• Pirmasis. Po studijų Kauno Medicinos Instituto gydomajam fakultete, 1960 – 1964 metais, baigęs keturis kursus, jas nutraukiau bei išvykau studijuoti biochemijos ir genetikos į vieną stipriausių Sovietų sąjungos Peterburgo universitetą, kur buvau priimtas į trečią kursą laisvu klausytoju su daugybe skolų. Medicinos studijas nutraukiau, nors man jos ir labai patiko, tačiau ir toliau domėjausi papildoma literatūra ir rimtai ruošiausi gydytojo profesijai bei siekio padėti žmonėms įgyvendinimui. Tiesiog atėjo supratimas, kad net būnant, sakysim, geriausiu gydytoju, dažnai teks atsidurti situacijose, kai padėti ligoniui nebus galimybių, nes mokslas dar nerado kelių, kaip tai padaryti. Suvokiau, kad medicinos progresas gydant ligas priklauso nuo mokslo kaupiamų žinių apie žmogaus organizme vykstančius molekulinius procesus ir galimybių juos paveikti vaistais. Tolimesnį savo gyvenimą siejau su fundamentiniais moksliniais tyrimais. Pageidautina tokiais, kurie turėtų sąsajas su medicininių problemų sprendimu. Tokia galimybė atsirado baigus studijas ir tame pačiame universitete po doktorantūros apgynus disertaciją. Gavau pasiūlymą įsidarbinti Kremliaus klinikų Kardiologijos institute iš instituto direktoriaus pavaduotuojo, kurio laboratorijoje, dar jam dirbant kitame institute, būnant studentu, teko padirbėti vasaros atostogų metu. Pasiūlymas apėmė laboratoriją, priregistravimą ir butą Maskvoje bei išvykas į mokslines konferencijas užsienyje. Be viso to, sąlygos moksliniam darbui – moderniausia apartūra ir importiniai reagentai – buvo išskirtinės tuometinėje valstybėje.
• Antrasis. Išskirtinio pasiūlymo atsisakiau ir grįžau į Lietuvą, kur tuo metu moksliniai tyrimai mane dominančiose kryptyse buvo silpnai išvystyti. Ir ne dėl to, kad Lietuvos mokslininkai buvo apsileidę – visi materialiniai resursai, reikalingi ekspetimentiniams darbams, koncentravosi keliuose moksliniuose centruose (pagrinde Rusijoje) ir periferijai beveik nieko nelikdavo. Todėl ir Lietuvoje sąlygų atlikti molekulinės biologijos tyrimus aukštame tam laikui lygyje nebuvo. Tad kodėl vis tik buvo atsisakyta viliojančio pasiūlymo ir sugrįžta ten, kur mokslinis darbas susiduria su kliūtimis? Atsakymas – patriotizmas ir siekis dirbti Lietuvai. Laisvalaikiu bendraujant su lietuviais studentais ir doktorantais Peterburge kalba nuolat nukrypdavo apie ateities planus. Atsikartojantis tokių pokalbių motyvas – būtinai grįšim į Lietuvą, atsivešdami naujas žinias ir patirtis bei taip prisidėsime prie mokslo plėtotės tėvynėje. Baigus mokslus atėjo laikas tuos pasižadėjimus tesėti. Galvota ne tik apie savo mokslus, bet ir apie išsikeltą tikslą prisidėti prie to, kad Lietuvoje atsirastų sąlygos vykdyti tarptautinio lygio eksperimentinės biologijos mokslinius tyrimus kuo platesniam mokslininkų ratui. Tikslas ambicingas ir rizikingas. Galėjo ir nepasisekti. Suvokiau, kad tai ne vienų metų darbas, o ilgalaikis projektas. Visų pirma reikėjo įsidarbinti. Taikiausi į Biochemijos institutą. Tuo metu tai buvo lyderiaujantis Lietuvoje gyvybės mokslų institutas. Ten dirbo ir nuo studijų laikų pažįstamas to instituto mokslo darbuotuojas Arūnas Gineitis, su kuriuo teko ne kartą bendrauti Peterburge, jam būnat doktorantūroje. Arūnas tarpininkavo mano įdarbinimui. Tačiau netikėtai manęs dirbti į institutą nepriėmė. Dėl ko netįkau, niekas nepaaiškino. Kiek girdėjo Arūnas, neigiamo sprendimo motyvas buvo išsakytas maždaug taip: „nieko vis tiek jis čia, Lietuvoje, nepadarys, o pašikti gali.“. Atsiprašau, bet iš citatos necenzūrinio žodžio išmesti neišeina. Tuos žodžius išsakė Veterinarijos akademiją baigęs vienas instituto vadovų. Tą specialybę baigusių mokslininkų institute buvo nemažai. Jie ganą ilgą laiką turėjo didelę įtaką. Paskutiniai sakiniai skirti tam, kad ne itin gražios istorijos šešėlis nekristų ant tada ten dirbusių biochemikų ir kitų fundamentinių mokslų atstovų. Biochemijos institutas bei jame dirbę ir dirbantys pasiekė didelių nuopelnų Lietuvos mokslui. Bet veterinarai čia ne prie ko. Visa ši istoriją buvo papasakota smalsaujant, ar šiais laikais ji nesikartoja priešiškai sutinkant grįžtančius į Lietuvą po studijų ar darbo užsienyje. Klausimas skirtas visoms Lietuvos mokslo ir studijų institucijoms. Bent vieną atvejį teko girdėti. Necenzūriniai žodžiai nebuvo vartojami, bet vienos institucijos vieno iš vadovų buvo komentuojama: „Mes čia vargome, sėdėjome nešildomose patalpose, o dabar, kai moksliniams tyrimams sukurtos geros sąlygos, jie grįžta ant „gatavo“.“ Tikri patriotai ne tik džiaugtųsi dėl grįžtančių, bet dar ir dėtų pastangas prisikviesti juos.
Taigi, mane priglaudė Botanikos institutas, o į savo grupę priėmė bendražygis iš Peterburgo laikų Donaldas Čitavičius. Laukė įdomus darbas su mielių paveldėjimo molekuliniais mechanizmais. Sąlygos darbui lyginant su Biochemijos instituto Arūno grupe buvo nepalyginimai prastesnės. Praktiškai jų nebuvo – gavau tuščią kambarį, kur buvo laboratoriniai stalai ir beveik jokios aparatūros, reikalingos planuojamam darbui. Kibau į „darbo sąlygų“ kūrimą. Tam gaunant finansavimą padėjo ir ryšiai Maskvoje. Po truputį judėta į priekį.
• Trečiasis. Viltis planus įgyvendinti sparčiau gimė, kai Vilniuje 1975 metais įsteigtas Taikomosios Enzimologijos institutas, priklausantis Mikrobiologinės ir Medicinos pramonės ministerijai Maskvoje. Buvau pakviestas dirbti Restrikcijos fermentų laboratorijos vedėju, pažadėta sudaryti geras sąlygas darbui. Viliojo tai, kad siūloma dirbti su restriktazėmis – fermentais, naudojamais genų inžinerijoje. Tiek tie fermentai, tiek genų inžinerija buvo ką tik atsiradę, o fundamentinių tyrimų vaisiai atvėrė iki tol neįsivaizduotinas, tiesiog revoliucines, galimybes gyvosios gamtos mokslams ir farmacinei pramonei, kuriant naujos kartos vaistus. Aktuali siūlomo darbo tematika, darbo sąlygų lyginant su Botanikos institutu ženklus pagerinimas galėjo padėti realizuoti tikslą, dėl kurio buvo sugrįžta į Lietuvą. Restrikcijos ir DNR modifikacijos fermentų (DNR metilazių bakterijų lastelėse einančių poroje su restriktazėmis) tyrimo srityje palyginus gana greit pavyko įsiterpti tarp pasaulyje lyderiaujančių naujų restrikcijos fermentų paieškos ir jų tyrimo grupių. Taikomosios Enzimologijos institutas nepriklausomybės pradžioje pervadintas į Biotechnologijos institutą palaipsniui tapo ne tik stipriausiu Gyvybės mokslų institutu Lietuvoje, bet ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo tarptautinis žinomumas didžiąja dalimi dabar susijęs su Virginijaus Šikšnio ir Sauliaus Klimašausko darbais DNR restrikcijos – modifikacijos fermentų tyrimo srityje.
Ne mažesni pasiekimai buvo ir realizuojant mokslinių tyrimų rezultatus praktikoje. Dabartinių Lietuvos moderniosios biotechnologijos pramonės flagmanų („Fermento“ ir „Teva Sicor“) istoriją irgi tektų sieti su restrikcijos fermentų laboratorija, atsiradusia 1975 metais įsteigtame institute. Plečiantis darbų frontui, buvo įsteigtas nukleino rūgščių fermentų skyrius, kurio pagrindu vėliau buvo įsteigtas „Fermentas“, kuriam vadovauti pradėjo Viktoras Butkus, tuo metu buvęs skyriaus vedėju. „Teva Sicor“ pradžia irgi minėtame skyriuje. Visą gyvenimą rusenusi „meilė“ medicinai buvo vienas iš faktorių, paskatinusių pasiekti, kad ministerija Maskvoje pakeitė savo pirminę nuostatą realizuoti vaistinio baltymo – rekombinantinio žmogaus interferono, kurio genas genų inžinerijos metodais buvo įterptas į bakterijas – technologijos kūrimą Novosibirske ir priėmė spendimą tai daryti Vilniuje. Be to, viliojo galimybė įsijungti į ką tik pasaulyje pradėtą vystyti rekombinantinių vaistų kūrimo procesą, būti tarp pirmeivių. Technologijos kūrimui vykdyti buvo įsteigta laboratorija, kuriai vadovauti buvo pakviestas Vladas Bumelis, vėliau išaugusi į skyrių. To skyriaus pagrindu vėliau buvo įstegta bendrovė „Biofa“, atėjus laikui parduota ir vadovaujant Vladui Bumeliui sėkmingai išvystyta į šiuolaikinę farmacijos imonę, gaminančią rekombinantinius žmogaus baltymus (vaistų substanciją) „Teva Sicor“. Toli gražu ne visos Europos šalys turi tokio lygio gamybą.
• Ketvirtasis lūžis ir išskirtinis įvykis. Perestroika, Sąjudis ir nepriklausomybės atgavimas. Nekomentuosiu savaime aiškaus patriotui dalyko, ką reiškė nepriklausomybės atgavimas – tai išskirtinis įykis. Trumpai apie tai, kaip tai padarė įtaką Biotechnologijos instituto veiklai.
Pertvarka palietė ir tvarką, kaip tampama institucijos direktoriumi. Vietoje senos nomenklatūrinės tvarkos, kai „tinkamus‘‘ parinkdavo ta vienitelė partija, buvo pradėti įgyvendinti direktorių rinkimai balsuojant kolektyvo nariams. Buvau išrinktas direktoriumi. Nors toks postas netraukė, sutikau kuriam laikui, kol viskas stabilizuosis, pabūti instituto vadovu. Nusimatė sunkūs išbandymai. Visų pirma, buvo galima prognozuoti, jog realizavus nepriklausomybės siekį, nutrūks finansavimas iš Maskvos, o atsikūrusi valstybė bus nepajėgi skirti mokslui reikiamo kiekio lėšų. Prasidėjus perestroikai institute buvo virš 700 darbuotuojų. Lietuvai judant link nepriklausomybės, ministerija visokiais būdais bandė paveikti, kad liktumėme nuo jos priklausomi, pervedant santykius iš pavaldumo į įpareigojančius sutartinius. Tai buvo nepriimtina. Viskas baigėsi, kaip ir buvo prognozuota. Teko atleisti nemažai darbuotuojų. Tuo pat metu imtasi priemonių, kaip išgyventi ir išgelbėti Lietuvai institute likusį stipriausią mokslinį potencialą. Tai pavyko padaryti pasinaudojant jau nuo 1983 metų pradėtais restrikcijos fermentų pardavimais į užsienį. Taip pat padėjo „Fermento“ žinomumas pasaulyje, kurį lėmė publikacijos mokslo žurnaluose apie jo pasiekimus tokiuose autoretetinguose leidiniuose kaip „Science“ ar „New York Times“ bei kt. Lemiamą reikšmę turėjo ir tai, kad jau perestroikos pradžioje buvo leista gamintojams tiesiogiai vykdyti (derėtis, sutarti kainą, važiuoti į komercinius susitikimus užsienyje) komercinę veiklą gaunant pinigus į institucijos sąskaitą. Iki tol viskas vyko centralizuotai per Maskvą. Pasinaudojus tomis galimybėmis situaciją pavyko stabilizuoti. Tuo pat metu buvo siekiama , kad institutui, nuo kurio, tuo metu, jau buvo atsiskyrę įmonės „Fermentas“ ir „Biofa“, būtų suteiktas valstybinio instituto statusas. Tai pasiekus, būtų atsiradusi galimybė gauti, nors ir menką, finansavimą iš Lietuvos biudžeto. Tai pavyko padaryti tik per kelis metus. Atsikūrusios valstybės biurokratija tą procesą vilkino. Praėjus keletui metų iškilo pavojus, kad valstybinio instituto statusas gali būti atimtas, nes viena iš lietuviškų komisijų, tyrusių tokių institutų lygį, nutarė, kad Biotechnologijos institutas yra prasčiausias tarp biologinio profilio institutų. Po kiek laiko išgelbėjo Norvegijos Mokslo Tarybos atliktas panašus savo apimtimi vertinimas. Užsienio ekspertai padarė kardinaliai priešingas išvadas ir įvardijo institutą kaip lyderį ir sektiną pavyzdį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Strategiškoje perspektyvoje labiausiai rūpi Lietuvos likimas vis labiau spartėjančių globalizacijos procesų fone. Jie tampa dideliu iššūkiu mažoms tautoms. Itin praleidusioms ilgus dešimtmečius „komunizmo“ statytojų gretose, o iš tikrųjų okupacinėje priespaudoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tarp jų – visuomenės atomizacija, negebėjimas prisiimti atsakomybės už save, o ką jau ką kalbėti už valstybę. Ji buvo svetima Sovietų Sąjungos laikais, kas diktavo atitinkamą požiūrį ir net nemažai daliai leisdavo pateisinti neteisėtus veiksmus, sakysim, siekiant asmeninės naudos. Deja, atgavus nepriklausomybę, daug kam valstybė netapo jų sąmonėje sava. Iš čia kyla jai kenkiančios, o ne padedančios stiprinti valstybę nuostatos (pvz.: mokesčių nemokėjimas, machinacijos su viešaisiais pirkimais, rinkėjų apgaudinėjimas nerealiais pažadais, katastrofiškų mastelių emigracija ir t.t.).
Nepakeitus tų nuostatų ir nesusitelkus ties valstybės, kaip mūsų bendrų namų kūrimu, nei sukursim klestinčią valstybę, nei atlaikysim globalizacijos bei galimų agresijų prieš Lietuvą keliamus iššūkius bei pavojus. Tokiu atveju Lietuvių tautos kaip bendrijos siejamos teritorijos, istorijos, kalbos bei kultūros laukia išnykimas. Ar procesas taps negrįžtamas po 10 ar 100 metų, reikšmės neturi. Tai nebus neskausminga ir palies daug Lietuvos gyventojų.
Pavyzdį, ką duoda sutelktos patriotizmu grįstos pastangos, iliustruoja ikikarinis nepriklausomos valstybės kūrimo laikotarpis. Mokslininkai teigia, kad jo metu dideliai daliai visuomenės, o itin jos elitui, buvo būdingas idealistinis ir emocianalus santykis su valstybe tiek atkuriant ją, tiek toliau ją stiprinant. Panašus santykis su atkuriama valstybe ir jos nepriklausomybės įtvirtinimu buvo Sąjūdžio veiklos metu. Vėliau, deja, susidaro įspūdis, kad vyraujančia tapo pragmatinė nuostata „o ką man davė valstybė.“ Idealizmo neliko. Kaip čia neprisiminti JAV prezidento sakralinės frazės: „Neklausk, ką tau davė valstybė, klausk, ką aš padariau dėl jos.“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Išsaugoti valstybę globalizacijos verpetuose. Tai ambicingas tikslas. Jis pasiekiamas tik kasdien sutelktomis kryptingomis pastangomis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau būti gydytoju.

Eugenijus Arvydas Janulaitis

Lietuvos mokslo premijos laureatas, biochemikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Eugenijus Arvydas Janulaitis ant Plikakalnio atodangos Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

555
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pagrindinis lūžio taškas, matyt, buvo tada, kai tėvai paklausė, ar aš noriu groti smuiku. Man tuomet buvo šešeri. Lygiai po 17 metų baigiau muzikos akademiją ir smuikas iki šiol yra mano sielos instrumentas.
Sakoma, jei savo gyvenime sutinki 20 autoritetų – atrandi pats save. Man pasisekė, nes savo gyvenime sutikau daugybę autoritetų, tačiau prisipažinsiu – savęs vis dar ieškau. Asmenybės, kurios labiausiai padarė įtaką mano gyvenime – tai Vladas Varčikas, Stanislovas Čepinskis, Eugenijus Paulauskas. Tačiau, kad ir kaip tai nuskambės paprastai – didžiausią įtaką visuomet daro artimiausi žmonės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mums su žmona šiemet nusišypsojo didžiausia laimė. Vaikelio gimimas šiandien mums rūpi labiausiai. Mudu su Irma apskritai labai džiaugiamės visomis šeimomis, į kurias šiemet pasibeldė žmogutis. Juk visi jie šiemet yra šimtmečio vaikai. Tai labai labai svarbu visų aktualijų kontekste.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų tauta nuostabi ir unikali. Išsaugojo mums ne tik kraštą, bet ir svarbiausią kultūros darinį – kalbą, nežiūrint į tai, kad šimtmečiais kažkas bandė tai pakeisti, ištrinti, sulaužyti. Aš didžiuojuosi mūsų tauta ir jei reikėtų nusiųsti žinutę ateičiai – palinkėčiau dar daugiau meilės, išminties ir ramybės, dar daugiau savivertės, džiaugsmo, vilties ir ryžto.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Daugybę kartų savęs klausiau: kas, jei ne muzika? Na gerai, jei reikėtų pastatyti namą savo šeimai – imčiau ir pastatyčiau, jei reikėtų paguosti verkiantį žmogų – apkabinčiau ir paguosčiau. Kiekvienas iš mūsų gali daugiau, nei įsivaizduoja. Tačiau mano keliai nuo vaikystės tampriai susiję su pirmaprade energija – garsu. Jame ieškau savęs ir daugybės atsakymų į man rūpimus klausimus. Todėl neįsivaizduoju savo gyvenimo be smuiko, dainos, kompozicijos, aranžavimo, garso dizaino ar muzikos prodiusavimo.

Linas Adomaitis

Dainininkas, muzikos prodiuseris, kompozitorius, smuikininkas, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas Linas Adomaitis Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios terasoje (G. Kropio nuotrauka)

557
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vieno tokio įvykio įvardinti negalėčiau, nes ne vienas jų lėmė mano mokslinės krypties pasirinkimą bei gautų tyrimų sėkmę. Pirmasis toks posūkis, kurį vertėtų paminėti – tai dar studijų laikais gautas Vilniaus universiteto pasiūlymas nuo trečio kurso išvykti studijuoti į Kijevo T. Ševčenkos universitetą. Tuo metu ten dėstė pasaulinio lygio profesoriai A. Davydov, S. Pekar ir kiti. Tų studijų metu aš ir susidomėjau molekulinės fizikos bei biofizikos problemomis. Antrasis posūkio taškas – tai su Lietuvos nepriklausomybe atsiradusios galimybės lankytis ir dirbti įvairiuose pasaulio universitetuose, bendrauti su iškiliausiais pasaulio mokslininkais. Čia norėčiau paminėti savo draugus prof. R. van Grondelle iš Amsterdamo laisvojo universiteto, prof. H. van Amerongen iš Wageningen universiteto, prof. V. Sundstrom iš Lundo univeriteto, prof. G. R. Fleming iš Kaliformijos universiteto Berklyje, prof. A. V. Ruban iš Queen Mary universiteto Londone bei prof. B. Robert iš Branduolinių tyrimo centro Prancūzijoje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mokslas vystosi labai sparčiai, todėl reikia spėti reaguoti į vis atsirandančias naujoves. Norint suspėti adekvačiai reaguoti į visus šiuos atradimus, reikalinga teisinga finansinė naujų projektų parama ir optimalus mokslinių pajėgumų paskirstymas. Tai ir yra pagrindinė problema, kuri šiuo metu man kelia didžiausią rūpestį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau drąsos, išradingumo ir sėkmės dalyvaujant dideliuose europiniuose projektuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunku pasakyti, nes jaunystėje buvo daug svajonių, siekiau žinių įvairiose srityse. Gal kartais būčiau tapęs muzikantu, esu baigęs aukštesniąją J. Tallat–Kelpšos muzikos mokyklą.

Leonas Valkūnas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, habilituotas fizinių mokslų daktaras fizikas Leonas Valkūnas Kalvarijų kryžiaus kelyje Verkių regioniniame parke Vilniuje (R. Adžgausko nuotrauka)

559
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas įvyko ir vyksta be didelių lūžių, o gyvenime mane supo ir tebesupa daug gerų ir išmintingų žmonių.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo padarė didelį šuolį į priekį visose srityse, tačiau darnos ir susiklausymo stoka neturėtų tapti pažangos šešėliu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Niekas kitas, tik mes patys kuriame savo ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nueitas gyvenimo kelias lyg ir sėkmingas, bet gal ir norėtųsi dirbti vadybinį darbą su dideliais žmonių kolektyvais įvairiose srityse.

Henrikas Žilinskas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos profesorius, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas mokslų daktaras Henrikas Žilinskas Veterinarijos akademijoje Kaune (G. Kropio nuotrauka)

561
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kalbėti apie asmeninius lūžius būtų per daug pompastiška ir deklaratyvu. Svarbiausias įvykis, turėjęs įtakos mano profesiniai veiklai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, sugriovęs sovietinę „geležinę uždangą“ ir atvėręs galimybę praktiškai susipažinti su Vakarų šalių klinikinės medicinos ir mokslo pasiekimais bei gautą patyrimą pritaikyti ligonių sveikatos labui Lietuvoje. Kartu su bendradarbiais mums pavyko sukurti „vakarietškos“, mokslo įrodymais pagrįstos gastroenterologijos mokyklą Lietuvoje, įkurti vienintelį Rytų ir Centrinėje Europoje Virškinimo sistemos tyrimo institutą. Paveldėtas iš sovietinių laikų pagalbos modelis virškinimo ligomis sergantiems ligoniams neatitiko europietiškų standartų, gastroenterologai pagal savo veiklos profilį tuo metu nedaug skyrėsi nuo vidaus ligų gydytojų, o svarbiausias virškinimo ligų diagnostikos procedūras – endoskopinius tyrimus, skirtingai nei Vakarų šalyse, atlikinėjo ne gastroenterologai, o chirurgai. 1992 metais buvau išrinktas Gastroenterologijos klinikos vadovu, o 1992 – 1997 metų laikotarpis buvo esminis kuriant šiuolaikinės gastroenterologijos mokslo pagrindus. Nelengvais pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo užmegzti draugiški bendradarbiavimo ryšiai su Švedijos, Danijos, Vokietijos ir kitų šalių specialistais, jie padovanojo diagnostinės aparatūros, kartu buvo parengtas ir laimėtas Europos sąjungos projektas „Gastroenterologų rengimo reforma Lietuvoje“, kurio dėka įkurtas pirmasis Endoskopinių tyrimų poskyris, vyko nuolatiniai specialistų mainai. Vakarų šalių pavyzdžiu prie Gastroenterologijos klinikos buvo įkurta Molekulinės gastroenterologijos laboratorija, vėliau išaugusi į Virškinimo sistemos tyrimo institutą. Prasidėjo glaudus klinicistų ir fundamentalių mokslų specialistų bendradarbiavimas, leidęs nustatyti naujus ankstyvus virškinimo ligų neinvazinės diagnostikos žymenis, pradėti žarnyno mikrobiotos genetiniai tyrimai. Šie tyrimų rezultatai sulaukė tarptautinio pripažinimo, buvo atspausdinti „Nature“, „Nature genetics“, „Lancet“ ir kituose prestižiniuose tarptautiniuose žurnaluose, o šie straipsniai gausiai cituojami užsienio autorių. Klinikoje daugelis naujų diagnostikos ir gydymo metodų buvo pirmą kartą įdiegti ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse – tai kapsulinė endoskopija, kepenų kraujagyslių šuntavimo procedūros, žarnyno mikrobiotos transplantacija ir kiti metodai. Galime pasidžiaugti, kad net ir esant nemažiems resursų bei aprūpinimo skirtumams, dauguma klinikoje gydomų ligonių gauna panašią medicinos pagalbą, kaip ir pripažintose Londono, Berlyno ar Vienos klinikose. Visa tai buvo įmanoma tik suburto ir išaugusio draugiško specialistų kolektyvo, kurį sudaro 5 profesoriai, 7 docentai, taip pat mokslų daktarai gydytojai ir molekuliniai biologai, doktorantai, dėka.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

O tempora! O mores! (O laikai! O papročiai!) – tokiu sparnuotu posakiu apie jaunimą, smerkdami naujas madas ir papročius, kalbėdavo senovės romėnai. Tiesa, pasaulis nuo to nesugriuvo ir vystėsi toliau, nors Romos imperijos nebeliko. Ar mane jaudina, koks šiandieninis jaunimas pakeis mus, jau pasiekusius savo veiklos viršūnes profesionalus? Mano nuomone, žiniasklaida ir politikai per daug akcentuoja kryptį, kad reikia jaunimą mokyti lyderystės, ugdyti išskirtinius lyderius, ypač akcentuoja vadybinę, bet nepakankamai profesinę kompetencijos pusę. Kuriamos „lyderystės mokyklos“, tačiau pamirštama, kad didžiausi laimėjimai pasiekiami komandiniu darbu. Galvočiau, gal daug svarbiau mokant jaunimą veržlumo, aktyvumo bei atkaklumo, kartu formuoti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, o lyderiai bus pastebėti ir iškils natūraliai. Aiškinimas, kad kiekvienas turi būti savos srities lyderis veda prie perdėto individualizmo ir egoizmo, nesveikos konkurencijos, o neretai duoda ir priešingus rezultatus. Didžiausi pasiekimai pavyksta bendradarbiaujant, o ne visiems konkuruojant su visais "dėl lyderystės“. Mažiau kritikuokime kitus ir dažniau vertinkime save – ar viskas padaryta, kad būtum geru specialistu, geru žmogumi šeimoje, giminėms, draugams ir visiems aplinkiniams. Ne asmeninių sąskaitų suvedinėjimas ir kova tarp tikrų bei netikrų lyderių, o valstybei svarbūs dalykai turi būti ir mūsų Lietuvos politinių diskusijų objektais.
Nors šiuo metu mes, būdami NATO ir Europos sąjungoje, kaip valstybė jaučiamės pakankamai saugūs, šiek tiek neramina tai, kad perimant ES taisykles ir teisinius principus bei esant galimybei pasirinkti, kartais pasirenkami labiausiai biurokratiški ir su daugybe apribojimų susiję taisyklių variantai, kurie gali lėtinti valstybės vystymąsi. Norėtųsi daugiau išminties. Tačiau nežiūrint visų sunkumų ir kliūčių, mūsų Lietuvos, galvoju, laukia šviesi ateitis, tik reikia išminties, darbo ir kantrybės. Lietuvoje užteks vietos visiems trims milijonams.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Saugoti ir niekada neprarasti šalies nepriklausomybės, lietuvių kalbos, istorijos ir papročių. Pažinkime savo kraštą, jo žmones, mokėkime girti ir reprezentuoti savo tautą, o ne kiekviena pasitaikiusia proga dejuoti ir matyti „negatyvą“. Stenkimės perimti visą, kas geriausia iš kitų tautų, būkime aktyvūs. Pateisinkime dažnai kartojamus žodžius „lietuviai išmintinga ir darbšti tauta“. Darbais, o ne žodžiais puoškime savo Tėvynę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nors yra labai daug puikių ir viliojančių specialybių, galvoju, kad ir vėl norėčiau tapti gydytoju.

Limas Kupčinskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, gydytojas gastroenterologas Limas Kupčinskas Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos terasoje (G. Kropio nuotrauka)

563
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Juozas Vidmantis Vaitkus: dabar daug prabėgusių gyvenime akimirkų galima pripažinti lemiamomis, nes tuo momentu pasirinktas sprendimas lėmė tolesnę gyvenimo tėkmę. Galima išskirti seką susietų veiklų. Ši seka prasidėjo šeštoje mokyklos klasėje, Bibliotekininkų būrelyje. Vadovas būrelio nariams pasiūlė perskaityti visas pasirinkto bibliotekos skirsnio knygas. Perskaitę Stanaičio „Trumpų bangų radijo mėgėjų vadovą“, kartu su draugais susižavėjome radiotechnika, susiradome radijo inžinierių, kuris sutiko mus išmokyti radiotechnikos, o vėliau mokykloje įkūrėme radijo stotį šaukiniu UP2KAB. Studijuodamas Vilniaus universitete atradau, kaip pagreitinti fotovaržas 1000 kartų, ko pasekoje buvo sukurtos „akys“ kompiuteriui (Rūta 701 ir Rūta 702). Tam, kad suprasti efekto prigimtį, buvo reikalingi trumpi intensyvios šviesos impulsai. Jau studijuojant aspirantūroje teko sukonstruoti įvairiausius šviesos šaltinius ir nelauktai buvo paskelbta, kad sukurti lazeriai, kurie generuoja trumpus intensyvios šviesos impulsus. Iš mokslinės spaudos sužinojau, kad tokius lazerius turi SSRS Maskvos Fizikos instituto N. Basovo laboratorija. Man pavyko sudėtingu keliu patekti į tą laboratoriją ir susitarti, kad Vilniuje pasigaminęs mobilią įrangą, atvyksiu į laboratoriją. Kada atvykau su įranga į Maskvą, N. Basovas jau buvo gavęs Nobelio premiją. Mūsų tyrimų sėkmę lėmė tai, kad jo komanda turėjo sukurti projekcinį CdSe lazerį, bet nežinojo, kaip nustatyti krūvininkų gyvavimo trukmę, o aš taip tik tokią aparatūrą ir atsivežiau kartu su CdSe kristalais, kuriuos tyriau. Pabaigus tyrimus, sėkmingus abiem pusėms, N. Basovas padovanojo man lazerio galvutę. Pirmąjį lazerį Lietuvoje sukonstravome 1966 metais. Lazeriai pradėjo tarnauti puslaidininkių, o vėliau ir kitų medžiagų tyrimams. Taip įsijungėme į pasaulinių lazerių taikymo medžiagoms tirti pionierių gretas ir mums pavyko atrasti visa eilę efektų, kurie mūsų laboratoriją padarė pastebimą pasaulyje.
Lazerių taikymas puslaidininkių tyrimams ir gilios žinios apie defektų puslaidininkiuose tyrimus užtikrino mūsų komandos įsijungimą į Europos branduolinių tyrimų centro CERN programas, prisidėjusias prie to, kad Lietuva buvo pakviesta tapti CERN asocijuota nare.
Lemtingas buvo ir dar vienas epizodas, kuomet dėl SSRS URM kaltės negalėjau nuvykti skaityti kviestinio pranešimo Pasauliniame lazerių kongrese JAV, bet man pavyko nupirktą lėktuvo bilietą perrašyti žmonos vardu, kuri, nuvykusi į Čikagą, sugebėjo baigti lazerių taikymo medicinoje kursus ir įgyti teisę vykdyti klinikinius lazerių taikymo medicinoje tyrimus. To dėka pasaulis išvydo lietuvišką lazerį, sukonstruotą VU Kvantinės elektronikos katedros laikinajame kolektyve „Rūta“ bei gamintą Panevėžyje, kuris buvo pritaikytas ir endoskopinėms operacijoms. Šį lazerį jau nepriklausomos Lietuvos vardu Aurelija pristatė pasauliniame FIGO kongrese Singapūre, o dėka lazerio taikymų chirurgijoje ir sukurtų diagnostikos metodų buvo pakviesta tapti Tarptautinės lazerinės medicinos ir chirurgijos akademijos Florencijoje nare steigėja, o kartu toliau kuriame žmogaus audinių patologijos atpažinimo būdus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Juozas Vidmantis Vaitkus: labiausiai rūpi teigiamų iniciatyvų tęstinumas ir gilesnis supratimas, kaip pasiekti laukiamą efektą. Šiandieniniai politikai didele dalimi nemato reikalo susipažinti su pasauline patirtimi, kas verčia institucijų vadovus ir mokslininkus dėti daug energijos, kad pradėti darbai vyktų ir laukiamas rezultatas artėtų. Neteisinga pasaulinės patirties interpretacija trukdo mokslinių tyrimų bei inovacijų eigai, ypač viešųjų pirkimų srityje, kas veda prie beprasmio laiko švaistymo ir reikalingų medžiagų ar prietaisų pabrangimo.
Nerimą kelia švietimo lygio žemėjimas, ką skatina nuostatos, kad vaikas gali rinktis, ką ir kaip mokytis, nesuprasdamas, ką duoda mokykloje suteikiamos žinios ir įgūdžiai. Juk dailyraščio, rašant minkšta plunksna, pagrindinis poveikis buvo rankos raumenų preciziškumo lavinimas, kas reikalinga, pavyzdžiui mikrochirurgams, o vėlesnėse klasėse eilėraščių mokymasis buvo skirtas atminties ląstelių kiekio didinimui.
Moksleiviams (ir Lietuvai) kenkia studijų užsienyje perdėtas aukštinimas, o Lietuvoje – žeminimas, todėl susitikimuose su mokytojais ir moksleiviais bandau aiškinti, ką ir kur verta studijuoti.
Pagrindinė žiniasklaida nesijaučia atsakinga už įtaką Lietuvos ateičiai, ar ją mato kitokią, negu norėčiau, nes, pavyzdžiui, horoskopams skiriama daugiau dėmesio, negu mokslo žinioms.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Juozas Vidmantis Vaitkus: pirmiausia norėtųsi palinkėti politikams, kad jie gyventų ne „nuo rinkimų iki rinkimų“, o sugebėtų pagirti ankstesnę valdžią už geras iniciatyvas, o jas tęsdami, ar kiek pakeisdami, įrodytų, kad jie jas įgyvendina sparčiau ir geriau, negu buvusieji valdžioje.
Žvelgiant tolyn, linkėčiau suprasti, kad esame maža šalis ir sėkmė lydi tuos, kurie „jaučia artimo alkūnę“, tai yra, dirba bendradarbiaudami. Kadangi esame maži, jei norime tapti pastebima teritorija pasaulyje, turime sukurti šalies veidą, išskiriant sritis, kuriose siektume reikšmingų pažangų ir kurtume technologinius proveržius. Linkėčiau, kad būtų suprasta, kad valstybei valdyti reikia rengtis ir rengti tam visuomenę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Juozas Vidmantis Vaitkus: jei tektų keisti sritį, kurioje dabar veikiu, tai gilinčiausi į priežastis, kodėl tautos kraustėsi ir kodėl egzistuoja tiek daug kalbų.

Aurelija Vaitkuvienė | Juozas Vidmantis Vaitkus

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos Fizikos sekcijos pirmininkas, Lietuvos Fizikų draugijos prezidentas, puslaidininkių fizikos Lietuvoje plėtotojas, Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras Juozas Vidmantis Vaitkus su žmona, Tarptautinės lazerinės medicinos ir chirurgijos akademijos nare steigėja, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto afiliuota vyriausiąja mokslo darbuotoja Aurelija Vaitkuviene prie Nacionalinio Fizinių ir Technologijos mokslų centro Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

565
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausiu momentu savo gyvenime laikau darbo gydytoju pradžią, kai pajutau, ką reiškia asmeninė atsakomybė už žmogaus gyvybę. Tai įvyko pirmaisiais darbo metais Druskininkuose. Asmeniniame gyvenime toks lūžis buvo pirmosios dukters gimimas – pajunti atsakomybę už naujo žmogaus šiame pasaulyje gimimą, vystymąsi ir ateities kelią.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina jaunosios kartos likimas – kad ji būtų laiminga mūsų šalyje, kad nevyktų toks baisus emigracijos procesas, kad jaunimas kurtų ir puoselėtų mūsų Tėvynę, būtų išsilavinęs bei kūrybingas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Susitelkimo savo šalies viduje, aukšto profesionalumo ir kūrybiškumo jaunimui, pakantumo darbe ir gyvenime vyresniajai kartai, klestėjimo Lietuvai, taikos bei supratimo, harmoningo vystymosi visoms pasaulio tautoms ir valstybėms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visada norėjau ir noriu būti asmenybe, kuri pasižymi kūrybiškumu bei aktyvia veikla, nepaisant profesijos ir išsilavinimo. Pasiekiau tai savo veiklos srityse, ir tai yra svajonių išsipildymas.

Vytautas Basys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, gydytojas neonatologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras, profesorius Vytautas Basys prie Belmonto krioklio Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

567
Valdemaras Razumas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų tarybos valdybos pirmininkas, profesorius Valdemaras Razumas su žmona Julija Razumiene ir vaikais Egle, Viktorija, Jonu ir Augustinu bei marčia Viktorija savo namų kieme Vilniuje (R.Danisevičiaus nuotrauka)

568
Justas Dvarionas

Tarptautinių ir respublikinių konkursų žiuri narys, Europos Jaunimo Muzikos Konkursų Asociacijos
(EMCY) viceprezidentas, dėstytojas ir pianistas Justas Dvarionas Vingio parke Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

569
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gražu ir didinga.
1918 metais dėka patriotų – didvyrių Lietuva ištrūko iš okupantų žiaurios priespaudos ir teroro. Didelės valstybės dažniausiai linkę vystytis horizontaliai, o mažoms belieka vystytis tik vertikaliai. Nepriklausoma Lietuva iki Antrojo pasaulinio karo, esant kai kurių didelių valstybių trukdymams, dėl jų grobuoniškų tikslų, pasiekė titaniškų rezultatų.
Mano vaikystė ir jaunystė buvo ekonominiai silpnoka. Reikėjo dirbti tėvų ūkelyje įvairius žemės ūkio darbus. Tai trukdė mokytis, tuo labiau žaisti su kaimynų vaikais. Mano labai padorūs, nepaprasti Motina ir Tėvas paklausė mokytojų patarimų leisti mokytis kaip perspektyviam vaikui. Tėvai sakydavo, kad beveik visi žmonės yra geri, o jei kas bloga tau padaro, tai turi atsakyti gėriu.
Sovietinė valdžios nuomone, mano biografijoje buvo trūkumų, kuriuos 1944 – 1972 metų laikotarpyje pavyko išlaikyti paslaptyje ir dėl to buvau didžiulėje baimėje. Mano demaskavimas įvyko po laiko, tik 1972 metais. Tai mano mokslinei veiklai nepakenkė, nes ypač paskutinio dešimtmečio mano pasiekimai moksle ir technikoje buvo vertinami itin aukštai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jau daugiau kaip pusšimtį publikacijų Lietuvos vystymo klausimais paskelbiau spaudoje. Kas liečia mokslinį darbą Lietuvoje:
– tai pirmiausia yra svarbiausios mokslinės kryptys – lituanistikos mokslai bendrąja prasme;
– sveikatingumo mokslas;
– Lietuvos gamtos turtų tyrimai;
– tyrimai, kurie duoda didelę naudą Lietuvai;
– ypač reikia remti talentingus mokslininkus, iš kurių tikėtina išauginti pasaulinio lygio žvaigždes.
Švietimo srityje neatidėliotini uždaviniai kyla dėl įvairių sričių mokslų intensyvėjančios integracijos. Einant į singuliarinį tašką, turime negaištant veikti. Kiekvienas, baigiantis specializuotas mokyklas ar universitetus, turi įgyti fundamentinių mokslų pagrindus bei būti tinkamai supažindintas su technikos pasiekimais. Lietuvoje turėtų būti pagrindiniai du universitetai Vilniuje ir Kaune bei eiliniai du Klaipėdoje ir Šiauliuose. Būtinas ryžtingas sprendimas, nes tai ne tik pašalins mokslo dubliavimus, bet ir atvers galimybes efektyviam mokslininkų suartėjimui, integracijai bei efektyviam vystymui.
Bendrais klausimais paliečiau kai kurias pastabas, pavyzdžiui:
– santykiuose Europos Sąjungos mažos valstybės turėtų jungtis į asociacijas, kad jų nuomonių klausytų ir didžiosios valstybės, pavyzdžiui Baltijos šalys su Skandinavijos šalimis galėtų susijungti į asociaciją;
– arba yra maišoma tautų mažumų sąvoka. Kokia gali būti tautinė mažuma, jei greta ar toliau turi savo valstybę. Lietuvoje tautinė mažuma yra romai, kurie neturi savo nepriklausomos valstybės. Be to, reikia skirti kas yra kolonizatorių tipo žmonės nuo tikrų tautinių mažumų;
– valstybės savo biudžeto ar ES paramos lėšos turėtų būti skiriamos pagrindinai ne turtingų asmenų vis intensyvesniam turtinimui, o remti pagrindinai silpnus bei vidutinio ekonominio lygio aktyvius žmones.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateitis priklauso intelektualiam darbui. Ypač iš valdžios pusės reikia dėti pastangas talentingus asmenis nuo vaikystės nukreipti intelektualiai kūrybinei veiklai tam, kad Lietuva taptų įžymių mokslininkų, išradėjų, inovacijų kūrėjų šalimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu arti finišo, todėl turiu skubėti atlikti savo vykdomus tyrimus virpesių ir bangų srityse pagal savo idėjų dvi pagrindines kryptis: naujo tipo dinaminių sistemų ir jų teorijos pagrindų kūrimas bei nauju principu veikiančių robotų ir jų teorijos kūrimas.
Tikiu, kad Lietuva taps mokslo, meno, sporto bei kitos veiklos srityse pažiba sau ir pasaulyje.

Kazimieras Ragulskis

Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius inžinierius mechanikas Kazimieras Ragulskis savo namuose Kaune (A. Žukovo nuotrauka)

571
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimas – tai procesas, kuriamas kasdieniais darbais, pasirinkimais ir etiniais sprendimais. Kartais net mažiausi jų gali turėti lemiamos reikšmės. Tačiau šeima ir šeimoje nuo kūdikystės skiepyta meilė knygai, menui, istorijai, mokslui ir kultūrai, įdiegtas nerašytas garbingo elgesio kodeksas ir yra tas pamatas, ant kurio stengiuosi statyti savo gyvenimą. Kalbant apie įvykius – neabejotinai reikšmingiausias buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkovojimas 1990 metais ir atgauta žmogiškoji laisvė. Sovietinėje Lietuvoje – su jos individualumą, nepriklausomą kritinį mąstymą ir kūrybiškumą žlugdžiusia, visus niveliavusia ir kontroliavusia sistema – tikrai nebūčiau tapusi tuo, kuo esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėtųsi, kad Lietuva ir visi joje gyvenantys žmonės būtų laisvę ir žmogaus teises gerbiančios teisinės valstybės atsakingi, neabejingi piliečiai. Daug nuveikėme šioje srityje, tačiau yra ir galvas keliančių priešiškų jėgų, siekiančių tam užkirsti kelią. Todėl visi turėtume telktis demokratinėmis priemonėmis priešindamiesi bandymams mus grąžinti į sovietinį mentalitetą, totalitarinio pobūdžio kišimuisi į piliečio privatų gyvenimą, iš viršaus valdžios nuleidžiamiems įnoringiems ribojimais, visuomenės grupių ar asmenų diskriminavimui, cenzūrai ar žodžio laisvės suvaržymui. Laisvė yra ne faktas, o procesas ir jis privalo būti palaikomas mūsų kasdienėmis pastangomis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu mūsų šaliai nebijoti sąžiningai pažvelgti į Lietuvos istoriją: semtis pasididžiavimo ir įkvėpimo iš garbingų dalykų ir savikritiškai įvardinti tamsiąsias mūsų istorijos dėmes – tam, kad ateityje nebekartotume tų pačių klaidų ir išvengtume tragedijų. Linkėčiau, kad būtų puoselėjimas humanizmas Lietuvoje – visų pirma, giliomis humanitarinių mokslų studijomis. Net geriausi ekonominiai rodikliai ir technologiniai pasiekimai nebus nieko verti, jei dvasioje vyraus skurdas, o galvoje kultūrinis neišprusimas ir vaizduotės stygius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Viena iš šeimos įdiegtų vertybių buvo neuždavinėti sau tokio pobūdžio klausimų, o stengtis sąžiningai mokytis ir dirbti, nebijoti sunkumų, atlikti pareigą ir link svajonės judėti vedamai aukštesnių gėrio, grožio bei tiesos siekių. Galbūt todėl šiandien neturiu apgailestavimų ar svajonių būti kažkuo kitu, nei esu.

Kristina Sabaliauskaitė

Menotyros mokslų daktarė, dailės istorikė ir rašytoja Kristina Sabaliauskaitė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

573
Algis Petras Piskarskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Kvantinės elektronikos ir lazerių fzikos Lietuvoje pradininkas, akademikas, habilituotas gamtos mokslų daktaras fizikas Algis Petras Piskarskas ant Rokantiškių piliakalnio Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

574
Egidijus Aleksandravičius

Istorikas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Egidijus Aleksandravičius Laisvės alėjoje Kaune (A.
Repšio nuotrauka)

575
Birštono mineraliniai vandenys ir Ko

UAB „Birštono mineraliniai vandenys“ ir Ko valdybos pirmininkas Norbertas Pranckus įmonės gamybinėse patalpose Birštone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

576
Valentina Dagienė

Lietuvos mokslo premijos laureatė, informatikė, fizinių mokslų daktarė profesorė Valentina Dagienė Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institute Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

577
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Jonas Miškinis: kaip ir daugeliui mano kartos žmonių lūžio tašku buvo Nepriklausomos Lietuvos valstybės atgimimas. Norėjosi kažkuo prisidėti prie to proceso.

Vitas Volungevičius: turbūt lengviau būtų rašyti autobiografiją – pradedi nuo gimimo, kurio, deja, negali prisiminti, ir baigi mirtimi, kurios negali atspėti. Žmogus taip sutvertas, jog niekada neatsimins dviejų dalykų – kada gimsta ir kada miršta.
Skirtingos kartos turi skirtingas vertybes ir savitą mąstymą, o ginant savo tiesas juk neišvengiama įvairių nuomonių. Kad sutartume šeimoje ar kolektyve, turime būti tolerantiški ir gerbti vienas kitą. Tik supratę, kad negalime vienas kito pakeisti, akcentuodami gerąsias kiekvieno žmogaus savybes, sugebėsime taikiai išspręsti kilusius nesutarimus.
Kalbant apie gyvenimo lūžio istoriją, prisimenu savo močiutę Juzę, kuri yra dailininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pirmos eilės pusseserė. Vaikystėje jos vis klausdavau: „Kodėl vieni žmonės daro gerus darbus, o kiti, priešingai – blogus?“ Ji sakydavo: „Reikia daryti žmonėms gerus darbus, o už juos atlygins Dievas ir tas gėris ateis, nebūtinai iš tų žmonių, kuriems buvo padaryta geri darbai, o per kitus žmones ir kitus dalykus, kurie leis jaustis laimingam.“ Šiuo patarimu vadovaujuosi gyvenime ir jis pildosi!

Darius Barškėtis: svarbiausia man gyvenime – mano šeima, o įsimintiniausiais įvykiais laikau savo vaikų gimimą, kurių turiu tris. Šeimos narius, kaip svarbiausius asmenis gyvenime, manau, įvardytų ir dauguma žmonių.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jonas Miškinis: labiausiai visuomenės raidoje neramina sprendimų susmulkėjimas, siekis viską reglamentuoti, tarytum uždaryti viusus instukcijų džiungles.. Tai didina nepasitikėjimą, kuris mums brangiausiai kainuoja ir kuris skatina dar detaliau viską reglamentuoti.

Vitas Volungevičius: šiandien man labiausiai rūpi Lietuvos muitininkų, pradėjusių dirbti nuo jos atkūrimo 1990 metų spalio 9 d., teisėtų lūkesčių užtikrinimo būdai. Siekiu, kad jie būtų proporcingi ir socialiai teisingi vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atžvilgiu bei užtikrintų muitinės darbuotojų pasitikėjimą valstybe ir teise.

Darius Barškėtis: man rūpi, kad mūsų šalis vystytųsi, klestėtų ir joje visiems būtų gera gyventi. Jaudina įvairios problemos, su kuriomis gyvenime susiduriame, ir grėsmės, kurių galimam atsiradimui ir įveikimui, manyčiau, turėtume skirti daugiau dėmesio ir pastangų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Jonas Miškinis: gražių idėjų, pagrįsto pasitikėjimo vieni kitais ir nepamesti iš akiračio savo vertybių.

Vitas Volungevičius: visuomenėje dažnai sakoma: per mėnesį galima pakeisti politinę santvarką, per pusmetį – ekonominę sandarą, priimant reikalingus įstatymus ir kitus teisės aktus, tačiau žmones, visuomenę galima pakeisti tik per 60 metų! Linkiu, kad mąstydami apie tai, kaip mes norime gyventi, kaip gyvensime ateityje, pradėtume galvoti dabar ir suprastume, jog istoriją kuria nežinomi žmonės, taigi būkime jos dalimi. Apie rytdieną norėčiau akcentuoti, kad ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės, todėl gyvenkime nuolat žinodami, kad taika yra geresnė už karą.

Darius Barškėtis:
Brangieji, nustokite niurzgėti, nors ir laikinai!
Suprantama, tai įgimta, bet tai daryti negerai,
Mylėkite ir džiaukitės, gražia šalim, tėvais, vaikais
Ir tuos, kurie jus džiugina, pradžiuginkit gerais darbais.

Dalinkitės žiniom bei kurkite visus mus įkvepiančius dalykus,
Nustebinkit pasaulį vėl naujom spalvom nušviesdami savus namus!

Stiprybės pasisėmę tautos praeityje,
Vieningi būkite ir vėl, net jei kada viltis priges.
Tikiu, gebėsit dar, kai reiks, sutelkti Lietuvos jėgas
Ir taip prašalint visas tamsumas arba atrasti naujas žvaigždes!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jonas Miškinis: pagrįstų svajonių būti kažkuo kitu - neturiu, o fantazuoti galima, bet nežinau ar tai kam nors įdomu.

Vitas Volungevičius: svajoju tapti seneliu ir anūkams pasakoti apie tokias vertybes, kurios man svarbios ir šiandien, o gautos iš tėvų, senelių ir mokytojų.

Darius Barškėtis: norėtųsi muitinėje sukauptas žinias ir patirtį rizikos valdymo srityje pritaikyti ir kitose svarbiose gyvenimo srityse, tokiu būdu padėti žmonėms nustatyti potencialiai pavojingus dalykus, padėti nuo jų apsisaugoti ar pasiruošti įveikti galinčias iškilti grėsmes, kad būtų išvengiama nelaimių ar joms įvykus patiriama, kiek įmanoma, mažesnė žala ir praradimai, o visų gyvenimas taptų dar saugesnis ir geresnis.

Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos | Jonas Miškinis

Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos darbuotojai (iš kairės): Ūkio subjektų patikrinimų skyriaus vedėjas Darius Barškėtis, vadovas Jonas Miškinis ir Komunikacijos skyriaus vedėjas Vitas Volungevičius prie Muitinės departamento būstinės A. Jakšto gatvėje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

579
Klaipėdos pienas | Rita Pažemeckaitė-Digrienė

AB „Klaipėdos pienas“ generalinė direktorė Rita Pažemeckaitė-Digrienė (šešta iš kairės) su savo komanda Klaipėdos pajūryje (A.Kubaičio nuotrauka)

580
Šokių kolektyvas „Reverence“

Šokių kolektyvas „Reverence“ (iš kairės sėdi): Marijampolės kolegijos finansininkė Stasė Milerienė, Marijampolės kolegijos pavaduotoja studijoms ir mokslui bei dėstytoja Irena Sviliuvienė, Marijampolės kolegijos dėstytoja Vilma Riškevičienė; (toliau – iš kairės stovi): vadovė ir choreografė Daina Misiukevičienė, Marijampolės kolegijos direktoriaus pavaduotojas Romas Giedraitis, Marijampolės kolegijos ūkio skyriaus vedėjas Gediminas Čerkauskas, verslininkas Žydrūnas Andziulis ir Marijampolės kultūros centro darbuotoja Daiva Pranckevičiūtė parke prie Marijampolės kolegijos (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

581
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Besimokant Palangos vidurinėje mokykloje dėdė P. Gintalas, tėvai, o ypač mama Janina Gintalienė, kuri dirbo miesto vaikų bibliotekoje, skatino mane piešti, kurti plakatus ir lipdyti. Vyresnėse klasėse mokytojai Janina Jurkutė ir Jonas Brinza pamatė mano gebėjimus. 1964 metais įstojęs į Vilniaus dailės institutą pradėjau savo kelionę į menų pasaulį. Kelionėje sutikau asmenybes, tikrus menininkus Regimantą Midvikį, Arūną Sakalauską, Arvydą Ambrasą. Paskyrimas Vilniuje nesužavėjo, tad kursioko Algimanto Mizgirio paskatintas 1971 metais atsidūriau Telšių taikomosios dailės technikume (dabar – Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas). Esu įstrigęs medalio ir skulptūrinės plastikos pasaulyje. Vėl rašau eiles. Eilėraščius kuriu nuo gilios jaunystės. Pastaruoju metu, paskatintas sūnaus Petro bei poetų Vytauto Stulpino, Danieliaus Milašausko ir Gvido Latako, grįžau į poeziją. Vėlokai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aštautumanija (aš – tau, tu – man) jaudina labiausiai. Didžiuojosi Lietuva, jos žmonėmis, laisvės siekiu, gamta, ypatinga mūsų istorija. Neramina korupcijos klampynė, kuri stumia Lietuvą į praeitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Per 100 metų atkūrėme Nepriklausomybę Lietuvoje du kartus. Trečiojo karto turėtų nebūti, jei išsivaduosim iš nesutarimų gniaužtų. Visą gyvenimą dirbau su jaunimu, tad tikiu jų meile artimui ir savo šaliai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visada svajojau apie sportą ir literatūrą. Tapti genialiu menininku pritrūko ypatingų gebėjimų darbui.

Petras Gintalas

Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, dailininkas, poetas ir skulptorius Petras Gintalas muziejuje „Alka“ Telšiuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

583
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano kartai esminis lūžis buvo 1991 metų sausio 13 ir kovo 11 dienos. Mes, pažinę karą ir gyvendami pokaryje, sunkiai patikėjome, jog niekas nebenurodinės, kaip mums visiems reikia gyventi. Mes 50 metų buvome priversti statyti komunizmą, bet Sąjūdis nebeleido to užbaigti. Jau vaikystėje mama man dainuodavo, kad mūsų tėvynė yra brangi Lietuva. Mano kūryboje pokyčių beveik nebuvo, tačiau, tapęs dailininku, sukūriau nemažai paveikslų istorinėmis temomis, kuriuose pavaizduota garbinga mūsų tautos praeitis, kurios niekas niekada neturėtų užmiršti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane liūdina, kad mūsų jaunoje valstybėje dar tiek daug melo, godumo ir neteisybės. Norėčiau, kad mūsų išrinkta valdžia rūpintųsi ne tik savimi, bet ir tais, kurie ją išrinko, nes valstybė esame mes.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms norėčiau palinkėti mažiau verkšlenti, daugiau dirbti ir sukurti tokią valstybę, kurioje visiems būtų gera gyventi ir kad niekada Lietuvos žemelės nebetryptų svetimų kareivių batai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Į prezidentus balotiruotis jau per vėlu, bankininku būti negalėčiau, nes nemoku skaičiuoti, o mokykloje buvau dvejetukininkas, tad esu patenkintas tuo, kuo esu šiandien. Savo paveikslais ir jūros peizažais noriu parodyti žmonėms, kokioje nuostabioje šalyje mes gyvename.

Edvardas Malinauskas

Tapytojas, marinistas Edvardas Malinauskas savo dirbtuvėse Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

585
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai, kad pasirinkau muzikanto profesiją, lėmė asmenybės. Vaikystę praleidau „Ąžuoliuko“ chore. Mūsų vadovas Hermanas Perelšteinas tikėjo, kad gyvenime svarbiausia yra galimybė suteikti džiaugsmą kitiems žmonėms. Matyt, tuo tikėjimu užkrėtė ir mane. Ir dar fortepijono mokytojas Edmundas Baltrimas. Jis atvėrė nuostabų muzikos atlikėjų ir įrašų pasaulį. Taigi, pasirinkau dirigento specialybę, kad galėčiau muzikuoti ir dalintis tuo, ką sukuriame kartu su choristais. Kitas lūžis – tai supratimas, kad vaikams reikia labai daug duoti, kad jie savo ruožtu išmoktų duoti kitiems ir dalintis. Televizijos ir radijo vaikų chore galimybės ugdyti jaunus žmones buvo ribotos. Todėl atsirado meninės ir kultūrinės pakraipos Klaipėdos Humanitarinė mokykla, kuri vėliau patapo Vydūno gimnazija. Ten mėginame auginti žmoniškumą jaunose širdyse.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man šiandien labiausiai rūpi kultūra. Tai būdas, kaip žmonės elgiasi vienas su kitu, kuo grindžia savo pasirinkimus, apsisprendimus. Gyvename aplinkoje, labai norinčioje imti ir turėti, bet nenorinčioje klausyti ir suprasti, nežinančioje, kad praturtėti gali tik dalindamasis tuo, ką sukuri, kas gali padaryti aplinką ir pasaulį kažkiek gražesniu. Jei sugebėtumėme auginti ir puoselėti žmogiškumo bei bendruomeniškumo kultūrą, tikrai reikėtų mažiau draudimų ir reguliavimų, mažiau reformų ir griovimo, nes aplinkui būtų daugiau pagarbos žmogui, tarpusavio supratimo ir noro sukurti gražesnę aplinką.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ten jau veda atsakymas į prieš tai buvusį klausimą. Rytdiena sunkiai nuspėjama ir labai dinamiška. Todėl joje labai svarbu išsaugoti tai, ko negalės padaryti technologijos ir robotai. Tai mūsų žmogiškumas. Žmogiškumas visame kame – bendravime, darbe, kūryboje ir politikoje. Būtent jam turi likti vietos technologijų ir pokyčių pasaulyje, kad ir kaip nelengva būtų tai išsaugoti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Labai norėčiau, kad mūsų vaikai gyventų ne daiktų ir technologijų, o žmonių ir kultūros pasaulyje.

Arvydas Girdzijauskas

Klaipėdos Vydūno Gimnazijos direktorius, choro dirigentas ir pedagogas Arvydas Girdzijauskas Vydūno gimnazijoje Klaipėdoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

587
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžis – tai suvokimas, kad vertybes, kurios saugomos muziejuje, galima kataloguoti ir publikuotą medžiagą palikti ateities kartoms ir tuo pačiu dalintis saugoma informacija bei skleisti gerąją naujieną pasauliui apie tautos kultūrą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Išsaugoti unikalią žemaičių kultūrą ir ja didžiuotis, parodyti pasauliui, kad mūsų kultūra yra unikali ir ypatinga. Apie tai kalbėjo lankydamasis Lietuvoje ir popiežius Pranciškus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkime savo Tėvynę, pažinkime ir didžiuokimės jos garbinga praeities istorija, jos žmonėmis. Saugokime savo tradicijas, papročius ir kultūrą, nes tai mūsų tautos pasididžiavimas bei didžiausias turtas. Apie tai dar XVI amžiuje kalbėjo kunigas Mikalojus Daukša.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Užbaigti pradėtus darbus, nes laikrodžio rodyklės jau nepasuksi atgal.

Elvyra Spudytė

Muziejaus „Alka“ direktorė, etninės kultūros istorikė ir muziejininkė Elvyra Spudytė muziejuje „Alka“ Telšiuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

589
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pirmas lūžis įvyko, kai nusprendžiau būti tapytoju. Studijavau Šiaulių universitete Dailės fakultete ir dar nebaigęs studijų rengiau savo darbų parodas. Tada atėjo Atgimimas ir mane užvaldė muzika. Sukūriau grupę BIX, prasidėjo rimtas muzikinis kelias. Atsidarė sienos, mes garsinome Lietuvą visoje Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose.
Kitas lūžis – tai televizijos laidos „Tangomanija“ kūrimas. Tai buvo TV prodiuserio karjeros, kuri sėkmingai tęsiasi iki šiol, pradžia.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man brangiausia yra laisvė. Jaučiu atsakomybę ginti galimybę laisvai minčiai ir saviraiškai. Tikiuosi, kad savo veikla prisidedu prie to, kad Lietuva išliktų šiame sudėtingame pasaulyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Drąsiai svajokite. Tik svajojanti ir įsikibusi savo šaknų tauta gali išlikti bei pasiekti fantastiškų tikslų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš jaučiuosi apdovanotas, nes galiu būti ir dailininku, ir muzikantu, ir TV prodiuseriu, ir dar, velniai žino, kuo. Bet svarbiausia yra tai, kad aš visada būsiu kūrėjas, ką bedaryčiau, net ir šluodamas gatves.

Saulius Urbonavičius

Prodiuseris ir muzikantas, grupės „Bix“ įkūrėjas Saulius Urbonavičius savo namuose Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

591
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Matyt, kad tas lemtingas taškas buvo teisingas studijų pasirinkimas Vilniaus universitete. Baigęs mokslus tapau archeologu. Ši profesija tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu. Ji suteikė daug atradimų, bendravimo bei kūrybos džiaugsmų. Niekada nesuabejojau savo pasirinkimu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai geras jausmas, kai su žmona Zita galime džiaugtis savo vaikais ir anūkais, kurie laimingi bei saugūs čia, Lietuvoje. Iš kitos pusės, jautriai reaguoju į tą negatyvą, kuris sklinda iš aukštų tribūnų. Nepateisinu milžiniškos emigracijos, prisibijau vertybių devalvacijos pasekmių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytdiena glūdi istorijoje. Ji rodo, kokia didinga tauta esame. Tūkstantmetėje istorijoje sugebėjome ne tik triumfuoti ar net dominuoti, bet – kas be galo svarbu – išlipti iš didžiulių istorijos duobių. Kalba, tradicijos, kultūrinis kraštovaizdis – tai yra tie stulpai, kurie yra tautinio tapatumo pamatas. Noriu palinkėti, kad neužmirštume, jog už tai esame atsakingi visi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Džiaugiuosi tuo, kuo esu.

Jonas Genys

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, archeologas daktaras Jonas Genys Klaipėdos pilies muziejuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

593
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Sunku paaiškinti šį apsisprendimą. Visada turėjau polėkį į kalbą ir į rašymą. Dar būdama pradinėse klasėse sužinojusi apie žurnalisto profesiją, pradėjau apie tai svajoti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šių dienų aktualijų kontekste labai neramina emigracijos mastai ir jaunų žmonių noras pabėgti iš šalies. Valstybė dar auga, kuria žmonėms geresnes pragyvenimo sąlygas, suteikia galimybes. Tačiau tų galimybių turime ieškoti ir patys.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu nepamiršti savo šalies pamatų, žmonių, kurie buvo tėvynės vėliavnešiai, žmonių, kurie, kovodami už tiesą, buvo ištremti tūkstančius kilometrų nuo savo tėvynės, kai kurie net ir be teisės sugrįžti. Praeis šimtas metų, ar dar daugiau, o mūsų istorija ir kelias į nepriklausomybę bus tas pats.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Trečioje klasėje po rašinio mokytoja parašė: „Tu būsima rašytoja, arba žurnalistė.“ Matyt, rašyčiau ir kurčiau, nors tai daryti ir dabar ne vėlu.

Donata Račaitė

Televizijos kanalo TV3 naujienų laidos vedėja ir reporterė Donata Račaitė „Mint Vinetu“ knygyne Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

595
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kad tapau astronomu, kaltos Biržų krašto lygumos – ten daug dangaus. O priežastis, kodėl įsteigiau Lietuvos etnokosmologijos muziejų, buvo labai paprasta – tai supratimas, kad esame šios begalinės Visatos gyventojai ir Žemėje turi rastis muziejus, kuris atspindėtų visus žmogaus bei žmonijos ryšius su Kosminiu Pasauliu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man jau 80 (kodėl taip greitai?), o dar turiu suspėti įgyvendinti daug subrandintų muziejaus infrastruktūrų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kad Lietuva išliktų, klestėtų, o mūsų anūkai ir proanūkiai didžiuotųsi savo šalimi ir baltų tautybe (manyje daug latviškų genų).
O pirmas Ateivių laivas tegu nusileidžia šalia mūsų muziejaus!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti profesionaliu staliumi. Ar žinote, kaip nuostabiai kvepia obliuojamos sausos pušies lentos? Ir niekada nesiskirčiau su fotoaparatu.

Gunaras Imantas Kakaras

Astronomas, muziejininkas Gunaras Imantas Kakaras Lietuvos etnokosmologijos muziejuje Molėtų rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

597
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

„Niekieno vaikų“ iniciatorės nusprendė apsiimti spręsti vienišų vaikų ligoninėse problemą, nes pačios susidūrė su tokiais vaikais ligoninėje. Palatos lovelėje gulintis ir verkiantis kūdikis, kurio nuraminti niekas neateina – toks vaizdas giliai įsirėžia į atmintį ir motyvuoja ieškoti sprendimų, ką reikėtų padaryti, kad taip nebebūtų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien iniciatyva jau veikia Vilniuje ir Kaune, prie vienišų vaikų budima Vilniaus klinikinėje ir Kauno klinikų Vaikų ligoninėje. Apmokyti ir supervizuojami per 80 savanorių yra pasirengę teikti emocinę pagalbą vaikams, esantiems ligoninėje be artimųjų priežiūros. Iniciatyvos savanorių skiriamo laiko ir šilumos dėka, per pusės metų laikotarpį daugiau nei 50 vaikų neliko vieni.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Iniciatyvos organizatorės viliasi artimiausiu metu galėti teikti emocinę paramą vienišiems vaikams visose Vilniaus ir Kauno ligoninėse bei jau 2019 m. pradžioje iniciatyvos veiklą plėsti į kitus Lietuvos miestus. Taip pat iniciatyvos veiklą planuojama plėsti ir į kitas sritis, kur su savanorių pagalba galima būtų teikti pagalbą vaikams, laikinai arba visam laikui netekusiems tėvų globos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mes tikime, kad kiekvienas mūsų bent dalinai gali prisidėti prie geresnės aplinkos vaikams kūrimo. Svajojame, kad vieną dieną vienišų vaikų ligoninėse nebeliks. Svajojame, kad visi Lietuvos vaikai, kuriems reikalinga emocinė ar kitokia pagalba, ją gautų – tinkamą bei tikrai reikiamu laiku.

Socialinė iniciatyva „Niekieno vaikai“

Socialinės iniciatyvos „Niekieno vaikai“, siekiančios padėti vienišiems vaikams ligoninėse, bendraautorė ir vadovė Indrė Vileitė, bendraautorė Mariana Sutkienė, vykdančioji vadovė Ieva Šuipė ir koordinatorė Ugnė Jurgaitytė Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

599
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminiai pokyčiai mano gyvenime įvyko 1980 metais, kai teko kurti naują muziejų restauruotose Kretingos pranciškonų vienuolyno patalpose, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1992 metais, jį perkelti į Kretingos dvaro sodybos kompleksą ir pradėti atstatyti sovietmečiu sunykusius dvaro istorinius pastatus ir parką.
Darbas muziejuje sudarė galimybę realizuoti save kūrybiškai, rengiant naujas ekspozicijas bei pirmuosius kamerinės muzikos, poezijos vakarus vienuolyno erdvėse, o vėliau ir grafų Tiškevičių rūmuose – Dvaro šventes, Menų festivalius „Mėnuo su žvaigžde čia būti norėjo“, renginių ciklus „Metai ir žmonės“, tautodailininkų kūrybines stovyklas.
Šiuose muziejinės veiklos etapuose man didelę įtaką turėjo muziejininkai Romualdas Budrys, Vytautas Balčiūnas, aktorius Laimonas Noreika, poetas Justinas Marcinkevičius, lietuvių literatūros tyrinėtoja, profesorė Viktorija Daujotytė, dainininkė, profesorė, Kretingos rajono Garbės pilietė Regina Maciūtė, miškininkas, Kretingos rajono Garbės pilietis Rimantas Kviklys, tautodailininkė, Kretingos rajono Garbės pilietė Laimutė Grigaitienė, architektas Gytis Tiškus, Lietuvos chemikas, enzimologas, biotechnologas, profesorius, Kretingos rajono Garbės pilietis Vladas Algirdas Bumelis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nepakankamas šalies valdžios institucijų dėmesys regionams, didelė socialinė atskirtis tarp miesto ir kaimo, socialinių paslaugų trūkumas kaimo vietovėse.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Konkrečiais fundamentaliais darbais, projektais švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, socialinės politikos srityse gerinti žmonių gyvenimo kokybę Lietuvoje.
Puoselėti gimtąją kalbą, saugoti Lietuvos vietovardžius, tradicijas. Daugiau pagarbos žmogui ir tolerancijos tarpusavio santykiuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau dirbti socialinėje srityje ir išplėsti Lietuvoje senelių namų tinklą su išvystyta infrastruktūra ir kokybiškomis paslaugomis.

Vida Kanapkienė

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė, Kretingos muziejaus direktorė, Lietuvos muziejų asociacijos narė Vida Kanapkienė Kretingos muziejuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

601
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Žvelgiant atgal, suprantu, koks svarbus buvo mano pirmas susitikimas su tapytojo ekspresionisto Prano Domšaičio (1880–1965) paveikslais, įvykęs 1990 metais – didžiulę jo 665 kūrinių kolekciją Lietuvai padovanojo Lietuvių Fondas (JAV). Drįstu palyginti: jei Lietuvos dailės muziejaus padaliniui Klaipėdoje, šiandien vadinamam Prano Domšaičio galerija, šio unikalaus dailininko kūrybos nuolatinės ekspozicijos atidarymas 2001 m. suteikė išskirtinumo ir tvirtą „pamatą“, tai man asmeniškai tai tapo nuostabiu tyrinėjimų, paieškų, atradimų džiaugsmo laikotarpiu, kai pamažu, žingsnis po žingsnio, atsiskleidžia bent dalis visiškai nepažinto, nežinomo. Tą laimingą laiką tartum ir užbaigė katalogo monografijos „Pranas Domšaitis. Vaizduotės realybė“ išleidimas 2015 metais, bet matau, kad jis tęsiasi ir tęsiasi.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip įvairaus amžiaus ir profesijų žmonėms padėti pamatyti, pažinti ir pamėgti meną, paskatinti juos pakilti nuo kasdienybės rūpesčių, atrasti savyje drąsos patiems bandyti kurti, nepaisant įprastų „aš nemoku“. Juk kūryba teikia didžiausią džiaugsmą, o kūrybinga visuomenė yra laisva visuomenė.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateitis visada remiasi praeitimi. Ją verta žinoti, iš jos verta pasimokyti. Kad mūsų nuostabiai graži šalis būtų vieta, kur gyvena laisvi ir laimingi žmonės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Didžiąją gyvenimo dalį susiejus su daile, sunkoka įsivaizduoti kitą veiklą. Vaikštant po puikiausius įvairių šalių miestus, kojos vis tiek nuveda į muziejų, kur gi kitur. Todėl, jei jau apie svajones, tai būti keliautoja ir kuo daugiau pamatyti…

Kristina Jokubavičienė

Prano Domšaičio galerijos vedėja, dailėtyrininkė Kristina Jokubavičienė Prano Domšaičio galerijoje Klaipėdoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

603
Mindaugas Stasiulis

Televizijos kanalo TV3 rinkodaros vadovas, aktorius ir laidų vedėjas Mindaugas Stasiulis Trakuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

604
Julija Sakalaitė | Vytautas Paukštė

Teatro ir kino aktoriai Julija Sakalaitė ir Vytautas Paukštė savo namuose Klaipėdoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

605
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad labiausiai mano ateitį profesine prasme įtakojo buvusi mano dėstytoja institute profesorė Sofija Veiverytė. Esu ir visuomet būsiu jai labai dėkinga.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi, kad greičiau pasikeistų seni veidai politikoje ir ateitų nauji, jauni. Pabodo metai iš metų vykstančios rietenos, norisi gaivaus vėjo gūsio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Daugybė išsilavinusių, jaunų, veržlių Lietuvos piliečių emigravo į kitas šalis. Tad linkėčiau, kad į Lietuvą sugrįžtų ją palikusieji... Linkiu, kad kurtume bendrą ateitį visi kartu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tai pats aiškiausias klausimas. Nuo 12 – os metų mokiausi M. K. Čiurlionio meno mokykloje, todėl niekada net nesusimąsčiau kuo dar galėčiau būti. Viskas tiesiog vyko savaime nuo pat vaikystės.

Angelina Banytė

Dailininkė – monumentalistė, freskų kūrėja Angelina Banytė prie savo freskos Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

607
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Regina: už aktorės profesijos pasirinkimą esu dėkinga dviems moterims: lietuvių kalbos mokytojai, auklėtojai, dramos būrelio vadovei Violetai Tapinienei, kuri mokė „žaisti“ scenoje, pajusti vaidybos džiaugsmą ir palaimino šiai profesijai, bei profesorei Irenai Vaišytei, kuri šios profesijos mokė.
Igoris: Vilniaus Jaunimo teatro aktorė, profsąsungos rūmų dramos būrelio vadovė Valerija Karalienė, kuri pasiūlė man pasirinkti aktoriaus profesiją.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Regina: nesugebėjimas ir nenoras klausyti, išgirsti ir priimti išmintingus sprendimus.
Igoris: Emigracija, imigracija, žmogaus sielos ir gamtos ekologija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Regina: „Dabar kiekviena siela brangi, tai būkim kaip sargai savo broliui, kaip raktas spynai. Paskui gal nagus graušim, nepriskaičiavę pasiklydusios sielos? Nes kiek gi mūsų – tik sauja tuščiuos Dievo aruoduos…“ (S.Šaltenis „Kalės vaikai“)
Igoris: „Norėti ir gyventi – tai du skirtingi dalykai, bet svarbiausia – norėti ir gyventi, visa kita priklauso ne nuo mūsų...“ (R. Rolanas "Žanas Kristofas“)

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Regina: kas būtų, jeigu būtų?.. Nežinau, bet būčiau „prie meno“.
Igoris: roko muzikantu, architektu, politiku arba diplomatu.

Regina Šaltenytė | Igoris Reklaitis

Vyriausybės kultūros ir meno premijos laureatė Klaipėdos dramos teatro aktoriai Regina Šaltenytė ir Igoris Reklaitis Klaipėdos dramos teatre (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

609
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Regis gyvenime patyriau ne vieną lūžį, ne vieną posūkį, ne vieną pakilimą ir nuopuolį, ne vieną nušvitimą ir akliną tamsą, sutikau ne vieną įsimintiną asmenybę, tad bandyti išskirti svarbiausią, pagrindinį, nesiimu, nes, atvirai sakant, nežinau, kas buvo tas, nulėmęs gyvenimo posūkį. Ir kur link pasisuko gyvenimas...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Pro visus plyšius ir iš visų ertmių besiveržiantis negatyvas. Nuolatos eskaluojame hibridinio karo grėsmes, mokomės ir mokome kaip kovoti su minkštosiomis galiomis, bet niekam nešauna į galvą panagrinėti, kiek grėsmių sukeliame patys, kiek mes patys, patriotai, savo elgesiu įduodame menamiems priešams į rankas informacinių atakų ginklus. O juk reikia tiek nedaug: lašelio sveiko proto, tiek pat atlaidumo ir nors truputį mokėjimo džiaugtis tuo, ko Dievas nepagailėjo...

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Yra sakoma: valdžią turime tokią, kokios nusipelnėme, tad noriu ateities Lietuvai ir joje gyvensiančioms kartoms palinkėti paneigti šią aksiomą ir sulaukti daug geresnės nei nusipelnė valdžios.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Su nedidelėmis išlygomis norėčiau būti tuo, kuo esu dabar, ne todėl, kad neįmanoma pasukti gyvenimo atgal, bet todėl, kad nugyvenau audringą, sudėtingą, nelengvą, bet be galo turiningą bei spalvingą gyvenimą, per kurį pavyko šį bei tą naudingo nuveikti, tad svajoti, ką nors keisti, būtų didelė nuodėmė...

Juozas Šikšnelis

Klaipėdos apskrities viešosios Ievos Simonaitytės bibliotekos direktorius, rašytojas Juozas Šikšnelis savo vadovaujamoje bibliotekoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

611
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Ona Skaistutė Idzelevičienė: 1971 m. pakviečiama dėstyti pramoginį šokį Šiaulių Pedagoginio instituto Klaipėdos fakultetuose. Tai ir lėmė esminį kūrybinės veiklos pramoginio šokio srityje kilimą, ansamblio „ŽUVĖDRA“ lygio meistriškumo augimą.
Romaldas Idzelevičius: sėkmė pirmuose konkursuose.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Ona Skaistutė Idzelevičienė: labiausiai jaudina korupcija Lietuvoje ir tikrosios demografijos siekis.
Romaldas Idzelevičius: švietimo reformos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ona Skaistutė Idzelevičienė: „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt!“ (S. Zauerveinas)
Romaldas Idzelevičius: mažiau pykčio vienas kitam.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Ona Skaistutė Idzelevičienė: tikras pašaukimas ir yra tai, ką veikiau visą gyvenimą.
Romaldas Idzelevičius: svajočiau būti tuo pačiu, kuo esu.

Ona Skaistutė Idzelevičienė | Romaldas Idzelevičius

Docentas, profesorius Romaldas Idzelevičius ir menų profesorė, „Žuvėdros“ kolektyvo baletmeisterė Ona Skaistutė Idzelevičienė prie Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakulteto (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

613
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Išvykimas nuolatiniam gyvenimui Į Rusijos Tolimąją Šiaurę ir netikėtas, po 4 metų, grįžimas į Lietuvą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Geranoriškumo trūkumas santykiuose tarp atskirų visuomenės sluoksnių bei kaimyninių valstybių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Moralinių bei intelektualių vertybių dominavimo prieš materialias.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Architektu arba baleto artistu...

Petras Tautvydas Tubis

Lietuvos statybos inžinierių sąjungos narys, statybos projektų konstruktorius ir ekspertas Tautvydas Petras Tubis ant „Amberton hotel Klaipėda“ viešbučio stogo Klaipėdoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

615
Olga Žalienė

Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medalio ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiaus kavalierė, Lietuvos jūrų muziejaus direktorė istorikė Olga Žalienė Lietuvos jūrų muziejuje Klaipėdoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

616
Eduardas Eigirdas

Žurnalistas, žurnalo „Valstybė“ įkūrėjas, vadovas ir redaktorius Eduardas Eigirdas savo biure T. Vrublevskio gatvėje, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

617
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vida Ramaškienė: tai buvo 1982 metų pradžia, kai gavau pasiūlymą dirbti „Lietuvos“ kino teatro direktoriaus pavaduotojos pareigose. Iki tol svajojusi būti mokytoja, gana greitai pasijutau sava kino industrijoje ir, be to, šioje veikloje galiu patenkinti pedagogines ambicijas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vida Ramaškienė: kaip ir kiekvienam, rūpesčių apstu: tai ir Lietuvos valdžios požiūris į kultūrą, tai jaunų žmonių problemos, tai ir tarpusavio susvetimėjimas… O iš esmės – tai, kaip kuriama mūsų Lietuva.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vida Ramaškienė: širdingiausias linkėjimas ateinantiems: laikytis tūkstantmečius patikrintų ir įvairiose religijose fiksuojamų mokymų. Mano atveju – dešimt Dievo įsakymų. Ir puoselėt meilę savo gimtam kraštui – Lietuvai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vida Ramaškienė: žinoma, būčiau mokytoja. Bet aš dėkinga gyvenimui, kad pedagogines žinias ir įgūdžius galiu pritaikyti dirbant komandinį darbą, būnant močiute ar paprasčiausiai bendraujant.

Vida Ramaškienė

Festivalio „Kino pavasaris“ direktorė Vida Ramaškienė, vykdantysis direktorius Algirdas Ramaška bei įvaizdžio ir veiklos vadovė Agnesta Filatovė įmonės būstinėje Gedimino prospekte, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

619
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu ne tik Klaipėdos universiteto rektorius, bet ir biomedicinos mokslų daktaras, chirurgas. Sveika gyvensena, judėjimas, buvimas gamtoje – neatsiejami nuo mano gyvenimo ir veiklos. Todėl kaip sau artimą įvardinčiau Mažosios Lietuvos kultūros veikėjo Vilhelmo Storosto-Vydūno filosofiją. Vydūnas siekė gyvenimo ir idealo, minties ir jausmo vienovės. Anot jo, gyvenimas – tai kelionė tobuluman. Aš taip pat esu viso gyvenimo mokymosi šalininkas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aukštojo mokslo sistemos pokyčiai. Nuo edukacijos sistemos priklauso visos šalies gerovė, jos vystymąsis. Jei aukštojo mokslo sistema bus gera, ji pritrauks studentiją, mokslininkus. Šalyje gyvens intelektualesnė, labiau išsilavinusi visuomenė. Aukšto lygio edukacinė sistema skatins atvykti į šalį ir užsienio studentus, likti čia gyventi, kurti šeimas, auginti vaikus. Kartu tai sumažins ir emigraciją iš mūsų šalies. Universitetai traukia aplink save verslą ir pramonę, išsilavinusią kūrybingą visuomenę bei lemia šalies konkurencingumą ilgalaikėje perspektyvoje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau nepamiršti svarbiausio švietimo ir mokymosi principo - mokymosi visą gyvenimą. Laukia dideli iššūkiai, dirbtinio intelekto era, biotechnologijos pramonė. Tad tiek Lietuvoje, tiek ir visoje Europoje reikia specialistų, gebančių dirbti fizinių, biomedicinos, technologijos mokslų srityse. Išmanančių ir gebančių pritaikyti naujausias technologijas moksliniuose tyrimuose, gamyboje, kasdieniniame gyvenime.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei ne švietimo sritis, medicina ar politika, manau, būčiau pasirinkęs sportininko kelią. Domiuosi futbolu, žaidžiau Klaipėdos FK „Atlantas“ komandoje, tad būtų visai įdomu išbandyti futbolo trenerio darbą.

Artūras Razbadauskas

Klaipėdos universiteto rektorius, biomedicinos mokslų daktaras profesorius Artūras Razbadauskas Klaipėdos jūrininkų ligoninėje (A. Kubaičio nuotrauka)

621
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Neįsivaizduoju, kaip į tokį klausimą atsakyti. Tokių buvo daugybė, visi jie paliko savo įspaudą ir žymėjo kokį nors gyvenimo etapą, tad ką nors specialiai išskirti būtų neteisinga.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tai klausimas politikui. Aš nesu politikas. Nežinau, ką į tokį klausimą atsakyti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Būtų labai didelis pasipūtimas manyti, kad tokio masto žmogaus kaip aš, žinutės ar linkėjimai ateities kartoms ar visai šaliai gali būti svarbūs… Ateities kartos pačios susiras dėl ko ir kaip būti ar nebūti, be mano linkėjimų. Bent jau turėtų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikiuosi būčiau savimi.

Naglis Šulija

Meteorologas ir astrologas Naglis Šulija prie Gintaro Karoso kraštovaizdžio kūrinio „Kultūra“ Europos parke, Joneikiškių kaime, Vilniaus rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

623
Juozas Pranckevičius

Tapytojas ir verslininkas Juozas Pranckevičius jo paties vadovaujamame „Europa city“ viešbutyje, Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

624
Justė Arlauskaitė

Dainininkė ir dainų autorė Justė Arlauskaitė savo muzikinio kelio pradžios Karoliniškių muzikos mokykloje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

625
Rokas Petkevičius

Žurnalistas ir televizijos žinių vedėjas Rokas Petkevičius savo sodyboje Alekniškio dvare, Širvintų rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

626
Petras Repšys

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, grafikas, dailininkas ir monumentalistas Petras Repšys savo namuose Užupyje, Vilniuje (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

627
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminių gyvenimo lūžių buvo ne vienas. Pirmasis – tai tapimas menininku. Tai įvyko vidurinėje mokykloje, ketvirtoje klasėje, 1978 m. Po pirmos piešimo pamokos piešimo mokytoja dail. Marija Ladigaitė Vildžiūnienė pasikvietė mano mamą ir jai pasakė, kad „menininkais ne tampama, o gimstama, jūsų sūnus turi talentą“. Nuo tada žinojau, kad būsiu menininku.
Kitas lūžis įvyko 1987 m., kai iš tarpukario Lietuvos geografijos knygelės sužinojęs, kad Europos žemyno geografinis centras yra netoli Vilniaus, ėmiausi ieškoti Europo parko kūrimui vietos ir pradėjau pirmuosius darbus. Idėja – sukurti Pasaulio meno muziejų po atviru dangumi, kuriame skirtingi kultūrų ženklai – meno kūriniai žymėtų skirtingas kultūras. Tai – meno ir gamtos sintezė, į kurią kviečiami lankytojai iš viso pasaulio. Tada vieninteliu įrankiu buvo kirvis, nebuvo elektros, telefono, kelio…
Gyvenimo lūžiu galima pavadinti ir Liubavo dvaro muziejaus kūrimo pradžią 2008 m., kai pradėjau įgyvendinti idėją apleistą sunykusią dvaro sodybą prikelti, tiriant ir išsaugant kultūros paveldo vertybes, atmintį ateinančioms kartoms. Tai – didelis kompleksinis darbas, reikalaujantis žinių ir laiko. Kiekvienas dvaro sodybos pastatas ar įrenginys yra tam tikrai funkcijai atlikti skirtas objektas, tad norint kuo autentiškiau restauruoti ar atkurti, būtina ištyrinėti, suprasti principus, technologijas.. Pavyzdžiui, restauruojant vandens malūną teko pažinti jo svarbiausią inžinerinę, vandens valdymo ir kitas sritis. O restauruojant XVIII a. oranžeriją – suprasti baroko architektūros ir oranžerijų funkcionavimo principus.
Tam tikru gyvenimo lūžiu galima vadinti ir 2017 m., kais su bendraminčiais mokslo ir kultūros žmonėmis įkūrėme asociaciją „Talka Kalbai ir Tautai“. Kad apgintume lietuvių kalbą ir mūsų valstybės savastį prieš tautas niveliuojančius interesus. Supratau, kad sukauptą patirtį turiu paversti išmintimi, kurią perduodamas visuomenei, galėčiau skatinti ją plačiau mastyti, neapsigauti ir susitelkti į Lietuvos išsaugojimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai mane jaudina esminiai lietuvių tautos klausimai – jos nykimas, savitumo praradimas be brutalios jėgos poveikio. Jaučiu, kad būtina kalbėti, kad žmonės giliau suprastų vykstančius procesus, suprastų lietuviškumo išsaugojimo svarbą. Tai – mūsų tautos pagrindinis išlikimo garantas interesų persmelktame pasaulyje, kuriama dominavimas ar valstybių užvaldymas vyksta kitokiomis nei seniau priemonėmis – be šūvių ir jėgos, dažnai pačių rankomis…

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu nepamiršti, kad pirmiausia esame lietuviai. Su pasauliu turime draugauti, bet visada galvoti apie Lietuvą. Visos sąjungos yra laikinos, jos niekad nebus mūsų Tėvyne. Saugokime mūsų valstybės sąvastį, pirmiausia per lietuvių kalbą. Mokykimės iš istorinių klaidų, kitaip, vaikydamiesi kitų primestų interesų, galime vėl prarasti Lietuvą. Linkiu būti įžvalgiais ir samoningais piliečiais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gyvenimas nuveda ten, kur turi atsirasti. Mano svajone visada buvo ir yra Lietuva. Plačiają žodžio prasme. Kai ką pavyko nuveikti. Kad ir Lietuva tapo Europos centro valstybe, sukurtas plačiai pasaulyje žinomas Europos parkas ir atgimsta kultūros paveldo perlas Liubavo dvaras. Iš apleisto miško ir iš nurašytų griuvėsių. Man tikėjimas savo darbo prasme Tėvynei yra pagrindinis visų darbų variklis. Aišku, norėčiau, kad valstybė prisidėtų, juk darbai jai skirti. Tačiau pagalvoju, tas valstybės paramos nuolatinei tęstinei veiklai nebuvimas yra galimybė tapti stipresniam. Nors labai sunku, jautiesi kaip vėjo gairinamas laukų medis, kurio šaknys tik stipriau įsiskverbia į Tėvynės žemę.

Gintaras Karosas

Nacionalinės Pažangos premijos laureatas, menininkas, kultūros paveldo tyrinėtojas, Europos parko ir Liubavo dvaro muziejų įkūrėjas Gintaras Karosas Liubavo dvare, Vilniaus rajone (Ž. Zimnickaitės nuotrauka).

629
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vladas Žulkus: savo žmonai Leonorai, sutiktai prieš 50 metų, turiu būti dėkingas. Ji rėmė, skatino, o kartais ir drausmino, kad neišklysčiau iš kelio, kurį pasirinkau ir kuriuo einu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vladas Žulkus: kartais pasimetame tarp to, ką turime ir ką galime. Galime labai daug svetimų šalių pamatyti ir įvairių darbų padaryti, tik ar kartais nepamesime savęs? Ar neprarasime to, ką mums paliko senoliai – istorijos, tradicijų, kultūros? Ar žaidimai elektroninėje erdvėje ar politikos baloje neužgoš dėmesio ir pagarbos kitam žmogui, tokiam pat svarbiam, kaip ir mes sau manome esą?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vladas Žulkus: gerbkite praeities didvyrius, kurie sukūrė Lietuvą, tačiau nesiekite atkartoti jų žodžius ir darbus. Drąsiai ieškokite savo kelių, puoselėkite jūsų kartos vertą Tėvynę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vladas Žulkus: jau pamiršau… Gal norėjosi atrasti ką naujo. Šiandien tokių galimybių turiu. Žodis „svajonė “ šiek tiek gąsdina. Jei sužlunga kokie sumanymai ar projektai, svajonės to, kas prarasta, nesugražins. Na, o tas nedideles svajones stengiuosi paversti realybe, tiesa, po to jos nublanksta.

Vladas Žulkus | Leonora Žulkienė

Archeologas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras, akademikas, profesorius Vladas Žulkus su žmona Leonora Žulkiene Gintaro muziejuje Palangoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

631
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man taip atrodo, kad reikšmingiausias „lūžis“ buvo ir yra santuoka su žmona Irena, sūnų – Jotvilo ir Ryčio gimimas. Visa tai nerūpestingą vaikystę transformavo į atsakingą tėvystę, kuri neliko už namų durų. Jos, atsakomybės, svarba pradėjo skleistis ir profesinėje veikoje, kūryboje, pilietiškume. Pradėjo labiau rūpėti namai, gatvė, miestas, šalis ir gal net pasaulis – jis mūsų visų namai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien mano gyvenimą yra „užliejus“ muzika. O muzika – tai ne vien pasyvus klausymąsis ar jos girdėjimas. Muzika yra ir susiklausymas, jei muzikuojama drauge. Ji – atgaivos teikėja išvargusiam, įkvėpėja įsiklausiusiam. Muzika – tai ir naujų pojūčių, ir pokyčių nešėja, ir tam, kas intensyviai dirba, ir tam, ką riboja įvairios aplinkybės. O, kad grįžtume, bent pamažu, prie sutartinių plačiąja to žodžio prasme!

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytojaus, kaip sako, nėra. Atsibundi ryte ir vėl šiandien.
Viduje kužda balsas, kad esame it šešėlyje neišsiskleidę žiedai. Žiedai, bet ne šešėlis. Kadangi akys pagauna ir tai, kas vyksta saulės šviesoje, įkvepia. Kokių nuostabių žmonių po Lietuvos saule užaugo! Eikim į šviesą, skleiskimės ir žydėkime...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti ne kuo, bet kur – arčiau Jūsų.

Linas Švirinas

„Grock“ studijos vadovas, muzikantas Linas Švirinas su sūnumi Jotvilu Švirinu „Grock“ studijoje Klaipėdoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

633
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminiu įvykiu savo gyvenime laikau Lietuvos Nepriklausomybės siekio laikotarpį ir Nepriklausomybės paskelbimą 1990 metais. Svarbiausia asmenybė – Vytautas Landsbergis, net esu gimusi tą pačią dieną, tik metai skirtingi.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai jaudina Lietuvos problemos, nedarbas, emigracija, skirtumai ir atitrūkimai. Bet svarbiausia turime – esame laisvi!

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kadaise, sovietiniais metais, prancūzai manęs paklausė apie mano kraštą. Atsakiau, kad nors mano šalis – mano Lietuva – yra maža, kaip tas mažytis gintaro lašelis ant mano delno, bet man yra brangiausias už visus turtus. Ir labai norėčiau, kad jis šildytų mūsų širdis ir vis trauktų sugrįžti. Jei kas atimtų iš manęs mano gimtinės kvapą, mano upę ar mano vaikystės žaidimų medį – aš negalėčiau be jų gyventi. Visada turėkite savo gimtinę širdy, kad ir kur Jūs būtumėt!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Prisimenu, kad mano literatūros mokytoja atsisveikindama man parašė, kad svajoja kada nors savo rankose vartyti mano parašytą knygą. Ir aš vis dar svajoju…

Salvina Taukinaitienė

Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos protokolo skyriaus vedėja Vasario 16–ąją trijų Baltijos valstybių vėliavų pakėlimo ceremonijoje S.Daukanto aikštėje, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

635
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Rita Sakalauskienė: Lietuvos nepriklausomybė, kurią visą gyvenimą deklaravo a.a. vyskupas Juozas Tunaitis.
Rimantas Sakalauskas: Lietuvos laisvė.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rita Sakalauskienė: labiausiai rūpi, kad Lietuva būtų laisva ir vieninga.
Rimantas Sakalauskas: Laisva Lietuva.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rita Sakalauskienė: palinkėčiau niekada neprarasti laivės ir nepamiršti kovotojų už ją.
Rimantas Sakalauskas: Lietuvai – laisvės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Rita Sakalauskienė: dabar esu laiminga, kokia esu.
Rimantas Sakalauskas: laisvas.

Rimantas Sakalauskas | Rita Sakalauskienė

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas skulptorius Rimantas Sakalauskas su žmona Rita Sakalauskiene savo namuose, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

637
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vytautas Grašys: aktyviai gyvendamas esu sutikęs daug įvairių žmonių, kurie savo patirtimi mokė kaip gyvenimą padaryti prasmingu, mačiau, ir kaip galima jį iššvaistyti betiksliais, nieko nekuriančiais, o griaunančiais poelgiais. Manau, lūžio taško istorijos dar neturiu, ar jo nepajutau, juk dar gyvenu ir mokausi. O žmogus, kuris lėmė mano pasiekimus man yra Mama, kuri visada mokė pasitikėti savimi ir siekti užsibrėžto tikslo. Šito mokau ir savo sūnus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vytautas Grašys: esu policininkas, todėl natūralu, kad šiandien labiausiai rūpi žmonių saugumas, o būtent – saugumas Lietuvos keliuose, gatvėse, bendrai eisme. Esu įsitikinęs, kad vis dar per mažai saugome save, per mažai rūpinamės savo artimaisiais, ne visada imamės tinkamų priemonių, kad išvengtume neigiamų pasekmių. Puikiausias pavyzdys, kai lauke spaudžia 20 laipsnių šaltis juk nepamirštam savo vaikui užrišti šaliko, o kai mūsų artimas išeina tamsiu paros metu nesegėdamas atšvaito, apie jį nepagalvojame...

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vytautas Grašys: siųsdamas žinutę į ateitį Lietuvai ir jos žmonėms noriu palinkėti, džiaugtis ir didžiuotis savo pasiekimas (o jie tikrai buvo, yra ir bus), pasitikėti savo valstybe ir jai tarnaujančiais žmonėmis, saugoti save ir savo artimus, o ir neartimiems dėmesio niekada nebus per daug...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vytautas Grašys: labai gerai jaučiuosi tarnaudamas Lietuvai ir jos žmonėms, tikrai myliu savo darbą, šeimą, todėl svajoti apie kitką neturiu laiko...

Vytautas Grašys

Lietuvos kelių policijos tarnybos viršininkas Vytautas Grašys (dešinėje) su jaunesniuoju sūnum Matautu, vyresniuoju – Luku ir kolegėmis: komisare – inspektore Aušra Banyte (kairėje) bei vyresniąja patrule Žana Malinauskiene parodos „Studijos 2019“ metu, „Litexpo“ parodų centre, Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

639
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Remigijus: sudėtinga būtų įvardinti vieną lūžio tašką. Aišku, didžiausią įtaką mano gyvenime turėjo brolis. Negaliu nepaminėti vaikų namų auklėtojų, kurie supureno dirvą mūsų ateičiai, suformavo vertybes. Taip pat ir visi kiti mokytojai – mokyklos, dailės mokyklos bei auklėtojai.
Algirdas: pridurčiau, kad lemiantys faktoriai buvo ir aplinka, į kurią mes pakliūdavome. Kalbant apie pasiekimus, tai didžiąją dalį pasiekimų lėmė dailės akademijos bendruomenė, auklėtojai, dėstytojai, neišskiriant jų nei vieno. Tiesiog buvo seka įvairių įvykių, kurie suformavo mūsų įgūdžius ir sukūrė sėkmės istoriją.
Remigijus Gataveckas: beveik visuomet mėgom piešti. Būdavo tarpsnių, kai tai šiek tiek pamiršdavom, bet vėl grįždavom prie to, kai vykdavo kokie nors piešimo konkursai. Ir mes mielai tai darydavome. Nuo 10 klasės jau ėmėme galvoti ką gyvenime norėtume veikti. Suvokėme tik viena – kad galime siekti meninių tikslų, nes šioje srityje mums geriausiai sekėsi. Pasisekė, kad turėjome šį apsisprendimą, nes dauguma bendraamžių tuo metu dar nežinojo kuo jie norėtų tapti, ką studijuoti. Mes mokėmės vidutiniškai, bet jausdami, kad turime polinkį į menus, ta linkme ir pasukome.
Algirdas Gataveckas: piešimas buvo vienas iš gelbėjimosi ratų, kuris padėjo mums grąžinti savivertę, padėjo pasijusti esant kažkam reikalingais ir, kad ši mūsų veikla yra įdomi kitiems. Žmonių reakcijos motyvavo eiti toliau.
Remigijus: buvo ir sveikos konkurencijos. Jei brolis nupiešdavo gražiau, aš pavydėdavau. Žinoma, „baltu pavydu“, nes už brolį visuomet džiaugdavausi. Ir dabar, kai jam pavyksta kažkas labai gerai, pavyzdžiui, mano brolis labai gerai tapo abstrakčias kompozicijas, tad šiek tiek pavydžiu, kad pats taip gerai nemoku kaip jis.
Algirdas: jis meluoja (juokiasi). Jis gali. Pas mus juntamas skirtingas braižas. Bet bendruose darbuose mes labai stipriai vienas kitą papildome. Jeigu reikia kažkokio laisvo potėpio, tai aš tai darau, jei reikia tikslenio arba labai tikslaus piešinio, tai daro brolis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Algirdas ir Remigijus Gataveckai (papildydami vienas kitą): politikų ir visuomenės keliamas ažiotažas vaikų klausimais, neapgalvotų įstatymų leidyba šioje srityje ir kenkėjiška veikla vaikų atžvilgiu, prisidengiant tariamais gerais norais ir taip keliant savo reitingus. Tai yra mažų mažiausiai šlykštu. Mes prie šių temų dirbame apie dešimtmetį ir mums yra labai skaudu. Kelia nerimą ir visuomenės kiršinimas. Nors su kuo bepakalbėtum, visų tikslas yra bendras – vaikų gerovė, tačiau politikų žaidimai klaidina žmones ir jie skirtingai interpretuoja kai kurių politikų veiksmus. Taip pat rūpi žmogaus teisės, atskirų grupių ar mažumų atskirtis, kaip kad romų tautybės žmonių, neįgaliųjų ar kitų pažeidžiamų visuomenės sluoksnių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Algirdas Gataveckas: niekada nepasikeis tarpusavio santykis tarp žmonių. Visuomet bus empatija, simpatija ir visi kiti jausminiai dalykai. Tai išliks visuomet svarbu.
Remigijus Gataveckas: žmogui reikia žmogaus. Reikia tai branginti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Remigijus Gataveckas: mes svajojome būti futbolistais. Tačiau kūno anatomijos ypatumai, deja, nebuvo taip gerai tinkami šiai sporto šakai, trūko greičio.
Algirdas Gataveckas: bet mes buvome ištvermingi, galėdavome atlaikyti visos dienos turnyrą. Ne vienerius metus lankėme sporto mokyklą. Bet futbolininkais netapome.
Remigijus: supratom, kad nesame patys geriausi komandoje. Ir bent jau aš suvokiau, kad nebūsiu tas, vienas iš geresnių, kuris pateks į rinktinę. O su daile ir menais mums klojosi lengviau ir nereikėjo didelių pastangų, viskas gaudavosi natūraliai. Dar supratau, kad fotbolininku gali būti iki tam tikro amžiaus, o po to – veteranu ar panašiai. O su menu gali būti aktyvus iki pat senatvės.
Algirdas: aš tuo metu taip protingai nemąsčiau, tiesiog patiko dailė, futbolas ir šokiai. Tuomet kilo noras pradėti lankyti breiko treniruotes, tai buvo lyg koks neatrastas pasaulis. Taigi, futbole į aikštelę išeidavome ne startiniam vienuoliktuke, nebuvom tokie geri, o šokyje ir dailėje jautėm, kad esam labiau vertinami ir esame lyderių tarpe. Dar labai buvo ir yra svarbu – komanda. Breiko grupė yra mažesnė, labiau šeimyniška ir susitelkusi.

Remigijus Gataveckas | Algirdas Gataveckas

Menininkai, socialinio meno tyrėjai, antropologai, šokėjai broliai Algirdas ir Remigijus Gataveckai Vilniaus dailės akademijos skaitykloje (R.Danisevičiaus nuotrauka)

641
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime nebuvo pagrindinio lūžio, nuo kurio kažkas pasikeistų, yra buvę daug mažų lūžių: vieni – geri, kiti – blogi, bet būtent dėl šitų dalykų įgavau prasmės gyvenime ir esu čia, kur esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kol kas neturiu atsakymo. Na, šiek tiek domina prezidento rinkimai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Manau, palinkėčiau visiems būti labiau atlaidiems, stengtis dėl kitų ir mažiau galvoti tik apie save.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunku pasakyti, kai visos svajonės yra čia ir dabar, niekada nesu galvojęs kuo būčiau ar svajočiau, nes visą gyvenimą siekiau tikslo ir juo einu. Kaip kažkada juokavau – turbūt būčiau astronautas (juokiasi).

Danas Rapšys

Europos ir pasaulio čempionas, plaukikas Danas Rapšys Panevėžio „Žemynos“ proginazijos baseino sporto salėje treniruotės metu (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

643
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dizaino studijos, ciguno praktika, Petras Lapė, Vytautas Šliogeris.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Make Lithuania great again. (iš anglų k.: Paverskime Lietuvą didinga vėl.)

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palikite šį pasaulį nors truputį geresnį, nei radote.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esi tas, kuo nori būti.

Vakaris Bernotas

Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakulteto vizualiojo dizaino programos vadovas, dizaineris profesorius Vakaris Bernotas Vilniaus dailės akademijos Klaipėdos fakultete (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

645
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Prašau dėl ilgesnio šios interviu dalies atsakymo neapkaltinti manęs puikybe. Mieliau būčiau atsakęs trumpai. Tačiau jaučiu, kad detalesnis pasakojimas besidomintiems geriau perteiktų ne tik mano asmeninę patirtį, bet ir leistų pajausti jau nuėjusios epochos geografiniame ir konfesiniame pakraštyje gyvenusio paauglio, g. 1975 m., pasaulio pajautimą. Gal skaitantieji čia atpažins ir save, o gal atras kažką naujo.
Viešpats mane visą gyvenimą laimina mylinčiais žmonėmis. Pirmieji, su kuriais susipažinau šioje žemėje, – Mama ir Tėtis. Jie mane vedė per gyvenimą, atidavė ir atiduoda visą savo širdį. Per juos man Dievas nuolat gyvai primena savo besąlygišką meilę.
Dar Dievas dovanojo gerus dvasinius tėvus ir brolius bei seseris, su meile ir kantrumu paraginusius pakelti žvilgsnį nuo kūrinių į Kūrėją, padrąsinusius nesėkmėse, paraginusius abejonėse. Vienas svarbiausių mano gyvenimo įvykių su tokiu palydėjimu kaip tik ir susijęs.
Viskas, kas aprašyta, vyko Tauragėje. Mamos rūpesčiu nuo mažens buvau auginamas tikėjime. Žinoma, taip, kaip tai buvo suprantama ir įmanoma Lietuvoje tuometinėmis komunistinėmis sąlygomis. Nuo mažens buvau išmokytas „Tėve mūsų“, „Tikiu į Dievą Tėvą“ bei lietuvių liuteronų mylimos giesmės „Taigi imk mano ranką“. Taip kiekvieną vakarą prieš miegą ir melsdavausi. Gana anksti išmokau skaityti giesmes bei maldas iš senovinių mano protėvių knygų gotikiniu šriftu.
Šiaip augau kaip daugelis to meto vaikų. Gal tik šeimoje buvo gana atvirai kalbama apie buvusią Nepriklausomą Lietuvą, karą, pokarį. Berods 3 ar 4 klasėje Tėtis, buvęs sovietinės armijos karininkas, iš mano Senelių kaimo parvežė porą tomų vokiečių okupacijos metais išleisto „Lietuvių archyvo“, kur su baisia statistika ir iliustracijomis buvo pateikti komunizmo bei sovietinių okupantų žiaurumai, tokie kaip Rainių žudynės ir kt.
Senelis iš Mamos pusės mirė Kauno kalėjime nacių laikais. Ten atsidūrė todėl, kad įstatymui klusnus kaimynas įskundė „nusikaltėlį“, kad šis be valdžios leidimo pasiskerdęs savo karvę, kad galėtų išmaitinti šeimą.
Taigi, tikėjau, kad Dievas yra, o į komunizmą ir nacizmą žiūrėjau arba su pasišlykštėjimu, arba su sarkazmu. Bet, kadangi buvau liuteronas – tai žmonių akyse kaip ir vokietis, o jei kažkiek vokietis, tai kas ten žino, kokią ideologiją išpažįsti. Ir atvirkščiai. Kadangi tiek šeimoje, tiek kaimynystėje tekdavo bendrauti su rusais, žydais, vokiečiais, totoriais, amerikiečiais, lenkais, tai buvau pamokytas gerbti visų tautų ir tikybų žmones. Dėl to tekdavo išgirsti ir priekaištų, kam esą be baimės bendrauju su svetimais.
Tada buvau konfirmuotas. Liuteronų bažnyčioje konfirmacija kažkiek panašu į Romos katalikų Pirmąją komuniją. Tik pas mus konfirmuojami maždaug 12–13 metų paaugliai. Ruošiantis reikėjo mintinai išmokti Martyno Liuterio „Mažąjį Katekizmą“. Tą patį, kurį 1547 m. išspausdino kun. Martynas Mažvydas ir kuris tapo pirmąja lietuviška knyga. Taip pat mokėmės apie Bibliją, Bažnyčios istoriją, liturgiją, šventes, giesmes. Pamokas įdomiai vedė Marta Kalvanienė, vyskupo Jono Viktoro Kalvano vyresniojo žmona. Prie jų namų vis stovėdavo Žigulys „trečiukas“ arba Moskvyčius su žmonėmis. Kaip mums paaiškino vėliau, tai KGB rūpestingai registravo ir skaičiavo ateinančius mokinius. Mano tikėjimas susiformavo gana tvirtas: tikėjau, kad Dievas yra, tačiau toli, tarsi palikęs savo sukurtąjį pasaulį. Taip tuo metu rodė mano širdis ir protas.
Kažkiek laiko po konfirmacijos Mama tradiciškai aplankė vyskupą, nunešdama metinę auką bažnyčios išlaikymui. Grįžo ne tuščiomis. Vyskupas buvo įdavęs Naująjį Testamentą su įrašu „Mielam konfirmantui Mindaugui Sabučiui.... Palaimintam skaitymui...“ Pamaniau, jeigu vyskupas tokias knygas skaito, reikėtų ir man. Vienu įkvėpimu perskaičiau visas keturias Evangelijas ir... nieko. Nusprendžiau, kad tęsti beprasmiška. Daug ką jau girdėjau ir žinojau, o visi stebuklai bei kiti reikalai tikrai ne man. Knyga atsidūrė sekcijoje, bet aš praradau ramybę. Kokį mėnesį kažkas lyg kuždėjo, kad tiesiog štai dabar praleidžiu kažką svarbaus. Vėl ėmiausi Naujojo Testamento skaitymo ir šį kartą, net pats nežinau kodėl, patikėjau viskuo, kas rašoma.
Ir štai lemtinga vieta, kur Jėzus kalba: „Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį prailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?“ arba: „Ką gersime?“, arba: „Kuo vilkėsime?“. Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. Taigi nesirūpinkite rytdiena, nes rytojus pats pasirūpins savimi. Kiekvienai dienai gana savo vargo.“ (Mt 6,25–34)
Tai buvo akimirka, kai buvęs nutolęs Dievas tapo artimas Kristuje. Kai Jo meilė iš knygų, maldų, giesmių žodžių nusileido iki širdies gelimių ir viso mano netobulo, riboto, apgadinto pasaulio. Tai nulėmė visą tolimesnį kelią su pakilimais ir nuopuoliais, tikėjimo veržlumu bei abejonėmis, dideliais džiaugsmais ir liūdesiu bei skaudžiais išbandymais – tame mano ir pasaulio judesyje visuomet žinant, kad Dievo meilė Kristuje yra tikra ir nekintanti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Ši diena yra graži diena. Jau vien todėl, kad ji yra. Ir ji yra dovana su viskuo, kas jai priklauso. Pirmiausia jaučiu pagundą rašyti apie sunkumus, bėdas ir problemas, kurių pakanka tiek mano gyvenime, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje. Bet tai būtų visiškai neteisinga – kaip kad žydinčios ir kvepiančios pievos pakraštyje susirasti Sosnovkio barščių, jų prisiskinti, parsinešti į namus ir burnoti ant viso pasaulio ir paties Dievo, kad aplink vien nuodai, ligų sukėlėjai ir vargas. Manau, kad visi esame nelabai atsparūs tokiai nuotaikai – nesusivokus visa tai apvainikuoja visuotinė nemeilė, gimdanti dvasines bei kūniškas žudynes.
Šiandien dieną pradėjau ir baigiu mylinčios šeimos apsuptyje. Susitikau su vyresniųjų klasių gimnazistais – pamačiau daug šviesių, besišypsančių veidų. Rūpesčiuose, kai kada net neišsprendžiamuose, šalia buvo ištikimi draugai ir bendradarbiai. Telefonu pasveikinau bičiulį su Gimimo diena, sutarėme susitikti – galėsim pasidalinti naujomis gyvenimo, tikėjimo patirtimis. Telefone išgirdau rūpestingą Mamos balsą ir palaiminimą. Kiek daug gėrio, meilės ir šviesos. Linkiu gyvenime rinkti, saugoti ir dalintis tuo, kas šviesu. Tai – dovana. Branginkime.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms, ateities Lietuvai linkiu gyventi taip, kad greta neliktų nė vieno nereikalingo žmogaus. Nekartokite mano ir ankstesnių kartų klaidų. Skaitykite, žiūrėkite, mokykitės. „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“ (Rom 12,21)

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajodavau kadaise apie filmus. Sugalvodavau scenarijų ir galvoje dėliodavau vaizdus, siužetus, tobulindavau juos. Taip be jokio ekrano pažiūrėdavau visai įdomų filmą. Kartais liūdną, kartais juokingą, kartais pamokantį, tik kitiems parodyti niekad nepavyko, o įsivaizduoju, kad galėtų patikti. Tai turbūt ir bus ta svajonė – kino režisieriaus patirtis.

Mindaugas Sabutis

Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčioje (Ž.Zimnickaitės nuotrauka)

647
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manoji karta išgyveno epochų sandūrą: totalitarinės sistemos žlugimą ir nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Sąjūdžio metais įvyko ir mano asmeninio gyvenimo lūžis, kuomet galėjau radikaliai pakeisti mokslinės veiklos profilį, iš tiksliųjų disciplinų – į humanitarines. Sparnus išaugino tie metai! Gavęs kvietimą dėstyti VPU Istorijos fakultete, nedvejojau, nes skaityti bendrosios fizikos paskaitas VGTU jau buvo pakyrėję. O ir „balta varna” ten jaustis dėlei kraštotyros veiklos bei domėjimosi Lietuvos kultūros ir mokslo istorija nebuvo malonu… Pedagoginiame (edukologijos) universitete turėjau visišką kūrybinę laisvę, tad, be mokslo istorijos temų, ėmiau gilintis į lietuvių mitologiją ir etninės kultūros reiškinių semantiką. Vaizduotę žadinančios problemos ir kitokia kolegų savimonė, kitokie studentai, – tarsi pradėtum gyvenimišką veiklą iš naujo! Užsiimti etnologiniais tyrinėjimais skatino įžymūs mūsų profesoriai Vacys Milius ir Norbertas Vėlius, kurie dabar žvelgia į mūsų darbus iš amžinybės...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina tai, kad politinės partijos nesugeba numatyti valstybės tikslų ir uždavinių, sukurti jos ilgalaikės raidos strategijos. Pagrindą tam turėtų sudaryti efektyvi ir moderni švietimo sistema, kurios kūrimui šiandien – mažai pastangų. Jaudina ir tai, kad visuomenėje pradedama abejoti tradicinėmis tautos dvasinėmis vertybėmis – sąžiningumu, dorybingumu, teisingumu, pagarba žmonėms ir gamtai. Ogi kultūroje, kuri yra dvasios penas – pramogų perviršis... Tačiau didžiausias rūpestis – lietuvybė; juk Lietuvos valstybės sėkmė glūdi tautinės savasties išlaikyme! Ugdant jaunimą, reikėtų vadovautis kertine nuostata, kad tik iš tautiškumo savivokos išauga pilietiškumas, noras veikti bendrai valstybės gerovei.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuvių tauta yra darbšti ir talentinga, todėl į valstybės, jos organizacijų ir universitetų valdymo postus būtina išrinkti pačius išmintingiausius ir energingiausius tautiečius. Tegu didinga tūkstantmetė Lietuvos istorija įkvepia tikėjimą tautos kūrybinėmis galiomis ir padeda susitelkti, atsakant į laikmečio iššūkius. Dievas ir gamta mūsų tautai padovanojo nuostabią gimtinę, ir tik joje galima surasti tikrąją laimę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sąjūdis įgalino realizuoti svajonę greta mokslinės turėti ir įdomią kultūrinę veiklą – kurti Etnokosmologijos muziejų, gaivinti saulės laikrodžių tradiciją, skleisti etninės kultūros žinias. Dabar belieka viltis, kad užtektų jėgų suplanuotų darbų užbaigai…

Libertas Klimka

Fizikas, mokslo istorikas ir etnologas prof. dr. Libertas Klimka savo namuose Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

649
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Labai geras klausimas, kuris privertė susimąstyti. Nėra svarbiausio įvykio ar asmenybės įtakos. Visas gyvenimas – tai sutiktų žmonių ar keistai susidėliojusių aplinkybių visuma. Sąrašas būtų labai ilgas. Ir ką nors išskirti būtų tikrai neįmanoma ir beprasmiška.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Apie šiandieną šiame labai greitai gyvenančiame ir besikeičiančiame pasaulyje nėra prasmės net kalbėti. Būna tik trumpa akimirka. Todėl, semdamasis išminties iš praeities, apmąstydamas dabartį, žingsniuoji galvodamas apie ateitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pasaulis didelis, gražus, keistas ir įdomus. Linkiu neprapulti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu toks koks esu. Svajonės, tai siekiamybė realybėje, o ne fantazija.

Juozapas Blažiūnas

Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas, menotyros krypties mokslų daktaras Juozapas Blažiūnas Literatų gatvėje Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

651
Romualdas Budrys

Muziejininkas Romualdas Budrys Lietuvos dailės muziejuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

652
Saulius Klimašauskas

Mokslo premijų laureatas biochemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Vilniaus Universiteto profesorius Saulius Klimašauskas Vilniaus universiteto Gyvybės ir mokslų centre Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

653
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Greičiausiai toks lūžis subrendo tarnaujant sovietinėje kariuomenėje. Ji jaunam žmogui buvo nelengvų išbandymų metas. Pusmečio muštras jaunesniųjų vadų – artilerijos seržantų mokykloje šalia Rygos, pusantrų metų tarnyba pėstininkų pulko artilerijos baterijoje, uždaroje karinėje bazėje Čekoslovakijoje, izoliacinė atskirtis nuo artimųjų ir pasaulio, periodiški mokymai, išvykos į poligonus žiemą ir vasarą, gultai eglių šakomis klotose palapinėse, šaudymai iš pabūklų, įtampa tarnybiniuose santykiuose, katastrofiška kareivių žūtis. Tai vertė nuolat mąstyti: kas toliau? Kas manęs laukia grįžus namo? Kariška tarnyba buvo labai spartaus vyriškėjimo ir gilimosi į save metas. Suvokiau, kad už mano nugaros niekas nestovi ir paramos iš niekur negaliu tikėtis. Sprendimą radau: įgyti universitetinį humanitaro išsilavinimą. Jis nebuvo atsitiktinis. Iki tarnybos kariuomenėje beveik metus studijavau Kauno politechnikos institute, kuriame gavau skaudžią specialybės, kartu ir ateities, pasirinkimo pamoką.
Asmenybės, kurias sutikau Vilniaus universitete ir už jo sienų, Lietuvoje ir užsienyje, padėjo patikslinti pasirinkto kelio orientyrus. Jie buvo įžvalgūs ir šviesūs žmonės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man daug kas rūpi, bet pirmiausiai Lietuvos demografinė padėtis, Lietuvos universitetų ir Lietuvos mokslo ateitis. Mane jaudina į universitetą ateinantis jaunimas. Kokios kokybės intelektas jo bagaže, ką jis vertina ir ką pats geba atlikti? Kalba galėtų būti plati, bet aš sustosiu ties viena tema. Ne kartą paskaitos atokvėpio pertraukėlę auditorijos klausiau: ar menate savo šeimos ir genties istoriją? Kai kas linkteli galva. Mandagiai paprašau pakelti rankas tų, kurie žino visų keturių savo senelių vardus ir pavardes. Tokių būna apie pusę, kai kada ir kiek daugiau. To paties paklausus apie prosenelius, rankų iš viso nepakyla, tik kai kurie gali pasakyti prosenelių vyriškosios pusės pavardes. Dažniausiai tais atvejais, jei patys atstovauja šiai genties linijai. Kodėl taip yra? Ko moko mokykla ir kaip asmenį ugdo šeima? Kas ji, kokio išprusimo šių dienų šeima? Ar ji vaikus supažindina su genties pirmtakų šaknimis, pasakoja apie jos praeitį, pagarbos vertas asmenybes, kartu aplanko gentainių, artimų ir tolimų, gyvenimo vietas, galbūt išlikusias sodybas, buvusias mokyklas, jų palaidojimo vietas, moko perskaityti samana apėjusius paminklų įrašus ir pakviečia talkon tvarkyti kapavietę. Ar kartu su besistiebiančiu vaiku tėvai pavarto albumus ir pamokina senos nuotraukos kitoje pusėje pieštuku užrašyti genties nario vardą, pavardę, gyvenimo metus ir vietą. Ar mama ir tėtis patys tai žino? Ar mokykla šia linkme dirba? Savo asmeninėje bibliotekoje turiu Emilio Nauburo parengtą Klaipėdos krašto mokykloms skirtą vadovėlį “Kas piliečiui žinotina” (1936). Jos svarbiausios temos: šeima, turto paveldėjimas, kaimas, valsčius, apskritis, Lietuvos valstybė ir jos santvarka, tarptautiniai santykiai. Noriu priminti, kad vadovėlio autorius valstybės pamatus grindė šeima. Gal ir mums piliečio ugdymą reikia pradėti ne nuo mokinio, bet nuo jo tėvų?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Labai kebli užduotis, nes galvon braunasi per šventinius minėjimus kartojami trafaretiniai priesakai. Nebūsiu gudrus ir aš. Linkėčiau įvertinti istorinę patirtį, pasimokyti iš istorijos ir jos kūrėjų laimėjimų bei klaidų, toliaregiškai nustatyti prioritetus bent šimtui metų į priekį ir jais vadovautis. Būtina sugyventi su kaimynais ir niekada aklai nepasikliauti tais, kurie su plačia draugiškumo šypsena veide bendraudami su mumis sprendžia savo pačių problemas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei jau svajoti, tai kuklintis nevertėtų: norėčiau dar kiek pabūti laisvuoju mokslininku, panašiu į kadaise nerūpestingai gyvavusius laisvuosius menininkus. Kad ir pamėgtuose Plateliuose pasistatyti namelį – „dėdės Domo trobelę“ – su vaizdu į ežerą arba jo pusėn, jame pagarbiai įrengti asmeninę biblioteką, archyvą ir širdžiai mielų relikvijų rinkinėlį, kas mėnesį banko kortelėje rasti įrašytų smulkiųjų pragyvenimui ir užsiimti mintijimais bei tyrimais, dėl kurių nereikėtų kasmet pildyti akademinio krūvio ir mokslo darbų ataskaitų, rengti projektus, tykoti dažniausiai neigiamų atsakymų dėl jų finansavimo, skęsti nesenkančiame biurokratijos tvane. O kai būtų ūpas ir laikas, sukviesčiau į save panašius ir prie vyno taurės pasiūlyčiau pasvarstyti pasaulio, mūsų šalies ir mūsų pačių netobulumo priežastis, siūlyti sprendimus bei išeitis.
Nepaisant to pridursiu, kad mano gyvenimo didžiausias laimėjimas yra darbas Vilniaus universitete ir šeima: Vida, Domas III, Julius ir Martynas. Jei stebukladaris pasiūlytų gyvenimo linkmę rinktis iš naujo, nieko nekeisčiau: traukčiau ton pačion pusėn.

Domas Kaunas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, knygotyrininkas, Mažosios Lietuvos kultūros istorijos paveldo tyrėjas profesorius Domas Kaunas savo namuose Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

655
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Eimutis Juzeliūnas: posūkių buvo nemažai. Profesiniame kelyje daug lėmė pirmasis mokytojas – šviesios atminties prof. Rimantas Sližys. Su Mokytoju susipažinau dar būdamas pirmų kursų studentu. Jis mane vedė klaidžiais, tačiau labai įdomiais elektrochemijos mokslo keliais iki pat profesinių aukštumų.
Taip pat mūsų šeimai svarbus posūkis buvo 1995 metai – išvykimas į Vokietiją, kur Frankfurte prie Maino dirbau mokslinį darbą pagal prestižinio Aleksandro fon Humboldt’o fondo programą. Pamatėme visai kitokį gyvenimą, iki tol menkai žinotą. Atsirado naujos patirtys moksle, kultūroje, žmonių santykiuose. Tai formavo mūsų šeimos vertybinę orientaciją, kuri išliko ir iki šių dienų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Eimutis Juzeliūnas: rūpi ir jaudina žinojimo ar išmanymo nuvertinimas, žemai nuleista profesionalumo kartelė visuomenėje. Visuomenės šviesulių raiška nepateisinamai menka. Kur kas aktyvesni pseudoprofesoriai iš pseudoaukštųjų mokyklų. Rūpestį kelia ir vertybių deformacijos, merkantilinių interesų dominavimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Eimutis Juzeliūnas: palinkėčiau puoselėti amžinąsias vertybes, kurias žmonės testavo šimtmečius per kraują ir prakaitą. Tos vertybės kiekvienam gerai suprantamos, tačiau gyvenime dažnai ignoruojamos. Nors, kaip sakoma, klysti yra žmogiška.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Eimutis Juzeliūnas: jei nebūčiau mokslininku, svajočiau būti labai geru mokslininku. Gera, kai gali įnešti į žinių lobyną ką nors nauja. Nors ir mažytę dalelę, bet iki tavęs dar nežinotą. Ir nesvarbu, kokią tai duos tiesioginę naudą čia ir dabar. Laiko tėkmėje visi žinojimai kada nors tampa vertingi. Atskleisti kokio nors slėpinio kad ir mažą kertelę – graži gyvenimo svajonė. Nors ir nelengvai įgyvendinama.

Eimutis Juzeliūnas | Katerina Juzeliūnienė

Elektrochemikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto profesorius Eimutis Juzeliūnas su žmona gydytoja anesteziologe Katerina Juzeliūniene savo namuose Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

657
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Netrukus bus išleista mano autobiografinė knyga, kuri greičiausiai vadinsis "MŪZA, gimus po fortepijonu”. Taigi, apie lūžius bei posūkius neturiu ką pasakyti, nuo pat mažens supratau savo pašaukimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mūsų europiškumas, mūsų tolerantiškumas ir mūsų didžiausias nacionalinis turtas – kultūra. Manyčiau, svarbiausia šiandieną yra skleisti žinią apie Lietuvą pasaulyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Per amžių amžius mes gynėmės, kovojome, kad išliktume. Nedaug laiko turėjome kurti. Tikiu moderniais Lietuvos politikais, kurių vadovaujami per Gėri ir Grožį plačiąja prasme galėsime kurti Lietuvos ateitį ir su kuriais atliksime kiekvieno iš mūsų misiją: “Vardan tos Lietuvos”.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Žr. 1 klausimą.

Mūza Rubackytė-Golay

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, pianistė, kultūros veikėja, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė Mūza Rubackytė-Golay savo namuose Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

659
Feliksas Jankevičius

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos generalinis direktorius urologas prof. dr. Feliksas Jankevičius prie Riešės upės Verkių regioniniame parke Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

660
Kęstutis Vaitukaitis

Elektrėnų savivaldybės meras Kęstutis Vaitukaitis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio aikštėje Elektrėnuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

661
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tų lūžio taškų, lėmusių gyvenimo kelio liniją ir jos vingius būta ne vieno, ir sunku pasakyti, kaip viskas būtų klostęsi, jei bent vienas iš tų taškų būtų buvęs kitoks: tėvelio, laikiusio mane ant rankų, žūtis besibaigiančio karo frontui apėmus mūsų kaimą; įsitraukimas į ramuviečių sąjūdžio iniciatorių būrelį po studijų Vilniaus universitete; pažintis su Vydūno kūryba studijų metais ir stiprus jos poveikis; išgirstas Berlyno universiteto profesoriaus Viktoro Falkenhahno pasakojimas apie Vydūną. Tas pasakojimas greičiausiai ir bus nulėmęs mano kūrybinės veiklos kelią, nes jis subrandino tvirtą pasiryžimą imtis Vydūno studijų, kurios tebesitęsia iki šiol, nors ir jau kuris laikas valgau senjoro duoną. Apie Vydūną daug pasakiau, jo gyvenimą ir kūrybinį palikimą tyrinėdamas praėjau visus mokslinės karjeros etapus, paskelbiau daugybę publikacijų, net keturias knygas, bet liko dar daug nepasakyto, netgi iš to, kas atrasta ne viskas dar paskelbta, o ir daugybė kylančių minčių tebėra juodraščiuose ar dar tik galvoje. Kartą kažkaip išprūdo: „Esu Vydūno nelaisvėje“ ir beveik gailiuosi, kad taip išsprūdo. Matyt, tai veikia kaip koks užkeikimas: toje nelaisvėje greičiausiai teks būti iki dienų pabaigos.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jeigu pradėčiau tai vardinti, būčiau tiesiog banalus: jaudina tos mūsų gyvenimo blogybės, apie kurias nuolat girdime visais mus pasiekiančiais informacijos kanalais. Gal ir per daug to girdėjimo, nes per jį tiesiog jau imame nebegirdėti nieko pozityvaus. Deja tie kanalai žinias apie pozityvius dalykus skleidžia labai vangiai, nenoriai, tik epizodiškai, tik tarp kitko. O juk jų dėka ne tik esame, bet ir nemažai pasiekėme, visai kitą pasaulį negu tas, kuris buvo, sukūrėme. Pagaugais nueina tą buvusį pasaulį prisiminus. Prinešė dorai, kūrybingai, pasiaukojančiai triūsusios mūsų bitelės nemažą statinę medaus, kuri šiandien Lietuvos Respublika vadinasi. Tačiau, deja, būta ir tebesama niekadėjų, visokio plauko savanaudžių, kurie degutuotais šaukštais ėmė medų iš tos statinės kabinti ir gerokai to medaus skonį pagadino. Džiaugiesi, kad esi laisvas, kad duonos kasdieninės užtenka, kad gali pasirūpinti ir ko gardesnio ant jos uždėti, kad raiškos polėkių niekas nevaržo, kad konstitucija tavo teises tikrai, o ne deklaratyviai gina. Tačiau aitrų deguto skonį burnoje vis tiek jauti. Jauti, nes savo akimis matai, jog pernelyg daug yra Lietuvos vaikų, taigi, mano brolių ir sesių, kuriems daug sunkiau negu man, nors ir nesiskundžiančiam dėl duonos kasdieninės stygiaus, bet ir gana kukliai savo medžiaginius poreikius tenkinti tegalinčiam. Jeigu turi pakankamai krikščioniškos ar tiesiog žmoniškos atjautos, negali nesijaudinti dėl esančios socialinės atskirties, socialinio teisingumo stokos, kuriems įveikti dedama pernelyg mažai pastangų. O jų, tų pastangų, turi būti ne tik iš politikų pusės, bet ir iš tų, kurie sudaro turtingiausiųjų elitą. Jiems derėtų ne tik rūpintis savo pelnu, bet ir tuo, kad geranoriškai mokamų kiek didesnių mokesčių pavidalu tas pelnas aktyviau dalyvautų kuriant gerovės valstybę, t. y. tokią valstybę, kurioje visiems laikams būtų užmiršti skurdas ir bet kokios rūšies neteisybė.
„Visi kuone be skaičiaus valstybės gyvenimo reikalai, kaip svarbūs jie yra ir būtų, teturi tik antros eilės svarbumo šalia teisybės, teisingumo, tvirtybės, plačios ir aukštos nuožvalgos ir sąžiningumo bei patvaros. Kame toms žmoniškumo išraiškoms pirmoji vieta skiriama, ten nereikia didžių politikos gudrybių valstybei klestėti. Gyvybė tik jomis teminta“, – tokias pagrindines gaires brėžė Vydūnas 1918 metais atsikūrusiai Lietuvos valstybei. Mūsų vėl atsikūrusioje valstybėje tos per okupaciją išvartytos gairės, deja, nebuvo kaip reikiant atstatytos. Teisybė ir teisingumas ir šiandien vardan „didžių politikos gudrybių“ (dažniausiai tai būna grupiniai ar individualūs interesai) neretai nustumiami į šalį , o akivaizdžiausią tokio stumdymo pavyzdį , deja, rodo net patys aukščiausi valstybės pareigūnai. Bent mane „šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste“ tai labiausiai jaudina, skaudina iki sielos gelmių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tegu globalizacijos vėjų pustomos smiltys niekada neužpusto Lietuvos, tegu ori lietuvių tauta bendrąją žmonijos gerovę kuria kartu su kitomis oriomis tautomis. Kartu su Vydūnu tikiu, kad „Lietuva pasistengs būti pasaulyje viena aiškiausiųjų žmoniškumo reiškėjų“ ir kad „kiekvienas Lietuvos sūnus tai atjaus ir atitinkamai gyvens“, o mūsų ainiai bus „dėkingi, kad likimas juos parinko gyventi Lietuvai“.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunku svajoti apie tai, kuo būti, kai žinai, kad niekada tuo ar bet kuo kitu jau nebebūsi. Gali tik apgailestauti, kad taip ir nepavyko tapti tuo, kuo kadaise svajojai. Rodos mokyklos suole bene labiausiai norėjosi būti rašytoju, bet kad tas noras neišsipildė, nesigailiu. Esu patenkintas tuo, kuo buvau – šiokiu tokiu filosofijos tyrėju, kultūrologu. Jeigu kada teks vėl į šį pasaulį ateiti, norėčiau būti aukštos taurumo prabos Žmogumi, daug aukštesnės negu pavyko pasiekti tame pasaulyje ir tame laike, kuriuo mano dabartinei personai gyventi skyrė Aukščiausiasis.

Vaclovas Bagdonavičius

Filosofas ir literatūrologas, Mažosios Lietuvos kultūros ir Vydūno kūrybos tyrinėtojas bei propaguotojas Vaclovas Bagdonavičius savo namuose Vilniuje (A. Žukovo nuotrauka)

663
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Skirtinguose gyvenimo etapuose skirtingi žmonės ar įvykiai man turėjo savitą, bet esminę įtaką, nulėmusią tolimesnę mano veiklą, sprendimus ar pasirinkimą. Aš nebūčiau tapęs biochemiku, jeigu nebūčiau papuolęs į prof. Jurgio Kadziausko paskaitas. Aš nebūčiau tapęs mokslininku, jeigu nebūčiau sutikęs prof. Arvydo Janulaičio. Aš nebūčiau „atvedęs“ į mūsų šalį mikroskysčių technologijos, jeigu nebūčiau papuolęs į prof. Andrew Griffiths laboratoriją, o vėliau su jo pagalba ir į Harvardo Universitetą. Bendravimas su akademinės aplinkos žmonėmis man padėjo surasti profesinės veiklos kryptį.
Tačiau kas nulėmė mano sąsają su Lietuva? Be abejonės, 1991 – ieji metai ir įvykiai prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Man tuo metu buvo tik 11 metų, mes gyvenome labai arti įvykių, Mickevičiaus gatvėje. Mes su draugais budėdavome prie Tarybos. Ir nors tokio amžiaus vaikai negali suprasti įvykių gravitacijos ir jų reikšmės, tačiau ta atmosfera ir vienybės jausmas, kuriuo mes kvėpavome ir išgyvenome, didžiąja dalimi ir užaugino mano ryšį su Lietuva. Todėl, kaip ir daugelis mano kartos žmonių, aš jaučiuosi atsakingas už savo šalį ir jos augimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žmonės linkę greitai pamiršti praeitį, žiaurumus, kuriuos teko išgyventi mūsų tėvams, seneliams ir protėviams. Užmirštame, kad mes gyvename nepriklausomoje šalyje. Nesinorėtų, kad mes užmirštumėm savo istoriją. Taip pat neramu, kad šių dienų Lietuva neištirptų tarp didelių tautų, sugebėtų būti atvira, bet tuo pačiu išlaikytų savo identitetą ir unikalumą, kad tokioje šalyje norėtųsi gyventi ir kurti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Branginkite savo šalį. Žinokite, iš kur jūs kilote, ir kur jūs einate.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunku pasakyti. Būčiau tapęs tuo, kaip būtų susiklostę gyvenimo įvykiai. Ko gero, mokytojas.

Linas Mažutis

Biochemijos mokslų daktaras, mikroskysčių technologijų Lietuvoje pradininkas Linas Mažutis Vilniaus Universiteto Gyvybės ir mokslų centre Vilniuje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

665
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Senelio klėties paslaptys – ilgos drožlės iš po rankinio obliaus, jų svaiginantis aromatas ir keistos baldų detalės – mane lydi lig šiolei. Tam, kad užsiimčiau mažosios architektūros statinių – stogastulpių bei koplytstulpių – kūryba didelės įtakos turėjo prisilietimas prie anapusinio pasaulio. Labai aiškūs ženklai, ką, kaip ir kodėl turiu daryti, nepaliko kito kelio. Ačiū tam nuotykiui ir suteiktam žinojimui – tapo viskas labai aišku. Tad jau trisdešimt metų tame kelyje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Seniai gautas priesakas ir žinojimas tapo gyvenimo kredo. Tai, ką darau, yra gyvybiškai reikalinga žmonėms, jų gyvenamos vietos energetikai sutvarkyti, senųjų ženklų ir simbolių sugrąžinimui, jų prasmių išaiškinimui. Tai mūsų tautos išminties skrynios atvėrimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų tautai reikia susigražinti pasitikėjimą savimi, atgauti užslopintą orumą ir tarpusavio bendrystę. Juk esame seniausios pasaulyje kalbos ir pamiršto senojo rašto bei ženklų nešėjai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gimiau pačiu nustabiausiu laiku. Ką darau, patiriu – priimu su didžiausiu dėkingumu ir džiaugsmu. Aplinkui didieji laiko pokyčiai ir virsmai – vienos imperijos griūva, kitos dar grius, esu dalyvis viso to, tai mano gyvenimo kelias.

Algimantas Sakalauskas

Tautodailininkas ir skulptorius Algimantas Sakalauskas Viešosios įstaigos „Meninė drožyba“ kieme Prienuose (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

667
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Julius Gregorauskas: negalėčiau išskirti vieno momento ar žmogaus, kuris viską pakeitė. Tai buvo ilgas kelias, kurio metu buvo daugybė transformacijų. Ir jų dar tikrai bus daugybė, net jei to nenorėsiu. Tad tiesiog atsipalaiduosiu, mėgausiuos šia kelione ir žiūrėsime, kaip man seksis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Julius Gregorauskas: labiausiai nerimauju dėl to, kad esame per daug įsikibę į savo, kaip šalies, praeitį ir bandome tobulinti seną modelį, kad jis bent kaip nors veiktų. Tuo tarpu tereikia braukti brūkšnį ir pradėti kurti visą valstybės modelį iš naujo, tam pasitelkiant naujus žmones ir požiūrius. Visas pasaulis aplink mus pasikeitė neatpažįstamai – jei mes nespėsime keistis bei prisitaikyti kartu su juo (o gal ir greičiau), būsime pasmerkti likti gyvenimo pakraščiuose.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Julius Gregorauskas: išnaudoti tą milžinišką potencialą, kuris slepiasi mūsų žmonėse, ypač jaunosiose kartose. Mąstykite globaliai ir supraskite, kad niekuo nenusileidžiame kitoms šalims. Išties, daug kur jas lenkiame, tereikia tuo patikėti ir imti veikti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Julius Gregorauskas: esu 100% laimingas dėl to, kas ir koks esu, tad nieko tikrai nekeisčiau. Bet esu tikras, kad ateityje laukia dar daug pokyčių, nuotykių ir išbandymų, kurie mane pakeis ir būsiu kitoks nei šiandien. Bet to laukiu su dideliu smalsumu bei entuziazmu.

Julius Gregorauskas

Projekto „Vaikų svajonės“ iniciatorius Julius Gregorauskas su žmona Arūne Gregorauskiene, dukra Sofija ir sūnum Ugnium Vingio parke Vilniuje (R. Danisevičiaus nuotrauka)

669
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai tėvai vaikystėje nupirko plastelino... Ir rašytojo Ernesto Seton Tompsono knygos apie gamtą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kūrėjo pozicija, kaip visuomenės atstovo Lietuvos ir pasaulio kontekste.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Integruotis į pasaulį, nepamirštant savo šaknų ir identiteto.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, kad kūryba nepaleistų manęs. Ieškočiau kitų dvasinės išraiškos būdų ar priemonių.

Klaudijus Pūdymas

Skulptorius Klaudijus Pūdymas prie paties sukurtos skulptūros Žanui Poliui Sartrui ant Parnidžio kopos Nidoje (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

671
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lolita Piličiauskaitė-Navickienė: visada žinojau, jaučiau, kad žmogaus gyvenime yra nematomos, jam padedančios ir visada greta esančios Jėgos. Dėl klausimo apie Dievo buvimą dažnai atsakydavau su humoru: ,,Šia tema nediskutuoju, bet konsultuoju.” O jei rimtai, tai augau šeimoje, kurioje tikėjimas buvo svarbus, kaip ir teiginys ,,Vardan tos Lietuvos!” buvo ne tik skambi frazė.
Tačiau vis tik ,,kelią” link Angelų kalvos kūrimo priskirčiau likimui ar Dievo valiai. Buvo sapnų, ženklų, sutapimų, atsitiktinumų, kurių protu nagrinėti neverta. Įvykiai dėliojosi lyg detaliai apgalvotame scenarijuje: mudviejų su Dominyka susitikimas, abiejų idėja padaryti kažką dvasingo Trakams, Trakų rajono savivaldybės ir Trakų istorinio nacionalinio parko palaikymas, medžio drožėjas Algimantas Sakalauskas ir jo komanda, Angelų kalvos bendruomenės kūrimas, angelų skulptūrų fundatorių paieška, pačių skulptūrų kūrybos procesas... Ir aštuoniolika angelų skulptūrų pačios 2009 metų krizės piko metu...
Ar gyvenimas kuo pasikeitė, įkūrus Angelų kalvą? Vienas veiksmas yra ,,iškelti vėliavą”, o kitas – ,,nešti ją per gyvenimą”. Buvo ir sunkių momentų, juk pradžioje visko tiek daug reikėjo... Ne tik rasti projekte norinčių dalyvauti žmonių, bet ir pritaikyti kalvą atvykstantiesiems. Bet mes – dviese, viena kitą papildančios, viena kitai padedančios. Be to, žmonių palaikymas ir pagalba buvo stipri. Tad dabartinių pasaulio įvykių kontekste svarbiausia, kad Angelų kalva gausėtų, plėstųsi ir skleistų dvasinių vertybių šviesą. Juk taip gera matyti kalvoje angelus apsikabinusius žmones...
Dominyka Semionovė: gyvenimo aplinkybės dėliojosi, taip, kad anksti tapau savarank