Pradžia Turinys


Vilnius 2018

Įžanga


Šis elektroninis albumas yra tarsi generalinė repeticija prieš 2020
metais dienos šviesą išvysiantį nuotraukų albumą „Lietuva ir mes“.
Jame – dalelė Lietuvos ir Lietuvos žmonių, kuriančių bei
puoselėjančių mūsų gimtąjį kraštą. Kiekviena fotoprojekto nuotrauka
yra ilgo ir nuoseklaus darbo vaisius, kurio turinys įkūnija ne tik
šio projekto kūrybinės komandos idėją, bet ir paties dalyvio viziją,
atspindinčią žmogaus darbą, laisvalaikį ar žinutę, kurią jis norėjo
perduoti visiems mums bei ateities kartoms.
Esame labai dėkingi kiekvienam šio fotoprojekto dalyviui už galimybę
prisiliesti prie jo gyvenimo ar nuotaikos, asmeninių potyrių ar
svajonių. Esame dėkingi ir už tai, kad daugelis pasidalino ir savo
mintimis, įžvalgomis ar prisiminimais, nuspalvinusiais nūdienos
Lietuvos paveikslą.

Šis albumas – tai akimirka ir mūsų kasdienio gyvenimo atspindys,
įamžinantis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį.

Nacionalinio fotoprojekto „Lietuva ir mes“ globėjas

Lietuvos Respublikos Prezidentas

Valdas Adamkus

Alma Adamkienė
Prezidentas Valdas Adamkus

Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus su žmona Alma savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

7
Alfredas Bumblauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, istorikas ir dėstytojas, televizijos laidų vedėjas bei visuomenės veikėjas profesorius Alfredas Bumblauskas savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

8
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1974 metų pavasarį (buvau 11 klasėje) iš mano mylimiausios lotynų kalbos mokytojos Telšių Žemaitės gimnazijoje Stanislavos Kochanauskaitės sužinojau apie Vytauto Girdzijausko tekstą „Literatūroje ir mene“. Tekstas buvo apie istoriką, vėliau tapusį mano mokytoju, Edvardą Gudavičių. Tuo metu jau žinojau, kad geriausias dailininkas yra Petras Repšys (ofortai „Kultūros baruose“), o geriausias poetas yra Tomas Venclova su „Kalbos ženklu“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kvailių gal ir nėra labai daug, bet jie labai gerai išsidėstę ir mus supa, dažnai net labai arti. Argi rodyti kur?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ką čia bepalinkėsi sėdintiems ant lagaminų? Nebent paminėti Sigitą Parulskį, pasakiusį, kad Tėvynė visada kaip Motina, kokia ji bebūtų – pajuodusi, suvargusi, sulinkusi, pikta ar girtuoklė. Bet vienintelė...

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau apie Amžinybės Stalą, prie kurio sėdėtų visi mano mylimiausi. Bet argi tai svajonė? Tai sapnas...

Ramutis Bansevičius

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, Kauno technologijos universiteto profesorius, habilituotas technologijos mokslų daktaras Ramutis Bansevičius Kauno technologijų universiteto Mechatronikos institute Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

10
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžis mano gyvenime įvyko po metų, nuo Kauno politechnikos instituto (dabar Kauno Technologijos universiteto) baigimo. Tuomet priėmiau pasiūlymą stoti į aspirantūrą Vibrotechnikos mokslinėje laboratorijoje, kuriai vadovavo jaunas, bet labai energingas mokslų kandidatas Kazimieras Ragulskis. Tai buvo esminis kūrybinės veiklos posūkis. Vėliau ši laboratorija netgi buvo vadinama Silicio slėniu Lietuvoje. Čia dirbdami pradėjome labai įdomius tyrimus sumanių medžiagų srityje bei sukūrėme Pjezomechanikos, kaip vienos iš Mechatronikos srities posistemių, pagrindus ir ją realizuojant įgyvendinome naujas precizinių įrenginių klases: Pjezoelektrines aukštos skyros kelių laisvės laipsnių pavaras ir Pjezoelektrinius robotus. Ši veikla buvo įvertina ir mes buvome apdovanoti trimis aukščiausiomis Lietuvos mokslo premijomis 1974, 1986 ir 2010 metais. Tapau Lietuvos mokslo akademijos nariu ir buvau apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 5–ojo laipsnio ordinu. Sukūriau ir savo Pjezoelektrinių robotų mokslinę mokyklą, kurią šiandien sudaro 26 tikslinę doktorantūrą baigę doktorantai bei kolegos iš kitų universitetų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Manau, kad aktualiausia šių dienų problema Lietuvoje yra tai, kad penktadalis šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos. Dėl šios baisios statistikos pirmiausia kaltinu mūsų politikus. Visada prisimenu A. Blocho sentenciją „Politikas – tai žmogus, pasirengęs padaryti viską pasaulyje, dėl darbininkų, išskyrus tapti vienu iš jų.“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu Lietuvai tapti modernia europietiška šalimi su išsilavinusiais žmonėmis, norinčiais gyventi ir dirbti savoje šalyje. Tam pasiekti turime visas sąlygas. Vilties suteikia šiuolaikinis Lietuvos jaunimas, nesitaikstantis su vietine biurokratija ir perimantis geriausias užsienio tradicijas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Neįsivaizduoju savęs be mokslinių tyrimų, tiktai gal kiek pakreipčiau tematiką ir akcentuočiau sumanias mechatronines problemas, kuriose vyrauja medicininiai klausimai, aktualūs žmogui.

Robertas Dargis
Vidmantas Janulevičius

Verslininkai, Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis (dešinėje) ir viceprezidentas Vidmantas Janulevičius ant „EIKA verslo centro“ stogo Goštauto gatvėje, Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

12
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vidmantas: pasakyti apie kažkokį esminį lūžį, kuris padarė iš manęs asmenybę arba dėl ko aš nusprendžiau būti verslininku, deja, negaliu, nes tokio lūžio nėra. Visą gyvenimą sistemingai ėjau link to, kad galėčiau daryti tai, ką geriausiai moku. Verslumo savybių turėjau jau vaikystėje ir jaunystėje, o tai patvirtina ir mano tėvai. Manau, kad verslumą paveldėjau iš senelių, kurie buvo ištremti. Iš esmės galėčiau pasakyti, kad tai, ką turiu dabar, turiu tiktai dėka savo tėvų, senelių ir prosenelių, jų įdirbio. Galiu šiuo atveju tiktai padėkoti jiems, kad tapau tuo, kuo esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vidmantas: deja, bet pasitikėjimas verslu yra vienas iš žemiausių per visą mūsų nepriklausomybės istoriją. Toks žemas jis buvo gal tik iš karto po nepriklausomos Lietuvos paskelbimo, tuomet visi verslininkai buvo spekuliantai. Tai šiuo metu yra skaudžiausias dalykas, nes jeigu šalyje nebus stipraus, aiškaus ir gero verslo, jaunimas nenorės ateiti į verslą. Jeigu ateityje šalyje liks mažai verslo, bus sumokama mažiau mokesčių į valstybės biudžetą. Tad šią situaciją turėtume keisti ir bandyti žmones pratinti prie verslo ir ugdyti jų verslumą. Kuo daugiau verslių žmonių, tuo mažiau valstybei reikės išlaikyti savo piliečius ir tuo daugiau pridėtinės vertės su savo kūryba sukurs kiekvienas žmogus.. O verslas juk ir yra kūryba.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vidmantas: norėčiau palinkėti, kad tai būtų vieninga, nepriklausoma geografiškai, ekonomiškai ir politiškai šalis ir kad jai nedarytų įtakos šalia esantys didieji kaimynai. Visa galima pasiekti, jeigu sistemingai dirbsime, būsime nepriklausomi energetiškai, mąstysime nepriklausomai, turėsime kūrybingą, jauną visuomenę, kuri eis naujų atradimų keliu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vidmantas: tol, kol mokiausi mokykloje ir netgi politechnikume norėjau tapti automobilių dizaineriu ir konstruktoriumi. Piešdavau daug įvairių automobilių brėžinių, kaip jie turėtų atrodyti, kaip jie turėtų būti varomi. Bet, deja, visa ta svajonė pavirto juokais, kai supratau, jog reikės išvažiuoti iš Lietuvos ir mokytis tuo metu Tarybų sąjungoje: Toljatyje arba Maskvoje. Tad supratęs, kad norimų mokslų tęsti Lietuvoje nėra, teko atsisveikinti su šia svajone. Nežinau, ar daug prarado automobilių pramonė dėl manęs, kaip inžinieriaus, projektuotojo, dizainerio, konstruktoriaus, ar visgi aš daugiau daviau pridėtinės vertės Lietuvai, būdamas verslininku. Kažkodėl manau, kad aš daugiau sukūriau pridėtinės vertės būdamas čia, Lietuvoje, ir dirbdamas tai, ką išmanau geriausiai, kurdamas naujas darbo vietas bei naudą Lietuvai.

Kristina Norvilaitė
Petras Geniušas

Grafikė Kristina Norvilaitė ir pianistas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Geniušas Kristinos studijoje Užupyje, Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

14
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kristina: gali nuskambėti keistai, bet tų lūžių dailininko gyvenime būna labai daug. Kiekviena nauja paroda ar projektas yra naujas lūžis…
Petras: pianisto gyvenime lūžiai vyksta nuolat, negalėčiau išskirti to vienintelio lūžio.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kristina: šiandieniniame politiniame ir visuomeniniame gyvenime mane jaudina labai didelis susiskaldymas, rietenos ir konfliktai. Norėtųsi vieningo susitelkimo ir bendro tikslo siekimo. Norėtųsi atsidavimo Lietuvai.
Petras: man svarbu, kad rimtas bei profesionalus menas turėtų savo vietą po Lietuvos saule. Ir kad menas turėtų galimybę daryti įtaką visuomenei.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kristina: ateinančioms kartoms norėčiau palinkėti kantrybės, pagarbos, tolerancijos ir ramybės bei meilės vienas kitam.
Petras: norėčiau palinkėti gebėjimo džiaugtis ne tik materialinėmis vertybėmis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kristina: niekada nesvajojau gyventi kažkaip kitaip, man patinka būti tuo, kuo esu.
Petras: jeigu nebūčiau muzikantu, būčiau dailininku.

Sigitas Gailiūnas

AB „Lietkabelis“ generalinis direktorius Sigitas Gailiūnas jo vadovaujamos gamyklos ceche Panevėžyje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

16
Juozas Budraitis

Kino, televizijos ir teatro aktorius bei diplomatas Juozas Budraitis savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

17
Remigijus Šimašius

Vilniaus meras Remigijus Šimašius su dukra Morta Lukiškių aikštėje Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

18
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Asmeniniame gyvenime neabejotinai didžiausias lūžis buvo pirmojo vaiko gimimas. Tai daug ką, įskaitant mane patį, sustatė į vietas. Intelektualiniame ir kūrybiniame gyvenime bene didžiausias lūžis buvo ankstyvoje jaunystėje į rankas papuolusi Friedrich von Hayek knyga „Kelias į vergovę“. Tai leido pažvelgti į visuomenės raidą ir jos iššūkius šviežiu ir sveiku žvilgsniu, kurio tikiuosi nepamesti niekada.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labiau nei bet kada anksčiau rūpi, kad Lietuva būtų ta vieta, kur laisvi ir atsakingi žmonės gali realizuoti save. Sakau tai dėl to, kad matau, jog šios pamatinės vertybės yra smarkiai atakuojamos iš valdžios pusės, o daliai visuomenės jos atrodo savaiminė duotybė, nors iš tikrųjų už jas reikia kiekvieną dieną iš naujo kovoti ir apginti nuo valdžios užmojų, ir nuo intelektualinio ištižimo, ir nuo iš išorės kylančių grėsmių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nei vienas iš mūsų nežinome, kaip atrodys ateitis, o ypač tolimesnė. Tačiau aš žinau vieną dalyką, jei einant į ateitį pamesime kompasą, bus blogai. O šis kompasas – tai pagarba žmogui ir suvokimas, kad žmogus gali kūrybiškai skleistis tik tada, kai yra laisvas bei atsakingas už save ir savo artimuosius. Branginkime tai ir į ateitį ženkime drąsiai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jaučiuosi darantis tai, kas man yra labai svarbu, ką moku daryti ir kas yra svarbu kitiems žmonėms. Savo alternatyviame pasaulyje daryčiau nebent tai, ko šiandien man labiausiai trūksta – daugiau būčiau gamtoje.

Gintaras Mikalauskas

Aktorius, televizijos laidų ir renginių vedėjas Gintaras Mikalauskas su žmona gydytoja Jūrate Mikalauskiene paplūdimyje Kunigiškėse. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

20
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenime sutikau daug nuostabių žmonių, kurie padarė man nemažą įtaką tiek asmeniniame gyvenime, tiek kūryboje. Tačiau esminis įvykis, kuris pakeitė mano gyvenimą ir jo kokybę įvyko 1994 metų kovo 31 dieną – nuo tos dienos aš visiškai nevartoju alkoholio.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mano supratimu labiausiai mums trūksta pagarbos vienas kitam ir padorumo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mes gyvename nuostabaus grožio krašte. Taip lėmė likimas, tačiau ar savo Tėvynėje mes sugebėsime gyventi gražiai ir laimingai – priklauso tik nuo mūsų pačių.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kaip ir kiekvienas tarybinis berniukas gimęs beveik tuo pat metu, kai į kosmosą išskrido žmogus – norėjau būti kosmonautu! O jeigu kalbėti apie jau pakankamai subrendusio žmogaus svajones, tai labai noriu, kad man brangūs žmonės gyventų ilgai ir laimingai.

Arūnas Sakalauskas
Virginija Kochanskytė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vilniaus Dailės akademijos profesorius, skulptorius Arūnas Sakalauskas su žmona Kauno universiteto docente, aktore ir režisiere Virginija Kochanskyte prie paminklo „Vieningai Lietuvai“ Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

22
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Arūnas: gyvenime turėjau daug puikių Mokytojų. Mano tėvai savo asmeniniu pavyzdžiu ir darbais mokė meilės Tėvynei. Telšių vidurinės mokyklos, Telšių dailės technikumo, Vilniaus dailės akademijos pedagogai ir daugybė sutiktų stiprių savo dvasia žmonių parengė ir subrandino mane kūrybai. Kiekvienas Mokytojas, dalindamasis savo patirtimi augino kūrybinį mąstymą, stiprino mano kūrybines galias. Bet monumentalias skulptūras, liudijančias tūkstantmetę Lietuvos istoriją, galėjau sukurti tik Lietuvos Atgimimo dėka.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Arūnas: prieš 30 metų gimė Sąjūdis. Lietuva atsivėrė pasauliui, pasaulis – Lietuvai, įgijome daugybę patirčių. Liūdina, kad tai, kas mus subūrė atgimimui – per 50 Sovietų okupacijos metų nesunaikintas tikėjimas, kad mes galim būti nepriklausoma Lietuvos valstybė, turinti idėją, kad esam išsaugoję tapatybę, kad suvokiame savo vientisumą – nyksta. Šiam globaliam pasaulyje, kur naikinami skirtumai, lietuviai, jei nenori išnykti, turi išlaikyti savo kalbą, tradicijas, kultūrą ir valstybę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Turime suvokti, kad pasauliui esame įdomūs tik savastimi. Tik savitai mąstančių žmonių tikrovė yra gili ir daugiaprasmė. Būtina visomis įmanomomis priemonėmis auginti Lietuvą žmoguje nuo pat mažumės. Tik prigimtinė tapatybė leidžia žmogui ir valstybei įsitvirtinti pasaulyje, jame efektyviai veikti. Lietuvos žmonės turi sau aiškiai suformuluoti valstybės tikslus ir uždavinius, sukurtus ant nacionalinės kultūros pamatų bei turi principingai jų laikytis. Turime įsisąmoninti, kad realybės problema yra visų mūsų problema, tad turime dirbti išvien. Tegu didžių, genialių mūsų krašto žmonių, kūrusių didingą tūkstantmetę Lietuvos istoriją, dvasia apglobia mus, tegu stiprina, tegu padeda susitelkti sunkiuose išbandymuose ir tegu kelia pasididžiavimą savo tautos kūrybinėmis galiomis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Arūnas: svajonių daug! Svajonėms nereikia pastangų. Tik reikia daug darbo įdėti, kad svajonės taptų realybe. Svajoti nesustoju, svajonės niekada nesibaigia – be jų nebūtų judėjimo į priekį!

Juozas Erlickas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, poetas, publicistas bei aktorius Juozas Erlickas prie Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vilniuje.
(A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

24
Rūta Meilutytė

Olimpinė, pasaulio ir Europos čempionė bei rekordininkė, plaukikė Rūta Meilutytė Virintos hidrografniame draustinyje, Anykščių rajone. (A. Repšio nuotrauka)

25
Jurgis Kairys

Europos ir pasaulio akrobatinio skraidymo čempionas, planetos rekordininkas, aviacijos konstruktorius ir akrobatinio skraidymo meistras Jurgis Kairys prie savo lėktuvo Vilniaus oro uoste. (G. Kropio nuotrauka)

26
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai pirmą kartą susimąsčiau kuo būti, tada augau ir gyvenau Beržės kaime netoli Medvėgalio kalno. Buvau kokių 8 metų berniukas, kai brendant patižusiu kaimo keliu su guminiais auliniais batais aukštai danguje mačiau skrendantį lėktuvą ir pagalvojau, kad jam tai nereikia braidyti po purvynus ir ravėti plikomis rankomis mamos ir kolūkio daržų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Stengiuosi į didelius rūpesčius nesivelti, nes kartais būnu toli ir aukštai, tad ne visuomet matau visą vaizdą. Ko negaliu suprasti – palieku.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kad žmonės galėtų skaityti kitų mintis ir jas transliuoti, kad būtų išnaikinti visi virusai ir visi būtų sveiki, kad atsirastų mašinos ar objektai greitesni bent jau už šviesos greičius, kad lietuviai suspėtų susėsti į laivus, kai ištirps ledynai arba laimingi išskristų į kitas planetas, kad nebereikėtų ateities kartų vaikams plikomis rankomis ravėti daržų kolūkiuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Pasitaręs su savimi nusprendžiau, kad visai gerai yra būti tuo, kuo dabar esu, nes papuoliau į nacionalinio projekto „Lietuva ir mes“ leidinį, kitu atveju gal taip nebūtų nutikę.

Antanas Kmieliauskas

Tapytojas, grafkas bei skulptorius, Vytauto Didžiojo paminklo autorius Antanas Kmieliauskas ir paminklo idėjos autorius
bei mecenatas ūkininkas Vytautas Kondratas paminklo atidengimo metu Pašatrijos dvaro teritorijoje. (A. Aleksandravičiaus
nuotrauka)

28
Eimuntas Nekrošius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro studijos „Meno fortas“ steigėjas bei meno vadovas, aktorius ir režisierius Eimuntas Nekrošius savo namuose Vilniuje.
(A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

29
Lida Kuzmienė

Keramikė Lida Kuzmienė labdaros ir paramos fondo „Vilniaus universiteto profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus mokinių klubas“ susitikime Jeruzalės skulptūros sodo patalpose prie savo kūrinio - kompozicijos „Ženklai žemės kalendoriuje“, sukurtos vyro skulptoriaus Stanislovo Kuzmos atminimui. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

30
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo kryptį nulėmė mokslai M. K .Čiurlionio meno mokykloje ir gyvenimas internate, toli nuo tėvų ir šeimos. Mokytojai ir auklėtojai augino, ugdė bei formavo asmenišką santykį su pasaulio vertybėmis, nulėmė pasirinktos profesijos kelią, tarytum nejučia išugdė gyvenimo prasmės suvokimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Geriausia ir gražiausia, kas šiandien yra atsitikę yra tai, kad vidinė ir išorinė žmogaus laisvės sutampa esamajame laike.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateitis dabartyje – nesužalokime savojo krašto ir nesurakinkime jo neraštingais plieno, stiklo, betono statiniais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu ir būčiau ta pati moteris, kurianti savąjį santykį su pasauliu, darbu, šeima ir mylinčiais žmonėmis.

Daina Gudzinevičiūtė

Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentė Daina Gudzinevičiūtė ir kolektyvas Olimpinės dienos metu Alytuje. (A. Repšio nuotrauka)

32
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nenorėčiau vieno įvykio įvardinti lūžio tašku, kaip ir pats pavadinimas man nelabai patinka. Buvo daug įvykiu, nulėmusių mano gyvenimo posūkius, nemažai asmenybių, kuriais žavėjausi ir iš kurių mokiausi. Be abejo, Olimpinis auksas, laimėtas Sidnėjuje yra išskirtinis įvykis – po jo gyvenimas jau nebebuvo toks pats.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Visas mano gyvenimas susijęs su sportu, todėl daug ką vertinu per jo prizmę. Man labai skaudu, kad mūsų valstybė neįvertina sporto svarbos ir galimybių sprendžiant daugybę sveikatos bei socialinių problemų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Eikite savo keliu, tobulėkite ir mokykitės iš mūsų, o ne savo klaidu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Net negaliu įsivaizduoti, kuo dar galėčiau būti.

Edmudas Jakilaitis

Žurnalistas, laidų vedėjas ir prodiuseris Edmundas Jakilaitis prie Lietuvos Respublikos Prezidentūros Vilniuje. (A. Repšio
nuotrauka)

34
Ignas Rusilas

Projekto „Misija Sibiras“ vadovas Ignas Rusilas atminties akcijos „Ištark, išgirsk, išsaugok“ renginio metu prie Genocido aukų muziejaus Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

35
Antanas Juknevičius
Martina Žimkutė

2017 metais pasiekęs geriausią Dakaro ralio rezultatą tarp visų Baltijos šalių ekipažų dykumų ralio lenktynininkas Antanas Juknevičius ir jo komandos rinkodaros ir viešųjų ryšių specialistė Martina Žimkutė jubiliejinės 50–osios Kuršių marių regatos metu Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

36
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Antanas: 2003 metų Dakaro ralis. Tai buvo mano pirmasis Dakaras, kuris pakeitė mane asmeniškai ir mano gyvenimo būdą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Antanas: masinė kultūra, mąstymo siaurumas verčia žmoniją didele broilerių ferma. Asmenybėms ir individams darosi ankšta.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Antanas: mūsų šalis maža, sako, gal net išnyks greit, bet nieko nėra brangesnio už tai, į ką amžiais rėmėsi mūsų protėviai. Nereikia ieškoti naujų dievų, naujų žemių, tereikia būti savimi ir vertinti tuos tikrus bei paprastus dalykus, kurie padaro mus dideliais šių dienų neaprėpiamame pasaulyje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Antanas: svajočiau būti tuo, kuo esu šiandien.

Vytautas Lelešius

Biomedicinos mokslų daktaras, veterinarijos gydytojas Vytautas Lelešius ant Šešupės kranto prie paminklo, pastatyto jo paties sumanymu savo tėviškės atminimui Puskelnių kaime, Marijampolės savivaldybėje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

38
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lemties mano gyvenime buvo labai daug ir įvairios. Vaikystė, jaunystės pradžia labai graži, labai miela, tėviškėje tarp tėvų, brolių, seserų, mylinčių ir mylimų. O paskui tie okupacijos metai. Rodos, gyvenau, kaip tėvai mokė, o pasidariau „blogu“. Mane ir persekiojo, ir gaudė, ir ieškojo. Ką likimas duodavo, tą imdavom, o duodavo kiekvieną dieną kitaip. Stebiuosi, kaip mane tuos penkis metus persekiojo ir kodėl manęs nesugavo, neuždarė į rūsį. Paskutinėje, VIII–oje, Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijos klasėje, su draugu pasidarėme šapirografą ir gimnazijos pastogėje įsirengėme spaustuvę. Pablizginome šapirografu visokius atsišaukimus ir juos išplatinom. Po poros savaičių draugas pranešė, kad saugumas jau mūsų ieško. Sakau jam: „Kaip tu čia? Visa klasė žinom, kad tu saugume dirbi, o dabar mums tokias žinias sakai?“ O jis atsakė: „Kad žinau, tai sakau. Aš pasakau, o tu daryk kaip nori.“
Tas sovietinių laikų persekiojimas tuomet buvo baisus, o šiandien, kai prisimenu, tai tiktai gražu, įdomu, malonu, tarsi žaidimas kažkoks. Jie ieško, jie gaudo ir vis nepagauna. Ar bebūčiau kada Trakų pily nakvojęs? Kai vyko didieji 1943 metų trėmimai, susiorganizavome gal 10 ar 12 vaikinų ir nuvažiavome traukiniu į Trakus, pasisamdėme valtelę, nuplaukėme į pilį ir ten tris vežimo dienas gyvenome. Tada dar pilis sugriuvus buvo, kaip Maironis aprašė, plytgaliai visur...
Jei ne sovietmetis, gal teatralu būčiau, nors negalvojau apie tai. Kaip negalvojau būti veterinaru ar akademiku. Traukė literatūra ir architektūra. Bet 5 metus charakteristika buožės vaikui ir nepatikimam piliečiui nebuvo duodama, kad galėčiau į aukštąją mokyklą įstoti. Tai tuos penkis metus taip ir basčiausi. 1948 metais brolis Kaune pasakė: „Vitai, šiandien pat tau reikia iš čia išvažiuoti, ieško saugumas.“ Išvažiavau į Vilnių, ten sutikau pažįstamą, kuri pasakė, kad už poros dienų vyksta priėmimas į dramos studiją. „Aš einu ir tu eik“, – paragino. Per naktį išmokau V. Mykolaičio – Putino poemos „Vergas“ skyrių apie karaliaus puotą. Ir šiandien tas eilutes dar prisimenu. Borisas Dauguvietis buvo tos komisijos pirmininkas, po konkurso jis pasakė: „Aš atsiprašau, kad anksčiau nepastebėjau, bet ši pavardė yra nepageidaujamų asmenų sąraše – Lelešiaus priimti negalim“.

<...>
Ir ėjau aš, viešpačio palikęs rūmus,
Į naujos buities nežinomą kelionę,
Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:
Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.

Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos
Be nežinomų kitos buities platybių,
Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus,
Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.
<...> (V. Mykolaitis–Putinas, „Vergas“, 1924 m.)

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuolaikinio gyvenimo skuba, įtampa ir paviršutiniškumas yra atsiradę dėl per mažai skiriamo dėmesio praeičiai ir atminčiai. Kompiuterių pramonė pagrobė mūsų „atminties“ sąvoką. Žmogaus atmintis yra subtilesnė, daugiau gerbtina, ji turi sielą. Didžioji technika sielos neturi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau Lietuvai ir jos žmonėms širdingumo, atlaidumo, jokio pykčio negali būti žmonėse. Pamenu tėvų namus, kuriuose 21 šeimos narys. Visi po vienu stogu. Mama keturių savų vaikų motina ir kitiems vaikams mamą atstojo. Nei vienas „močiaka“ ar „pamote“ jos nepavadino. Negirdėjome jos barantis, jei kas ne taip, tik trept kojele, o jei užmatė, kad kas iš vaikų tarpusavį nesutaria – miegoti neleisdavo eiti, kol nepasibučiuosi.
Mylintys žmonės niekada nesensta, niekada neišnyksta, jie lieka amžiniai gražiausiuose prisiminimuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šiandien aš esu elnių šėrikas, o buvau profesorius. Norėčiau dirbti su jaunimu. Vis sugrįžta tie vaizdai, kai dėstytojaujant, su studentais lietuviškus kryžius atstatinėjome netoli Astravo maždaug 1979 metais. Tada talkinome vykdant archeologinius kasinėjimus Kernavėje. Buvo gražios jaunos dienos, o dabar ilgu prisiminti.
Tėviškės ilgėjausi visą laiką ir ją turėdamas, ir juo labiau jos netekęs. Apie ją svajodavau, galvodavau, laimingas jausdavausi tose savo mintyse.

Mindaugas Bilius

Parolimpinis čempionas, Lietuvos parolimpinio komiteto prezidentas, disko metikas Mindaugas Bilius Katedros aikštėje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

40
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

2009 metais įvykusi auto avarija, kuri pakeitė mano gyvenimą 180 laipsnių kampu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aš labai norėčiau, kad mūsų visuomenė nesustotų ir toliau sparčiai žengtų supratimo link, kad visi žmonės yra lygūs, nepaisant jų lyties, negalios ar tikėjimo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkite savo gimtinę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti kūno kultūros mokytoju ar sporto treneriu.

Lauryna Bendžiūnaitė

Operos solistė Lauryna Bendžiūnaitė ant Parnidžio kopos Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

42
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Diena, kai įžengiau į prof. Reginos Mačiūtės dainavimo klasę. Diena, kai pirmą kartą dainavau su orkestru. Diena, kai paėmiau savo sūnų ant rankų. Diena, kai pirmą kartą dainavau savo svajonių partiją – Susanna. Daug tokių dienų, lūžių ir visus juos nešioju širdyje – skaudžius, laimingus, visus mane auginusius ir auklėjusius.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vakar, šiandien ar rytoj, Lietuvoje ir pasaulyje – aktualiausia menas ir kultūra. Niekada šiai sričiai nebus per daug dėmesio, finansavimo ar laiko.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mes nežinome, kad Ikaro tėvas perspėjo jį ne tik neskristi per aukštai, kad saulė neištirpdytų vaško sparnų, bet svarbiausia, jis jam prisakė neskristi per žemai, kad jūros drėgmė neapsunkintu sparnų ir nenugramzdintų jo tamsioje jūroje.
Būkime drąsūs svajodami ir kurdami, drąsūs priimdami sprendimus ir drąsūs skristi aukštai, net jei kartais tai reiškia sudegti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Klausimas, į kurį niekada neturiu atsakymo... Yra žmonės turintys aibę gabumų ir noro juos realizuoti. Mano profesija yra tokia turininga ir taip daug apimanti, kad aš negaliu savęs įsivaizduoti nieko kito veikiant ir, man regis, aš turiu tik vieną užduotį šiame pasaulyje.

Žydrūnas Savickas

Pasaulio čempionas, sportininkas galiūnas, tituluojamas stipriausiu pasaulio žmogumi, visuomenės veikėjas Žydrūnas Savickas S. Moniuškos skvere Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

44
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis mano gyvenimo posūkis įvyko, kai atėjau į sporto salę ir nutariau tapti stipriausiu pasaulio žmogumi. To sistemingai siekiau daugelį metų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina, kad šiuolaikiniame globaliame pasaulyje mes išliktume kaip tauta ir valstybė su savo kalba bei kultūra. Tai nebus lengva, bet reikės visų mūsų pastangų ir noro.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau prisiminti iš kur esame kilę, mūsų mažos, bet didingos valstybės istoriją ir išlaikyti tą valstybę ateities kartoms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svarbiausia būti žmogumi, nes žmogaus profesija ir pasiekimai nublanksta prieš moralines vertybes. Aš manau, kad vis tik aš būčiau tuo, kas esu dabar, nes tai buvo mano svajonė ir jos kryptingai siekiau.

Rimantas Benetis

Gydytojas kardiochirurgas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų Širdies, krūtinės ir kraujagyslių chirurgijos klinikos vadovas, profesorius, biomedicinos mokslų daktaras Rimantas Benetis klinikose Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

46
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenime sutikau ne vieną asmenybę, kuri darė įtaką mano paties asmenybei. Vaikystėje didelį įspūdį padarė Kristianas Bernardas, kuris pirmasis pasaulyje atliko sėkmingą širdies persodinimo operaciją žmogui. Gal dėl to rinkausi mediko ir chirurgo specialybę. Vėliau įtakos turėjo bendravimas su profesoriumi J. Bredikiu, darbas kartu su Europos Kardiotorakalinės asociacijos Generaliniu sekretoriumi Torkel Aberg (Švedija). Išskirtinį įspūdi mano profesinėje karjeroje padarė seras, profesorius Magdi Yacoub (Londonas, Juntingė Karalystė).

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandiena labiausiai jaudina tai, kad prieš bene 30 metų sugebėjome iškovoti nepriklausomybę, o dabar ją iššvaistome, prarandame. Tiek vilčių, kad sukursime laisvą, teisingą, saugią, turtingą bei jaukią valstybę. Skaudu, kai pakankamai didelė Lietuvos dalis ją palieka. Keičiasi gyvenimo vertybės ir standartai, tad labiausiai rūpi jaunos kartos ugdymas ir mokymas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau būti optimistiškas ir tikėti Lietuvos ateitimi. Visi žinome kelius ir būdus, kaip to pasiekti, tačiau vis pritrūksta to vienintelio – sutarimo ir darbo kartu viena kryptimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mano gyvenime svajonės beveik išsipildė, dirbu įdomų bei dėkingą darbą ir hipotetiškai nieko nenorėčiau keisti.

Arūnas Burkšas
Arūnas Valinskas

Politinis bei visuomenės veikėjas, daugkartinis Kuršių marių regatos nugalėtojas buriuotojas Arūnas Burkšas ir visuomenės veikėjas, televizijos laidų ir renginių vedėjas, prodiuseris Arūnas Valinskas jubiliejinės 50–osios Kuršių marių regatos metu Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

48
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Arūnas Valinskas: kiekvieno žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo likimo šalies, kurioje gyvena. Mano gyvenimui didžiausią įtaką turėjo Kovo 11–osios Akto paskelbimas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Arūnas Valinskas: šiandien labiausiai stebina ir liūdina vyraujanti tendencija visame kame matyti tik neigiamus dalykus ir pačios Lietuvos laisvės idėjos menkinimas. Save neigianti ir žeminanti visuomenė neturi ateities. O juk Lietuvoje yra tiek nuostabių dalykų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Arūnas Valinskas: Lietuvos pasaulyje yra tik tiek, kiek jos yra kiekvieno iš mūsų širdyse.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Arūnas Valinskas: svajočiau apie tokį gyvenimą, kokį gyvenu dabar.

Darius Jasaitis

Neringos meras, visuomenės veikėjas Darius Jasaitis, kapitonai Viktoras Gobubovskis ir Zigfridas Kairys (iš kairės
į dešinę) jubiliejinės 50 – osios Kuršių marių regatos metu Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

50
Eugenijus Sabutis
Mindaugas Sinkevičius

Buvęs ir dabartinis Jonavos rajono savivaldybės merai Mindaugas Sinkevičius ir Eugenijus Sabutis miesto šventėje Joninių
slėnyje Jonavoje. (A. Repšio nuotrauka)

51
Vigantas Giedraitis

Buvęs Neringos savivaldybės meras, Neringos savivaldybės Tarybos narys Vigantas Giedraitis su žmona Svetlana ir anūku Adu etnografinėje žvejo sodyboje Nidoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

52
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kaip ir daugeliui Lietuvos gyventojų, nesvarbu kokio amžiaus jie tada buvo, esminis gyvenimo lūžis įvyko 1990 metais, kovo 11–ąją ir 1991 metais sausio 13–ąją. Tai buvo laikas, kuomet svarbiausias žmonijos vertybes, apie kurias kalbėjo tėvai: žmogaus sielą, gyvenimą, meilę, reikėjo iš naujo atrasti pačiam ir perduoti kitiems. Taip prasidėjo tarnystė savo Tėvynei Lietuvai, meilė ir pagarba Neringos žmonėms, sąžiningumas ir noras būti naudingam.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane labiausiai jaudina ir neramina išsivaikščiojanti Lietuva. Jaunimas, jaunos šeimos ir dalis pačių darbingiausių yra išsibarstę po visą pasaulį. Jie ieško darbo kitur, kad galėtų oriai gyventi. Mane jaudina mūsų pačių rinktų Seimo ir Vyriausybės narių atotrūkis nuo paprastų žmonių, kuriuos dažniausiai prisimena tik artėjant kitiems rinkimams. Man labai rūpi, kad kiekvienas darbingas žmogus Lietuvoje dirbtų bei galėtų išlaikyti savo šeimą, patenkintų savo buitinius, kultūrinius ir kitus poreikius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Po pasaulį išsibarsčiusiems tautiečiams pasiųsčiau žinią: „Mieli tautiečiai, sugrįžkite į savo, jūsų tėvų ir protėvių nuostabią savo grožiu gimtinę. Jūsų darbščios rankos, meilė ir išmintis padės mums sukurti klestinčią Lietuvą.“
Lietuvai palinkėčiau išsirinkti išmintingus valstybės vadovus – nesavanaudžius, sąžiningus ir vienodai gerbiančius bei mylinčius valdžios bei verslo atstovus. Norėčiau matyti mūsų mylimos Lietuvos vadovus dosniai raikančius duoną senjorams, savo gyvenimiška patirtimi besidalijančiais su jaunimu ir vaikais, diskutuojančiais su kaimyninių valstybių vadovais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jeigu butų galima pakartoti gyvenimo kelią, jis būtų labai panašus. Tikrai daugiau laiko skirčiau šeimai.

Darius Užkuraitis

Muzikologas, „LRT Opus“ programos įkūrėjas ir direktorius, „Eurovizijos“ komentatorius ir muzikinių konkursų vertintojas Darius Užkuraitis su žmona Nijole Statkute draugų galerijos „Bardo“ kieme Kernavėje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

54
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Neįmanoma nustatyti, koks būtent įvykis lėmė mano kūrybinės veiklos posūkį. Greičiausiai tai buvo dar tais laikais, kai pirmykštis žmogus pradėjo mušti akmenį į akmenį. Atsirado ritmas, garsas. Visa tai išsivystė į muziką, kuri ir užvaldė mane.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandieną man rūpi, kad Lietuva išliktų kaip šalis. Kaip save gerbianti šalis. Kaip mąstančių žmonių šalis. Kaip neabejingų mokslui ir kultūrai žmonių šalis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų šaliai bei ateities kartoms noriu linkėti nebūti priešu pačiam sau, daugiau tolerancijos kitokiems nei tu, branginti laisvę visame kame, būti kūrybingiems, nenustoti ieškoti, nesitenkinti vienadieniais pasiekimais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Niekada nesigailėjau savo pasirinkimo. Šiuo metu dirbu Lietuvos radijuje ir televizijoje ir būtent į radiją ar televiziją vis tiek ieškočiau patekimo kelių. Jei ne kaip muzikologas, tai kaip žurnalistas, operatorius ar prodiuseris.

Algirdas Toliatas

Kunigas, vyriausias policijos kapelionas, rašytojas Algirdas Toliatas „Ramintojos“ bažnyčioje Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

56
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano pagrindinis gyvenimo lūžis įvyko sutikus niekam nežinomą tikybos mokytoją. Tai buvo žmogus, kuris nieko neįtikinėjo, tiesiog dalinosi, kuo gyveno. Žmogus degančiomis akimis. Negaliu sakyti, kad susidomėjau akimirksniu, bet per metus pradėjau sau kelti klausimus, kurie iki tol nebuvo aktualus. Svarbiausia suvirpinti kito žmogaus sielos stygą, o toliau, jau pats žmogus užsidega ir tęsia kelionę pats.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man aktualiausias šalies integralumo klausimas. Yra daug susiskaldymo, nepasitikėjimo, nepagarbos ir patyčių. Visa tai silpnina visuomenę. Kaip sako Seneka: „Į gera sunku pastūmėti pamokymais, lengva – pavyzdžiu.“ Labai svarbu palaikyti tokias nedideles iniciatyvas kaip „Darom“, kurios užauga ir nepastebimai įtraukia daugelį ne tik tvarkytis drauge, bet ir nebeteršti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti kurti kuo daugiau dialogo erdvių. Kur mūsų skirtumai būtų ne kliūtis, bet vienas kito praturtinimas. Norėčiau palinkėti ne tiek ieškoti kaltų, kiek kaip mylintys tėvai prisiimti atsakomybe už tuos, kurie yra šalia. Tapti bendražygiais jų kelyje į dvasios nušvitimą. Kai mes tampame bendražygiais šalia esantiems, jie tampa mūsų artimaisiais. Ir taip mes praplečiame savo sielos horizontus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas ten, kur esu. Net nežinau ar norėčiau būti kur nors kitur ar kuo nors kitu. Svajoju eiti vis tolyn ir tolyn tuo atradimų keliu, kuriuo jau einu.

Jonas Pulkauskas

Muzikos mokytojas Jonas Pulkauskas Arino ežere, Molėtų rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

58
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko, kai pamėgau muziką. Tuomet tapau muzikos mokytoju. Ir aš labai dėkingas savo muzikos mokytojui Vytautui Rimkui.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad pagaliau baigtųsi švietimo reforma ir galėtų vykti normalus darbas. Tuomet visiems čia būtų gera.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

-

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau turėti savo studiją ir kurti muziką.

Adolfas Kišonas
Antanas Kontrimas

Degaičių parko įkūrėjas, dendrologas, menininkas Adolfas Kišonas ir trylikos Gineso rekordų ir stipriausios pasaulio barzdos savininkas, Degaičių dvaro parko puoselėtojas Antanas Kontrimas Degaičiuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

60
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Antanas: lūžis įvyko kai 2000 metais buvau pakviestas į Holivudą filmuotis Ginesų rekordų šou. Čia sutikau daug talentingų žmonių, kurie buvo pasiekę įvairiausių rekordų. Tuomet supratau, kad rekordų siekiame ne dėl savęs, bet dėl žmonių, kuriems galime suteikti nors truputį džiaugsmo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Antanas: šiandiena labiausiai jaudina politikų rietenos, Seimo narių nekompetencija ir nežabotas kainų kilimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Antanas: ateities kartoms norėčiau palinkėti žmogiškumo, pagarbos vienas kitam, pagarbos tautoms, gyvenančioms Lietuvoje. Taip pat linkiu neklastoti Lietuvos istorijos ir nenaikinti Žemaitijos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Antanas: jei nebūčiau seniūnu, norėčiau būti UNESCO komisijos nariu, kad sustabdyčiau žemaičių tautos naikinimą.

Saulius Tomas Kondrotas

Prozininkas, scenaristas, buvęs Lietuvos dailės instituto dėstytojas Saulius Tomas Kondrotas ant „Swedbank“ terasos
Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

62
Vidmantas Janulevičius

Lietuvos pramoninkų konfederacijos viceprezidentas Vidmantas Janulevičius su žmona Gabriele ir dukromis Gertrūda bei Elžbieta savo namų kieme Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

63
Redžinaldas Narbutas

Medicinos klinikos „Renmeda“ direktorius, dermatovenerologas Redžinaldas Narbutas su anūkais Luku ir Laura prie Vinco Kudirkos paminklo Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

64
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai buvau trejų metų skubos tvarka man buvo atlikta chirurginė operacija, kuri išgelbėjo mano gyvybę. Nuo šio epizodo ir prasidėjo kelias į mediciną.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina Lietuvos mažėjimas, o ir tai, kad lietuvis lietuviui dažnai ne tik ne brolis, bet net ir ne draugas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pažink savo Tėvynę Lietuvą, savo tautos istoriją, tradicijas bei kultūrą. Kurkite valstybę, kurioje būtų mažiau pykčio ir susiskaldymo, daugiau pasitikėjimo, bendrumo, optimizmo bei ekonominės sėkmės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Domiuosi istorija, politika.

Kęstutis Ptakauskas

Japoniško sodo dizaineris Kęstutis Ptakauskas savo „Ryto rasos“ sode Alytuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

66
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas susikomplikavo, kai prieš savo valią, tarnaudamas sovietų armijoje, buvau nublokštas į karą Afganistane, kuris įsirėžė ne tik į kūną, bet ir dvasią. Ir iki šiol liko kaip nuolat kraujuojantis randas. Daug patyriau toje tolimoje šalyje ir ėmiau balansuoti ant būties bei nebūties ribos. Norint atsispirti pragaiščiai ir degradavimui, reikėjo rasti tai, kas mane skatintų prasmingai gyventi. Pirmiausia ėmiau taip išnaudoti save, kad į galvą nelįstų jokia mintis, kuri primintų košmarą, išgyventą Afganistane. Prisiverčiau miegoti tik po kelias valandas, visą kitą laiką skyriau darbui, mokslams, ypač filosofijos studijoms. Nelaimės persekiojo ir toliau: penkis kartus buvau patekęs į mirtinas situacijas, tačiau išgyvenau. Pradėjau suprasti, jog kažkas mane globoja, saugo, o kartu ragina ieškoti, kas padėtų atsilaikyti prieš visas negandas. Mano dvasia ilgai nerado, ko reikėjo, bet palaipsniui prie to artėjo. Viskas pasikeitė 1996 metais poilsiaujant Palangoje. Tąkart atsitiktinai išvydau japoniško sodo nuotrauką, kuri savaip pakreipė tolimesnį mano gyvenimą. Bežiūrint į aną tolimo krašto vaizdinį, manyje tarsi išsiveržė ugnikalnis! Nežinojau, kas atsitiko, tik intuityviai suvokiau, jog privalau savo širdimi, savo rankomis sukurti tokį sodą ir kad jo kūrimas – vienintelis kelias į mano paties vidinio pasaulio harmoniją!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuo metu Lietuvoje yra daug aktualių problemų, bet svarbiausia iš jų yra tolerancijos nebuvimas. Daugelis žmonių yra nepakantūs kitokiam žmogui, kitokiam mąstymui. Jeigu plauki su visa banda pasroviui, tuomet viskas yra gerai, bet jei pareiški kitokią nuomonę, negu yra suformuota mūsų visuomenėje, būsi sutryptas purve. Turbūt dėl šių priežasčių mokyklose, gatvėse ir visuomeniniame gyvenime yra tiek daug patyčių bei beprasmių mirčių. Greitas ir nepelnytas materialus atotrūkis suformavo visai kitokį požiūrį į dirbančius bei mažas pajamas gaunančius žmones: kitaip mąstančius, kitaip apsirengusius, kitaip atrodančius. Taip susiformuoja du pasauliai, nors mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje ir esame šio pasaulio vaikai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Šių laikų žmogui reikėtų kalbėti apie daugelį vertybių. Tuomet mes vis būtume geresni, jautresni ne tik sau, bet ir kitam.
Visuomenė turėtų daugiau dėmesio skirti senatvei, nes daugelis žmonių gyvena žemiau skurdo ribos ir jie tikrai nėra dėl to kalti.
Dar reikia globoti ir mylėti gamtą, nes ji mums niekada neatleis to, ką mes jai darome dabar.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti tuo, kas šį pasaulį galėtų padaryti geresniu.

Marius Jovaiša

Leidėjas, fotografas, keliautojas, dokumentinių filmų autorius ir albumo „Neregėta Lietuva“ kūrėjas Marius Jovaiša su žmona Brigita ir vaikais Marija Izabele, Sofija Ona, Vincentu ir Antanu savo namuose Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

68
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man lūžio taškas buvo fotoalbumo „Neregėta Lietuva“ išleidimas 2008 metais. Leidinio sėkmė įkvėpė visai naujiems projektams, veiklai ir didelėms gyvenimo permainoms.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien mane labiausiai jaudina, kad gražūs lietuvių darbai ir pasiekimai išjudintų kritinę masę žmonių, kad plistų nuomonė, jog Lietuva yra auganti, sparčiai besivystanti šalis, kurioje gera kurti ir gyventi, kad jaunimas nesiveržtų išvažiuoti, o tie, kurie kažkada išvažiavo – norėtų sugrįžti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu žiūrėti į ateitį ir kurti bei vesti Lietuvą pirmyn. Tuo pačiu norėčiau palinkėti gerai pažinoti mūsų istoriją, puoselėti savitą kultūrą ir unikalų identitetą, kalbą bei papročius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mokytoju.

Raigardas Musnickas

Žurnalistas, radijo stoties „Žinių radijas“ laidų redaktorius ir vedėjas Raigardas Musnickas savo namuose Zujūnuose. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

70
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nuo vaikystės daug laiko leisdavau filmavimo aikštelėje, kur tėvas režisuodavo savo filmus. Jau būdamas dešimties stebėjau reiškinius, fotoaparatu Smena 8 fotografuodavau filmavimo momentus, o mano nuotraukas spausdindavo laikraštyje „Kalba Vilnius“. Kažką rašinėjau į visokius žurnalus. Gal tai ir buvo mano žurnalistinė pradžia. Nors dar svajojau tapti astrofiziku. Todėl daug metų lankiau astronomijos būrelį ir rašiau mokslinius darbus. Per teleskopą mačiau ant Saturno žiedų tupintį Dievą. Gal visi šie magiški dalykai ir smalsumas paskatino tapti mane žurnalistu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi tai, kad, nepaisant didelio ekonominio augimo tempo, patys žmonės mažėja. Tampame svetimi, daugėja vienišų žmonių, trūkinėja socialiniai saitai, esame mažiau apsišvietę ir dvasingi. Gyvenimas tapo nuolatiniu bėgimu, pelno siekimu, jaučiamės nesaugūs. Politikoje vyrauja karai, o ne noras visiems kartu dirbti šalies labui. Kas gali, stengiasi užgrobti kuo daugiau valdžios, daugiau turtų. Nebemokame dalintis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Salomėja Nėris rašė: „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios. Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs, nebegrįš jos.“ Šie žodžiai blogai baigėsi pačiai poetei ar juos tiražavusiam Vytautui Kernagiui. Ateities kartoms siūlau priešingai – neskubėti gyventi, nesistengti laimėti visose gyvenimo loterijose, nelėkti per gyvenimą tarsi greitkeliu. Nekelti sau nepamatuotų lūkesčių, o paskui beatodairiškai jų siekti. Nepamatuoti lūkesčiai sukelia žmonėms kančias. Išsivadavimo iš kančių kelias ir yra tas kelias, kuriuo pradedame eiti vaikystėje ir kurį pamirštame užaugę: smulkių džiaugsmų, nedidėlių laimės akimirkų, žaidimo ir lėtos kelionės per gyvenimą kelią.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Buda arba Lao Dzi. Norėčiau joti penkiaspalviais debesimis, gyventi Nefrito rūmuose ir miegoti ant vėžlio. Bet matyt, taip bus kitame gyvenime.

Žana Kel

Buhalterinės apskaitos įmonės UAB „Integre“ direktorė Žana Kel su kolegėmis (iš kairės į dešinę): Vaida Jociūte ir Gintare Bacevičiene, įmonės biure Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

72
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tikiu, kad kiekvienam iš mūsų gyvenime yra svarbu turėti autoritetą. Nesvarbu, ar tai populiarus dainininkas, pasaulinė žvaigždė, politikas, sportininkas ar sėkmingas verslininkas. Kiekvienas savo autoritetą renkasi skirtingai, tačiau bet kokiu atveju autoritetas mums padeda tikėti savimi, iš jo galime pasisemti patirties ir stiprybės siekiant savo tikslų.
Man nuo pat vaikystės labai svarbi buvo mano senelė. Tai mano autoritetas ir pavyzdys stiprios, išmintingos asmenybės. Ji nebuvo žymi, neturėjo kažkokių ypatingų pasiekimų, nebuvo verslininkė, bet ji visada tiksliai žinojo, ko nori ir kuria kryptimi eiti. Senelė buvo mano pagrindinė atrama sudėtingais ir sunkiais momentais. Tai žmogus, į kurį lygiuojuosi, be galo gerbiu bei vertinu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Pagal išsilavinimą esu finansininkė, todėl natūralu, kad ypač domiuosi dažnai vykstančiais mokesčių sistemos pokyčiais, svarstau, kada gi nusistovės ir atsiras stabilumas. Kitais žodžiais tariant, kada įstatymuose bei valstybės valdyme bus padarytas balansas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Man labai patinka Oskaro Šindlerio žodžiai: „Tėvas man sakydavo, jog gyvenime reikia turėti tris patikimus žmones – gerą daktarą, atlaidų kunigą ir sumanų buhalterį. Pirmaisiais dviem taip niekada ir nepasinaudojau.“
Geras finansų valdymas yra verslo sėkmės esmė, o buhalteris yra vienas svarbiausių žmonių bendrovėje. Tad ateities kartoms linkiu, visada turėti gerą buhalterį šalia savęs.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mokyklos metais svajojau studijuoti biochemiją, tačiau pritrūko trupučio sėkmės arba 0,01 balo iki priėmimo. Domiuosi vyno kultūra, esu baigusi vieną Someljė studijų etapą. Ir viena iš tolimesnių mano svajonių yra turėti savo vynuogyną bei namelį nuostabiajame Prancūzijos Provanso krašte.

Aušra Paukštytė

Nuotraukų ir istorijų knygos „Mamystė“ autorė, vaikų teatro „Pradžia“ įkūrėja Aušra Paukštytė savo teatre Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

74
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nemanau, kad gyvenime būna vienas lemtingas įvykis. Yra tam tikri atsitiktinumai, kurie nukreipia tave vis kita kryptimi ir tik žiūrėdamas atgal, gali bandyti sudėlioti prasmių žemėlapį. Pastebėjau, kad kas kelis metus perkuriu save iš naujo, ar kalbėtume profesine, ar filosofine prasme. Dažnai tokiems pokyčiams įkvepia kelionės. Na, bet paskutinis rimtas įvykis, be abejonės, buvo dukros gimimas, kuris visai neplanuotai ir nejučia mane atvedė į visą mamystės projektą ir į teatrą vaikams.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Paskutiniais metais itin aktyviai domėjausi lietuviško vaikų auklėjimo raida, motinystės kismu ir visa tai nuvedė į gilesnes socialines visuomenės bei žmogaus psichologijos analizes. Kaip istorinis fonas paveikė mūsų identitetą, kokie reikšminiai įvykiai šiandien formuoja vaikų teisių sampratą Lietuvoje? Ir ne tik teisinėje bazėje, bet ir šeimose, kiemo smėlio dėžėse. Todėl man patinka stebėti kasdienius šalies įvykius ir mintyse dėlioti juos į ilgalaikį visuomenės raidos modelį. Kiek laiko užtrunka, kol tam tikra nauja socialinė tiesa įsigali praktikoje?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu, kuo daugiau keliauti. Kelionės suteikia atvirumą ir lengvumą gyventi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vandenynų tyrinėtoja. Tai kurioziška svajonė, nes visai nedraugauju su vandeniu. Bet plaukti laivu į neištirtą horizontą man atrodo nuostabus nuotykis.

Margarita Jankauskaitė

Visuomenės veikėja, Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė Žemaitės skvere Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

76
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Karlos Gruodis parengtas ir 1995 metais publikuotas straipsnių rinkinys „Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo“ manyje sukėlė tikrą revoliuciją: apvertė aukštyn kojomis mąstymą, sujaukė jausmus. Pamenu, įveikiau aš tuos 606 puslapius, o galvoje – vienintelis klausimas: „nejaugi gyvenime viskas taip blogai, kaip čia rašoma?“ Perskaičiau dar kartą... ir supratau: Lietuvos realybė – dar prastesnė, todėl su visu tuo reikia kažką daryti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nerimą kelia gilėjanti socialinė atskirtis ir perdėm lėti, nepakankamai tvarūs demokratizacijos procesai. Tai ypač pasakytina apie moterų, kurios gyvena tarsi pusiaukelėje į modernybę, padėtį. Praėjus šimtui metų po to, kai buvo paskelbtos pirmos Lietuvoje moterų politinės darbotvarkės, negalime pasidžiaugti nei vienu pilnai įgyvendintu punktu: suformuluoti prieš amžių, jie ir šiandien nepraranda aktualumo, nesvarbu, kalbėtume apie moterų ekonominę autonomiją ar asmens orumą ir neliečiamybę. Judant tokiu tempu lyčių lygybei pasiekti neužteks ir tūkstantmečio, o taip norėtųsi vaikaičiams palikti pasaulį be seksizmo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nebūsiu originali primindama, kad laisvė, demokratija, atvirumas ir bendrystė yra tarsi kūno raumuo – nelavinamas jis greitai nunyksta. Nei vienos iš šių vertybių nepavyks paveldėti. Visos jos turės būti išsikovotos, išpuoselėtos, apgintos... vėl ir vėl. Tą ypač pravartu prisiminti, kai įvairių paskatų vedini „pranašai“ stengsis įpiršti (dažniausiai moterims), jog kovų laikai – praeityje arba nedera prie rankinės spalvos. Jie visad nutyli tiesą: nesvarbu, mažos ar didelės pastangos kurti geresnį ir teisingesnį pasaulį, jos – tarsi skrydis, lavinantis sparnus, kuriuos išskleidus, šliaužioti nebepavyksta. Todėl nepraleiskime progų skraidyti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kodėl gi nepasvajojus? Jei būtų suteikta antra proga, norėčiau būti dailininke tekstilininke ir kultūros reiškinius tyrinėjančia sociologe, gyvūnų elgesio eksperte ir kraštovaizdžio kūrėja. Puiku būtų viską sujungti į visumą ir, įvaldžius pačius įvairiausius komunikacijos su aplinka būdus, gyventi kritine įžvalga, jausmais ir pojūčiais turtingame pasaulyje.

Inija Trinkūnienė

Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ krivė, apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ vadovė Inija Trinkūnienė Rasos šventės metu Verkių regioniniame parke Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

78
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pažintis su Jonu Trinkūnu. Išgirdau jį dainuojant su Veronika Povilioniene liaudies dainas. Nuo tada mano kelią lydi tūkstantmetės lietuviškos giesmės, kupinos protėvių išminties. Per jas atradau dvasinį ryšį su baltų dievais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad Lietuva klestėtų per amžius pasaulio tautų bendrijoje, o protėvių aukurų šviesa nušviestų ir laimintų mūsų kelią, kad Gabija sujungtų mus, išsklidusius po pasaulį, ir telktų kūrybai – darnios šeimos ir visuomenės gėrio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Testiprina jus Perkūnas, telabina Žemyna, telaimina ir globoja jus geroji Laima!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau pakeliauti laiku: patirti, kaip gyveno žmonės prieš keletą amžių ar seniau ir pažvelgti bent per šimtą metų į ateitį.

Raudonos nosys Gydytojai klounai

Ne pelno siekiančios organizacijos „Raudonos nosys Gydytojai klounai“, vienijančios profesionalius aktorius – klounus, kurie humoro pagalba teikia emocinę bei psichosocialinę pagalbą labiausiai pažeidžiamoms visuomenėms grupėms, aktoriai: Justinas Narvidas, Šarūnas Gedvilas, Severina Špakovska ir Artūras Dubaka, prie ligoninės Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

80
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gydytojų klounų idėja gimė aštuntame dešimtmetyje JAV. Aktoriai, klounai ir mimai buvo pakviesti aplankyti keleto vaikų ligoninėje. Idėja buvo tokia tyra ir paprasta, kad iš karto buvo aišku, jog tai veikia – klounai ir personažai, kurie nuolat žaidžia bei vaikai, kurie nori žaisti, yra tobulas derinys.

Mes šią idėją Lietuvai gavom kaip dovaną. Iš pradžių tiesiog nugirdę apie Švedijoje vykstančius gydytojų klounų projektus nusprendėme pabandyti tai įgyvendinti Lietuvoje. Ruošdamiesi pirmiems apsilankymams ligoninėje, supratome, kad ligoninės, menininkai ir rėmėjai nori prisidėti. Pirminio projekto idėja buvo mėnesį lankytis ligoninėse, bet jau po pirmo vizito Vilniaus vaikų ligoninėje buvo aišku, kad „įklimpom“ – mažieji pacientai, gydytojai ir slaugos personalas, o taip pat aktoriai, buvo užburti pirmo susitikimo, kuris buvo pilnas juoko, šypsenų bei pozityvumo. Tapo aišku, kad turime tęsti veiklą toliau.

Štai jau 8 metus, kiekvieną savaitę esame vaikų ligoninėse ir šiandien medicinos personalas nebeįsivaizduoja savo darbo be gydytojų klounų atnešamos emocinės pagalbos sveikstančioms šeimoms.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuo metu mums rūpi augti tiek kokybiškai, tiek geografiškai. Nuolat ieškome naujų būdų, kaip pritaikyti mūsų gebėjimą nešti pozityvias emocijas ir džiaugsmą naujuose kontekstuose.
Šiandien lankomės ne tik vaikų ligoninėse, bet ir specialiosiose mokyklose, vaikų reabilitacijos centruose, senjorų socialinės globos namuose ir tai tik dalis vietų, kur matome didžiulį pozityvių emocijų poreikį.
Tikime, kad šiuo metu Lietuvoje trūksta sveiko ir paprasto pozityvumo, gebėjimo pasijuokti iš savo klaidų ir jas priimti, juoktis kartu, o ne iš vienas kito. Juokas – tai galia, kuri geba jungti žmones ir padėti įveikti atskirtį, kurią dažnai patiria jautrios socialinės grupės.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėtume daugiau juoktis ir šypsotis, tai viena sveikatai būtinų sudedamųjų dalių. Kai būsime sveika ir laiminga visuomenė – lengvai kartu įveiksime bet kokį iššūkį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūtume gydytojai klounai, būtume klounai gydytojai! Mūsų grupė jau seniai nusprendė, kad tai – svajonių profesija!

Agnė Matulaitė

Psichologė – psichoterapeutė, Fenomenologinių tyrimų instituto vadovė, Vilniaus universiteto lektorė, Londono Birkbecko universiteto tyrimų garbės narė ir knygos „Žali sausainiai: Knyga sveikiems neurotikams” autorė daktarė Agnė Matulaitė savo namuose Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

82
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visų pirma tėvų ir senelių, kurie mane mylėjo, turėjimas. Mokytojai, kurie buvo ne šiaip sau mokytojai. O asmenybės. Taip pat krikštatėvis, auklė iš Brazilijos. Mano vyras. Vaikai. Tačiau kalbant chronologiškai ir profesiškai, posūkis į psichologiją įvyko išsiskyrus mano tėvams. Tėvų skyrybos mane labai sukrėtė. Supratau, jog nebūsiu šiaip mokslininkė. Tačiau noriu, o gal net privalau, nerti į realių žmonių vidinį pasaulį. Tuo tarpu, mano tokį ilgalaikį domėjimąsi pačia psichologija išlaikė pankiškos srities – fenomenologijos – atradimas. Niekad nepatiko eksperimentavimas su žmonėmis. Manipuliavimas jais. Norėjau gelmės. Žmogaus sąmonės patyrimo, o ne jo elgesio tyrinėjimo. Žmogaus, kaip holistinės būtybės supratimo. Ir štai subyrėjus Sovietų sąjungai, suradau panašiai besijautusius kitus psichologus. Galiausiai sukūriau ir savo bendraminčių ratą – Fenomenologinių tyrimų institutą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žmogiškumas. Gebėjimas išgirsti vienas kitą. Kalbėjimasis. Gebėjimas sustoti. Ieškoti ir atrasti save. Horizontalių santykių kūrimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikėjimą savo šaknimis. Tikėjimą vienas kito geranoriškumu. Tikėjimą, kad laimė ir džiaugsmas dažnai slypi mažuose dalykuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunkiai įsivaizduoju. Manau, nors kartais ir dūsauju, bet iš esmės esu tuo, ten ir su tais, kuo, kur ir su kuo ir noriu būt.

Lijana Ivanickienė
Andrius Ivanickas

MB „Lino manija“ savininkai Lijana ir Andrius Ivanickai su vaikais Ąžuolu, Andrium ir Lėja savo namų kieme Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

84
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lijana: viskas pasisuko taip, kaip yra dabar, tik mano anytos dėka, kuri pasiligojusi paprašė manęs ir savo sūnaus Andriaus jai padėti, o vėliau visiškai perleido mažyti šeimos verslą į mūsų rankas. Tai nebuvo lengvas sprendimas mūsų šeimai, nes man reikėjo paaukoti sėkmingai besiklostančią savo karjerą. Tada aš netikėjau, jog ši veikla mane pakerės, sužavės ir taip įtrauks, jog niekada nenorėsiu viso to paleisti. Dabar žinau ir tikiu, jog ši graži šeimos tradicija turi išlikti. Su didžiausiu malonumu išauginusi ir išpuoselėjusi šią gražią lino mezgimo tradiciją, ją su džiaugsmu perleisiu savo vaikams.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lijana: labiausiai jaudina emigracija ir jaunų žmonių noras dirbti svetur. Sutinku, jog Lietuvoje dirbti sunku, nes mažos algos ir dideli mokesčiai, trūksta lengvatų pradedantiems savo nuosavą verslą, bet tai, ką turiu dabar ir tai, ką jaučiu – atperka viską. Todėl norėtųsi padrąsinti visus, nebijoti sunkumų, nusiteikti įveikti visas kliūtis ir dirbti savo naudai, Lietuvos naudai savo gimtinėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lijana: norėčiau visiems garsiai pasakyti, jog kad ir kaip sunku būtų, kad ir kaip viliotų svajonių šalys, niekada niekur kitur nebūsite laimingesni, nei šalia savo artimųjų ir savo šeimos. Juk stiprūs ir laimingi esame tik būdami kartu. Juk svarbiausia yra šeima. Branginkime, ką turime čia. Visko, ko trokštate, galite gauti ir čia, tik pabandykite bei nepasiduokite ir tikrai pavyks. Tikėkite savimi!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Lijana: gal pasakysiu kiek nekukliai, bet gyvenu svajonių pasaulyje, nedrįsčiau norėti daugiau, nes turiu viską, ko troškau. Turiu mylimą vyrą, nuostabius tris vaikus, turiu 4 svajonių šunis, turiu baltą kaip sniegas katiną, turiu mamą, turiu mylimą darbą ir šiltus namus. Kiekvienam kuo nuoširdžiausiai linkiu turėti tą patį ir niekada nereiks svajoti apie nieką kitą.

Eugenijus Lesinskas

Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos Ausų, nosies ir gerklės centro vadovas, Vilniaus universiteto Medicinos
fakulteto Ausų, nosies, gerklės ir akių klinikos vedėjas, profesorius Eugenijus Lesinskas savo namų terasoje Vilniuje. (R.
Danisevičiaus nuotrauka)

86
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminiu posūkiu gyvenime, kaip ir daugeliui, matyt, galima laikyti specialybės pasirinkimą. Nesvajojau būti gydytoju nuo vaikystės, labiau domėjausi istorija, teise, tačiau kai atėjo laikas apsispręsti, beveik atsitiktinai patekau į atvirų durų dienas Medicinos fakultete, ten man patiko ir netikėtai sau nusprendžiau pabandyti tapti gydytoju. Studijų metu buvo įdomu, mokslai sekėsi, tačiau savęs gydytoju vis dar nelabai įsivaizdavau, labiau laukiau įdomios, „savo“ specialybės. Taip ir atsitiko – pasirinkus ausų, nosies ir gerklės ligų specialybę, ji įtraukė iš karto, kartais net patį stebino, kaip sklandžiai sekasi, iš kur atsiranda drąsos priimti nelengvus sprendimus operacinėje, kad nesunku dirbti daug, kad negaila laisvalaikio, savaitgalių, nemiegotų naktų savo profesijai. Labai mėgstu skaityti, tačiau per pirmuosius dešimt gydytojo karjeros metų nebeperskaičiau nė vienos grožinės literatūros knygos, net per atostogas – nebuvo kada, skaičiau specialybės dalykinę ir mokslinę literatūrą, viskas nauja ir visko tiek daug.
Taigi, be dramatiškų įvykių, nuosekliai, likimas pats nukreipė mane ten, kur jaučiuosi savo vietoje, galiu padėti kitiems, dalintis patirtimi, kur kiekviena diena atneša kažką naujo.
Daugelis mano bendramokslių, nuo mažens svajojusių apie mediko specialybę, nuoširdžiai ir intensyviai studijavusių, dalyvavusių studentų mokslinėje veikloje, šiandien dėl įvairių priežasčių gydytojais nedirba. Aš mediko specialybę pasirinkau beveik atsitiktinai ir čia radau labai prasmingą darbą, erdvę siekių realizavimui ir galimybę savo darbu padėti kitiems.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva nelengvai išgyvena laisvės laikmetį, pozityvios permainos neateina taip greitai kaip tikėtasi, daug nusivylusių, daug ieškančių laimės ne savo Tėvynėje. Visuomenėje vis dar juntami sovietmečio įrėžti pėdsakai, kurie atsiliepia visose gyvenimo srityse: politikoje, sveikatos apsaugoje, kultūroje. Tai jaudina, nes kartais nebesupranti, kas tas Lietuvos žmogus, tavo tautietis – ar atviras, protingas, mylintis savo žemę, savo tautą, savo veikla turtinantis savo Valstybę, tuo pačiu ir save, ar vis dar „homo sovieticus“, pasiklydęs vertybėse, primityviai buitiškas, laukiantis gauti ir nesuprantantis, kad reikia ir duoti, tikintis vis nauju politiniu „pranašu“, pažadančiu ir vėl apgaunančiu. Bet optimizmo pakanka. Akivaizdu, kad jauna karta, gimusi jau nepriklausomoje Lietuvoje auga jau kitokia. Pilnos gatvės ir aikštės jaunų žmonių nacionalinių ir tautinių švenčių metu, aktyvi jų politinė sąmonė, protas ir išsilavinimas neleidžia abejoti Lietuvos ateitimi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žmonės kuria savo aplinką. Palinkėti norėčiau nesenstančių bendražmogiškų vertybių puoselėjimo – meilės aplinkiniams, savo darbui, savo Valstybei; sąžiningumo ir atsakingumo, patriotiškumo siaurąja ir plačiąja prasme – viso to, kas formuoja stiprios visuomenės branduolį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikiu, kad save rasti ir daugiau ar mažiau sėkmingai realizuoti galima ne vienoje srityje. Mano gyvenimas susiklostė taip, kad jau daug metų dirbu gydytoju ir pedagogu. Nesvajoju apie kokią nors kitą veiklos sritį, nes dabartinis mano darbas vis dar pakankamai „aprūpina“ mane iššūkiais, nauja nenuobodžia veikla, erdve savirealizacijai. O kitos įdomios, prasmingos sritys lieka laisvalaikiui – man tai yra muzika, kuri lydi mane daug metų ir visada yra šalia manęs.

Arūnas Matelis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kino režisierius ir prodiuseris Arūnas Matelis Valakupiuose, Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

88
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime buvo daug dalykų, kurie paliko žymę. Tai ir vaikų gimimas, ir mylimosios sutikimas bei buvimas kartu. Aišku, Sausio 13–oji – mūsų pergalės diena. Ir tos vietos bei asmeniniai įvykai, kurių norėtume išvengti, tokie kaip pavyzdžiui artimųjų liga. Tuomet tu pamatai, koks silpnas žmogaus kūnas ir kaip jis neturi ribų savo dvasia, siela ir tikėjimu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Būtų gerai suprasti, kad mes ne amžini. Ir kiekviena nepagarba žmogui, nepasitikėjimas jo individualumu ir branda, yra „lūzeriški“. Žmonės yra tiek dideli, kiek tu tiki jų didumu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Šalis ir karta prasideda nuo vieno. Manęs. Tavęs. Stengtis būti doru, teisingu ir aistringai siekiančiu būti – verta. Galbūt, tai ir yra tik vienintelis dalykas, kurį iš tiesų galime.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš dar nežinau kuo esu.

Nerijus Mačiulis

Ekonomikos daktaras Nerijus Mačiulis treniruotės metu ant Trijų kryžių kalno Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

90
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

-

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Savanaudiškumas, ignoruojama klimato kaita, visuomenės poliarizacija ir susipriešinimas bei populizmas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nuolat mokykitės kažko naujo, išsaugokite smalsumą, ieškokite draugų, o ne priešų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kas yra svajonė? Tai tik per daug ambicingas tikslas arba nepakankamai ambicingas veiksmų planas. Per daug svajojant apie tai, kas galėtų būti ar nebūti prarandamas laikas – čia ir dabar – kuriuo galima mėgauti arba kurį galima įprasminti.

Rafailas Karpis

Operos solistas, tenoras Rafailas Karpis su žmona Diana Karpe ir dukromis Rachele bei Lėja savo namuose Vilniaus rajone. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

92
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžio taškas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Kai visa šalis ir jos piliečiai išsivadavo iš sovietinės okupacijos ir žmonės įgijo laisvę daryti tai, kas jiems patinka bei nustojo gyventi kreivų veidrodžių karalystėje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina Lietuvos piliečių vienybė ir pagarba vieni kitiems.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau visai tautai išmokti suvokti, vertinti ir branginti tiek asmeninę, tiek žodžio bei tautos laisvę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nenorėčiau būti niekuo kitu.

Vitalijus Sokolovas
Vilius Rudaitis

Lietuvos transplantologų draugijos prezidentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Pilvo chirurgijos centro pilvo organų chirurgas, transplantologas docentas Vitalijus Sokolovas bei Lietuvos ginekologų draugijos prezidentas, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Akušerijos ir ginekologijos centro Ginekologijos skyriaus vedėjas, ginekologas Vilius Rudaitis Marijampolio kaime. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

94
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vitalijus: besimokydamas paskutinėse mokyklos klasėse, ypatingų norų ir tikslų neturėjau. Planavau stoti į Kauno politechnikos institutą ir tikriausiai būčiau tapęs inžinieriumi. Kartą, į mūsų namus atvažiavo mano pusseserė, baigusi mediciną. Ji su tokiu užsidegimu pasakojo apie studijas ir pačią mediciną, kad pats to nejusdamas užsikrėčiau meile šiam mokslui. Baigęs mokyklą jau tvirtai žinojau – medicina ir nieko kita.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Vitalijus: visos mano mintys sukasi apie darbą ir tai, kas su juo susiję. Esu chirurgas ir dirbu organų transplantacijų srityje. Iš savo patirties žinau, kokie svarbūs yra medicinos pasiekimai bei išgelbėtos gyvybės, todėl su kolegomis stengiamės kuo labiau informuoti visuomenę apie donorystės programą, jos reikšmę. Bandome kuo labiau išsklaidyti visas baimes ir abejones. Tikiuosi, kad jau greitai organų donorystės dovana Lietuvoje taps norma.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vitalijus: įsisavindami mokslą, kurdami technologijas, siekdami karjeros aukštumų, neužmirškime pasirūpinti savo fizine ir psichologine sveikata, skirti laiko savo artimiesiems. Linkiu būti emociškai stipria visuomene, kuriančia savo šalies ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vitalijus: džiaugiuosi radęs savo profesiją ir pašaukimą, mylimą darbą. Kai po ilgų valandų operacinėje užklumpa nuovargis, visada skubu į gamtą. Ten stebiu medžius, paukščius, žvėris ar saulės nutviekstas auksinio rudens spalvas. Jeigu ne medicina, kas žino, galbūt būtų miškininkystė.

Vaclovas Andrulis

Tytuvėnų Švč. Mergelės Marijos bažnyčios klebonas Rimantas Žaromskis, Tytuvėnų bendruomenės pirmininkė Regina
Karašauskytė, mero žmona Regina Andrulienė, Kelmės rajono savivaldybės meras Vaclovas Andrulis, Kelmės rajono
savivaldybės administracijos direktorė Irena Sirusienė, Jono Jagmino žmona Audronė Jagminienė, Kelmės rajono garbės
pilietis Jonas Jagminas, Tytuvėnų seniūnijos seniūnas Romas Čerkauskas Balto vakaro metu Tytuvėnuose. (A. Repšio
nuotrauka)

96
Eduardas Bartkevičius

Ortopedas traumatologas Eduardas Bartkevičius prie Ešerinio ežero, Varėnos rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

97
Selemonas Paltanavičius

Gamtininkas, prozininkas, fotografas ir keliautojas Selemonas Paltanavičius Vilniaus knygų mugėje. (Ž. Zimnickaitės
nuotrauka)

98
Petras Repšys

Grafikas, dailininkas ir monumentalistas, Lietuvos
nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Petras Repšys savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

99
Mindaugas Rainys

Režisierius ir televizijos laidų vedėjas Mindaugas Rainys Pirklių klubo terasoje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

100
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vieno lūžio taško įvardinti neįmanoma. Manau, kad vis dar kuriu savo istoriją ir diena, kai atrasiu save ar priežastį, kodėl aš esu šioje žemėje, dar ateis. Tarpinių lūžių, aišku, buvo. Mano mama, paskatinusi mane judėti meno keliu dar vaikystėje. Mano pirmoji dramos teatro mokytoja, pavadinusi mane ypatingu. Tačiau didžiausias asmeninis augimas ir pokytis gyvenime prasidėjo sutikus artimą sielą Milaną Jašinksytę. Ir kaip žmogus, ir kaip draugė bei partnerė ji padėjo man pradėti kelionę į save. O atrandant naujas savo ribas, augi visose srityse.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane kartais liūdina vyraujantis žmonių cinizmas ir atmestinas požiūris į tai, kas daro įtaką aplinkai. Stebiu, kaip demokratija, dėl kurios kovojo tėvai ir seneliai suvokiama tik internetinėje erdvėje, o ten žmogiškajame pasaulyje pritrūksta inciatyvos ir drąsos kurti visapusiškai gražų rytojų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Didžiausias mūsų šalies turtas yra žmonės, tad nenuvertinkite jų, branginkite ir leiskite jiems būti laimingiems.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Veikla, kuri sukuria išliekama vertę, kuri įkvepia ir kuri leidžia žmonėms nuoširdžiai gyventi laimingiems.

Saulius Pilinkus
Saulius Paukštys

Kultūros veikėjai bei visuomenininkai Saulius Pilinkus ir fotomenininkas Saulius Paukštys prie jų iniciatyva pastatyto paminklo muzikantui Frank Zappa’i Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

102
Lietuvos nacionalinė golbolo rinktinė

2016 metų Rio de Žaneiro parolimpinė čempionės, Lietuvos nacionalinės golbolo rinktinės nariai iš kairės į dešinę: Nerijus Montvydas, Mantas Brazauskis, Artūras Jonikaitis, Marius Zibolis, Justas Pažarauskas, Mindaugas Suchovėjus ir komandos treneris Šarūnas Jukna treniruočių salėje Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

103
Algirdas Neiberka

Vilkaviškio rajono savivaldybės meras Algirdas Neiberka (kairėje) ir parolimpinių žaidynių dalyvis, penkiakovininkas Tomas
Kairys Paežerių dvare, Vikaviškio rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

104
Tautinių šokių grupė „Raskila“

Raseinių rajono kultūros centro tautinių šokių grupė „Raskila“ Maironio gimtinėje Pasandravy, Raseinių rajone. (Ž.
Zimnickaitės nuotrauka)

105
Edvardas Tadevušas Stalmokas

Senosios Įpilties kaimo bendruomenės nariai: tautodailininkas Edvardas Tedevušas Stalmokas, Birutė Stalmokienė, Dalia
Stonkuvienė, Aldona Kaubrienė, Danutė Bružienė, Mindaugas Razma, Senosios Įpilties kaime. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

106
Projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“ ambasadoriai 66

Projekto „Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė 2019“ ambasadoriai (iš kairės į dešinę): operos solistas Andrius Apšega;
verslininkas, Vilniaus rokiškėnų klubo „Pragiedruliai“ vadovas Algis Narutis; gamtininkas, etnologas ir istorikas daktaras Libertas
Klimka; režisierius Darius Rabašauskas; poetas ir žurnalistas Rimgaudas Valentinas Graibus; Lietuvos jaunimo organizacijų
tarybos vadovas Mantas Zakarka; paveldosaugininkė ir istorikė Diana Varnaitė; Jonas Korenka; Valentinas Milaknis;
rašytojas ir menininkas Angelo Frosio; šokėjas bei choreografas Mantas Svirskys; muziejininkas Vaclovas Kontrauskas;
Rokiškio rajono savivaldybės meras Antanas Vagonis; režisierius ir kino flmų kūrėjas Justinas Krisiūnas su Rokiškio mokyklos
– darželio „Ąžuoliukas“ mokiniais prie Nepriklausomybės paminklo Rokiškyje. (A. Repšio nuotrauka)

107
Edgaras Montvidas

Dainininkas tenoras Edgaras Montvidas Pažaislio vienuolyno sode Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

108
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Negalėčiau išskirti vieno asmens ar atvejo, nes jų mano gyvenime buvo visa grandinė ir visi jie, vienaip ar kitaip, buvo labai svarbūs besiformuojant mano asmenybei. Vis tik manau, svarbiausias lūžis įvyko man nusprendus susieti savo gyvenimą su muzika ir tapti dainininku. Na, o toliau, susitikimas su profesoriumi Virgilijumi Noreika, kuris tapo mano mokytoju, vėliau gyvenimo pradžia Didžiojoje Britanijoje, kur susikūriau asmeninę laimę.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Paradoksalu, pats prieš beveik 20 metų išvykau gyventi svetur, tačiau mane neramina Lietuvos demografinės kreivės krytis žemyn. Taip pat, populistų atėjimas į valdžią bei juos renkančių beraščių rinkėjų armijos didėjimas; kultūros politika bei jos padėtis šalies prioritetų lentelėje, kai ji yra katastrofiškai žemai, nors turbūt menininkai ir yra didžiausi Lietuvos ambasadoriai pasaulyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Noriu palinkėti mūsų šaliai išlikti, mūsų žmonėms puoselėti savo identitetą, tapti tolerantiškais, suprasti, jog turime eiti koja kojon su laiku. Tapti modernesniais, atverti plačiau savo langus pasauliui!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikėčiausi tapti bet kuo, kas padėtų man atsiskleisti kaip asmenybei, dovanojant man laimę bei pilnatvę.

Algirdas Žebrauskas

Architektas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius Algirdas Žebrauskas Telšių katedros kieme. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

110
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nuo vaikystės jaučiau savo šviesios atminties Tėvelių nedeklaratyvią, o tikrą pagarbą gimtajai Žemaitijai, darbui, jo rezultatui ir prasmei.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Gyvam medžiui, ne vien sau gyvenančiam žmogui ir į išlikimą orientuotai tautai gyvybiškai svarbios šaknys. Skubame vardan vienadienio „modernumo“ trinti tautos savastį, pašiepti bei menkinti tapatybę, lyg jį trukdytų būti savitu ir moderniu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Augti, išsaugant savastį. Neišnykti. Pasaulio kalbų atlase girdėti ir žemaičių bei lietuvių kalbas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausia muziku ar virtuvės šefu. Dievinu, tai, kam reikia įkvėpimo.

Justinas Jankevičius

Humoristas, televizijos laidų ir renginių vedėjas Justinas Jankevičius Gedimino pilies bokšte Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

112
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pirmą kartą pamatęs piratinį Robin Williams pasirodymo Metropolitan Operos rūmuose vaizdo įrašą supratau, kad užsidirbti nors litą darydamas tai, ką daro jis, yra mano svajonė. Ilgai ta svajonė „buteliavosi“, tačiau vieną dieną iššovė ir dabar esu laimingas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man labiausiai rūpi, kad žmonės rastų laiko pasijuokti. Žinau, kad tai klišė, bet penkis metus vesdamas laidą apie sveikatą įsitikinau, kad juokas iš tiesų gali būti vaistas nuo visų ligų ir daugelio problemų sprendimo būdas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų karta bus prisiminta dėl išpaišytų antakių ir krūvos asmenukių, todėl vertinama galės būti visaip. Manau, kad mūsų užduotis yra padaryti, kad ateities kartos mus prisimintų, kaip žmones, kurie vis dar mokėjo šypsotis savo kaimynams.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vienintelis dalykas, kurį šiuo metu noriu keisti savo gyvenime, tai tapti geresniu tame, ką šiuo metu darau. O jeigu vieną dieną nebegalėsiu daryti to, ką darau, būsiu šiltas ir inteligentiškas benamis. Tokių, pastebėjau, šiuo metu kaip tik trūksta.

Tomas Juočys

Klaipėdos dramos teatro vadovas Tomas Juočys su dukra Ugne Klaipėdos dramos teatre. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

114
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nėra vieno įvykio ar vieno žmogaus, nulėmusio mano dabartį. Tai labiau visa virtinė sutapimų, likimų. Šeima, kurioje augau, mokykla, universitetas, pirmas rimtas darbas – viskas formavo mane, keitė ir lėmė tai, kuo tapau. Žinoma, kiekvieno žmogaus gyvenime yra svarbiausi įvykiai, kurie suteikė prasmę ir supratimą, kurie liko atmintyje bei širdyje: pažintis su būsima žmona, vaikų atsiradimas, pradžia teatre, mano uošvis aktorius ir teatro vadovas Gediminas Pranckūnas, kuris pakvietė ir įtikino ateiti į teatrą. Beje, teatre atsidūriau neplanuotai ir netikėtai: tiesiog, kurį laiką dėl ligos nedirbau jokio darbo. Po gydymo radau laikraštyje skelbimą, kad Klaipėdos dramos teatras ieško vadovo pavaduotojo. Atvirai, dalyvavau konkurse neturėdamas rimtų planų. Atėjau į darbo pokalbį ir sutikau jį, tuometį vadovą Gediminą Pranckūną. Vėliau ir jo dukrą Agnę, kuri tapo mano žmona, o aš pats vadovauju teatrui. Deja, tik po uošvio mirties. Viena diena lėmė tiek daug mano gyvenime!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Visada bandau suprasti ar mes visi jau tapome laisvais? Lyg ir gyvename nepriklausomoje valstybėje, bet ar tikrai kiekvienas mūsų jaučiame laisvę? Ar nebijome kurti ir gyventi kaip norime, ar patys lengvai priimame „kitokius“? Ar netrūksta mums tikrumo, natūralumo? Labai greitai užmiršome žmones, kurie tikrai kūrė naują Lietuvą. Pamiršome tuos, kurie neišsigando. Dabar jie mums pasenę, neišmanėliai. Vaikomės ir deklaruojame vertybes, bet viskas, kas tikra mums nebeįdomu. Visiškai pasikeitė kategorijos: kas yra vyras, kas yra moteris, meilė. Dabar mylima garsiai, kad visi žinotų ir tai vadinama jausmais. Sunku atskirti, kas tikra, o kas tik iliuzija. Aš esu laimingas, nes dirbu teatre. Kiekvieną dieną tuo džiaugiuosi, nes čia išgyvenu tiesos akimirkas. Mes turim galimybę tai rodyti mūsų žiūrovams ir man tai yra svarbu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Vis dėl to aš nepataisomas optimistas. Tikiu viskuo, kuo geriausiu. Sunkiausia yra pažinti save patį ir rasti kelią į save, kelią, kaip tapti geresniu. Dažnai pagalvoju apie savo vaikus, kaip jie gyvens, kokioje aplinkoje? Prisipažinsiu, man neramu. Todėl noriu, kad visi pasistengtų rasti tą kelią į save, kad suprastų, jog kiekvienas gali keistis ir keisti aplinką. Jeigu mano vaikai žinos, kad gali daryti įtaką aplinkai, kad nuo jų priklauso viskas, bus sėkmingi, galės kurti gyvenimą ir laimę bei tuo dalintis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jaunystėje galvojau, kad galėčiau tapti neprastu žurnalistu. Tikiu, kad taip ir būtų.

Zita Inčirauskienė

Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorė, dailininkė Zita Inčirauskienė galerijoje prie savo kūrinio Telšiuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

116
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis gyvenimo posūkis įvyko prieš dvidešimt septynerius metus – sąmoningai apsisprendžiau gyventi su Viešpačiu ir laikytis jo instrukcijų. Tai iš esmės pakeitė asmeninį gyvenimą ir sudėliojo prioritetus, nors tai nebuvo ir nėra lengva iki šiolei.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tas žmonių blaškymasis nesuprantant esmės. Juk tik tiesa padarys mus laisvus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Apie rytdieną Mokytojo žodžiais: „Kartos ateina, kartos praeina – o Žemė pasilieka amžina.“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tai kuo esu, ten kur esu, tame kame esu, su tuo, su kuo esu – esu laiminga!

Romualdas Inčirauskas

Dailininkas, Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, medalininkas, skulptorius, tapytojas Romualdas Inčirauskas Telšių fakulteto dėstytojų kūrybos parodoje prie savo kūrinio. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

118
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Krikščioniškos gyvensenos pasirinkimas lėmė esminius gyvenimo ir kūrybos pokyčius bei tapo mano gyvenimo ir kūrybos stuburu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Didžiuojuosi ir vertinu galimybę gyventi laisvoje nepriklausomoje Valstybėje. Tai man didžiausia nūdienos vertybė.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau branginti bendrąsias dvasines vertybes ir nepasiklysti smulkmenose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kaip nebūtų keista, nors 40 metų užsiimu kūryba, tebesvajoju būti dailininku.

Vladas Garastas

Buvęs Kauno „Žalgirio“ ir Lietuvos krepšinio rinktinės treneris, Lietuvos kūno kultūros akademijos garbės daktaras Vladas Garastas prie Kauno pilies. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

120
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vienas iš mano gyvenimo lūžio taškų buvo tada, kai mane paskyrė tapti Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos treneriu. Nors buvo dvejonių ir neaiškumo, tačiau aš išdrįsau atsikraustyti su šeima į miestą ir priimti šį pasiūlymą tapti „Žalgirio“ komandos treneriu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane jaudina, jog iš Lietuvos išvažiuoja labai daug žmonių ir yra ryškiai sumažėjęs patriotizmas. Žiūrint į savo profesiją matau, jog jauni krepšininkai nebenori žaisti už Lietuvos rinktinę, nors pagrindus išmoko čia, Lietuvoje. Čia jie gavo daug dėmesio iš mūsų trenerių, valgė Lietuvos duoną, tačiau to visai nebevertina.
Taip pat mane neramina tarp žmonių atsiradęs susvetimėjimas, pavydo jausmas ir besąlygiškas pinigų troškimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti, kad Lietuva išliktų valstybe, kad iš mūsų šalies neliktų tik vėliava ir himnas. Linkiu, kad galėtume savo šalimi didžiuotis, kad nepamirštume savo šaknų ir kalbos. Mūsų kalba yra sena, skambi ir labai svarbi, todėl būtina ją išlaikyti bei jos nepamiršti.
Dar norėčiau palinkėti, kad sumažėtų beprasmių kivirčų ir būtumėme vienas kitam draugiškesni.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laimingas savo profesija, tačiau man nepatinka, jog krepšinyje tu priklausai ne tik nuo savęs ar nuo visos komandos, bet tuo pačiu metu ir nuo kiekvieno žaidėjo atskirai. Krepšinio pasaulyje reikia susigyventi su kritika bei prisitaikyti prie daug įvairiausių aspektų ir čia jau nepakanka tik tavo pastangų.

Eugenijus Laurinaitis

Gydytojas psichiatras, psichoterapeutas, Vilniaus universiteto docentas, Lietuvos psichoterapijos draugijos prezidentas profesorius Eugenijus Laurinaitis su žmona Rasa Laurinaitiene ir dukromis Sigita Laurinaityte – Dirgėliene ir Lina Laurinaityte – Grigiene Didžiajame Vilniaus universiteto kieme. (R. Adžgausko nuotrauka)

122
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Įstojęs į Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ilgą laiką svajojau tapti chirurgu, net gana intensyviai dirbau šios krypties studentų moksliniame būrelyje. Kai po antro kurso vedžiau savo žmoną Rasą, mes apsigyvenome pas jos tėvus – tokie buvo laikai, nuomotis ar įsigyti savo butą tuomet nebuvo jokios vilties. Žmonos mama Sofija Naujalytė – Didenkienė sužinojo, kad aš moku lenkų kalbą (tiesa, tada dar gana vidutiniškai) ir ėmė man palikinėti straipsnių iškarpas iš tuomet pačių laisviausių visame socialistiniame lageryje lenkiškų laikraščių: „Polityka“, „Kultura“, „Przekroj“. Pasiūlyti straipsniai beveik visada buvo apie psichologiją, psichoterapiją, interviu su žymiais Lenkijoje besilankiusiais psichoterapeutais. Šie straipsniai galiausiai ir nulėmė, kad aš tapau psichoterapeutu. O praktiškai tapau psichoterapeutu po žymaus kardiochirurgo profesoriaus Algimanto Marcinkevičiaus sprendimo, kad jis privalo turėti psichoterapeutą savo pacientams. Šiam darbui jis pasirinko mane.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Manau, kad mūsų šalis labai priklauso nuo į valdžią atėjusių politikų asmeninių pažiūrų ir interesų. Nors visi prieš rinkimus žada rūpintis visais Lietuvos piliečiais, liūdna realybė rodo gerokai kitokį paveikslą. Labai retas aktyvus politikas turi realų politekonominį išsilavinimą, kuris yra būtinas valdyti šalį, jos finansus ir suvokti kiekvieno priimamo politinio sprendimo artimas bei tolimas pasekmes visiems arba bent jau didžiajai daliai gyventojų. Be to, tik turintys galią gali apsaugoti labiausiai pažeidžiamas mūsų visuomenės grupes ir kurti stiprią vidutinę klasę, kuri yra bet kokios demokratinės santvarkos rėmėja. Tokių pastangų mūsų šalyje kol kas yra labai mažai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žmonijos ateitis neišvengiamai susijusi su tuo, kaip kiekvienas žmogus suvoks savo poveikį tai Žemei, kurioje gyvename ir kurios pakaitalo neturime. Todėl manau, kad pagrindinis linkėjimas visiems: saugokime, ką turime visi kartu ir kiekvienas atskirai, o tame tarpe ir visus savo artimuosius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vaikystėje labai norėjau būti gaisrininku, paauglystėje – medkirčiu Sibire arba kosmonautu. Dabar esu laimingas bei džiaugiuosi ir savo profesija, ir šeima, ir šalimi, kurioje gyvenu. Todėl mano pagrindinė svajonė – kad galėčiau visu tuo džiaugtis kaip galima ilgiau.

Aidas Ardzijauskas

Aidas Ardzijauskas finišuoja, įveikęs daugiau kaip 8000 kilometrų maršrutą Dakaras – Gibraltaras – Vilnius, Rotušės aikštėje Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

124
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Aš daviau sau pažadą, kad noriu padaryti tai, kas man atrodo svarbu. Svarbu tik man, nes aplinkiniai užduoda labai daug klausimų, į kuriuos kartais sunku net atsakyti. Gal tas taškas buvo vedybos, po kurių viskas ir įsisuko.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina, kad esame priverstinai įsukti į rutinos karuselę, bendravimas tampa paviršutiniškas, artimiesiems ir draugams skiriame vis mažiau laiko. Aplinkui tvyro didžiulė įtampa. Norėtųsi, kad jos būtų kuo mažiau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Man nepriimtinas posakis „laikas lygu pinigai“, nes pinigai nėra tolygu laimei. Norėtųsi palinkėti, kad žmonės atrastų tikrąją laimę, šypsotųsi ir džiaugtųsi būdami čia ir dabar.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš pasirinkau šitą kelią ir einu juo, nevargindamas savęs klausimu „kas būtų, jeigu būtų“. Tiesiog aš visada galiu keisti ir keistis, nereikia svajoti. Reikia tiesiog daryti, jeigu rytoj nori būti kažkuo kitu, nei esi šiandien.

Michailas Gorbačius

Odontologas Michailas Gorbačius savo klinikoje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

126
Andrius Gudžius

Disko metikas, pasaulio čempionas Andrius Gudžius su dukra Viktorija ant Trijų mergelių tilto Kaune. (R. Danisevičiaus
nuotrauka)

127
Audrius Stonys

Kino režisierius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Audrius Stonys prie Vilnelės upės Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

128
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau būtų neteisinga įvardinti vieną lūžio tašką. Kuo ilgiau gyveni, tuo aiškiau imi matyti visą grandinę susitikimų, išsiskyrimų, pasirinkimų, poelgių, žmonių, kurie vienaip ar kitaip keitė ir formavo tavo gyvenimą. Tuomet, kai tai vyko, tai atrodė lūžio taškas, bet laiko perspektyvoje taškai susijungė į vektorius, vedančius kažkur tolyn...
Nieko nėra atsitiktinio ir nieko nėra nereikšmingo. Tikiu, kad kiekvienas mūsų pasirinkimas yra esminis bei formuojant mūsų ateitį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane džiugina, kad košmariškas sapnas, vadinamas Sovietų sąjunga baigėsi. Praėjo vos ne trisdešimt metų, o aš vis dar negaliu atsidžiaugti. Kas benutiktų dabartinėje Lietuvoje, niekada nejausiu jokio ilgesio tai vergovinei sistemai. Man be galo patinka būti pasaulio dalimi. Ne politinės sistemos ar santvarkos daro žmogų laisvu, tad norėtųsi, kad Lietuvos piliečiai suvoktų laisvės vertę, ją brangintų ir ja dalintųsi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Labai norėčiau, kad Lietuva pagaliau atsikratytų netolerancijos, rasizmo, ksenofobijos, homofobijos bei agresijos užkrato. Norėčiau, kad pagaliau taptume laisva, tolerantiška, atvira valstybe, apie kokią svajojome prie Nepriklausomybės laužų: kalbančia lietuviškai, bet su džiaugsmu priimančia kitaip kalbančius, kitaip atrodančius, kitaip gyvenančius žmones.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mane visada žavėjo dvi profesijos, o tiksliau pašaukimai. Gydytojo ir kunigo. Vienas gelbėja žmogaus kūną, kitas sielą. Abu gyvybiškai svarbūs. Menas taip pat prisideda prie sielos gyvenimo, bet eina link jos aplinkeliais.

Giedrius Kuprevičius

Kompozitorius, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Giedrius Kuprevičius prie Žaliakalnio funikulieriaus Kaune. (A. Repšio nuotrauka)

130
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano posūkis įvyko man gimstant.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina Tėvynės būklė.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Būtų per drąsu kalbėti už juos.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Savimi ir daug kartų.

Liudas Mažylis

Vasario 16–osios akto originalą lietuvių kalba Berlyne atradęs mokslininkas, Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis Signatarų namuose Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

132
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kiekvienas naujas pasirinkimas gyvenime neabejotinai yra lūžio taškas. Kartais renkasi tave, kartais – galbūt! nors tai ir nėra įrodyta – renkiesi tu pats; o gal tik taip atrodo, kad pats? Man yra tekę rinktis ir naujus darbus, ir naujas profesijas. Arba tie nauji darbai pasirinkdavo mane... O turbūt didžiausias lūžis – 2017 m. kovo 29 d., kai archyve Berlyne atradau pagrindinį mūsų valstybės dokumentą. Nuo to momento tiesiog pažiro pasirinkimų fejerverkas. Mane kviečia į susitikimus, aš naršau po svarbių senų dokumentų archyvus, kuriu romanus, filmuojuosi...

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Amžina tema – kad mūsų karta „neišbarstytų“ unikalios mūsų praeities patirčių. Kad savo veikloje vis permąstytume, kas sukurta iki mūsų. Juk praeities svarstymuose visada gali įžvelgti, kaip verta gyventi toliau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinutę į rytdieną jau pasiunčiau, atsakydamas į ankstesnius du klausimus. Sprendimus dėl amžinųjų vertybių darome nuolat. Kartais to nejausdami. O žodžiai paprasti: tartis ir sutarti, ieškoti ir rasti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Populiarių melodijų kūrėju tai labai svajočiau būti! Kad visi klausytųsi ir vis norėtų klausytis dar ir dar!

Zigmas Vileikis

Tarptautinio džiazo muzikos festivalio „Birštonas“ organizatorius Zigmas Vileikis prie mineralinio vandens garinimo bokšto „Druskupis“ Birštone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

134
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko 1980 metais, kai susitikome su muzikologu Liudu Šalteniu. Jo postūmis pradėti rengti džiazo festivalius Birštone buvo lemtingas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Švietimas. Mokyklose kalti inkilėlių nebereikia. Reikia, kad vaikai domėtųsi loginiais sprendimais ir robotika.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žmonės gyvenime viską pasiekia tik per darbą, o ne per poilsį. Nebūkime antri, kai galime būti pirmi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gydytoju.

Gabrielius Liaudanskas

Lietuvos kariuomenės ambasadorius, Lietuvos šaulių sąjungos narys, grupės „G&G Sindikatas“ įkūrėjas ir lyderis, vokalistas, dainų tekstų bei muzikos kūrėjas, hiphopo pradininkas Lietuvoje Gabrielius Liaudanskas Pučkorių patrankų liejyklos teritorijoje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

136
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu iš tų žmonių, kuriems kiekviena diena yra pamoka ir iš jos semiuosi patirties, todėl lūžio taškų mano gyvenime buvo be galo daug.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man svarbiausia mano artimieji, Tėvynė ir saviraiška.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuva prasideda tavo namuose ir baigiasi istorine atmintimi. Viskas yra svarbu. Neabejoju Lietuvos ateitimi, linkiu jai saugoti stiprių žmonių tradicijas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Didžiąją savo gyvenimo dalį aš pats rinkausi, kuriuo keliu eiti ir kokius sprendimus priimti, todėl manau, kad kito varianto nei būti tuo, kuo esu šiandien, nėra.

Gediminas Zujus

Prodiuseris ir kompozitorius Gediminas Zujus savo namuose Kaune. (A. Repšio nuotrauka)

138
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1985 metais su Giedriumi Litvinu ir Kęstučiu Lušu įkurta pirma profesionali garso įrašų studija. Tai rezultatas begalinio noro kurti muziką, naudojant šiuolaikines technologijas, tokias kaip elektronika ar sintezatorius. Žinojau, kad tokie dalykai nemažai kainuoja, bet kad ta technika taip greitai pradės keistis ir ką tik brangiai nupirkti dalykai po pusmečio taps pasenę – nenutuokiau. Kad išsilaikyčiau, turėjau kurti kitiems, daugiausia pop muzikos atlikėjams, o tai atitolino mane nuo akademinės muzikos, nuo savo kūrybos. Tačiau suartino su džiazu ir įnešė nemažai korekcijų mano muzikiniame kūrybiniame kelyje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi talentingų ir kūrybingų žmonių išvažiavimas iš Lietuvos, apskritai Lietuvos kultūros politika, na ir politika ne tik kultūros srityje, kuri kartais atrodo tikslingai stumia jaunus žmones gyventi svetur. Mano manymu, kai kurios Nacionalinio transliuotojo laidos netgi tiesiogiai skatino emigraciją. Pavojingai ilgą laiką vyravo arba nesuvokimas, kur link einame, arba labai elementariai – suinteresuotų grupelių tenkinimasis tądienių projektų finansavimu ar/ir ambicijomis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms linkiu negyventi praeitimi, per daug neplanuoti ateities, gyventi dabar ir čia, o stiprybės semtis savo šaknyse: istorijoje, kultūroje ir protėviuose. Juk nėra tvirto medžio be šaknų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau pabūti pandos ar koalos kailyje.

Petras Vyšniauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, saksofonininkas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Pučiamųjų ir mušamųjų katedros profesorius Petras Vyšniauskas Pūčkorių atodangos apžvalgos aikštelėje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

140
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Būdamas 10 metų pirmą kartą pamačiau saksofoną. Štai ir viskas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daugiau pasitikėjimo ir žmogiškos šilumos vienas kitam.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau išvysti švarų, šiukšlėmis neužterštą pasaulį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kadangi groju nuo 3 metukų, man niekada nereikėjo galvoti, ką gyvenime rinktis.

Saulius Jurkevičius

Vilniaus licėjaus direktorius, istorijos mokytojas Saulius Jurkevičius prie Lietuvos Respublikos Seimo Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

142
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nedrįsčiau išskirti vieno lūžio taško. Gyvenime svarbiausi buvo šie dalykai: profesijos pasirinkimas, vedybos, sūnaus ir dukters gimimas bei auginimas ir Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Istorijoje yra daug iškilių asmenybių, tačiau lygiuotis į kurią nors vieną, nėra geriausias pasirinkimas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina prasta padėtis visoje švietimo sistemoje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Laikytis tradicinių vertybių ir būti atviriems prasmingoms inovacijoms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Greičiausiai ne svajonės, o atlikti darbai žmogaus gyvenimo kelyje parodo tikrąjį jo pašaukimą.

Vytautas Rubavičius

Rašytojas ir kultūrologas daktaras Vytautas Rubavičius Rotušės aikštėje Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

144
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimui būdingi įvairūs lūželiai, o kai kada ir tikri lūžiai. Kas vienu metu atrodo stiprus pokytis, po kurio laiko gali pasirodyti kaip nublankęs įvykis, pamažu išnykstantis prisiminimų tėkmėje. Ir atvirkščiai – kai kurie dalykai vis aiškiau iškyla atmintyje, ir supranti, kažko labai svarbaus netekęs, ir ta netektis net tau nejaučiant pakeitė tavo gyvenimą – savivoką ir saviteiką, o sykiu ir kūrybos pobūdį. Gyvenimą ryškiai pakeitė mano gimę vaikai – jie mane pavertė tėvu. Vis kitoks jautiesi įsibėgėjant rašytojinei veiklai. Prisimindamas suvoki, kaip tave keitė bendravimas su kai kuriais artimais bičiuliais, perskaitytos knygos, eilėraščiai. Dėkoju Dievui už draugystę su a.a. rašytoja Vidmante Jasukaityte, visada pasiruošusia ir padėti, ir paguosti. Vis labiau suvokiu, kiek daug man davė bičiulystė su orientalistu, plačios erudicijos civilizacijų tyrėju Antanu Andrijausku, kuris vienu metu paakino prisijungti prie jo mažo tyrėjų būrelio, o jau vėliau primygo užbaigti ir apsiginti daktaro laipsnį. Svarbus buvo ir bendravimas su bičiuliu a.a. Pauliumi Normantu. Gyvenimo kelyje man visada svarbios buvo knygos – gerai pamenu, kiek ilgai vaikščiojau apkvaitęs nuo atsivėrusio prozinio pasakojimo grožio, kai mokykloje perskaičiau seną pilną rusišką „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakų leidimą, kuriame, kaip jau vėliau ėmė aiškėti, išplėtoti visi galimi pasakojimų būdai. Panašiai kaip Jameso Joyse`o Ulise. Gyvenu vis atsigrįždamas į Konstantino Kavafio eilėraštį „Termopilai“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina, kad Lietuva vis labiau praranda nacionalinės valstybės galias, o viešojoje erdvėje įsitvirtina požiūris, kad nei tautiškumas, nei valstybingumas mums jau nebereikalingi, nes turime kuo greičiau tapti grynakraujais europiečiais. Tad nebereikalinga mums ir nacionalinė kultūra bei gimtoji kalba, nes daug daugiau pasaulio atvers bendravimas angliškai. Mūsų politinis ir kultūrinis elitas iki šiol taip ir neįsisąmonino pamatinio valstybės tikslo – visiems laikams laiduoti laisvą lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės egzistavimą, teikiant galimybę lietuvių tautai būti istorijos subjektu, istorijos veikėja. Pavydu žvelgiant į estų pusę – jie tą dalyką kuo puikiausiai suvokia, tad šį tikslą įrašo pirmu numeriu visose savo strategijose.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žinutė labai paprasta, bet labai jau „nemadinga“. Lietuvos žmonėms linkiu suvokti, kad valstybingumas yra didelė Dievo dovana, su kuria reikia atsakingai ir kūrybingai elgtis. Valstybė kuriama tik gimtąja kalba veikiančios kultūros pagrindu. O jau kaip konkrečiai – priklauso nuo visuomenės ir jos politinio elito savimonės. Juk kultūros „priemones“ galima pasitelkti ir valstybingumo jausenai menkinti. Tad būtina puoselėti valstybingumo jauseną visomis kultūros ir švietimo lytimis, stiprinti tautos ir visuomenės kultūrinės kūrybos galias. Išlaikyti tvirtą įsitikinimą, kad „lietuviais norime ir būti“. Kaip kad lenkai – lenkais, o estai – estais. Puoselėkime didžiųjų savo tautos vyrų ir valstybės kūrėjų – Simono Daukanto, Vinco Kudirkos, Jono Baanavičiaus ir ypač Antano Smetonos – palikimą bei atminimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausiai klajūnu, bandančiu įsiklausyti į įvairiausių žemės lopinėlių šneką, gyvenimo būdus, kad visu savo kūnu pajusčiau tą žinią, kurią mums siunčia gyvoji, sąmoningoji Žemė. Jei pakiltume dar aukščiau, tai norėčiau išskleisti albatroso sparnus. O jei jau kas suteiktų galimybę rinktis – tai geru tėvu.

Artūras Novikas

Džiazo muzikos mokytojas, dainininkas, kompozitorius, choro dirigentas bei vokalinių ansamblių ir chorų aranžuočių autorius Artūras Novikas savo džiazo mokykloje „Jazz Island“ Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

146
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu chorvedys, baigęs klasikinius mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje bei Muzikos akademijoje. Ir nors namuose skambėjo daug džiazo bei tuometinės lengvosios muzikos už didyjį lūžį esu dėkingas ilgamečiam Kauno Rotušės ceremonmeisteriui Kęstučiui Ignatavičiui, kuris 1986 metais man davė paklausyti JAV grupės „Singer Unlimited“ įrašų. Klausiau jų be sustojimo visa naktį – tai man atvėrė akis, daugiabalsę chorinę muziką pamačiau naujai. Nuo to laiko pats aranžuoju vadovaudamasis atrastais principais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina nuoseklumo trūkumas valstybės kultūros politikoje, paviršutiniškumas bei stabilumo stoka.
Teko padirbėti su mergaičių choru Taline. Estai seniausiai suprato, kad tauta stipri tiek, kiek ji yra kultūringa. Chorų Estijoje dešimtimis kartų daugiau nei Lietuvoje, bet visi jie randa savo vietą. Dirba, auga, tobulėja, konkuruoja – valstybės, bei įvairių fondų dėka kiekvienas leidžia sau važiuoti į konkursus ir garsinti savo šalį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Šaliai be abejonės noriu palinkėti taikos, o kiekvienam – dirbkime kiekvienas tai, kas širdžiai miela, ką išmanome geriausiai, taikiai, ramiai ir oriai gyvenkime.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kokioje penktoje klasėje svajojau mesti muziką ir būti kalnų slidininku, M. K. Čiurlionio menų mokykloje rinkausi tarp muzikos ir dailės. Gal visai norėčiau ir vėl kada patapyti, bet labiau už viską ir toliau noriu dirbti su jaunimu, kurti jiems, mokyti juos, daug koncertuoti, keliauti, kad kuo daugiau žmonių išgirstų ir suprastų, kad gražu ir gerai ne visada yra lengva, bet už tai yra labai gražu ir labai gerai.

Regimantas Adomaitis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, kino ir teatro aktorius Regimantas Adomaitis savo namuose Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

148
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžio taškas buvo, kai aš iš fizikos studijų perėjau į aktoriaus specialybę. Visą laiką svajojau apie sceną, bet stoti į aktorinį nesiryžau, nes galvojau, jog turbūt yra šimtai daug geresnių talentų už mane, bernioką iš Pasvalio ir man neverta net apie tai svajoti. Pasirinkau fizikos studijas, tačiau nuo pat pradžių galvoje sukosi mintys apie sceną bei teatrą, taigi ketvirto kurso pabaigoje galiausiai ryžausi pabandyti nueiti į Vilniaus konservatorijos aktorinio meistriškumo katedros stojamuosius ir buvau priimtas studijuoti. Viskas pasisuko taip, jog kol baiginėjau fizikos mokslus tuo pačiu metu lankiau ir teatro studijas, taigi laksčiau iš vieno mokslo į kitą. Pripažinsiu, tie metai buvo nelengvi, o pabandžius aktorinį suvokiau, jog mano duomenys ir galimybės yra ribotos ir man lieka vienintelė išeitis – sunkus darbas, taigi tik jo vedamas kažko šioje specialybėje ir pasiekiau.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man rūpi Lietuvos raida, vystymasis ir pažanga. Mane neramina mūsų politikų tarpusavio rietenos, ginčai, nors mūsų Lietuvoje tiek nedaug, bet žmonės vis tiek randa priežastį kivirčams, o tai stabdo mūsų šalies pažangą. Dar mane neramina pasaulio nesantaika, karai ir žmonių susipriešinimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Daug ko norėčiau palinkėti. Kadangi matau, jog yra puikaus jaunimo, kuris ne vien tik kalba, bet ir ieško, siekia, dirba, tai norėčiau palinkėti, kad būtų daugiau tokių žmonių, kurie siekia savo užsibrėžto tikslo, nesvarbu kokioje srityje, svarbu, kad žmonės užsispyrusiai dirbtų, dėl savo tikslų. Taigi, linkiu atkaklumo, užsispyrimo ir ryžto.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu labai laimingas ir viskuo patenkintas, mano didžiausia svajonė yra, kad vaikai ir anūkai nesirgtų, kad jiems sektųsi ir kad jie gyvenime siektų savo užsibrėžtų tikslų.

Kęstutis Dvareckas

Kunigas Kęstutis Dvareckas Pavilnių regioniniame parke Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

150
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nelengva išskirti vieną įvykį ar asmenį, kurie pakreipė mano gyvenimo kelią. Manau, kad visi susitikimai ir įvykiai, o ypač nemalonūs ir skausmingi, vertė ieškoti atsakymų, padėjo susivokti, kad ne ta kryptimi atkakliai einu. Šiandien džiaugiuosi visais tais įvykiais, kurie laisvino iš visažinybės ir visagalybės iliuzijų. Šiandien dėkoju visiems tiems žmonėms, su kuriais gyvenime teko susitikti – visi jie kaip bitutės į korį nešė ir neša nektarą į mano dienas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šalia daugybės džiuginančių dalykų, žinoma, kad yra kas jaudina, neramina ar net šiek tiek gąsdina. Man neramu, kad labai apvytę žmonių tarpasmeniniai santykiai – vyrauja paviršutiniškumas, kai tuo tarpu visi ilgimės gelmės. Man neramu, kad valstybės valdyme einame kontrolės, draudimų ir kažkokio liguisto nepasitikėjimo vieni kitais keliu: daug imitacijos, nors ilgimės ir siekiame tikrumo; daug greitų rezultatų, nors norim stabilumo, tvarumo. Dar neramina augantys emigracijos mastai – kalbu ne vien apie geografinę emigraciją – ji turi ir pliusų, labiau neramina vidinė emigracija, kai mes iš netobulos realybės emigruojam į televizorius, virtualybes, svaigalų sukurtas iliuzijas ar panašiai. Tik išlikdami realybėje galime iš tikrųjų keistis ir keisti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Į rytojų žvelgiu smalsiai ir su pasitikėjimu. Tikiu, kad viskas mus mylinčio Dievo rankose ir jeigu tik Jam leisim, Jis mūsų gyvenimuose jau šiandien augins šviesią ateitį. Kalbėti į ateitį nesinori, nesinori jos prognozuoti – norisi likti šiandien, daryti, mylėti, atsiprašyti, prašyti, eiti šiandien. Tuomet ateitis neišvengiamai nustebins pranokdama mūsų lūkesčius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kuo toliau, tuo labiau matau save daugelyje pozicijų ir tarnysčių, o visoms joms bendras bruožas – santykiai su žmonėmis. Galėčiau prekiauti saldumynais, nes juos mėgstu, gaminti kavą, būti gidu.

Dainius Čiuprinskas

Krepšinio mokyklos „Tornado“ vadovas Dainius Čiuprinskas vadovaujamoje mokykloje Kaune. (R. Adžgausko nuotrauka)

152
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko penktoje klasėje pilnai atradus krepšinį. Meilę sportui ir pagarbą kūnų kultūrai išugdė garsi krepšinio trenerių šeimos atstovė Ona Butautienė ir kūno kultūros mokytojas Vytautas Špucis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labiausiai rūpi žmonių pasyvus fizinis aktyvumas bei drastiškas Lietuvos tuštėjimas ir senėjimas. IT sistemos suteikė žmonėms daugybę galimybių, bet atitolino nuo gamtos, fizinio aktyvumo, realaus bendravimo. Tikiuosi, kad vis daugiau pažinsime judesio laimę ir gyvenimo pilnatvę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų šaliai linkėčiau labiau tikėti savimi, džiaugtis savo pasiekimais ir gamta. O kiekvienam Lietuvos piliečiui mažais darbais prisidėti prie šalies gerovės ir taip kurti klestintį kraštą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Džiaugiuosi ugdydamas jaunąją kartą ir tikiu, kad tai mano pašaukimas.

Paulius Motiejūnas

Krepšinio klubo „Žalgiris“ generalinis direktorius Paulius Motiejūnas „Žalgirio“ arenoje Kaune. (R. Adžgausko nuotrauka)

154
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nebuvo nei lūžio, nei tokios asmenybės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labiausiai patinka kaita ir augimas. Miestai, o ypač Kaunas, keičia savo veidą, čia įsikuria tarptautinės kompanijos. Smagu stebėti tą augimą ir jaustis to dalimi.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Išmokite būti laisvi bei atraskite tikrą savo identitetą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visą gyvenimą svajojau būti krepšininku ir nors metai jau neleis tai svajonei išsipildyti, pasvajoti apie tai yra be galo smagu.

Zigmas Lydeka

Ekonomistas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, buvęs Vytauto Didžiojo universiteto rektorius ir Senato pirmininkas Zigmas Lydeka Vytauto Didžiojo universitete Kaune. (R. Adžgausko nuotrauka)

156
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimo lūžio tašku laikau 1989 metus, kada buvo atkurtas Vytauto Didžiojo universitetas. Pradėjęs jame dirbti supratau, kad atsivėrė visos galimybės asmeniškai man ir greta esantiems tobulėti, save realizuoti, būti naudingiems kitiems. Šis universitetas atitiko ir atitinka mano prigimtį – būti laisvu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Tikiuosi, kad užaugusi nepriklausomos Lietuvos jaunoji karta taps pilietiška, supras savo pareigą prisiimti atsakomybę už tai, kad ateities kūrėjais būtent jie ir yra. Mes turime patikėti ir suprasti, kad jaunų žmonių ambicijos bei kompetencijos yra patikima garantija šalies proveržiui. Jaudina tai, kad dabartinė valdžia vis dar nesupranta, kad ji valdytų geriau, jei valdytų mažiau.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėtųsi, kad visi gyvenime atrastume daugiau džiaugsmingų akimirkų, būtume optimistais ir neapkartintume savo pasiekimų kasdienybės rutina, trumpalaikėmis nesėkmėmis ar intrigomis. Juk gyvenimui prasmę suteikiame patys, tad suteikime jai tvirtus vertybinius pagrindus, nes nepamatuoti norai ir iškreiptos iliuzijos yra nevertos dėmesio.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gyvenimą pakartočiau be tų klaidų ar paklydimų, kurie įvyko dėl įvairiausių aplinkybių. Aš esu mokytojas, universiteto dėstytojas, tai vienintelė mano kada nors turėta profesija. Šia prasme esu laimingiausias iš visų dirbančių žmonių ir už tai esu dėkingas likimui. Šią akimirką nenorėčiau būti niekur kitur pasaulyje.

Arvydas Šliogeris

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos mokslo premijos laureatas, filosofas, vokiečių egzistencializmo tyrinėtojas, vertėjas, eseistas Arvydas Šliogeris savo namuose Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

158
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lemtingas man buvo Polio Gauguino paveikslas „Iš kur mes ateiname? Kas mes esame? Kur mes išeiname?“

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuvos agonija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Viskas praeina. Viskas sugriūva. Viskas atsibosta.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajonių neturiu. Norėčiau būti tuo, kuo esu dabar.

Rimas Norvaiša

Vilniaus universiteto matematikos profesorius Rimas Norvaiša Subačiaus apžvalgos aikštelėje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

160
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Reikšmingiausią įtaką mano gyvenimui turėjo darbas Masačusetso technologijos institute, Kembridže, JAV. Ten galutinai subrendau kaip matematikas ir žmogus su savo pasaulėžiūra bei įpročiais. Nuo tada pradėjau jausti didesnį poreikį duoti, nei imti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste man labiausiai rūpi mūsų švietimo sistemos bėdos. Esu įsitikinęs, kad žinau jos silpniausią vietą – ugdymo pagrindus. Aplinkybės susiklostė taip, kad edukologijoje dominuoja vienpusis ir klaidingas požiūris į ugdymo metodus. Šis požiūris neturi sau adekvačios atsvaros nei akademinėje bendruomenėje, nei visuomenėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų visuomenė yra susiskaldžiusi. Tarpusavyje bendrauja tik panašių pažiūrų ar interesų žmonės. Neretai skirtingos grupės kovoja viena prieš kitą. Tai yra rimčiausia problema, dėl kurios turėtume rūpintis dabar ir ateityje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūčiau tuo, kuo esu šiandien, tai norėčiau juo tapti, tik geriau išmanančiu kitas sritis.

Diana Stomienė

Šiuolaikinio meno mugės „ArtVilnius“ vadovė Diana Stomienė savo galerijoje „Meno niša“ Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

162
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Didžiausias gyvenimo lūžis – tai 1990 metais kovo 11 dieną atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Tik tada buvo galima įgyvendinti savo idėjas. 1993 metais įkūriau savo pirmą meno galeriją „Lietuvos aidas“, o 2002 metais galeriją „Meno niša“. Esminis lūžis buvo ir 2009 metais, kai Vilnius tapo Europos kultūros sostine, tuomet atsirado galimybė įkurti meno mugę „ArtVilnius“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien labiausiai rūpi tiek globalios problemos, kaip klimato atšilimas, ekologija, tiek lokalios Lietuvos problemos, kaip emigracija ar kultūros situacija šalyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tėvynė yra tik viena – Lietuva! Galime čia sukurti gerą gyvenimą sau ir ateities kartoms, o tai priklauso nuo kiekvieno mūsų ir niekas už mus to nepadarys.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau architekte arba menininke. Dar šalia galerijos visados svajojau turėti ypatingą kavinę – klubą su jaukia aplinka, kur galėčiau kurti skanius patiekalus ir burti bendraminčių ratą.

Sigitas Parulskis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas, poetas, dramaturgas Sigitas Parulskis Martyno Mažvydo bibliotekoje Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

164
Virgilijus Noreika

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, operos solistas, profesorius Virgilijus Noreika su žmona baleto artiste Loreta Bartusevičiūte – Noreikiene prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

165
Julija Dailidėnaitė

Menotyrininkė, tarptautinio projekto „Jaunojo tapytojo prizas“ organizatorė Julija Dailidėnaitė Vilniaus dailės akademijoje. (A. Žukovo nuotrauka)

166
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Augau tapytojų šeimoje, tad nuo pat gimimo mane supo menas, pagarba kito nuomonei ir laisvės skonis. Viduje visada jutau, kad manyje kunkuliuoja kūrėjo kraujas. Anksti supratau, kad laisvė turi savo kainą. Kad kūrėjui išsilaikyti reikia itin daug pastangų. O vėliau, baigusi studijas, pati patyriau kaip nelengva pradėti savarankišką gyvenimą, turint meninį išsilavinimą. Visada stebėjau ir reagavau į mane supančią socialinę ir kultūrinę aplinką bei jos pokyčius. Tačiau negalėčiau išskirti esminių mano veiklą nulėmusių įvykių ar asmenybių. Įvykių yra visa virtinė, o asmenybių – ne viena.

Greičiausiai, akstinu padėti jauniems menininkams, visgi tapo mano šeima, mano tėvai. Matydama, kaip jie, patys turėdami trupinius, juos dalina tiems, kuriems jų reikia dar labiau, jutau, kad tai yra teisingas kelias, kad egzistuoja grįžtamasis ryšys. O šiandien tvirtai žinau, kas suteikia man stiprybės ir jėgų tęsti pradėtus darbus. Tai yra žinojimas, kad kartais laiku ištarti žodžiai, kryptingi veiksmai ir atsakingas dėmesys gali keisti likimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaunas žmogus. Jo santykis su mūsų šalies istorija ir kultūra. Jo galimybės gyventi kokybišką ir kūrybišką gyvenimą Lietuvoje. Jo noras kurti mūsų unikalios šalies istorijos tęstinumą ateities kartoms.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Esu gamtos vaikas. Mėgstu lyginti žmogų su medžiu. Man itin svarbu jo santykis su šaknimis ir vaisiais. Pagarba protėvių žemei, seneliams, tėvams ir tradicijos, keliaujančios iš kartos į kartą. Linkiu, kad kiekvienas lietuvis, nepriklausomai nuo jo šeimos sudėties, įsitikinimų ar geografinės namų vietos, mokėtų kalbėti, rašyti, mąstyti ir mylėti lietuvių kalba.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nekeisčiau nieko. Esu savo kelyje ir esu labai laiminga.

Romas Lileikis

Režisierius, poetas, Užupio respublikos prezidentas Romas Lileikis Tolkiškėse. (A. Repšio nuotrauka)

168
Deimantas Narkevičius

Medijų meno kūrėjas, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Deimantas Narkevičius jo parodos metu „Dėmės ir įbrėžimai“ Nacionalinės dailės galerijos kieme Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

169
Indrė Makaraitytė

Televizijos žurnalistė ir politikos apžvalgininkė Indrė Makaraitytė su vaikais Jonu Kazimieru ir Upe Elena savo namuose Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

170
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Sunku pasakyti ar buvo mano gyvenime toks lūžio momentas. Buvo daug įvykių, vienas sekė kitą, papildė, tą, kuris buvo svarbus prieš metus, tuomet jį užgožė nauji išgyvenimai ir nauji sutikti žmonės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man daug apmąstymų kelia Lietuvos viešojo gyvenimo problemos, kaip visuomenė supranta ir reaguoja į žodžio laisvę, žiniasklaidos laisvę, kaip supranta, kas yra demokratija. Negaliu sakyti, kad neramina, tiesiog stebiu tendencijas ir matau, kad supratimas kai kuriose visuomenės grupėse yra labai paviršutiniškas. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mumis lengva manipuliuoti, nes kai nesupranti, kas yra kritika, vertinimas, analizė, tuomet tiki sąmokslais ir paskalomis, esi gardus kąsnelis manipuliatoriams. Ir vidaus, ir išorės. Artėjant net trejiems rinkimams, tai yra labai svarbu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkit vieni kitus ir neapleiskite. Viskas yra meilė.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Niekada neskraidžiau padebesiais ir nesvajojau apie nerealius dalykus ar dangiškus migdolus. Aš labai norėjau būti politikos apžvalgininke, man politika buvo labai įdomi. Aš ir darau, tai, ką norėjau daryti ir kur save įsivaizdavau.

Dainius Pulauskas

Džiazo muzikos kompozitorius ir atlikėjas Dainius Pulauskas prie Profsąjungų rūmų Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

172
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visada žinojau, jog būsiu muzikantas. Geriausiai pasaulį suvokiu ir jaučiu muzikos pagalba. Be jos tikrai negalėčiau gyventi. Muzika – mano pašaukimas ir esminė būties dalis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien labiausiai jaudina giliosios kultūros praradimai. Kartais atrodo, jog mažai lieka tos tikrosios kūrybinės gelmės, idėjos. Jaudina žmogaus būties trapumas, gyvenimo ašies posūkiai ir viražai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkite Lietuvą – tai juk tokia nuostabi šalis! Norėčiau palinkėti vertinti ir puoselėti mūsų laisvę, nes tik laisvi žmonės gali kurti, oriai gyventi ir gerbti kitus. Na ir, aišku, linkiu sugebėti visada būti čia ir dabar.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikrai esu tuo, kuo visada norėjau būti. Aš – muzikantas. Kuriu ir groju savo muziką, o tai ir yra mano svajonės išsipildymas. Negalėčiau ir nenorėčiau būti niekuo kitu.

Irena Veisaitė

Literatūrologė, teatrologė, ilgametė „Atviros Lietuvos fondo“ pirmininkė Irena Veisaitė savo namuose Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

174
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tokių lūžių buvo keletas. Tai antras pasaulinis karas ir holokaustas Lietuvoje, mano dukters gimimas ir tapimas motina, susitikimas su mano antruoju vyru estų kino režisieriumi Grigoriju Kromanovu ir jo ankstyva mirtis. Nepriklausomos Lietuvos atkūrimas ir veikla Atviros Lietuvos Fonde.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai daug kas jaudina: taika pasaulyje, nepriklausomybės ir demokratijos išsaugojimas Lietuvoje, švietimo ir kultūros raida. Labai bijau karo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu neprarasti humoro jausmo, ne per daug susireikšminti, gyventi be neapykantos tolerantiškame pasaulyje, įsiklausant į savo sąžinės balsą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Į tą klausimą neturiu aiškaus atsakymo.

Dainius Svobonas

Teatro ir kino aktorius Dainius Svobonas Aleksoto apžvalgos aikštelėje Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

176
Liudas Mockūnas

Kompozitorius, prodiuseris, moderniojo džiazo ir laisvosios avangardinės muzikos atlikėjas Liudas Mockūnas Kernavėje. (A.
Repšio nuotrauka)

177
Daiva Tamošiūnaitė

Radijo bei televizijos laidų ir renginių vedėja, filmų įgarsintoja Daiva Tamošiūnaitė Reformatų parke Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

178
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Profesinėje plotmėje lūžio tašku galėčiau vadinti posūkį nuo prancūzų kalbos mokytojos, dėstytojos ir vertėjos darbo link radijo bei televizijos laidų vedėjos ir kūrėjos. A.A. Kęstutis Sakalauskas, radijo stoties „Radiofonas Vilniaus Varpas“ savininkas, išgirdęs mano balso tembrą (kėlusį paauglystės metais man nemažai „konfūzo“), pakvietė dirbti laidos vedėja. Ir tai buvo posūkis, nuvedęs į visiškai kitokią, įdomią bei kūrybišką veiklą.
Asmeniniame gyvenime visą supratimą apie gyvenimą ir visatą, tiesiog tai, kas svarbu, apvertė aukštyn kojomis dukros Adelės atėjimas. Mažylė ir šiandien laikoma stebuklu, nes gimė 28 savaičių, sverdama 640 gramų ir būdama 32 centimetrų ūgio. Viena iš Lietuvos medikų nanotologų rekordinių pergalių. O šiandien jai jau šešiolika.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina išsivažinėjanti Lietuva. Turbūt nėra šeimos, kurios bent vienas narys nebūtų išvažiavęs ieškoti laimės ar kurti savo gyvenimo svetur. Labai norėtųsi tikėti, kad mūsų, nors ir svetimuose kraštuose išsimokslinę vaikai, namų jausmo išsiilgę ir traukos savai žemei nepraradę, sugrįš. Protingi ir turtingi patirtimi. Mylintys Lietuvą ir besididžiuojantys, kad yra lietuviai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau nepamiršti, koks svarbus yra ryšys: žmogaus su žmogumi, žmogaus su savo šeima, su savo miestu, kaimu ar su savo šalimi. Žmogaus su savo istorija.

Savo šaliai linkiu išlinkti jaukiais, šiltais ir mylinčiais namais visiems savo vaikams.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš daug kuo norėčiau pabūti. Neišsipildė mano mokytojos karjera. Mokytojos profesiją rinkausi, nes ją gerbiau ir gerbiu. Paviliojo galimybė išbandyti vertėjos, radijo, televizijos laidų kūrėjos darbą. O norėčiau būti Mokytoja. Gal dar spėsiu. Taip pat norėčiau turėti psichologės, psichoterapeutės, psichoanalizės specialistės išsilavinimą. Dar norėčiau būti scenariste, dokumentinio kino kūrėja ir operatore kartu. Norėčiau būti gerąją fėja ir padovanoti visiems vaikams laimingą spalvotą vaikystę.

Marius Pareščius

Informacinio saugumo specialistas, „Verslo avilio“ įkūrėjas Marius Pareščius parodų ir kongresų centre „Litexpo“ Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka

180
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man, dar tik 14 metų vaikui, verslininkai suteikė galimybę pabandyti verslą, išmokė ir patikėjo. Mes buvome vieni pirmųjų nepriklausomos Lietuvos jaunųjų verslininkų.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva sparčiais žingsniais žengia ir bando lygiuotis į kitas Europos valstybes, bet pamirštami socialiniai dalykai, žmonių bendravimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu neprarasti identiteto ir lietuvybės, nors mes ir esame tik maža saujelė, išsibarsčiusi pasaulyje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau būčiau keliautoju, kuris pasaulį matytų pro jachtos bortą ir bures.

Vladas Bagdonas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro, kino bei televizijos aktorius, režisierius, skaitovas, dainininkas Vladas Bagdonas savo namuose Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

182
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tokia asmenybė buvo režisierė Irena Bučienė 1969 metais leidusi man suprasti vaidybos amato pagrindus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina ir neramina emigracija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu grįžti namo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau, kad Lietuva taptų valstybe, kuriai nereikėtų rūpintis savo įvaizdžiu.

Žygimantas Augustinas

Menininkas docentas Žygimantas Augustinas savo dirbtuvėse Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

184
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžių buvo labai daug, o jei kalbėčiau apie susijusius su profesija, tuomet – studijos Niujorko meno studentų lygoje. Ten supratau, jog menas – ne vaikų žaidimas; tai skausmingas, baisus ir didingas dalykas. Ir tai galioja visoms meno sritims, visi lengvi keliai čia trumpi, o ilgi – labai sunkūs, tačiau įdomūs.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane žavi jaunų Lietuvos žmonių mentaliteto pokyčiai per paskutinius 27 metus, o gąsdina didėjanti atskirtis tarp turtingų ir neturtingų žmonių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms nenoriu sakyti nieko, praeitis gali pamokyti savo istorija, bet ne patarimais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Gal delfinu arba aštuonkoju, sako, jie labai protingi, tad būtų įdomu pabūti jų kailyje.

Rimantas Dichavičius

Dailininkas, leidėjas ir fotografas Rimantas Dichavičius savo 80–mečio jubiliejinėje parodoje „Arkos“ galerijoje Vilniuje. (L. Šapnagio nuotrauka)

186
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu dar prieškarinės kartos. Atsigręžiant atgal, atrodo, kad visas gyvenimas ir buvo vien iš tų lūžių: prieškarinė raudonoji banga savo netikėtumu sudrebino visą kraštą, išardė daugelio gyvenimus. Mano senelė su pirmais tremtinių ešalonais atsidūrė už tūkstančių kilometrų Altajaus krašte. Iš ten nebegrįžo.
Antroji banga – antrasis pasaulinis karas, visi patyrėme ir matėme kaip degė žemė, miestai ir kaimai. Aukų niekas nesuskaičiavo.
Karo pabaigos džiaugsmas tuoj pat pavirto dar didesniu košmaru, atriedėjo dar raudonesnė kruvinoji banga. Prasidėjo likusių ir išgyvenusių karo negandas žmonių gaudynės. Juos laužė, luošino, prasidėjo naujos tremtys. Kraštą apėmė siaubas ir didžioji nežinia. Visi spėliojo ir ieškojo išlikimo rakto. Kiti ėjo į miškus ir priešinosi – kilo išsivaduojamasis karas nuo „išvaduotųjų“. Daugybė beprasmių žūčių.
Pokario skaudūs įvykiai palietė daugybę žmonių, tame tarpe ir mūsų šeimą: tėvelį, mamytę ir aklą senelį bei mane aštuonmetį. Rugsėjo pirmąją naktį, atsidūrėme tremtinių vagone Šiaulių stotyje. Sausakimšuose vagonuose buvo ir vaikai, ir mokytojai, ir ūkininkai – visų amžių ir profesijų mūsų krašto žmonės.
Kelionė į nežinią truko 2 mėnesius, kol pasiekėme galutinį tremties tašką, kur Uralo prieigose laukė ilgi barakai, šaltis, nuolatinis alkis, alinantis darbas, patyčios ir utėlės. Daug kas neišlaikė pačios kelionės. Jų tarpe ir mano mamytė. Visų kauleliai liko išbarstyti tūkstančiuose kilometrų pakelėse.
Netrukus mirė ir mano senelis, likom dviese. Po kelių metų likau vienas, papuoliau į nepilnamečių prieglaudą. Po metų išdrįsau paklausti savo viršininkų: „Ar galėčiau sugrįžti į Lietuvą?“ Po ilgų apmąstymų buvo atsakyta: „Jei kas nors sutiktų tave pasiimti – galėsi grįžti.“ Apsidžiaugęs parašiau mūsų tolimai giminaitei, gyvenančiai Šiauliuose, Elenai Karalaitienei laišką.
Ji sugebėjo atvykti tūkstančius kilometrų į tremčių zoną, rizikuodama netgi savo gyvybe. Ji surado mūsų gyvenvietę taigoje ir sugebėjo išsiderėti su kolonijos valdžia, jog savo globon galėtų paimti dar du kitus lietuvių vaikus – Aldutę ir Kaziuką. Tad grįžome keturiese. Vėliau atsirado jų giminaičiai, kurie juos pasiėmė savo globon..
Šį įvykį laikau lemtingu ir stebuklingu. Nėra dėkingumo žodžių, kurių būtų per daug, atsidėkojant už šį drąsų ir pasiaukojantį žygį. Man tai buvo tarsi naujas gimimas. Vėliau mane globojo brolis Jonas, kuris priėmė į savo šeimą. Augome trise su jo sūnumis Gražvydu ir Vidmantu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Krauju atkovotą laisvę vangiai siekiame paversti atgaivos, gyvybingumo ir kūrybingumo oaze. Trūksta giluminio, kultūrinio ir humaniško įprasminimo. Vakarykštės skaudžios praeities įamžinimo. Tuo labiau, jog grėsmės neišnyko, tik keičiasi jų metodai, kurie yra dar klastingesni. Laisvę ir toliau būtina kasdien sergėti prie negęstančio aukuro.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu matyti save visos aplinkos ir viso krašto kūrybos lauke.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Vaikystėje Sibire, kai mačiau tik didelius miškus, dangų ir sniegą bei sunkvežimius, vežančius rąstus, svajonių laukas tuo ir apsiribojo. Norėjau vairuoti „polūtorką“.
Sugrįžus į Lietuvą pamačiau daug dalykų, apie kuriuos anksčiau neturėjau jokio supratimo. Lemtingas įvykis buvo, kai pamačiau didelį baltą popieriaus lapą ir panorau jį užpildyti. Tai iki šios dienos ir darau.

Jurgita Inga Švedienė

Gimties kultūros puoselėtoja, gimdymų vandenyje pradininkė Lietuvoje, nėščiųjų ir kūdikių kineziterapeutė, individualaus vandens terapijos metodo GeRa kūrėja Jurgita Inga Švedienė moko plukdyti kūdikius „Karolina Park“ viešbučio baseine Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

188
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžio akimirka buvo tada, kai suvokiau, kad esu laisva ir galiu rinktis, drąsiai kalbėti bei dalintis brangiausiu turtu – laiku.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip tampama žmogumi, nes neužtenka juo gimti. Man svarbu, kad pasitiktume gimstantį žmogų kaip svečią; kad susimąstytume teturintys vienintelę Žemę, kurioje paliekame pėdsakus ir takus; kad išmoktume ne tik žiūrėti, bet ir regėti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kuo galiu pasitarnauti jums šiandien? Ką galime drauge nuveikti, kad gėrio žemėje padaugėtų? Neplaukime pasroviui, tapkime tėkme, kuri išjudins sustingusias nuostatas, atsibodusius įpročius ir atneš pokyčius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Man įdomu ten, kur esu ir kaip esu. Kiekvienas rytas yra dovana ir nujaučiu, kad manęs laukia jaudinantys netikėtumai.

Stanislovas Žvirgždas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas, fotografijos istorikas ir vertėjas Stanislovas Žvirgždas prie Vileišių rūmų Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

190
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1970 metų sausio 7 dieną pradėjau būdamas mokiniu Fotoreporterių biure. Tai ir buvo svarbiausias posūkis mano gyvenime – nuo tos dienos kryptingai ėjau fotografijos keliu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuvoje su kultūra darosi keisti dalykai – įvairiuose valdžios ešelonuose nežinoma, kas tai yra. Tiesa, kultūra prisimenama prieš eilinius rinkimus, įtraukiama į partijų programas, bet tuo viskas ir pasibaigia. Kultūros žmonės, kiekvienas savo srityje žino, kas yra jo pasirinkta sritis ir kultūra bendrąja prasme. Savivaldybių valdžios vyrai apie tai yra girdėję, tačiau silpnai nutuokia. Kultūros ministerijos klerkai lyg ir žino, bet tik paviršutiniškai. Seimas ir vyriausybė apie tai girdėjo, bet neskiria kultūros nuo kūno kultūros, todėl nieko padaryti negali. Tai ką kultūros žmonėms daryti, ko imtis, negi pradėsi rengti kursus valdininkams? Nemanau, kad tai padės. Vėl prieš eilinius rinkimus kultūra bus prisiminta ir įrašyta į partijų programas, o po rinkimų pamiršta. Lietuvoje viskas taip ir vyksta – nuo varčios iš pradžios.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Neieškoti svetur svetimų dievų, bet rūpintis savais ir visas pastangas skirti savo šaliai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Niekuo kitu, tik tuo, kuo esu.

Aida Raimonda Pečeliūnienė

Menininkė, renginių režisierė bei lėlių kūrėja Aida Raimonda Pečeliūnienė savo namuose Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

192
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nebuvo lūžio, buvo tiesiog tėvų parodytas kelias, jų mokymas svajoti, mylėti, apsidairyti aplink ir šypsotis. Dar tėvai mokė, kad dienos turi būti prasmingos ir kad gyventi reikia mokėti. Tai yra didžiausias menas, kurio turiu išmokti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai skaudina požiūris į save, į savo kraštą, į savo istoriją ir senolių tradicijas

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytojus su didžiuliu tikėjimu Lietuva, meile artimui ir viltimi, kad tai bus geriausia vieta žemėje gyventi lietuviui.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajoju, kad kiekvienas Lietuvoje gyvenantis žmogus – didelis ir mažas, paklaustas atsakytų: aš esu labai laimingas, nes gyvenu pačioje geriausioje mūsų planetos vietoje – Lietuvoje!

Marius Čepulis

Gamtos fotografas Marius Čepulis Kairėnų miške Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

194
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai buvo 1987 metų kovo 21 dieną, kai eidamas keliu erškėčio krūme pamačiau vieną asmenybę – mėlynąją zylę. Nuo to laiko pradėjau domėtis paukščiais. Tapau ornitologu, baigiau Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultetą ir galų gale tapau gamtos fotografu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daug dalykų jaudina, bet labiausiai žmonių abejingumas ar nenorėjimas domėtis bei tikrinti informaciją, žmonių įsivaizdavimas, kad gamta turi jiems tarnauti ir jie čia yra šeimininkai, jei gamta yra prieš juos, reikia priversti paklusti ją bet kokia kaina.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Aš noriu tikėti, kad ateities kartos nedarys tų klaidų, kurias mes darome ir jie bus mažiau savanaudiški bei daug protingesni, tad mano žinučių jiems nereikės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš norėčiau būti būtent tuo, kuo esu dabar. Man tai yra svajonių išsipildymas.

Vidas Petkevičius

Teatro ir kino aktorius Vidas Petkevičius prie Tuskulėnų dvaro Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

196
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausias gyvenimo lūžio taškas buvo susitikimas su Eimuntu Nekrošiumi. Mes kartu įstojome į tuometinę Lietuvos Valstybinę Konservatoriją, kartu mokėmės aktoriniame fakultete, po to jam tapus režisieriumi, pradėjau vaidinti jo kuriamuose spektakliuose. Tai jis mane privertė peržengti per save, per savo kuklumą ir tada pasipylė apdovanojimai įvairiuose festivaliuose. Aš jam už tai esu nepaprastai dėkingas.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi, ar Lietuva išlaikys savo nepriklausomybę: tai yra ar bus kaip Šveicarija, ar bus tampoma tai vienų, tai kitų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti mūsų šaliai būti savimi, nesekti blogomis tendencijomis nei iš Rytų, nei iš Vakarų. Mūsų žmonės protingi, išsilavinę, gali pasiekti labai daug. Jei nebūtų korupcijos, mūsų valdininkai daugiau galvotų apie Lietuvą, o ne apie save, apie savo partiją ar gimines, manau, seniai būtume pirmaujančių šalių gretose. Tikiu, kad taip ir bus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Tikriausiai, būčiau tuo, kuo esu, pakartočiau savo kelią su visomis klaidomis ir visu patyrimu.

Vaiva Mainelytė

Teatro ir kino aktorė Vida Vaiva Mainelytė su dukra Dovile ir anūkais Kristijonu, Motiejumi bei Jokūbu Bernardinų sode Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

198
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nuo pat vaikystės svajojau apie aktorės profesiją ir esu laiminga išsipildžiusia svajone.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina abejingumas pensininkams, vaikams ir motinoms, auginančioms mažamečius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mielieji, išsaugokite mūsų gražųjį kraštą, kalbą bei papročius ir tegul daug šimtmečių skamba lietuviška daina.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Neturėjau kitų profesinių svajonių, visos mano svajonės susietos tik su aktoryste.

Regimantas Šilinskas

Vienintelis profesionalus skrabalininkas Lietuvoje Regimantas Šilinskas Klaipėdos universiteto Menų akademijoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

200
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esminis mano gyvenimo įvykis – pirmosios lietuviškos kompaktinės plokštelės įrašymas 1992 metais kartu su ansambliu ,,Žvelsa“. Po to bendradarbiavimas su šiuo profesionaliu kolektyvu nenutrūko ir po poros metų tapau šio kolektyvo nariu. Tai paskatino mane tapti tuo, kuo esu šiandien – profesionaliu muzikantu ir solistu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man šiandien rūpi, kad Lietuva neištirptų pasaulio globalizacijos procese, kad neprarastų savo tapatybės. Mane jaudina ir neramina šiandieninis atsainus valstybės požiūris į švietimą ir kultūrą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Visada ir visur, kur bebūtumėte – neužmirškite šalies, kurioje gimėte ir užaugote. Puoselėkite ir ginkite lietuvybę, visada ir visur didžiuokitės esantys lietuviais!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajojau ir būčiau siekęs tapti roko atlikėju ir muzikantu.

Vytenis Lingys

Tapytojas Vytenis Lingys savo dirbtuvėse Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

202
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Buvau dvylikos metų, kai mama mane nuvedė į Vilniaus vaikų dailės mokyklą. Nuo tada paskendau menuose.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Gąsdina tragiška švietimo padėtis Lietuvoje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau tapti labiausiai išsilavinusia šalimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dailininku.

Ričardas Doveika

Katalikų dvasininkas Ričardas Doveika Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos varpinėje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

204
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Visas žmogaus gyvenimas yra potvyniai ir atoslūgiai. Kiekviena diena, kiekviena patirtis, kiekvienas augimas ir brendimas gali pasitarnauti ir turi pasitarnauti asmenybės brandai, augimui, gelmės bei prasmės suvokimui. O visa tai veda į savęs paties buvimo būti šiame pasaulyje atradimą. Nėra lengva ir labai paprasta atrasti esminius lūžius. Manau, kad vaikystės, paauglystės ir savęs atradimo lūžiui pasitarnavo namų aplinka: 16 kvadratinių metrų kambarėlis ir 5 asmenų šeima. Jokių buitinių patogumų, pamokų ruoša ant Tėčio pagamintos fanierinės lentos, pasidėtos ant kelių; ligos (plaučių uždegimas buvo „mėgstamiausia“ liga) ir iš to sekančios pasekmės mokykloje – pašaipos, atstumimas. O už ėjimą į bažnyčią ir pajuoka prieš klasę. Visa tai formavo supratimą, kad svarbu gyvenime ne tai, ką turi, bet tai, kas esi. Lūžio taškas buvo kelias vedantis į Šventovę. Į tą erdvę, kurioje galėjau būti pačiu savimi. Būti bendruomenės akivaizdoje, būti tarnystės kelyje, matyti ir patirti sutiktų ypatingų dvasinių šviesulių pamokas ir padrąsinimus. Tokių kaip monsinjoras K. Vasiliauskas, arkivyskupas Julijonas Steponavičius, kardinolas V. Sladkevičius, Tėvas Stanislovas. Jų gyvenimo, pavyzdžio ir brandos epochoje esu subrendęs. Man tai buvo ypatingu padrąsinimu, savivertės branda, savigarbos mokykla ir gebėjimas kiekvieno sutiktojo akivaizdoje būti savimi ir būti tikru.
Antrasis lūžis – kunigystės kelio pasirinkimas. Sąmoningas, laisvas, asmeninis sprendimas, kuris subrendo kaip atsakymas į pasaulio tikrovę, į būtinybę ir poreikį taip išreikšti save. Asmenybių pavyzdys. Šeimos vidinė stiprybė, kuri pasireiškė ne idealiais nugludintais santykiais, bet išmintingu supratimu ir palydėjimu atrasti savo kelią. Tėvų dovanota laisvė pasirinkti kelią, močiutės ypatingas savęs atidavimas anūkams.
Trečiasis lūžis – atsakomybė prieš visuomenę. Sąjūdžio Kelias, Nepriklausomybės kelias kartu susipynęs su jaunystės svajonėmis ir poreikiais. Visa tai ir suformavo esminį gyvenimo lūžį – savęs atradimo, savivokos ir pašaukimo kelio atradimą. Esu labai laimingas žmogus, kad mano svajonė, pašaukimas, tarnystė ir veikla atrado darną mano asmenyje ir gyvenime. Lūžiai, įvykiai, nepriteklius, pašaipos ir atmetimai bei ištikimybė siekiui atrasti ir save išreikšti leidžia šiandien garsiai ištarti sakinį: „Esu labai laimingas ir pilnavertis žmogus.“

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Širdyje daug dalykų mąstant apie šiandieną. Labiausiai rūpi žmonių tarpusavio santykių darna ir visos žaizdos, kurios atsiveria: susvetimėjimas, individualizmas, vartotojiškumas, susipriešinimas, besaikis lenktyniavimas, kuris ir atveda prie didžiosios problemos – kito, šalia esančio, atmetimo. Kovojame už žmonių su negalia teises ir, tuo pačiu, reikalaujame selektyvinių abortų įstatymo. Kovojame už gyvūnų teises, bet visiškai, kaip normalų dalyką, kaip žmogaus teisę, svarstome teisę į gyvybės nutraukimą. Esame pasimetę vertybinėje hierarchijoje. Sąžinė, dora, duoto žodžio laikymasis, pagarba ir teisingumas kažkur pasiklydo daugelio žmonių sąmonėje. Visuomenės nuomonę nulemia ne darbai, bet apkalbos ir intrigos. Šiandien įvairiomis formomis ir toliau pasireiškia žmogaus išnaudojimas bei pažeminimas. Gobšumas išardo ne tik šeimas, bet priešais paverčia gimines, draugus ir bendradarbius. Lojalus tampa ne sąžiningas ir darbštus, o skundikas ir pataikūnas. Trokštame turėti, bet ne darbo ir pastangų dėka, o sukombinuotų gyvenimo ir santykių dėlionių sąskaita. Esminis dalykas, kad, pasidavę vienadienio gyvenimo šėlsmui, nustojome į daugelį dalykų žvelgti rimtai. Nustojome žvelgti rimtai į žmogų, šeimą, santykius ir net pačią meilę – viskas suvedama tik į naudą ir reikalavimą būti padarytam laimingu žmogumi. Nustojome rimtai žiūrėti į įsipareigojimus ir priesaikas – nepavyks, nieko tokio. Nėra nepakeičiamų, bus viskas pakeista. Į santykius žvelgiame ne rimtai, o „kaip nors“, į gyvenimo situacijas irgi panašiai. Susimaišėme savyje ir todėl praradome džiaugsmo pojūtį. Turime, bet nebesišypsome, gyvename, bet daugelis tik egzistuojame. Ko reikėtų? Visų pirma susigrąžinti save. Atrasti save iš naujo. Tiesa nėra pavaldi nuomonių apklausų rezultatams. Egzistuoja nuostabiausia tiesa šiame pasaulyje – tai Tu. Tu kaip tiesa, kylanti iš Kūrėjo tiesos. Jei pripažįstame šias dvi esmines tiesas, tuomet atrandamas kelias į pilnavertį gyvenimą ir tikrą laisvę bei laimę. Tada niekada nekyla pagunda pastumti kitą žmogų. Nes tas, kuris save atranda kaip kūrinį ir rimtai pradeda tikėti Kūrėju, niekada nepastums šalia esančio žmogaus – kito kūrinio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti drąsos atsigręžti į savo Tautos, kultūros, istorijos ir žmogiškumo santykių gelmę. Atrasti save kaip esmiškai būtiną ir svarbų žmogų. Išsivaduoti iš egoizmo ir tarpusavio susipriešinimo, nesveiko konkuravimo, žeminimo ir pastūmimo. Atrasti vienas kitą kaip to paties šaltinio asmenis, kurių orumas ir teisės kyla iš to paties šaltinio – Dievo. Nebijoti būti drąsiems ir kūrybingiems, nebijoti atrasti save išdalinant kitiems. Turėti drąsos plaukti prieš srovę, nes tai daug įdomiau, nei plaukti pasroviui. Nepasitenkinti vienadienių gyvenimu „bet kaip, kaip nors“, bet veržtis į gyvenimo pilnatvės gelmes. Nebijoti būti tikinčiais ir religingais modernios epochos akivaizdoje. Tikiu, kad ateities žmogus, kuriam patikėtas gyvenimo džiaugsmas turi būti inovatyvus, išsilavinęs, technologiškai išprusęs ir dvasingas. Šie dėmenys visada padės išlikti žmogumi, kurti atsakingus tarpusavio santykius, taps darnios pilietinės visuomenės pagrindu ir užtikrins visų teises. O pareigos taps kūrybingumo bendrajame gėryje galimybėmis. Drąsaus skirtingų ir kitoniškų žmonių bendrakeleivystės nuotykio.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei būtų galima pasirinkti, nieko tikrai nekeisčiau savo gyvenime. Viską, ką esu pasirinkęs, esu padaręs sąmoningai, atsakingai ir nedvejoju pasirinkime. Jei vis tik reikėtų rinktis, vėl pasirinkčiau tą patį kelią. O jei reikėtų rinktis, netekus to, ką dabar turiu – pasirinkčiau mediko kelią. Domintų diplomato kelias. Vienu ar kitu pasirinkimu esmė išlieka ta pati: gydyti žmogų ir iš esmės grąžinti į gyvenimą arba gydyti santykius, nuo kurių priklauso visų mūsų bendra ateitis vieninteliuose namuose – šioje unikalioje žemės planetoje.

Lolita Varanavičienė

Leidyklos „Tyto alba“ direktorė, Vilniaus universiteto Tarybos narė, Vilniaus knygų mugės organizacinio komiteto narė Lolita Varanavičienė kavinėje Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

206
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės rezultatas. Ir profesinėje, ir asmeninėje srityse. Ne kiekvienai kartai tenka pereiti iš vienos politinės sistemos į kitą. Man šis perėjimas – esminis gyvenimo įvykis. Didžiausia laimė gyventi laisvėje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nenorėčiau, kad patys savo noru susimažintume iki nežinomos, nereikšmingos, paribio valstybės ir nevisaverčių, nelaimingų žmonių bendruomenės. Turime ką duoti pasauliui, ne tik tiesti tuščias rankas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu nepamiršti savo prigimties. Netapti išdžiūvusiu krūmu, gainiojamu vėjo po pasaulio dykumas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šeštoje vidurinės mokyklos klasėje svajojau dirbti žurnalo „Jaunimo gretos“ redaktore. Pavadinimas ir pareigos kitos, redaguoti jau nebegalėčiau, bet tai, ką darau šiandien, pranoksta drąsiausias šeštokės svajones.

Raimondas Kuodis

Ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Raimondas Kuodis Riešėje. (G. Kropio nuotrauka)

208
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man teko garbė dirbti su intelektualiais bendražygiais akademikais E. Vilku ir A.Vasiliausku. Ankstyvame mano karjeros etape jie pasitikėjo manimi ir leido rengti šalies ekonominių strategijų dalis, kartu mes kūrėme pirmuosius matematinius šalies ekonomikos modelius. Tai buvo kertinė patirtis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Daug metų užsiimu viešosios ekonomikos, makroekonomikos bei laimės ekonomikos problematika. Ir tai nėra atsitiktinumas – būtent šiose ekonomikos srityse, mano kuklia nuomone, Lietuva ir patiria daugiausiai problemų, kurių kol kas neišmoko spręsti. Tai atsispindi santykinai prastuose demografijos, užimtumo, nelygybės, skurdo ir korupcijos rodikliuose.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Branginkite savo gimtinę, daugiau galvokite apie ją ir jos (iš)likimą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Panašu, kad fiziku!

Marijus Gutauskas

Kraujagyslių chirurgas Marijus Gutauskas prie Neries upės Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

210
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžis įvyko 1972 metais, kai baigiau Vilniaus universiteto Medicinos fakultetą ir tapau gydytoju.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina nesibaigianti medicinos srities reforma, vedanti į aklavietę. Jau gana neprofesionalų politikoje ir ministerijoje, mums medikams reikia vienytis, nes žmonių jėga bendrystėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikiu, kad viskas bus gerai, tik laiko klausimas. Viską lemia žmonės, asmenybės, besikeičianti aplinka. Patarčiau keisti reikia galvoseną, manau, tai lems mūsų ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Apie ką svajojau ir ko tikėjausi – išsipildė, tereikia tarnauti žmonėms, savo tautai, Tėvynei ir dievui.

Marija Ladigaitė – Vildžiūnienė

Grafikė ir knygų iliustratorė Marija Ladigaitė – Vildžiūnienė savo namuose Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

212
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Subręsti teko tokiais laikais, kai buvom nuolat bauginami ir verčiami išsižadėti savo tapatybės. Nugalėti savo baimę buvo labai svarbu.
Kai mane ėmė kalbinti stoti į komjaunimą, pasakiau, kad patys manęs nepriims, dėl mano kilmės: tėvas buvo sušaudytas, o motina ištremta. Komjaunimo viršininkas pasakė, kad čia nieko tokio, nes tėvo galima išsižadėti. Ilgai negalvojusi, spontaniškai pasakiau, kad tai neįmanoma! Tuo metu negalvojau apie pasekmes, kad galiu prarasti kopijuotojos darbą projektavimo institute ar panašiai. Keista, bet viršininkas ne tik nepasiūlė išeiti, o savotiškai ėmė mane gerbti ir net nuolaidžiauti man.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramu dėl to, kad į valdžią veržiasi ir piliečių pasitikėjimą rinkimuose sėkmingai laimi savanaudžiai žmonės. Jie nejaučia jokios atsakomybės už visos šalies ateitį bei neturi reikalingų kompetencijų ir gebėjimų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėčiau, kad Lietuvos himno žodžiai neliktų vien žodžiais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Apžvelgus savo gyvenimą turiu pripažinti, kad svajonės pildosi, jeigu jų neišsižadi. Savo vaikams ir anūkams galiu palinkėti prasmingų svajonių, kurioms verta pašvęsti gyvenimą. O dar noriu palinkėti, tai būti sąžiningais ir gerais žmonėmis.

Antanas Gustys

Festivalio „Vilnius Jazz“ įkūrėjas ir vadovas Antanas Gustys ant Bastėjos kalvos Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

214
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausias įvykis gyvenime, tai dalyvavimas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) steigiamajame suvažiavime Vilniuje, Sporto rūmuose, 1988 metų spalio 22 – 23 dienomis. Nežinau, ar tai yra gyvenimo lūžio taško istorija, bet tos dienos tikrai tapo ryškiausių gyvenimo apmąstymų ir asmenybės susiformavimo periodu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai neramina tai, kad mes netapome laisvų stiprių individų laisva visuomene, o esame išorinių ir vidinių jėgų skaldomi, priešinami ir tuo pačiu silpninami. Dirbtinai įstumiami į egzistencinį būvį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikiu, kad per individo laisvę suklestės ir visa Lietuva, išeisim iš egzistencinės visuomenės būsenos į stiprios, pažangios, klestinčios ir kūrybingos šalies statusą. Bet visų pirma mes turime būti dvasiškai stiprūs.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dabar atrodo, kad norėčiau ir galėčiau būti mokytoju arba gydytoju.

Balys Dainys

Urologas profesorius Balys Dainys savo vardo klinikoje Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

216
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime drastiškų lūžio taškų nepasitaikė, tačiau ryškus pasikeitimas įvyko, kai man dirbant eiliniu Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto dėstytoju prof. A Marcinkevičius pakvietė dirbti į jo vadovaujamą kolektyvą. Čia gavau labai gerą progą ne tik dirbti, bet ir mokytis iš vyresnių kolegų, vėliau profesorių V. Sirvydžio, V. Triponio, E. Barkausko ir kitų, tapusių žymiais Lietuvos medicinos novatoriais.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kapstomės smulkmenose. Valdžios generalinis tikslas arba, kaip sakoma, strateginis tikslas turi būti gerovės valstybė. Vien tik šiam tikslui turi būti dedamos visos valdžios ir kiekvieno iš mūsų pastangos.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kokiame darinyje Lietuva ateityje bebūtų – ar Europos sąjungoje, ar Europos federacijoje, turime dirbti Lietuvos labui ir jos žmonių gerovei. Tik nesibaiminkime, kad Lietuva išnyks ar ištirps didžiųjų Europos valstybių tarpe. Nesibaiminkime nei globalizmo, nei neoliberalizmo. Lietuvos tapatybę išlaikys žmonės, dirbantys šiame puikiame derlingos žemės lopinėlyje, kur nėra nei žemės drebėjimų, nei uraganų ar potvynių. Juk mūsų tautiniu identitetu nepasirūpins nei anglai, nei vokiečiai ar emigrantai, kurių vaikai jau net lietuviškai nemoka. Lietuvos ateitis priklauso tik nuo mūsų, kurie čia gyvename, dirbame ir auginame vaikus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Buvo daug svajota. Pradinukas norėjau būti traktorininku, vėliau – vairuotoju, dar vėliau inžinieriumi ir pagaliau – lakūnu kosmonautu. Galiausiai tapau gydytoju. Žiūrint iš laiko perspektyvos – Lietuvai ir jos žmonėms, aš, kaip gydytojas, galiu daugiau padėti, negu būdamas kosmonautu.

Donatas Katkus

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir dirigentas, muzikologas bei visuomenės veikėjas profesorius Donatas Katkus Bernardinų sode Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

218
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai įvyko pernai, kuomet aš išėjau iš Šv. Kristoforo kamerinio orkestro vadovo pareigų. Man 76 metai. Visą gyvenimą buvau muzikos atlikėjas. Verta likusiu laiku pabandyti ką nors kitą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane jaudina moralės ir kultūros likimas Lietuvoje. Taip pat egoizmas, bendruomeniškumo neigimas, vis didėjantis žmonių atsiskyrimas bei pramogos triumfas kultūroje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Nepraraskime tradicinių, laiko išbandytų vertybių. Neužmirškime skaityti ir nustokime popsiškai trumpalaikiai mąstyti, mylėkime viens kitą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajoju dar pabūti kuo nors kitu.

Veronika Povilionienė
Vidmantas Povilionis

Etnologė, folkloro dainininkė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Veronika Povilionienė ir pasipriešinimo sovietinei okupacijai dalyvis, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo akto signataras Vidmantas Povilionis savo namų kieme Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

220
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Veronika: mano gyvenime esminių lūžių nebūta, nes vertybės mano šeimoje ir aplinkoje kaip buvo, taip ir liko tos pačios.
Vidmantas: laikraščius pradėjau skaityti nuo 5 metų, anksti tapau politinio gyvenimo dalyviu. Gerai prisimenu nuotraukas iš 1956 metų vengrų sukilimo, bet tik būdamas 5 – 6 klasėje pilnai suvokiau, kokioje nelaisvėje Lietuva atsidūrė. O jau septintoje klasėje supratau, kad be mūsų pastangų niekas jos mums neišlaisvins. Pradėjau dairytis draugų, tinkamų laisvės siekiams ir pogrindžio darbui. Pajutau, kad kalba, kuria šnekame su draugais gatvėje, nėra ta, kuria turėtume viešai bendrauti. Pradėjau domėtis kalbos, tautos, valstybės istorija, geografija, politika ir visu kitu man pasiekiamų žinių pasauliu. Tas lūžis tęsiasi visą gyvenimą: daugėjant žinių ir plečiantis pasaulio pažinimui nuolatos reikia permąstyti praeitį, dabartį ir numanomą ateitį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Veronika: kokioje (ir ar) Lietuvoje gyvens mūsų vaikaičiai ir provaikaičiai?
Vidmantas: neramina klausimas: ar ištautinta lietuviakalbė liaudis spės iki išnykdama subręsti iki lietuvių tautos? Ar taip ir numirs nesupratusi Dievo jai duotos užduoties šiame pasaulyje, nesusivokusi kuo yra, kuo galėjo ir privalėjo tapti?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Veronika: mūsų protėviai tikėjo, kad išėjusieji Anapilin per didžiąsias šventes sugrįžta pasižvalgyti. Jei man taip nutiks ir grįšiu, norėčiau rasti gyvą lietuvišką kalbą, švarius šaltinius, neiškirstas girias, šviesiaplaukius vaikus ir protingus bei save gerbiančius, Lietuvą mylinčius žmones.
Vidmantas: nusiųsčiau žinutę lietuvių kalba, tikėdamasis, kad dar bus, kas ją suprastų. Noriu tikėti, kad, nesvarbu kokios audros siautėtų pasaulyje, dar bus tų, kurie saugos Lietuvos Valstybę – Tautos namus, kuriuose gyvenamas lietuviškas gyvenimas, ginama ir puoselėjama gimtoji kalba, kultūra, istorinė atmintis bei tautinė tapatybė.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Veronika: nieko keisti nenorėčiau.
Vidmantas: esu tuo, kuo ir norėjau būti: nuo pagrindinės mokyklos laikų ruošiausi būti Lietuvos Kariuomenės karininku ir Lietuvos Valstybės diplomatu. Diplomatu tapau, o atsakymo į prašymą pripažinti mano sovietinės kariuomenės karininko laipsnį Lietuvos Kariuomenėje laukiu jau daugiau kaip 20 metų. Bet man suteikta garbė vadintis Lietuvos Kariuomenės kūrėjo savanorio vardu.

Vidmantas Stanys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, sodininkystės ir daržininkystės specialistas, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodo augalų genetikos ir biotechnologijos skyriaus vadovas, biomedicinos mokslų habilituotas daktaras Vidmantas Stanys Sodininkystės ir daržininkystės institute Babtuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

222
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenime lūžio nebuvo. Kiek pamenu, mane supantys žmonės – tėvai ir mokytojai, visada palaikė mano veiklą. Manau, kad didžiausią įtaką man padarė mokytojai – kūrybingos, išskirtinės asmenybės, tikri autoritetai. Aš dėkingas likimui už tai, kad jie pasitaikė mano kelyje ir kad man užteko proto pastebėti jų žavesį, jais gėrėtis ir įsiklausyti į jų patarimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Neramina šiuolaikinis gyvenimo tempas: mes visi skubam ir lekiam, negalėdami atsakyti kur? Kam to reikia? Dėl to skubėjimo nepastebime puikių reiškinių, pasitaikančių Lietuvoje, nebejaučiame artimų žmonių nuotaikų, nyksta bendruomeniškumas. Kitas dalykas, kuris mane neramina – Lietuvos tuštėjimas: mokyklos, kultūros centrų rajonuose ir kaimo nykimo tendencijos. XX a. pradžioje, atkūrus Lietuvą didėjo mokyklų skaičius, buvo steigiamos įvairios bandymų stotys, institutai, bibliotekos. Tai buvo valstybės augimo ir ekonomine, ir fizine, ir dvasine prasme metas. Dabar mes tarsi sustingome, o juk reikia pabusti, rasti išteklių atgimti. Neabejoju mes tam pajėgūs!

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Neabejoju, kad ateinančios kartos gyvens kitokioje visomis prasmėmis aplinkoje. Linkiu taikos. Būti laisviems ir sukurti tokį gyvenimą Lietuvoje, kad visi norėtų ir stengtųsi grįžti bei čia gyventi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jeigu būtų galimybė pakartoti savo gyvenimą iš esmės nieko nekeisčiau.

Vytautas Jonas Sirvydis

Širdies chirurgas, akademikas profesorius Vytautas Jonas Sirvydis su žmona Eugenija, dukromis Ginte ir Daina, anūkais Gabriele, Austėja ir Dominyku bei žentu Linu prie skulptūrų kompozicijos „Lozoriau, kelkis“ Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų kiemelyje Vilniuje. (A. Repšio nuotrauka)

224
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Likimas man buvo dosnus, pasirenkant medicinos studijas ir studijų metu pasirenkant širdies chirurgo kelią. Einant šiuo keliu teko pažinti daugelį iškilių Vilniaus universiteto dėstytojų ir profesorių vienaip ar kitaip lėmusių mano pažiūrų bei asmenybės formavimąsi. Svarbiausi mano gyvenimo kelionę nulėmę žmonės buvo iškilūs Lietuvos chirurgai, profesoriai Pranas Norkūnas ir Algimantas Marcinkevičius. Žavėjimasis prof. P. Norkūno talentu, principingumu ir atviru patriotiniu nusiteikimu lėmė tai, kad tvirtai pasirinkau chirurgo specialybę. Prof. A. Marcinkevičius mane įtraukė į eksperimentinius darbus, kurie buvo naujos specialybės širdies chirurgijos kūrimosi kelio pradžia. Galimybė kūrybiškai dalyvauti, kuriantis naujai medicinos specialybei, jaunam žmogui buvo aukščiausių svajonių išsipildymas. Esu laimingas, kad visą profesinį gyvenimą buvau prof. A. Marcinkevičiaus ir jo suburtų talentingų žmonių bendražygis.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien aš jau profesorius emeritas ir nei chirurgo, nei pedagogo darbo jau nebedirbu, tačiau domiuosi savo mokinių ir jaunesnių kolegų darbu. Džiaugiausi jų kūrybingumu, naujų medicinos mokslo laimėjimų diegimu į praktiką, siekiant Lietuvos širdies chirurgijos progreso. Pergyvenu, dėl iškylančių jiems sunkumų ir kartais neišvengiamų nesėkmių.
Svarbiausias įvykis mano gyvenime buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Nuo mažens tėvų auklėtas patriotine dvasia visada tikėjau, kad imperija kada nors sugrius, o Lietuva nusimes okupacijos jungą, bet mažai tikėjau, kad aš to sulauksiu. Todėl tuo labai džiaugiuosi. Laisvės pojūtis kėlė dvasią, skatino entuziazmą naujiems darbams. Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį nuėjo didelį pažangos kelią. Laisvė atvėrė duris į vakarų pasaulį. Jų gyvenimo ir pasiekimų pažintis skatino mokslo, medicinos, kultūros ir ekonomikos pažangą. Šiandien gyvenimas Lietuvoje ženkliai skiriasi nuo artimų į rytus esančių valstybių. Tai džiugina, tačiau yra liūdnų dalykų, kurie neramina. Didžiausią rūpestį kelia didelis procentas vargstančių ir net skurstančių žmonių. Lietuva šiandien pagal daugelį požymių yra turtinga šalis ir joje skurdo bei esančios tokios didelės atskirties tarp vargšų ir turtingųjų neturėtų būti. Tuo turėtų pasirūpinti valdžia. Skaudina tai, kad valdžia nevykdo pareigų, kurias jai numato Lietuvos konstitucija ir netesi pažadų rinkėjams. Seimas nedirba savo darbo. Vietoje to, kad diskutuotų dėl idėjų ir tobulintų įstatymus, kurie sudarytų palankiausias sąlygas visuomenės progresui ir gerovės kilimui, tik riejasi tarpusavyje ieškodami vienas kito nuodėmių, lyg norėdami atimti darbą iš Lietuvos teisėsaugos institucijų. Valdžios daromos reformos, kurių tikslas lyg ir būtų pažangos siekis, yra labai įtartinos, nes griauna viską, kas buvo ankščiau padaryta ir bando viską kurti naujai. Tai atrodo, kaip revoliucija (tik be kraujo praliejimo), kuri skelbia, kad „pasaulį senąjį sugriausim ir naujai statysime“. Tą laikotarpį mes jau pergyvenome ir žinome, kas iš to gavosi – didžiulės nelaimės ir sunaikintos vertybės.
Lietuva progreso turėtų siekti nuolatiniu darbu, nuolat siekiant savo profesijos, įskaitant ir politikus, tobulumo, diegiant naujoves pritaikant mokslo laimėjimus, keliant savo gyvenimo kultūrą, puoselėjant įvairias meno šakas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu Lietuvai tapti viena klestinčių Europos valstybių, tikros demokratijos pagrindais besitvarkančia, su stipria ekonomika, pasaulinio lygio mokslu, gerai funkcionuojančia švietimo sistema ir aukšto lygio, humanistine kultūra. Tikiu Lietuvos jaunimu ir linkiu jiems didelės sėkmės, kuriant pažangią Lietuvą. Linkiu jauniems Lietuvos žmonėms neprarasti meilės savo tėvynei ir kylant jos ekonominei gerovei, modernizuojant mūsų kultūrą, nepamiršti mūsų gražios gimtosios kalbos, kuo plačiau ją naudoti kasdieniniame gyvenime, meno ir literatūros kūryboje, rašant filosofinius bei mokslinius darbus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Neįsivaizduoju kito mielesnio darbo už tą, kurį likimas man skyrė. Manau, kad būčiau galėjęs dirbti ir bet kokį kitą darbą ir tikriausiai jį būčiau pamilęs ir turėjęs džiaugsmo. Tačiau likimas lėmė kitaip, todėl nežinau ir negaliu pasakyti kaip būtų buvę.
Šiandien mano mintys sukasi apie Lietuvos ateitį, jos pažangą ir žmonių gerovę. Svajonėse tikiuosi laimės ir sėkmės savo vaikams bei anūkams, nes gyvenimas sudėtingas, o likimas įvairus.

Sigitas Šileris

Tolimojo plaukiojimo kapitonas ir dėstytojas Sigitas Šileris Klaipėdos aukštojoje jūreivystės mokykloje. (A. Kubaičio
nuotrauka)

226
Merūnas Vitulskis

Tarptautinių festivalių laureatas, operos solistas, tenoras Merūnas Vitulskis prie Kairėnų dvaro sodybos Vilniuje. (R.
Danisevičiaus nuotrauka)

227
Rimas Tuminas
Inga Burneikaitė – Tuminienė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro režisierius bei pedagogas Rimas Tuminas su žmona aktore Inga Burneikaite – Tuminiene skverelyje prie Šv. Kotrynos bažnyčios Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

228
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Inga: manau, kaip ir kiekvienam sąmoningam mano kartos Lietuvos gyventojui, lūžio taškas buvo ir yra Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tai istorinis įvykis, kurį Dievas leido išgyventi ir suvokti. Tai buvo stebuklas, kurio mes, taip stipriai pažaboti totalitarinio ir okupacinio rėžimo, nedrįsome ir įsivaizduoti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Inga: šiandien man labiausiai rūpi žmogus, baigiantis išsivaduoti iš provincialaus, siauro ir egoistinio mąstymo apie save, savo Tėvynę ir pasaulio ateitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Inga: linkiu puoselėti protą ir tikėjimą, kurti grožį, laikytis žmogiškumo kodekso ir saugoti taiką savo Tėvynėje bei visame pasaulyje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Inga: būčiau tuo, kas esu.

Juozas Domarkas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas, profesorius Juozas Domarkas su žmona Liudvika Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) parapijoje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

230
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

1949 metais, aš, Žemaitijos ūkininko vaikas kartu su visa šeima, bėgusia nuo trėmimo į Sibirą, atsidūriau karo suniokotoje Klaipėdoje. Miesto šurmulys, jo muzikinis gyvenimas, blizgantys instrumentai komiso parduotuvių vitrinose, pagaliau muzikos mokykla buvo tai, kam aš, matyt, buvau užprogramuotas iš prigimties. Tai lėmė, kad daugiau kaip 60 metų tarnavau ir tebetarnauju Lietuvos muzikai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien man labai neramu, kad rimtoji muzika Lietuvoje nesulaukia tinkamo dėmesio. Liūdnas faktas, kad iki šiol neturime nė vienos šiuolaikinės koncertų salės su tikra, natūralia akustika.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Žvelgiant į ateitį, palinkėčiau mums visiems mažiau dairytis bei nuolankiai lankstytis tiek į Rytus, tiek į Vakarus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau savimi.

Gintaras Rinkevičius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro įkūrėjas, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas profesorius Gintaras Rinkevičius su žmona Donata ir vaikais Mariumi, Ieva ir Laura Marija ant Baltojo tilto Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

232
Henrikas Giedrius Vaitiekūnas

Žurnalistas, redaktorius ir dėstytojas Henrikas Giedrius Vaitiekūnas prie Žurnalistų namų Vilniuje. (R. Danisevičiaus
nuotrauka)

233
Simona Krupeckaitė

2009 metų Pasaulio dviračių treko čempionė, planetos rekordininkė Simona Krupeckaitė prie paminklo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui Panevėžyje. (A. Repšio nuotrauka)

234
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas prasidėjo nuo dviračių sporto. Mano pirmasis treneris Alvydas Surgautas daug stengėsi, kad aš sportuočiau ir nemesčiau sporto! Vėliau su manimi dirbo Antanas Jakimavicius, kuris pamatė manyje sprinterę ir nukreipė tinkama linkme bei suteikė galimybę treniruotis Maskvos treke su geriausiu to laiko treneriu Stanislavo Solovjovu. Vėliau mano gyvenime atsirado Dmitrijus ir, be abejo, net ir šiandien yra mano didžiausias variklis sporte ir gyvenime!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiuo metu esu jau brandi ir daug pasiekus sporto asmenybė, galbūt todėl nebėra įdomumo, azarto, nes jau beveik viską turiu... Tačiau sportas mane „veža“, čia aš jaučiuosi gerai. Turiu nuostabią šeimą, pilnavertį gyvenimą, ko dar reikia?

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau žmonėms ir sau palinkėti ryžto, drąsos svajoti, kad visada būtų svajonė, kurios siektumei, kad visada būtų tikslas tobulėti ir eiti į priekį.
Nesustokime ir mūsų niekas negalės sustabdyti!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Net neįsivaizduoju.

Kostas Smoriginas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, teatro ir kino aktorius, režisierius, poetas ir bardas Kostas Smoriginas Bernardinų sode Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

236
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Buvo dvi asmenybės: pirmoji sutikta 1971 metais buvo mano kurso vadovė Dalia Tamulevičiūtė, o antroji – į teatrą atėję Eimuntas Nekrošius su kuriuo pradėjome kartu repetuoti tokius spektaklius kaip „Kvadratą“ ir „Dėdę Vanią“.
Buvo ir du labai ryškūs lūžiai: vienas, tai, kad aš pasirinkau savo specialybę ir tapau savo srities profesionalu, o antras, tai mano branda ir vėlesni spektakliai, kurie parodė, jog į teatrą žiūriu labai rimtai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šių dienų aktualijų kontekste daug kas jaudina, tai ir socialinis neteisingumas, ir sudėtinga pensininkų padėtis. O kas liečia menus, tai manęs niekas nejaudina, nes aš esu optimistas ir tikiu, kad jaunas teatras ir jauni aktoriai yra labai gabūs bei gali pasiekti ne ką mažiau, nei mano karta.
Į viską žiūriu labai pozityviai, mane džiugina, kad dar yra klausytojų, kurie klauso mano dainų, taigi šiuo metu ir gyvenu įvairiais koncertais bei projektais.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų šaliai ir ateities kartoms norėčiau palinkėti kantrybės, kantrybės, kantrybės bei neprarasti savo identiteto bei lietuvybės. Visais įmanomais būdais saugoti savo kalbą, literatūrą, tautosaką, dainas bei istoriją, nes be praeities, nebus ir ateities.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mano didžiausia svajonė yra, kad mano žmona, vaikai ir anūkai būtų sveiki.

Virgilijus Alekna

Olimpinių žaidynių čempionas ir rekordininkas, Pasaulio ir Europos čempionas ir rekordininkas, disko metikas Virgilijus
Alekna savo namų kieme Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

238
Alfredas Bumblauskas
Edvardas Gudavičius

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, istorikas profesorius Alfredas Bumblauskas ir jo mokytojas – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos bei Lietuvos nacionalinės mokslo premijos laureatas istorijos profesorius Edvardas Gudavičius savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

239
Algirdas Kaušpėdas

Grupės „Antis“ lyderis ir dainininkas, vienas Lietuvos Sąjūdžio iniciatorių, architektas Algirdas Kaušpėdas prie gynybinės sienos bastėjos Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

240
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Turiu prisipažinti, kad mano gyvenime didžiausią įspūdį paliko 1990 kovo 11 – osios vakaras. Tą dieną iki šiol atsimenu labai detaliai. Tai buvo pati šviesiausia ir pati paslaptingiausia mano diena. Į istorinį Aukščiausiosios tarybos posėdį kaip svečiai atvykome kartu su režisieriumi Jonu Jurašu. Nepaprastai džiaugiamės paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą, glėbesčiavomės, šaukėme „Lietuva, Lietuva!“ Išėjus iš parlamento rūmų aplankė fantastiškas jausmas – viskas, ką regiu aplink yra laisva ir nepriklausoma Lietuvos valstybė. Žiauriai geras jausmas!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi taika tarp žmonių, pagarba, kurią turėtume vienas kitam reikšti be priežasties, su nuostata, kad pagarbumas yra kaip oras, be kurio galime užtrokšti.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytdiena ateis nepaisydama mūsų norų. Ateities kartoms norėčiau palinkėti gyventi išmintingai ir nepavydėti mūsų revoliucinio laikmečio.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kartais pagalvoju: kaip smagu būtų tapti taksi vairuotoju, pasakoti apie miestą ir klausytis žmonių istorijų. Nors, gal dar ir ne vėlu?

Edita Mildažytė

Žurnalistė, publicistė, televizijos laidų vedėja ir prodiuserė bei visuomenės veikėja Edita Mildažytė savo sodyboje Vilkinės kaime,
Vilniaus rajone. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

242
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Didžiausias ir šviesiausias mūsų kartai įvykis buvo, be abejonės, Nepriklausomybės atkovojimas. Tai buvo griaustinis su žaibais mūsų protams, išbandymų maratonas mūsų širdims ir tikras nušvitimas sieloms. Mes taip norėjom ir siekėm tos laisvės, taip bijojome ją vėl prarasti... ir tik tas gali suprasti šį jausmą, kas išbuvęs katorgoj ir trumpam atgavęs laisvę rizikuoja vėl jos netekti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aš manau, kad mums atsitiko stebuklas, kurio net nepajėgiame įvertinti – tai padarys ateities kartos ir vadins šį laikmetį proveržiu, kai per kelis dešimtmečius pasivijome labiausiai išsivysčiusias valstybes, o dešros kaina ir pensijų dydis ateityje atrodys dėmesio nevertomis detalėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pasakyčiau ateities žmonėms, kad mes buvome tie retrogradai, kurie kalbėjo švaria lietuviška kalba, mokėjo rašyti ranka, mylėti ir pasiaukoti draugams, šeimai ir Tėvynei. Mokėjome klausytis ir užjausti, jei kitam skaudėjo. Ir nemanėme, kad esame paskutinė karta, gyvenanti šioje žemėje. Pasiūlyčiau išmėginti visa tai ir jiems – gal patiks?

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš ir dabar nežinau, kas aš esu, jei atmestume objektyvias sąvokas, jog esu moteris, mama, žmona ir mylimoji. Dar moku įkvėpti žmones rasti drąsos gyventi. Štai ir viskas.

Rasa Samuolytė
Dainius Gavenonis

Kino ir teatro aktoriai Rasa Samuolytė ir Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Dainius Gavenonis Nacionaliniame dramos teatre Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

244
Emilis Subata

Respublikinio priklausomybės ligų centro direktorius Emilis Subata „TOP Profession“ teniso turnyre SEB arenoje Vilniuje. (L.
Šapnagio nuotrauka)

245
Kristina Zmailaitė
Edmundas Seilius

Operos solistai Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius su dukromis Barbora ir Elžbieta savo namuose Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

246
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kristina: daugelis svarbiausių dalykų mano gyvenime atėjo atsitiktinai, taip susiklosčius aplinkybėms. Didžiausią įtaką man padarė tėvai ir mokykla bei jų suformuotas bendras požiūris į gyvenimą. Supratau, kad niekas neateina šiaip sau, viskam yra sava priežastis. Netgi nesėkmė yra kažko tai sėkmė.
Edmundas: muzika mane lydėjo nuo mažens. Nuo dainavimo su tėvais automobilyje, iki dainavimo bei smuiko pamokų Marijampolės muzikos mokykloje. Tokia aplinka tiesiog vedė mane pirmyn. Didelių lūžiu savo gyvenime kaip menininkas turėjau visada, tik kuris iš jų svarbiausias, būtų sunku išskirti. Kiekvienas naujas darbas scenoje yra lūžis ir pokytis menininko jausmuose bei pasaulėžiūroje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kristina: labiausiai kelia nerimą ir trukdo judėti sparčiau į priekį, tai iš Sovietinių laikų likusi naujovių baimė pedagogikoje. Čia vis dar egzistuoja nesuprantamų popierių pildymai ir pilstymas iš tuščio į kiaurą, pamirštant, kokia gi yra visos pedagogikos esmė.
Edmundas: žvelgiant į mūsų valstybės kultūrinį kelią, matau daug nuveiktų gerų darbų. Visada domino kultūros vystymasis, kuris neatsiejamas nuo švietimo vystymosi. Stengiuosi, kiek galima, prisidėti prie šio proceso ne vien koncertais, bet ir pedagogine veikla.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kristina: nebijoti būti kitokiais, siekti tikslo, neužsiminėkite beletristika ir mėgaukitės gyvenimu.
Edmundas: nebijokite atverti savo širdis ir idėjų gimtajam kraštui. Vienintelis faktorius, kurio trūksta harmoningai visuomenei vystytis, mano manymu, yra idėjos ir pasiaukojantis jų realizavimas.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kristina: kažkaip nebesvajoju, tiesiog stengiuosi mėgautis gyvenimu ir tos svajonės pačios ateina.
Edmundas: visada domino kūryba bei sielovados dalykai. Bet kokia veikla, kur galimas kūrybinis procesas ir dvasiniai dalykai man būtų artima. Kažkada norėjau tapti dirigentu, kai gali išpildyti naujus kūrinius, atversti naujus kūrybos puslapius. Dabar manau, kad kompozicija irgi būtų įdomu, nes tai labai kūrybinga veikla.

Ovidijus Vyšniauskas

Estrados dainininkas Ovidijus Vyšniauskas savo namuose Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

248
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad lūžis įvyko, kai patikėjau Dievu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Liūdina emigracija.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti, kad ateinančios kartos niekada neužmirštų, kiek tėvams ir protėviams kainavo Lietuvos laisvė.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Ko gero išbandyčiau viską, kol galiausiai vėl grįžčiau prie muzikos.

Romualdas Požerskis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas, Vytauto Didžiojo universiteto Šiuolaikinių menų katedros profesorius Romualdas Požerskis savo studijoje Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

250
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Per Romo Kalantos demonstraciją buvau suimtas ir bananais mokomas mylėti Tarybų valdžią. Tada savo dienoraštyje parašiau, kad savo gyvenimą paskirsiu už Lietuvos laisvę.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Laukiu, kada protinga ir energinga, jaunoji karta ateis į valdžią.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Palinkėsiu suvokimo, kad dvasingumas bei tikėjimas mus jungia su praeitimi ir ateitimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nežinau, tikrai nežinau.

Artūras Žukauskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, fizikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Vilniaus universiteto rektorius profesorius Artūras Žukauskas Vilniaus universiteto bibliotekoje. (A. Žukovo nuotrauka)

252
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pagrindiniu įvykiu mano gyvenime tapo stažuotė Jungtinėse Amerikos Valstijose, Rensselaerio politechnikos institute 2000 – 2001 metais. Ji suformavo kur kas platesnį požiūrį į pasaulį, negu turėjau anksčiau.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėtųsi, kad Lietuva, kaip valstybė, turėtų konkrečią ateities viziją ir žinotų, kaip siekti jos įgyvendinimo. Mes, visuomenė, turime susiformuluoti aiškius tikslus, dėl kurių sutiktume aukoti antraeilius, ne tokius svarbius dalykus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Raktas į visuomenės sėkmę glūdi intelektinių išteklių gausinime – švietime, moksle ir studijose. Tik tos šalys, kurioms šie dalykai yra svarbiausias prioritetas, yra pajėgios kurti reikšmingą ekonominę, socialinę bei kultūrinę vertę, tvariai vystytis ir būti reikalingomis pasauliui.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nuo mažens mano svajonių siekis yra atrasti ir bandyti. Beribes galimybes šiai veiklai atveria tik kosmoso platybės.

Eglė Gabrėnaitė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, teatro ir kino aktorė Eglė Gabrėnaitė prie Vilniaus Mažojo teatro. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

254
Nelė Savičenko – Klimienė

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, teatro ir kino aktorė, dėstytoja Nelė Savičenko – Klimienė Vilniaus gatvėje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

255
Daumantas Matulis

Lietuvos mokslo premijos laureatas, biochemikas, biofizikas, docentas, fizinių mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto Biotermodinamikos ir vaistų tyrimo skyriaus vadovas Daumantas Matulis su žmona biochemike Jurgita Matuliene Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

256
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Taip išėjo, kad 1991 metai buvo lūžis ne tik mūsų valstybei, bet ir man, kai rudenį jau į laisvą Lietuvą atvažiavo prof. Rex Lovrien ieškoti studentų doktorantūros studijoms Jungtinėse Amerikos Valstijose. Išlaikęs egzaminus, po dviejų metų išvykau mokytis biotermodinamikos, kuri ir lėmė mano pasiekimus grįžus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Džiaugiuosi Lietuvos pasiekimais moksle, bet kartu ir labai neramu, dėl mūsų ateities. Ekonominė Lietuvos padėtis niekada istorijoje nebuvo tokia puiki, tačiau Europos Sąjungoje esame tik ją besivejantis pakraštys. Svarbu, kad neišsivažinėtume ieškodami geresnio gyvenimo, kad Lietuvą kurtume čia, o svarbiausia – išsaugotume laisvę.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu, kad Lietuva augtų ir klestėtų Europos tautų šeimoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Galima daug svajoti, bet man atrodo, jog gerai yra taip, kaip yra šiandien.

Vaidas Jauniškis

Teatro kritikas, kultūros analitikas Vaidas Jauniškis kavinėje Vilniuje. (P. Malūko nuotrauka)

258
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nebuvo jokių lūžių nei nušvitimų, gyvenime kasdien būna po šiek tiek šio bei to, kasdien kažkas lipdosi bei lūžta ir tik po kurio laiko, kas nors lūžta iš esmės.
Kad ir kaip sukčiau galvą, neabejotinai didysis sprogimas buvo nežmoniškos ir nužmoginančios sistemos griūtis. Net ne vieną dešimtmetį po jo tebesisklaido dulkės ir renkamos šukės, kartais ir iš kūnų. Anuomet asmeninę gyvenimo liniją iš vienos pusės saugojo tėvai, mokę išlikti, pageidautina, savimi. Iš kitos pusės (priešingai mokyklai, mokiusiai paklusnumo ir prievartos) – Vilniaus universitetas, ugdęs laisvės ir savarankiškumo jausmą.
Kaip ir kelionės „tranzu“ į Picundą (ketvirtas tarpeklis, anų blogų metų gera laisvės stovykla) ar Paryžių (patirti miestą – mitą), mokiusios ir pasitikėjimo, ir tikėjimo, džiaugtis atsitiktiniais automobiliais ir stabiliais bendrakeleiviais.
Kontempliuoti griuvėsius nėra didžiausias malonumas, bet griuvusios – ir tebegriūnančios – sienos buvo viena svarbiausių asmeninio džiaugsmo patirčių. 1993 metais, kai iš Helsingioro žiūrėjau į kitą sąsiaurio pusę ir mačiau pastatus bei žmones, greta stovėjęs danas netyčia ištarė, kad ten – Švedija, Helsingborgas. Tyliai ramiai pakilau ir nusklendžiau ano kranto link. Sąmonėje sienos didesnės nei iš tiesų. Svarbu tai sau priminti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žudantis diletantizmas ir reklamuojamas analfabetizmas. Stiliaus bestilystė ir uniforminės mados. Lėktuvais, bet ne traukiniais pasiekiami kaimynai. Kultūros ir įvaizdžio painiojimai. Amžinas burbėjimas ir dar amžinesnis nuolankumas. Išdidumas ir savivertės stoka. „Lietuvos“ ir „Europos“ priešinimas. Neįmanomybė sugyventi dviem nuomonėms.
Bet ir, nepaisant trauminių patirčių: pasisveikinanti pardavėja, atviras kaimyno veidas, dviratininkų susikalbėjimas su pėsčiaisiais ir važiuojančiais, naujas parkas mieste, galimybė per pusvalandį atsidurti prie ežero ir ten internetu gauti pakvietimą į operą apie kasininkes...

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Perskaityti ir suprasit Donelaitį. Pamatyti, kaip „ant ežerų visur langai pasidaro, / Lygiai kaip antai stikliorius įdeda stiklą.“

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nemėgstu „jeigu“. Gal kitą kartą pats pabandysiu.

Virginijus Kinčinaitis

Dailės teoretikas, kritikas Virginijus Kinčinaitis prie savo organizuoto gatvės meno projekto Šiauliuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

260
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Šeimos fotografijų albumas. Jį vartant vaikystėje pirmą kartą persmelkė laikinumo pojūtis. Tai buvo labai svarbus išgyvenimas. Jis lydi mane priimant bet kokius dabarties sprendimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Trikdo žmogiškos empatijos nebuvimas visose žmogiškos veiklos srityse ar tai būtų autobuso vairuotojo grubumas, ar rafinuotas politiko cinizmas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Drąsos gyventi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Greičiausiai būčiau buvęs suvirintoju, juk jo diplomą irgi turiu. Kuo dar galėčiau tapti? Smagiausia apie tai nežinoti – tik spėlioti, tikėtis, laukti.

Olga Zimanaitė

Gydytoja, vaikų ligoninės paramos fondo direktorė Olga Zimanaitė su anūku Gyčiu savo namuose Vilniuje. (L. Šapnagio nuotrauka)

262
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausias žmogus, lėmęs mano gyvenimo kelią, buvo tėvas. Kai mokykloje pradėjau galvoti, kuo norėčiau būti, pirmiausia ėjau pasitarti su juo. Jis man nepasakė, kuo būti, mes tiesiog nuoširdžiai pasikalbėjome. Atsimenu jo nepaprastą nuoširdumą ir meilę. Su juo galėdavau kalbėtis apie viską. Iki šiol ilgiuosi jo ir sielojuosi, kad per mažai bendravome, daug kas liko neišsakyta, daug nepaklausta.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Turbūt labiausiai rūpi ir liūdina visuomenės požiūris į žmogų. Atrodo, kad šiandien žmogus kaip asmenybė yra visai nevertinamas. Vis dažniau kyla diskusijos apie visuomenę ištikusią vertybių krizę ir su tuo susijusius skaudžius padarinius: patyčios, žiaurus tėvų elgesys su vaikais, paauglių nusikalstamumas, savižudybės, alkoholis ir narkotikai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

„Jei nori gyventi sau – gyvenk kitiems,“ – rašė Seneka.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jeigu reikėtų pradėti gyvenimą iš pradžių, manau, tikrai vėl pasirinkčiau vaikų ligų gydytojos specialybę.

Viktorija Čmilytė

Šachmatininkė, didmeistrė, politinė veikėja, Seimo narė Viktorija Čmilytė prie Saulės laikrodžio aikštės Šiauliuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

264
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dutūkstantaisiais, laimėjusi Lietuvos vyrų šachmatų čempionatą, tapau viena iš nedaugelio moterų per visą pasaulio šachmatų istoriją, kurioms pavyko iškovoti absoliutaus savo šalies čempiono titulą. Man, 16–os metų sportininkei, tai buvo didžiulis laimėjimas ir patvirtinimas, jog einu teisingu keliu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man svarbu, kad Lietuva išliktų stiprių, šviesių, į ateitį žvelgiančių žmonių kraštas, kuriame būtų gera kurti savo bei savo vaikų ateitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Manau, auganti karta turi daug puikių savybių, kurių galbūt trūko mums, tai – pasitikėjimas savimi, kritinis mąstymas, drąsa. Lietuvos ateities kartoms norėčiau palinkėti tik vieno dalyko: pasitikėjimo vieni kitais. Kuo atviresni būsime, kuo daugiau kalbėsimės, tarsimės, diskutuosime su šalia esančiais, tuo geriau ir saugiau gyvensime Lietuvoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu laiminga keturių sūnų mama, turiu mėgstamą darbą, gyvenu gimtinėje. Manau, mano svajonės išsipildė su kaupu.

Marius Ivaškevičius

Dramaturgas Marius Ivaškevičius Verkių regioniniame parke Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

266
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pagrindinis lūžio taškas, kaip ir daugeliui mano kartos žmonių, aišku, buvo 1990 – 1991 metai, kai tai, apie ką anksčiau tik slapta svajota, ėmė pamažu tapti realybe. Laisvė. Tai vienas svarbiausių dalykų žmogui. Politinė ir asmeninė, žodžio bei kitos laisvės. O štai tapti laisvu menininku mane stumtelėjo Eimuntas Nekrošius. Bet tai ilga istorija, kada nors kitą kartą papasakosiu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaučiu tam tikrą provincialėjimą, norą užsidaryti savyje, kurio anksčiau nebuvo. Galbūt aš klystu. Norėčiau, kad Lietuva būtų atvira, pažangi šalis. Ir, svarbiausia, laisva. Visomis prasmėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Tikiuosi, kad ten ateityje mūsų bus nebe trys milijonai, o gerokai daugiau. Galbūt tai bus žmonės skirtingos kilmės, skirtingų rasių ir netgi religijų, bet Lietuvą jie laikys savo tėvyne.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Turbūt astronomas. Dieną miegočiau, o naktį žvalgyčiausi į žvaigždes.

Vilius Puronas

Dizaineris, pramoninės dailės specialistas Vilius Puronas prie savo kūrinio Šiauliuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

268
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Nesu mergšė, nesilaužau. Lūžta stuobriai ir žiopliai.
Jei pagimdė arkliu – gyvenk ir žvenk!

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Oras.
Juk oro nejuntame tol, kol jo kas nors nepagadina.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kuriems galams, kokiems tikslams?
Juk ateities kartos nesiskųs proto stygiu, kaip ir mūsiškė…

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kuo liepia, tuo būnu...
Liepėjų visada klausiau, klausau ir klausysiu!

Benediktas Vanagas

Autosporto lenktynininkas, Lietuvos šaulių sąjungos narys Benediktas Vanagas Antakalnio bunkeriuose Vilniuje. (G. Kropio nuotrauka)

270
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Manau, kad mes per daug akcentuojame vieną faktą pakeitusį mano ar Jūsų pasaulėžiūrą. Man gyvenimas – kaip mozaika, ji sudaryta iš šimtų tūkstančių smulkių detalių, kurių visuma sukuria bendrą paveikslą. Kiekviena detalė ypatingai svarbi. Vertybinį pagrindą mums sudeda tėvai bei artima aplinka. Mokytojai turi išmokyti siekti bei gali sustiprinti gyvenimo suvokimą ir gebėjimą prie jo prisitaikyti. Sutiktos asmenybės ir situacijos užpildo mus aukso vertės patirtimis. Tik tai sukuria tikrąjį aš.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandieną matau, kad valstybė eina tinkamu keliu, tačiau pritrūksta bekompromisio ryžto daryti svarbius sprendimus. Mes daug kalbame apie švietimą, tačiau esame strigę su proveržiu. Jei pradėtume kasdieną, vietoje skubių sprendimų, dalį dėmesio skirti svarbiems dalykams, nustebtume, kur galime atsidurti už dešimtmečio.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Niekada nepamirškime savo identiteto bei turėkime didingų tikslų. Visą kitą turime gavę iš savo protėvių drauge su Vyčio genu.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Šeimoje mes visi esame labai skirtingi. Mano Tėtis – iškilus muzikas, Mama – gydytoja, Sesuo – menotyrininkė, Brolis – techninės pakraipos žmogus. Ką įskiepyjo ar dar labiau savo pavyzdžiu parodė tėvai, tai kad nesvarbu ką veiki, svarbu tikėti bei tame atrasti savo aistrą. Tada gali nuveikti ypač daug. Nesvarbu koks būtų mano gyvenimo kelias, su šiuo požiūriu galima daug nuveikti bet kurioje srityje.

Lionginas Abaris
Petras Bingelis

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, choro ir orkestro dirigentas, pedagogas, politinis bei visuomenės veikėjas Petras Bingelis su choro dirigentu ir kompozitoriumi Lionginu Abariumi Lietuvos valstybinės filharmonijos balkonėlyje Pasažo skersgatvyje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

272
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Petras: svarbiausias gyvenimo posūkis įvyko baigus Lietuvos valstybinę konservatoriją 1969 metais, kai man buvo deleguota suburti Kauno valstybinį chorą ir jam vadovauti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Petras: nenorčiau būti smunkančios muzikinės kultūros liudininku, bet taip yra.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Petras: siūlau perskaityti Elijo Piligrimovijaus 1597 metų eilėraštį „Tėvynės mylėtojas Lietuvos Senatui ir Tautai“.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Petras: esu, kas esu, nenorėčiau blaškytis ir save klaidinti.

Kęstutis Marčiulynas

Budistų vienuolis, aktorius ir režisierius, rašytojas Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng Sunim) Pavilnių regioniniame parke. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

274
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano kartai, matyt, taip jau nutiko, kad gimėme Tarybų Lietuvoje, o šiuo metu gyvename Lietuvos Respublikoje. Būdamas jauno amžiaus net negalėjau apie tai pagalvoti! Kas gali būti dar svarbiau, nei išgirsti žodžius, skelbiančius Lietuvos Nepriklausomybę. Jei ne tai, gal ir nebūčiau tuo, kas esu. Aišku, yra ir asmeninių datų, kurios svarbios, bet jos neviešinamos ir todėl tampa dar labiau asmeninės, intymios, mielos. Lūžiai gal dar ir įvyks, svarbu išlaikyti švarų protą ir atvirą širdį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Nedaug galime pakeisti: padėti kitam, elgtis sąžiningai, suvokti tikrąsias vertybes, kurios tikrai ne materialios. Esame jau ne dėl mūsų kartos, o dėl ateinančios, tad nors dėl jos nepraraskime žmogiškumo.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėti Tėvynę ir neprarasti tikėjimo. Tautos orumas tavyje!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei mes žinotume kas esame, tuomet mūsų darbas būtų užbaigtas.

Aleksandras Macijauskas

Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, fotomenininkas bei žurnalistas Aleksandras Macijauskas savo namuose Kaune. (A. Repšio nuotrauka)

276
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Esu Kauno prieškario vaikas. Tėvas kariškis žuvo kare, mama tremtinė. Teko ragauti našlaičio duonos. Nuo 16 metų dirbau gamyklose ir mokiausi. Spėdavau dalyvauti gamyklų šokių ir dainų ansambliuose, rašiau eiles. Aštuoniolikos sulaukiau Kauno kalėjime, nes dalyvavau Kauno gaujų karuose. Esminį lūžį sąlygojo meilė ilgakasei mergaitei Nijolei iš kaimo, su kuria sukūriau šeimą. Šįmet šventėme 59–ąsias mūsų sutuoktuvių metines. Užauginome du vaikus, turim keturis anūkus.
Kūryboje lūžio taškas – fotografo išradėjo Povilo Karpavičiaus paskaita Kauno fotoklube 1963 metais. Ji pakeitė visą mano gyvenimą. Vėliau dirbau „Vakarinių naujienų“ redakcijoje ir fotomenininkų sąjungoje. Lydėjo sėkmė pasaulinėse parodose, buvau pristatytas tarptautiniuose leidiniuose. O 1984 metasi mano darbai įtraukti į pasaulio fotografijos istorijos knygą „A world history of photography“.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien, kaip ir visą mano gyvenimą, rūpi bei jaudina politikų ir religijų veidmainystė bei žmogaus orumo žeminimas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Savo tautiečiams linkėčiau nebėgti iš Tėvynės. O pasauliui ̶ pagaliau įveikti biblijinį brolžudį Kainą, kuris siaučia ir 21 amžiuje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajoju iki mirties dirbti kūryboje, kad paskutinę gyvenimo valandą galėčiau padėkoti močiutei, mamai ir likimui.

Leonas Blėdis

Juozo Miltinio dramos teatro kolektyvas: iš kairės į dešinę (sėdi): sekretorė Justina Kuncienė, vyriausioji buhalterė Inga Staškė, teatro vadovas Leonas Blėdis, aktoriai Marius Cemnickas, Jolita Skukauskaitė, Žiedūnė Mardosaitė ir Gintautas Žiogas; iš kairės į dešinę (stovi): pastatymų skyriaus vadovas Algirdas Navalinskas ir aktoriai Jonas Čepulis bei Emilis Pavilionis ant Juozo Miltinio dramos teatro stogo Panevėžyje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

278
Egidijus Aleksandravičius

Istorikas, profesorius, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Egidijus Aleksandravičius Laisvės alėjoje Kaune. (A.
Repšio nuotrauka)

279
Benjaminas Želvys

Kauno valstybinio muzikinio teatro vadovas, solistas Benjaminas Želvys Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. (A. Repšio nuotrauka)

280
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Laimei, mano gyvenimo kelias neturėjo nei staigių posūkių, nei dramatiškų lūžių, prarajų ar akligatvių. Gal ne visada žinai, kur eini ir kur nueisi, kas tave lydės kelionėje, svarbiausia – justi tvirtą pagrindą po kojomis. Kelio pradžioje tas pagrindas buvo tėvų meilė, brolių bendrystė, vėliau – mokytojai, dėstytojai, paskui jau šeima, vaikai.
Kas nuvedė operos solisto keliu – gražus tėčio balsas, vyresnio brolio muzikalumas, atsitiktinumas ar apvaizda, sunku pasakyti. Žinau tik, kas iš scenos nuvedė į vadovo kėdę – didelė meilė teatrui ir rūpestis juo.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Žmonės. Nes nieko nėra aktualiau už žmogų. Apskritai, jei vienas kitu labiau rūpintumėmės, jaudintumėmės vienas dėl kito, Lietuvos aktualijų kontekstas būtų kur kas gražesnis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Visus geriausius, gražiausius linkėjimus sudedame į savo darbus ir vaikus. Jie ir yra mano žinutė ateities Lietuvai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Scenoje nugyvenau daug gyvenimų, turėjau gausybę profesijų, mylimųjų, buvau ir geras, ir blogas, ir žudžiau, ir pats miriau, tad savo gyvenimą noriu nugyventi tokį, koks gyvenasi.

Veronika Vasiliauskienė

Agronomė, profesorė, habilituota mokslų daktarė Veronika Vasiliauskienė Pavilnių regioniniame parke. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

282
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Man likimas lėmė, kad turėjau gerus ir rūpestingus tėvus, labai gerą žmogų savo sutuoktinį, su kuriuo išgyvenau 56 metus, išauginome gerus vaikus: dukrą ir sūnų, kurie padovanojo tris vaikaičius ir tris provaikaičius.
Savo gyvenimo kelyje sutikau nuostabių žmonių – mokytojų, kolegų, vadovų, kurie mane mokė, skatino ir rėmė, dirbant pedagoginį, mokslinį bei mokslo organizacinį darbą. Iš jų norėčiau paminėti dr. Antaną Būdvytį, akademikus Leoną Kadžiulį, Juozą Lazauską, Benediktą Juodką.
Žvelgdama į savo gyvenimo istoriją, laikau likimo dovana, kad patekau į Lietuvos Žemdirbystės institutą (dabar Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centrą (LAMC)), kur buvo labai geros sąlygos moksliniam darbui, kurio rezultatai vėliau atvedė į Lietuvos Mokslų akademiją (LMA).
Lietuvos Mokslų akademijoje buvau išrinkta Žemės ūkio ir miškų skyriaus pirmininke, vėliau LMA moksline sekretore, LMA viceprezidente. Tai buvo labai turiningas ir nuostabus laikotarpis.
Taigi, likimas lėmė dirbti įdomų ir mėgiamą darbą, iš savo šeimos jausti nuoširdžią paramą ir supratimą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šiandien esu LMA narė emeritė. Pagal galimybes dalyvauju LMA veikloje. Save laikau laimingu žmogumi. Mano vaikai ir anūkai baigė aukštąjį mokslą Lietuvoje, sėkmingai dirba ir gyvena Lietuvoje. Dėl to aš džiaugiuosi.
Manau, kad mūsų graži šalis yra gerame ir teisingame kelyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms linkėčiau didžiuotis Lietuvos didinga istorija ir ta kryptimi ugdyti savo vaikus.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Manau, kad buvau tuo, kuo svajojau būti. Mano svajonės išsipildė su kaupu. Norėčiau šiltesnio ir kultūringesnio bendravimo tarp žmonių. Mūsų tauta garbinga, turime labai šviesių ir nuostabių istorinių asmenybių. Reikėtų dažniau prisiminti jas ir ugdyti pagarbą vieni kitiems. Ypač to linkėčiau prasidedančioje Lietuvos Prezidento rinkimų kampanijoje.

Vaidutis Kučinskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, akademikas, lietuvių genomo tyrėjas, profesorius Vaidutis Kučinskas prie Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikos. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

284
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kiekvieno asmens gyvenimą lemia daugybė aplinkybių ir jos yra konkrečios kiekvienoje situacijoje. Taip ir mano gyvenime – kiekvienu atveju buvo konkreti situacija ir jos aplinkybės, kurios iš anksto nebuvo prognozuojamos. Taigi atsitiktinumai ir konkrečios aplinkybės lėmė mano pasirinkimus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip teigė A. Einšteinas: „Tikrovė – tik iliuzija, nors ir labai atkakli.“ Daugelis asmenų šiandieninėje Lietuvoje to nesupranta ir atskirus reiškinius pernelyg sureikšmina. Kaip ir patys save. Turime suprasti, kad pagrindinis ir svarbiausias įvykis mūsų kartos gyvenime buvo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Tai svarbiausia. Tikiuosi, kad Lietuva gyvuos per amžius.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

A. Schopenhauerio nuomone: „Klaidinga teorija, nesvarbu ar ji buvo sukurta remiantis neteisinga žinia, ar atsirado dėl negero ketinimo, visados tiks specialioms aplinkybėms, vadinasi, ir tam tikram laikui. Ir tik tiesa yra skirta visiems laikams, nors tuo tarpu ji gali būti nesuprasta ar uždusinta.“ Tuo teko ir man asmeniškai įsitikinti, todėl nesuklyskime nustatydami tiesą.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

„Visa, kas daroma iš meilės, visada vyksta anapus gėrio ir blogio,“ – sakė F. Nietzsche. Visada gyvenime stengiausi daryti tai, kas man atrodė teisinga, kuo aš tikėjau.

Andrius Narbekovas

Gydytojas chirurgas, kunigas, humanitarinių mokslų daktaras Andrius Narbekovas savo sodyboje Molėtų rajone. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

286
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano gyvenimo lūžio taškas yra 1990 metų rugsėjis, kuomet būdamas gydytoju chirurgu su 6 metų darbo stažu, įstojau į Kauno Tarpdiecezinę Kunigų seminariją ir kurią baigęs tapau katalikų kunigu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jaudina susvetimėjimas. Kovos už būvį dėsnio perkėlimas iš laukinės gamtos į žmonių gyvenimą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu, kad mūsų šalis išliktų ir joje gyventų žmonės, kurie ja pagrįstai galėtų didžiuotis ir patys būtų jos verti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kai buvau vaikas, svajojau būti vairuotoju, kai pradėjau lankyti mokyklą, troškau būti mokytoju, o baigęs mokyklą, labai norėjau būti gydytoju. Galiausiai pajutau pašaukimą būti kunigu. Dabar visos svajonės išsipildė: pats vairuoju automobilį, mokau studentus, labai praverčia medicinos žinios, nes dėstau bioetiką ir esu kunigas.

Vygantas Paulauskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, matematikas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras Vygantas Paulauskas su anūku Haroldu savo namų terasoje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

288
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Žvelgdamas į praeitį, joje matau du įvykius, esmingai lėmusius mano kūrybinės veiklos kelią.
Praėjusio tūkstantmečio septintojo dešimtmečio pradžioje subrendo karo metais gimusiųjų karta, kuriai priklausiau ir aš. Tais laikais aukštosiose mokyklose veikė karinės katedros, kurias baigę absolventai gaudavo karinį leitenanto laipsnį ir taip išvengdavo dviejų ar net trijų metų karinės tarnybos tarybinėje kariuomenėje, o Lietuvoje tokia katedra buvo palikta tik Kauno politechnikos institute (KPI). Norėdami išvengti karinės tarnybos, daugelis mano bendraamžių, taip pat ir aš, rinkomės KPI. Tuo tarpu Vilniaus universiteto (VU) tiksliųjų mokslų (matematikos, fizikos) fakultetuose labai trūko gabių jaunuolių. Tada VU matematikų, galvose pradėjo bręsti idėja pergudrauti Tarybų valdžią. Buvo nutarta iš KPI studentų suformuoti dvi grupes, kurios formaliai būtų laikomos KPI studentais (lankytų karinės katedros užsiėmimus ir po ketverių metų gautų leitenanto laipsnį), tačiau iš tikrųjų studijuotų matematiką ir fiziką. Įgyvendinti sumanymą buvo pavesta energingam VU docentui H. Jasiūnui. 1962 m. spalį, lankydamasis kelių KPI fakultetų pirmo kurso bendrosios matematikos paskaitose, docentas agitavo gabius matematikai ir fizikai studentus pasiryžti vykti į Vilnių ir papildomai studijuoti matematiką bei fiziką. Turiu prisipažinti, kad buvau gana skeptiškai nusiteikęs šios, mano požiūriu, „avantiūros“ atžvilgiu. Dar mokykloje domėjausi robototechnika, skaičiau specializuotą literatūrą, įstojau į automatikos ir telemechanikos specialybę, žodžiu, jau buvau pasirinkęs savo gyvenimo kelią. O ir iš gimtojo Kauno nesinorėjo išvažiuoti. Todėl doc. Jasiūnui aš vis mandagiai atsakydavau „ne“. Tačiau docentas, matyt, atsižvelgdamas į mano paskutinių kelerių metų Respublikinės matematikos ir fizikos olimpiadų rezultatus (buvau keturiskart fizikos ir triskart matematikos olimpiadų prizininkas) neketino palikti manęs ramybėje. Po keleto individualių pokalbių aš pusiau juokais leptelėjau, kad neva neturiu savo tvirtos nuomonės, todėl darysiu taip, kaip nuspręs mama. Pasirodo doc. Jasiūno būta atkaklaus – susirado mano mamą ir įtikino išleisti mane į Vilnių, nes to reikia Lietuvai. „Ką gi, jeigu jau taip reikia, tegu važiuoja,“ – tarė mama. Doc. Jasiūnas iškart grįžo į KPI, susirado mane paskaitose ir pranešė apie mamos sprendimą. O man neliko nieko kito, kaip tesėti savo žodį. Taip, kartu su 30 kitų studentų atsidūriau Vilniuje, vadinamoje KPI matematikų grupėje.
Antras svarbus mano gyvenimo įvykis buvo trečiame kurse, kai su mumis individualiai pradėjo dirbti profesoriai J. Kubilius, V. Statulevičius, B. Grigelionis, ir mes supratome, kad mes būsime rengiami matematikais. Ir čia vėl doc. Jasiūnas įtakojo tai, kad patekau V. Statulevičiaus globon. Kaip minėjau, dar mokykloje domėjausi robototechnika, todėl galvojau toliau gilintis matematinės logikos srityje. Tačiau docentas kategoriškai pareiškė, kad Lietuvoje pagrindinė kryptis – tikimybių teorija ir užrašė pas mane V. Statulevičių. Iki šiol esu jam labai dėkingas už šiuos du vienus iš svarbiausių mano gyvenime įvykius.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip nebūtų keista, man rūpi daug kas, nors mano amžiuje jau galėčiau ištarti: savo padariau, dabar laikas ramiai džiaugtis gyvenimu. Nerimą kelia didelė socialinė atskirtis mūsų šalyje, ypač kai supranti, kad buvo galima kur kas geriau viską sutvarkyti. Rūpi ir sunki švietimo sistemos, ypač aukštojo mokslo, padėtis. Nenoriu sakyti, kad viskas blogai, yra daug puikių dalykų, pavyzdžiui, klestintys gyvybės mokslai, kai kurios tiksliųjų mokslų sritys. Tačiau apmaudu, kad universitetų darbuotojų atlyginimų vidurkis žemesnis už tolimųjų reisų vairuotojų, o už mūsų kolegų estų atlyginimus – net 1,5 – 2 kartus. Rūpi man ir politinis Lietuvos gyvenimas. Neramina tai, kad mūsų intelektualų žiniomis nesinaudojama kuriant valstybės viziją ir strategijas, kad Lietuvos „elitu“ tapo pop kultūros atstovai.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Lietuvai pirmiausia noriu palinkėti „neišsivaikščioti“, atkurti teisingumą, taip pat ir socialinį, išgyvendinti korupciją, iš naujo atrasti ir puoselėti dvasines vertybes, stiprinti tautinį identitetą. Nepritariu globalios Lietuvos idėjai – Lietuva yra ir gali būti tik čia, kur nuo seno gyveno mūsų baltų tauta. Ir išlikti gali tik čia, nepriklausomai nuo to, kiek lietuvių kilmės žmonių gyvens Airijoje ar Norvegijoje.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Neįsivaizduoju savęs kuo nors kitu, negu esu dabar – mokslininku matematiku. Nors, tiesa sakant, vidurinėje mokykloje gal ir buvo kažkokių minčių tapti rašytoju. Mokydamasis vidurinės mokyklos paskutinėje klasėje Kauno moksleivių literatų olimpiadoje laimėjau trečiąją vietą. Prizą – Žemaitės knygą „Rudens vakaras“ – įteikė tuo metu jauna poetė V. Palčinskaitė, šią knygą saugau iki šiol.

Adolfas Laimutis Telksnys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, informacinių technologijų inovatorius ir vizionierius, Kauno technologijos universiteto garbės daktaras, Lietuvos mokslų akademijos narys ir jos Technikos mokslų skyriaus Elektronikos ir informatikos sekcijos pirmininkas, UNESCO katedros Informatika humanitarams vedėjas, profesorius, informatikos mokslų habilituotas daktaras Adolfas Laimutis Telksnys Vilniaus universiteto Duomenų mokslo ir skaitmeninių technologijų institute. (A. Žukovo nuotrauka)

290
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimo įvykis – savarankiško gyvenimo pradžioje sutelktas dėmesys mokslui ir inžinierinei veiklai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėčiau, kad visi prisimintų Maironį, kuris rašė: „Ne kritikų, kur šmeižia, viską peikia, ne pranašų bedugnės ateities, – mums reikia tų, kur susikaupę veikia! Daugiau darbų! Daugiau jaunos vilties!“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu gerovės ir ramybės.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei nebūčiau tuo, kuo esu šiandien, būčiau kitoks.

Arvydas Janulaitis

Lietuvos mokslo premijos laureatas, biochemikas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Arvydas Janulaitis ant Plikakalnio atodangos Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

292
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kardinalūs lūžio taškai buvo šeši, bet papasakosiu tik apie keturius:
• Pirmasis. Po studijų Kauno Medicinos Instituto gydomajam fakultete, 1960 – 1964 metais, baigęs keturis kursus, jas nutraukiau bei išvykau studijuoti biochemijos ir genetikos į vieną stipriausių Sovietų sąjungos Peterburgo universitetą, kur buvau priimtas į trečią kursą laisvu klausytoju su daugybe skolų. Medicinos studijas nutraukiau, nors man jos ir labai patiko, tačiau ir toliau domėjausi papildoma literatūra ir rimtai ruošiausi gydytojo profesijai bei siekio padėti žmonėms įgyvendinimui. Tiesiog atėjo supratimas, kad net būnant, sakysim, geriausiu gydytoju dažnai teks atsidurti situacijose, kai padėti ligoniui nebus galimybių, nes mokslas dar nerado kelių, kaip tai padaryti. Suvokiau, kad medicinos progresas gydant ligas priklauso nuo mokslo kaupiamų žinių apie žmogaus organizme vykstančius molekulinius procesus ir galimybių juos paveikti vaistais. Tolimesnį savo gyvenimą siejau su fundamentiniais moksliniais tyrimais. Pageidautina tokiais, kurie turėtų sąsajas su medicininių problemų sprendimu. Tokia galimybė atsirado baigus studijas ir tame pačiame universitete po doktorantūros apgynus disertaciją. Gavau pasiūlymą įsidarbinti Kremliaus klinikų Kardiologijos institute iš instituto direktoriaus pavaduotuojo, kurio laboratorijoje, dar jam dirbant kitame institute, būnant studentu, teko padirbėti vasaros atostogų metu. Pasiūlymas apėmė laboratoriją, priregistravimą ir butą Maskvoje bei išvykas į mokslines konferencijas užsienyje. Be viso to, sąlygos moksliniam darbui (moderniausia apartūra ir importiniai reagentai) buvo išskirtinės tuometinėje valstybėje.
• Antrasis. Išskirtinio pasiūlymo atsisakiau ir grįžau į Lietuvą, kur tuo metu moksliniai tyrimai mane dominančiose kryptyse buvo silpnai išvystyti. Ir ne dėl to, kad Lietuvos mokslininkai buvo apsileidę – visi materialiniai resursai reikalingi ekspetimentiniams darbams koncentravosi keliuose moksliniuose centruose (pagrinde Rusijoje) ir periferijai beveik nieko nelikdavo. Todėl ir Lietuvoje sąlygų atlikti molekulinės biologijos tyrimus aukštame, tam laikui, lygyje nebuvo. Tad kodėl vis tik buvo atsisakyta viliojančio pasiūlymo ir sugrįžta ten, kur mokslinis darbas susiduria su kliūtimis? Atsakymas – patriotizmas ir siekis dirbti Lietuvai. Laisvalaikiu bendraujant su lietuviais studentais ir doktorantais Peterburge kalba nuolat nukrypdavo apie ateities planus. Atsikartojantis tokių pokalbių motyvas – būtinai grįšim į Lietuvą, atsivešdami naujas žinias ir patirtis bei taip prisidėsime prie mokslo plėtotės tėvynėje. Baigus mokslus atėjo laikas tuos pasižadėjimus tesėti. Galvota ne tik apie savo mokslus, bet ir apie išsikeltą tikslą prisidėti prie to, kad Lietuvoje atsirastų sąlygos vykdyti tarptautinio lygio eksperimentinės biologijos mokslinius tyrimus kuo platesniam mokslininkų ratui. Tikslas ambicingas ir rizikingas. Galėjo ir nepasisekti. Suvokiau, kad tai ne vienų metų darbas, o ilgalaikis projektas. Visų pirma reikėjo įsidarbinti. Taikiausi į Biochemijos institutą. Tuo metu tai buvo lyderiaujantis Lietuvoje gyvybės mokslų institutas. Ten dirbo ir nuo studijų laikų pažįstamas to instituto mokslo darbuotuojas Arūnas Gineitis, su kuriuo teko ne kartą bendrauti Peterburge, jam būnat doktorantūroje. Arūnas tarpininkavo mano įdarbinimui. Tačiau netikėtai manęs dirbti į institutą nepriėmė. Dėl ko netįkau, niekas nepaaiškino. Kiek girdėjo Arūnas, neigiamo sprendimo motyvas buvo išsakytas maždaug taip: „nieko vis tiek jis čia (Lietuvoje) nepadarys, o pašikti gali,“ (atsiprašau, bet iš citatos necenzūrinio žodžio išmesti neišeina). Tuos žodžius išsakė Veterinarijos akademiją baigęs vienas instituto vadovų. Tą specialybę baigusių mokslininkų institute buvo nemažai. Jie ganą ilgą laiką turėjo didelę įtaką. Paskutiniai sakiniai skirti tam, kad ne itin gražios istorijos šešėlis nekristų ant tada ten dirbusių biochemikų ir kitų fundamentinių mokslų atstovų. Biochemijos institutas bei jame dirbę ir dirbantys pasiekė didelių nuopelnų Lietuvos mokslui. Bet veterinarai čia ne prie ko. Visa ši istoriją buvo papasakota, smalsaujant ar šiais laikais ji nesikartoja priešiškai sutinkant grįžtančius į Lietuvą, po studijų ar darbo užsienyje (klausimas skirtas visoms Lietuvos mokslo ir studijų institucijoms). Bent vieną atvejį teko girdėti. Necenzūriniai žodžiai nebuvo vartojami, bet vienos institucijos vieno iš vadovų buvo komentuojama: „mes čia vargome, sėdėjome nešildomose patalpose, o dabar kai moksliniams tyrimams sukurtos geros sąlygos, jie grįžta ant „gatavo“.“ Tikri patriotai ne tik džiaugtųsi dėl grįžtančių, bet dar ir dėtų pastangas prisikviesti juos.
Taigi, mane priglaudė Botanikos institutas, o į savo grupę priėmė bendražygis iš Peterburgo laikų Donaldas Čitavičius. Laukė įdomus darbas su mielių paveldėjimo molekuliniais mechanizmais. Sąlygos darbui lyginant su Biochemijos instituto Arūno grupe buvo nepalyginimai prastesnės. Praktiškai jų nebuvo – gavau tuščią kambarį, kur buvo laboratoriniai stalai ir beveik jokios aparatūros reikaligos planuojamam darbui. Kibau į „darbo sąlygų“ kūrimą. Tam gaunant finansavimą padėjo ir ryšiai Maskvoje. Po truputį judėta į priekį.
• Trečiasis. Viltis planus įgyvendinti sparčiau gimė, kai Vilniuje 1975 metais įsteigtas Taikomosios Enzimologijos institutas, priklausantis Mikrobiologinės ir Medicinos pramonės ministerijai Maskvoje. Buvau pakviestas dirbti restrikcijos fermentų laboratorijos vedėju, pažadėta sudaryti geras sąlygas darbui (šiuolaikinė aparatūra, importiniai reagentai). Viliojo tai, kad siūloma dirbti su restriktazėmis – fermentais naudojamais genų inžinerijoje. Tiek tie fermentai, tiek genų inžinerija buvo ką tik atsiradę, o fundamentinių tyrimų vaisiai atvėrė iki tol neįsivaizduotinas, tiesiog revoliucines, galimybes gyvosios gamtos mokslams ir farmacinei pramonei, kuriant naujos kartos vaistus. Aktuali siūlomo darbo tematika, darbo sąlygų lyginat su Botanikos institutu ženklus pagerinimas galėjo padėti realizuoti tikslą, dėl kurio buvo sugrįžta į Lietuvą. Restrikcijos ir DNR modifikacijos fermentų (DNR metilazių bakterijų lastelėse einančių poroje su restriktazėmis) tyrimo srityje palyginus gana greit pavyko įsiterpti tarp pasaulyje lyderiaujančių naujų restrikcijos fermentų paieškos ir jų tyrimo grupių. Taikomosios Enzimologijos institutas nepriklausomybės pradžioje pervadintas į Biotechnologijos institutą palaipsniui tapo ne tik stipriausiu Gyvybės mokslų institutu Lietuvoje, bet ir pelnė tarptautinį pripažinimą. Jo tarptautinis žinomumas ddžiąja dalimi dabar susijęs su Virginijaus Šikšnio ir Sauliaus Klimašausko darbais DNR restrikcijos – modifikacijos fermentų tyrimo srityje.
Ne mažesni pasiekimai buvo ir realizuojant mokslinių tyrimų rezultatus praktikoje. Dabartinių Lietuvos moderniosios biotechnologijos pramonės flagmanų („Fermento“ ir „Teva Sicor“) istoriją irgi tektų sieti su restrikcijos fermentį laboratorija, atsiradusia 1975 metais įsteigtame institute. Plečiantis darbų frontui, buvo įsteigtas nukleino rūgščių fermentų skyrius, kurio pagrindu vėliau buvo įsteigtas „Fermentas“, kuriam vadovauti pradėjo Viktoras Butkus, tuo metu buvęs skyriaus vedėju. „Teva Sicor“ pradžia irgi minėtame skyriuje. Visą gyvenimą rusenusi „meilė“ medicinai buvo vienas iš faktorių paskatinusių pasiekti, kad ministerija Maskvoje pakeitė savo pirminę nuostatą realizuoti vaistinio baltymo – rekombinantinio žmogaus interferono, kurio genas genų inžinerijos metodais buvo įterptas į bakterijas – technologijos kūrimą Novosibirske ir priėmė spendimą tai daryti Vilniuje. Be to, viliojo galimybė įsijungti į ką tik pasaulyje pradėtą vystyti rekombinantinių vaistų kūrimo procesą, būti tarp pirmeivių. Technologijos kūrimui vykdyti buvo įsteigta laboratorija, kuriai vadovauti buvo pakviestas Vladas Bumelis, vėliau išaugusi į skyrių. To skyriaus pagrindu vėliau buvo įstegta bendrovė „Biofa“, atėjus laikui parduota ir vadovaujant Vladui Bumeliui sėkmingai išvystyta į šiuolaikinę farmacijos imonę, gaminančią rekombinantinius žmogaus baltymus (vaistų substanciją) „Teva Sicor“. Toli gražu ne visos Europos šalys turi tokio lygio gamybą.
• Ketvirtasis lūžis ir išskirtinis įvykis. Perestroika, Sąjudis ir nepriklausomybės atgavimas. Nekomentuosiu savaime aiškaus patriotui dalyko, ką reiškė nepriklausomybės atgavimas – tai išskirtinis įykis. Trumpai apie tai, kaip tai padarė įtaką Biotechnologijos instituto veiklai.
Pertvarka palietė ir tvarką, kaip tampama institucijos direktoriumi. Vietoje senos nomenklatūrinės tvarkos, kai „tinkamus‘‘ parinkdavo ta vienitelė partija, buvo pradėti įgyvendinti direktorių rinkimai balsuojant kolektyvo nariams. Buvau išrinktas direktoriumi. Nors toks postas netraukė, sutikau kuriam laikui, kol viskas stabilizuosis, pabūti instituto vadovu. Nusimatė sunkūs išbandymai. Visų pirma, buvo galima prognozuoti, jog realizavus nepriklausomybės siekį, nutrūks finansavimas iš Maskvos, o atsikūrusi valstybė bus nepajėgi skirti mokslui reikiamo kiekio lėšų. Prasidėjus perestroikai institute buvo virš 700 darbuotuojų. Lietuvai judant link nepriklausomybės, ministerija visokiais būdais bandė paveikti, kad liktumėme nuo jos priklausomi, pervedant santykius iš pavaldumo į įpareigojančius sutartinius. Tai buvo nepriimtina. Visakas baigėsi, kaip ir buvo prognozuota. Teko atleisti nemažai darbuotuojų. Tuo pat metu imtasi priemonių, kaip išgyventi ir išgelbėti Lietuvai institute likusį stipriausią mokslinį potencialą. Tai pavyko padaryti pasinaudojant jau nuo 1983 metų pradėtais restrikcijos fermentų pardavimais į užsienį. Taip pat padėjo „Fermento“ žinomumas pasaulyje, kurį lėmė publikacijos mokslo žurnaluose apie jo pasiekimus tokiuose autoretetinguose leidiniuose kaip „Science“ ar „New York Times“ bei kt. Lemiamą reikšmę turėjo ir tai, kad jau perestroikos pradžioje, buvo leista gamintojams tiesiogiai vykdyti (derėtis, sutarti kainą, važiuoti į komercinius susitikimus užsienyje) komercinę veiklą gaunant pinigus į institucijos sąskaitą. Iki tol viskas vyko centralizuotai per Maskvą. Pasinaudojus tomis galimybėmis situaciją pavyko stabilizuoti. Tuo pat metu buvo siekiama , kad institutui, nuo kurio, tuo metu, jau buvo atsiskyrę įmonės „Fermentas“ ir „Biofa“, būtų suteiktas valstybinio instituto statusas. Tai pasiekus, būtų atsiradusi galimybė gauti (nors ir menką) finansavimą iš Lietuvos biudžeto. Tai pavyko padaryti tik per kelis metus. Atsikūrusios valstybės biurokratija tą procesą vilkino. Praėjus keletui metų iškilo pavojus, kad valstybinio instituto statusas gali būti atimtas, nes viena iš lietuviškų komisijų tyrusių tokių institutų lygį nutarė, kad Biotechnologijos institutas yra prasčiausias tarp biologinio profilio institutų. Po kiek laiko, išgelbėjo Norvegijos Mokslo Tarybos atliktas panašus savo apimtimi vertinimas. Užsienio ekspertai padarė kardinaliai priešingas išvadas ir įvardijo institutą kaip lyderį ir sektiną pavyzdį.

Asmenybės suvaidinusios lemiamą vaidmenį tam, kad įvyktų pirmasis lūžis (nutrauktos studijos Kauno medicinos institute ir įšvykstama į Peterburgo universitetą):
• Akademikas Tadas Ivanauskas. Jis pirmame kurse dėstė bendrosios biologijos paskaitas. Pirmą kartą teko susidurti su tokios išskirtinės erudicijos asmenybe. Darė įspūdį jo žinios ir punktualumas. O svarbiausiai tai, kad tais „vienos tiesos‘‘ laikais jis per paskaitas pateikė žinias apie mokslu pagrįstus genetikos principus (Mendelio ir Morgano dėsnius), apie kuriuos mokykloje, kur buvo supažindinama su pseudomoksliniais išvedžiojimais apie paveldimumą, nieko neteko girdėti. Ne tik pateikė, bet ir perspėjo, kad aukštesniuose kursuose studijuojant visuomeninius ideoligizuotus mokslus, teks susidurti su mendelinės genetikos pasmerkimu. Kas tarp kitko ir vyko. Akademikas nevengė ir kitų, tiems laikams nebūdingų laisvamanybių. Išliko atmintyje ir jo pasisakymai, dėl autochtoninių lietuvių bėdų Baltarusijoje, iš kur jis pats buvo kilęs. Žiūrint retrospektyviai, jis, kad ir netiesiogiai, buvo vienas iš faktorių, padariusių man įtaką, stiprinančią patriotines nuostatas. Prie to prisidėjo ir detalesnis susipažinimas su tos iškilios asmenybės biografija.
• Akademikas Zigmas Jankevičius. Tuometinis Kauno Medicinos instituto rektorius. Būnant trečiame kurse jo iniciatyva institute buvo pradėtos biofizikos studijos. Paraleliai pagrindinėms studijoms du metus kartu su būsimais biofizikais studijavau aukštąją matematiką ir fiziką. Ir neformalioje aplinkoje teko bendrauti su visai kitos, nei iš medikų aplinkos atėjusiais dėstytojais. Fizikinių mokslų studijos ir minėtas bendravimas formavo naują supratimą apie medicinos ateitį bei paskatino keisti studijų kryptį, išvykstant į Peterburgą. Šio miesto pasirinkimą lėmė biofiziko, baigusio mokslus Peterburgo universitete, Mindaugo Venclausko rekomendacijos bei tai, kad tuo metu (1964 metais) tas universitetas buvo pripažintas Sovietų Sąjungoje kaip išskirtinė vieta studijuoti genetiką. Nors universitete studijavau biochemiją, bet T. Ivanausko „užkrėstas“ labai domėjausi ir genetika – paraleliai pagrindinėms studijoms mokiausi ir genetikos, laikiau beveik visus tos specialybės egzaminus ir atlikau laboratorinius darbus. Rektorius paminėtinas ir dėl to, kad ne tik pritarė mano siekiui keisti studijų sritį, bet ir pirmaisias studijų metais Peterburge išsprendė finansines problemas. Įvertinęs pokalbio metu, kad kaip laisvas klausytojas negausiu nei stipendijos, nei bendrabučio ir kad nelabai yra galimybių paremti artimiesiems, jis neprašomas priėmė sprendimą vienus metus palikti mane instituto sąrašuose ir mokėti man stipendiją. Tas neradicinis sprendimas labai pagelbėjo, na, o po metų išlaikius visas akademines skolas, buvau įtrauktas į Peterburgo universiteto studentų sąrašą ir gavau stipendiją bei bendrabutį.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Strategiškoje perspektyvoje labiausiai rūpi Lietuvos likimas vis labiau spartėjančių globalizacijos procesų fone. Jie tampa dideliu iššūkiu mažoms tautoms. Itin praleidusioms ilgus dešimtmečius „komunizmo“ statytojų gretose, o iš tikrųjų okupacinėje priespaudoje su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Tarp jų – visuomenės atomizacija, negebėjimas prisiimti atsakomybės už save (iniciatyvumo stoka – valdžia turi pasirūpinti), o ką jau ką kalbėti už valstybę. Ji buvo svetima okupantų valdoma Sovietų Sąjungos laikais, kas diktavo atitinkamą požiūrį ir net nemažai daliai leisdavo pateisinti neteisėtus veiksmus, sakysim, siekiant asmeninės naudos. Deja, atgavus nepriklausomybę, daug kam valstybė netapo jų sąmonėje sava. Iš čia kyla jai kenkiančios, o ne padedančios stiprinti valstybę nuostatos (pvz.: mokesčių nemokėjimas, machinacijos su viešaisiais pirkimais, rinkėjų apgaudinėjimas nerealiais pažadais, katastrofiškų mastelių emigracija ir t.t.).
Nepakeitus tų nuostatų ir nesusitelkus ties valstybės, kaip mūsų bendrų namų kūrimu, nei sukursim klestinčią valstybę, nei atlaikysim globalizacijos bei galimų agresijų prieš Lietuvą keliamus iššūkius bei pavojus. Tokiu atveju Lietuvių tautos kaip bendrijos siejamos teritorijos, istorijos, kalbos bei kultūros laukia išnykimas. Ar procesas taps negrįžtamas po 10 ar 100 metų, reikšmės neturi. Tai nebus neskausminga ir palies daug Lietuvos gyventojų.
Pavyzdį, ką duoda sutelktos patriotizmu grįstos pastangos, iliustruoja ikikarinis nepriklausomos valstybės kūrimo laikotarpis. Mokslininkai teigia, kad jo metu dideliai daliai visuomenės, o itin jos elitui buvo būdingas idealistinis ir emocianalus santykis su valstybe tiek atkuriant ją, tiek toliau ją stiprinant. Panašus santykis su atkuriama valstybe ir jos nepriklausomybės įtvirtinimu buvo Sąjudžio veiklos metu. Vėliau,deja, susidaro įspūdis, kad vyraujančia tapo pragmatinė nuostata „o ką man davė valstybė.“ Idealizmo neliko. Kaip čia neprisiminti JAV prezidento sakralinės frazės: „Neklausk, aą tau davė valstybė, klausk, ką aš padariau dėl jos.“

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Išsaugoti valstybę globalizacijos verpetuose. Tai ambicingas tikslas. Jis pasiekiamas tik kasdien sutelktomis kryptingomis pastangomis.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Svajočiau būti gydytoju.

Vilmantas Marcinkevičius

Tapytojas neoekspresionistas Vilmantas Marcinkevičius savo namuose Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

294
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Didžiausią postūmį ir pasitikėjimą savo jėgomis suteikė pirmosios tarptautinės parodos ir menininko rezidencijos užsienyje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Kaip meno lauko atstovui, man labiausiai rūpi ir mane labiausiai jaudina kultūra Lietuvoje bei Lietuvos kūrėjų pasirodymai tarptautinėje meninėje erdvėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Norėčiau palinkėti, kad Lietuvoje niekada nepritrūktų savitų ir originalių kūrėjų, kad kurdami Lietuvoje jie būtų ryškiai matomi bei girdimi pasaulyje, kad jiems nereikėtų palikti Lietuvos ir kad visuomenė būtų amžinai išalkusi aukščiausio lygio kultūros.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti save realizavusiu savo srities profesionalu.

Linas Adomaitis

Dainininkas, muzikos prodiuseris, kompozitorius, smuikininkas, Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto docentas Linas Adomaitis Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (Jėzuitų) bažnyčios terasoje. (G. Kropio nuotrauka)

296
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pagrindinis lūžio taškas matyt buvo tada, kai tėvai paklausė, ar aš noriu groti smuiku. Man tuomet buvo šešeri. Lygiai po 17 metų baigiau muzikos akademiją ir smuikas iki šios yra mano sielos instrumentas.
Sakoma, jei savo gyvenime sutinki 20 autoritetų – atrandi pats save. Man pasisekė, nes savo gyvenime sutikau daugybę autoritetų, tačiau prisipažinsiu – savęs vis dar ieškau. Asmenybės, kurios labiausiai padarė įtaką mano gyvenime – tai Vladas Varčikas, Stanislovas Čepinskis, Eugenijus Paulauskas. Tačiau, kad ir kaip tai nuskambės paprastai – didžiausią įtaką visuomet daro artimiausi žmonės.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mums su žmona šiemet nusišypsojo didžiausia laimė. Vaikelio gimimas šiandien mums rūpi labiausiai. Mudu su Irma apskritai labai džiaugiamės visomis šeimomis, į kurias šiemet pasibeldė žmogutis. Juk visi jie šiemet yra šimtmečio vaikai. Tai labai labai svarbu visų aktualijų kontekste.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mūsų tauta nuostabi ir unikali. Išsaugojo mums ne tik kraštą, bet ir svarbiausią kultūros darinį – kalbą, nežiūrint į tai, kad šimtmečius kažkas bandė tai pakeisti, ištrinti, sulaužyti. Aš didžiuojuosi mūsų tauta ir jei reikėtų nusiųsti žinutę ateičiai – palinkėčiau dar daugiau meilės, išminties ir ramybės, dar daugiau savivertės, džiaugsmo, vilties ir ryžto.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Daugybę kartų savęs klausiau: kas, jei ne muzika? Na gerai, jei reikėtų pastatyti namą savo šeimai – imčiau ir pastatyčiau, jei reikėtų paguosti verkiantį žmogų – apkabinčiau ir paguosčiau. Kiekvienas iš mūsų gali daugiau, nei įsivaizduoja. Tačiau mano keliai nuo vaikystės tampriai susiję su pirmaprade energija – garsu. Jame ieškau savęs ir daugybės atsakymų į man rūpimus klausimus. Todėl neįsivaizduoju savo gyvenimo be smuiko, dainos, kompozicijos, aranžavimo, garso dizaino ar muzikos prodiusavimo.

Leonas Valkūnas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras Leonas Valkūnas Kalvarijų kryžiaus kelyje Verkių regioniniame parke Vilniuje. (R. Adžgausko nuotrauka)

298
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Vieno tokio įvykio įvardinti negalėčiau, nes ne vienas jų lėmė mano mokslinės krypties pasirinkimą bei gautų tyrimų sėkmę. Pirmasis toks posūkis, kurį vertėtų paminėti – tai dar studijų laikais gautas Vilniaus universiteto pasiūlymas nuo trečio kurso išvykti studijuoti į Kijevo T. Ševčenkos universitetą. Tuo metu ten dėstė pasaulinio lygio profesoriai A. Davydov, S. Pekar ir kiti. Tų studijų metu aš ir susidomėjau molekulinės fizikos bei biofizikos problemomis. Antrasis posūkio taškas – tai su Lietuvos nepriklausomybe atsiradusios galimybės lankytis ir dirbti įvairiuose pasaulio universitetuose, bendrauti su iškiliausiais pasaulio mokslininkais. Čia norėčiau paminėti savo draugus prof. R. van Grondelle iš Amsterdamo laisvojo universiteto, prof. H. van Amerongen iš Wageningen universiteto, prof. V. Sundstrom iš Lundo univeriteto, prof. G. R. Fleming iš Kaliformijos universiteto Berklyje, prof. A. V. Ruban iš Queen Mary universiteto Londone bei prof. B. Robert iš Branduolinių tyrimo centro Prancūzijoje.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mokslas vystosi labai sparčiai, todėl reikia spėti reaguoti į vis atsirandančias naujoves. Norint suspėti adekvačiai reaguoti į visus šiuos atradimus, reikalinga teisinga finansinė naujų projektų parama ir optimalus mokslinių pajėgumų paskirstymas. Tai ir yra pagrindinė problema, kuri šiuo metu man kelia didžiausią rūpestį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau drąsos, išradingumo ir sėkmės dalyvaujant dideliuose europiniuose projektuose.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Sunku pasakyti, nes jaunystėje buvo daug svajonių, siekiau žinių įvairiose srityse. Gal kartais būčiau tapęs muzikantu, esu baigęs aukštesniąją J. Tallat–Kelpšos muzikos mokyklą.

Henrikas Žilinskas

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Veterinarijos akademijos, Stambiųjų gyvūnų klinikos profesorius, Gyvūnų laboratorijos vadovas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, habilituotas mokslų daktaras Henrikas Žilinskas Veterinarijos akademijoje Kaune. (G. Kropio nuotrauka)

300
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas įvyko ir vyksta be didelių lūžių, o gyvenime mane supo ir tebesupa daug gerų ir išmintingų žmonių.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo padarė didelį šuolį į priekį visose srityse, tačiau darnos ir susiklausymo stoka neturėtų tapti pažangos šešėliu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Niekas kitas, tik mes patys kuriame savo ateitį.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nueitas gyvenimo kelias lyg ir sėkmingas, bet gal ir norėtųsi dirbti vadybinį darbą su dideliais žmonių kolektyvais įvairiose srityse.

Limas Kupčinskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, gydytojas gastroenterologas, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Limas Kupčinskas Kauno Kristaus Prisikėlimo bazilikos terasoje. (G. Kropio nuotrauka)

302
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kalbėti apie asmeninius lūžius būtų per daug pompastiška ir deklaratyvu. Svarbiausias įvykis, turėjęs įtakos mano profesiniai veiklai – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas, sugriovęs sovietinę „geležinę uždangą“ ir atvėręs galimybę praktiškai susipažinti su Vakarų šalių klinikinės medicinos ir mokslo pasiekimais bei gautą patyrimą pritaikyti ligonių sveikatos labui Lietuvoje. Kartu su bendradarbiais mums pavyko sukurti „vakarieitškos“, mokslo įrodymais pagrįstos gastroenterologijos mokyklą Lietuvoje, įkurti vienintelį Rytų ir Centrinėje Europoje Virškinimo sistemos tyrimo institutą. Paveldėtas iš sovietinių laikų pagalbos modelis virškinimo ligomis sergantiems ligoniams neatitiko europietiškų standartų, gastroenterologai pagal savo veiklos profilį tuo metu nedaug skyrėsi nuo vidaus ligų gydytojų, o svarbiausias virškinimo ligų diagnostikos procedūras – endoskopinius tyrimus, skirtingai nei Vakarų šalyse, atlikinėjo ne gastroenterologai, o chirurgai. 1992 metais buvau išrinktas Gastroenterologijos klinikos vadovu, o 1992 – 1997 metų laikotarpis buvo esminis, kuriant šiuolaikinės gastroenterologijos mokslo pagrindus. Nelengvais pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo užmegzti draugiški bendradarbiavimo ryšiai su Švedijos, Danijos, Vokietijos ir kitų šalių specialistais, jie padovanojo diagnostinės aparatūros, kartu buvo parengtas ir laimėtas Europos sąjungos projektas „Gastroenterologų rengimo reforma Lietuvoje“, kurio dėka įkurtas pirmasis Endoskopinių tyrimų poskyris, vyko nuolatiniai specialistų mainai. Vakarų šalių pavyzdžiu prie Gastroenterologijos klinikos buvo įkurta Molekulinės gastroenterologijos laboratorija, vėliau išaugusi į Virškinimo sistemos tyrimo institutą. Prasidėjo glaudus klinicistų ir fundamentalių mokslų specialistų bendradarbiavimas, leidęs nustatyti naujus ankstyvus virškinimo ligų neinvazinės diagnostikos žymenis, pradėti žarnyno mikrobiotos genetiniai tyrimai. Šie tyrimų rezultatai sulaukė tarptautinio pripažinimo, buvo atspausdinti „Nature“, „Nature genetics“, „Lancet“ ir kituose prestižiniuose tarptautiniuose žurnaluose, o šie straipsniai gausiai cituojami užsienio autorių. Klinikoje daugelis naujų diagnostikos ir gydymo metodų buvo pirmą kartą įdiegti ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse – tai kapsulinė endoskopija, kepenų kraujagyslių šuntavimo procedūros, žarnyno mikrobiotos transplantacija ir kiti metodai. Galime pasidžiaugti, kad net ir esant nemažiems resursų ir aprūpinimo skirtumams, dauguma klinikoje gydomų ligonių gauna panašią medicinos pagalbą, kaip ir pripažintose Londono, Berlyno ar Vienos klinikose. Visa tai buvo įmanoma tik suburto ir išaugusio draugiško specialistų kolektyvo, kurį sudaro 5 profesoriai, 7 docentai, taip pat mokslų daktarai gydytojai ir molekuliniai biologai, doktorantai, dėka.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

O tempora! O mores! (O laikai! O papročiai!) – tokiu sparnuotu posakiu apie jaunimą, smerkdami naujas madas ir papročius, kalbėdavo senovės romėnai. Tiesa, pasaulis nuo to nesugriuvo ir vystėsi toliau, nors Romos imperijos nebeliko. Ar mane jaudina koks šiandieninis jaunimas pakeis mus, jau pasiekusius savo veiklos viršūnes profesionalus? Mano nuomone, žiniasklaida ir politikai, per daug akcentuoja kryptį, kad reikia jaunimą mokyti lyderystės, ugdyti išskirtinius lyderius, ypač akcentuoja vadybinę, bet nepakankamai profesinę kompetencijos pusę. Kuriamos „lyderystės mokyklos“, tačiau pamirštama, kad didžiausi laimėjimai pasiekiami komandiniu darbu. Galvočiau, gal daug svarbiau mokant jaunimą veržlumo ir aktyvumo bei atkaklumo, kartu formuoti bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, o lyderiai bus pastebėti ir iškils natūraliai. Aiškinimas, kad kiekvienas turi būti savos srities lyderis veda prie perdėto individualizmo ir egoizmo, nesveikos konkurencijos, o neretai duoda ir priešingus rezultatus. Didžiausi pasiekimai pavyksta bendradarbiaujant, o ne visiems konkuruojant su visais dėl „lyderystės“. (Pavyzdys iš kitos sferos – prisiminkime garsaus krepšinio trenerio Šarūno Jasikevičiaus komandos formavimo principus). Mažiau kritikuokime kitus ir dažniau vertinkime save – ar viskas padaryta, kad būtum geru specialistu, geru žmogumi šeimoje, giminėms, draugams ir visiems aplinkiniams. Ne asmeninių sąskaitų suvedinėjimas ir kova tarp tikrų ir netikrų lyderių, o valstybei svarbūs dalykai turi būti ir mūsų Lietuvos politinių diskusijų objektais.
Nors šiuo metu mes, būdami NATO ir Europos sąjungoje, kaip valstybė jaučiamės pakankamai saugūs, šiek tiek neramina tai, kad perimant ES taisykles ir teisinius principus bei esant galimybei pasirinkti, kartais pasirenkami labiausiai biurokratiški ir su daugybe apribojimų susiję taisyklių variantai, kurie gali lėtinti valstybės vystymąsi. Norėtųsi daugiau išminties. Tačiau nežiūrint visų sunkumų ir kliūčių, mūsų Lietuvos, galvoju, laukia šviesi ateitis, tik reikia išminties, darbo ir kantrybės. Lietuvoje užteks vietos visiems trims milijonams.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Saugoti ir niekada neprarasti šalies nepriklausomybės, lietuvių kalbos, istorijos ir papročių. Pažinkime savo kraštą, jo žmones, mokėkime girti ir reprezentuoti savo tautą, o ne kiekviena pasitaikiusia proga dejuoti ir matyti „negatyvą“. Stenkimės perimti visą, kas geriausia iš kitų tautų, būkime aktyvūs. Pateisinkime dažnai kartojamus žodžius „lietuviai išmintinga ir darbšti tauta“. Darbais, o ne žodžiais puoškime savo Tėvynę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Nors yra labai daug puikių ir viliojančių specialybių, galvoju, kad ir vėl norėčiau tapti gydytoju.

Juozas Vidmantis Vaitkus

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų akademijos Fizikos sekcijos pirmininkas, Lietuvos Fizikų draugijos prezidentas, puslaidininkių fizikos Lietuvoje plėtotojas, Vilniaus universiteto profesorius, habilituotas fizinių mokslų daktaras Juozas Vidmantis Vaitkus su žmona Tarptautinės lazerinės medicinos ir chirurgijos akademijos nare steigėja, Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto afiliuota vyriausiąja mokslo darbuotoja Aurelija Vaitkuviene prie Nacionalinio Fizinių ir Technologijos mokslų centro Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

304
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dabar daug prabėgusių gyvenime akimirkų galima pripažinti lemiamomis, nes tuo momentu pasirinktas sprendimas lėmė tolesnę gyvenimo tėkmę. Galima išskirti seką susietų veiklų. Ši seka prasidėjo šeštoje mokyklos klasėje, Bibliotekininkų būrelyje. Vadovas būrelio nariams pasiūlė perskaityti visas, pasirinkto bibliotekos skirsnio knygas. Perskaitę Stanaičio „Trumpų bangų radijo mėgėjų vadovą“ kartu su draugais susižavėjome radiotechnika, susiradome radijo inžinierių, kuris sutiko mus išmokyti radiotechnikos, o vėliau mokykloje įkūrėme radijo stotį šaukiniu UP2KAB. Studijuodamas Vilniaus universitete atradau, kaip pagreitinti fotovaržas 1000 kartų, ko pasėkoje buvo sukurtos „akys“ kompiuteriui (Rūta 701 ir Rūta 702). Tam, kad suprasti efekto prigimtį, buvo reikalingi trumpi intensyvios šviesos impulsai. Jau studijuojant aspirantūroje teko sukonstruoti įvairiausius šviesos šaltinius ir nelauktai buvo paskelbta, kad sukurti lazeriai, kurie generuoja trumpus intensyvios šviesos impulsus. Iš mokslinės spaudos sužinojau, kad tokius lazerius turi SSRS Maskvos Fizikos instituto N. Basovo laboratorija. Man pavyko sudėtingu keliu patekti į tą laboratoriją ir susitarti, kad Vilniuje pasigaminęs mobilią įrangą, atvyksiu į laboratoriją. Kada atvykau su įranga į Maskvą, N. Basovas jau buvo gavęs Nobelio premiją. Mūsų tyrimų sėkmę lėmė tai, kad jo komanda turėjo sukurti projekcinį CdSe lazerį, bet nežinojo, kaip nustatyti krūvininkų gyvavimo trukmę, o aš taip tik tokią aparatūrą ir atsivežiau kartu su CdSe kristalais, kuriuos tyriau. Pabaigus tyrimus, sėkmingus abiem pusėms, N. Basovas padovanojo man lazerio galvutę. Pirmąjį lazerį Lietuvoje sukonstravome 1966 metais. Lazeriai pradėjo tarnauti puslaidininkių, o vėliau ir kitų medžiagų tyrimams. Taip įsijungėme į pasaulinių lazerių taikymo medžiagoms tirti pionierių gretas ir mums pavyko atrasti visa eilę efektų, kurie mūsų laboratoriją padarė pastebimą pasaulyje.
Lazerių taikymas puslaidininkių tyrimams (ir gilios žinios apie defektų puslaidininkiuose tyrimus) užtikrino mūsų komandos įsijungimą į Europos branduolinių tyrimų centro CERN programas, prisidėjusias prie to, kad Lietuva buvo pakviesta tapti CERN asocijuota nare.
Lemtingas buvo ir dar vienas epizodas, kuomet dėl SSRS URM kaltės negalėjau nuvykti skaityti kviestinio pranešimo Pasauliniame lazerių kongrese JAV, bet man pavyko nupirktą lėktuvo bilietą perrašyti žmonos vardu, kuri nuvykusi į Čikagą sugebėjo baigti lazerių taikymo medicinoje kursus ir įgyti teisę vykdyti klinikinius lazerių taikymo medicinoje tyrimus. To dėka pasaulis išvydo lietuvišką lazerį (sukonstruotą VU Kvantinės elektronikos katedros laikinajame kolektyve „Rūta“ ir gamintą Panevėžyje, kuris buvo pritaikytas ir endoskopinėms operacijoms). Šį lazerį jau nepriklausomos Lietuvos vardu Aurelija pristatė pasauliniame FIGO kongrese Singapūre, o dėka lazerio taikymų chirurgijoje ir sukurtų diagnostikos metodų buvo pakviesta tapti Tarptautinės lazerinės medicinos ir chirurgijos akademijos Florencijoje nare steigėja, o kartu toliau kuriame žmogaus audinių patologijos atmažinimo būdus.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai rūpi teigiamų iniciatyvų veiklos tęstinumo ir gilesnio supratimo, kaip pasiekti laukiamą efektą. Šiandieniniai politikai didele dalimi nemato reikalo susipažinti su pasauline patirtimi, kas verčia institucijų vadovus ir mokslininkus dėti daug energijos, kad pradėti darbai vyktų ir laukiamas rezultatas artėtų. Neteisinga pasaulinės patirties interpretacija trukdo mokslinių tyrimų bei inovacijų eigai, ypač viešųjų pirkimų srityje, kas veda prie beprasmio laiko švaistymo ir reikalingų medžiagų ar prietaisų pabrangimo.
Nerimą kelia švietimo lygio žemėjimas, ką skatina nuostatos, kad vaikas gali rinktis, ką ir kaip mokytis, nesuprasdamas, ką duoda mokykloje suteikiamos žinios ir įgūdžiai. Juk dailyraščio, rašant minkšta plunksna, pagrindinis poveikis buvo rankos raumenų preciziškumo lavinimas, kas reikalinga, pavyzdžiui mikrochirurgams, o vėlesnėse klasėse eilėraščių mokymasis buvo skirtas atminties ląstelių kiekio didinimui.
Moksleiviams (ir Lietuvai) kenkia studijų užsienyje perdėtas aukštinimas, o Lietuvoje – žeminimas, todėl susitikimuose su mokytojais ir moksleiviais bandau aiškinti, ką ir kur verta studijuoti.
Pagrindinė žiniasklaida nesijaučia atsakinga už įtaką Lietuvos ateičiai, ar ją mato kitokią, negu norėčiau, nes, pavyzdžiui, horoskopams skiriama daugiau dėmesio, negu mokslo žinioms.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Pirmiausia norėtųsi palinkėti politikams, kad jie gyventų ne „nuo rinkimų iki rinkimų“, o sugebėtų pagirti ankstesnę valdžią už geras iniciatyvas, o jas tęsdami, ar kiek pakeisdami, įrodytų, kad jie jas įgyvendina sparčiau ir geriau, negu buvusieji valdžioje.
Žvelgiant tolyn, linkėčiau suprasti, kad esame maža šalis ir sėkmė lydi tuos, kurie „jaučia artimo alkūnę“, tai yra dirba bendradarbiaudami. Kadangi esame maži, tai jei norime tapti pastebima teritorija pasaulyje, turime sukurti šalies veidą, surandant sritis, kuriose siektume reikšmingų pažangų ir kurtume technologinius proveržius. Linkėčiau, kad būtų suprasta, kad valstybei valdyti reikia rengtis ir rengti tam visuomenę.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei tektų keisti sritį, kurioje dabar veikiu, tai gilinčiausi į priežastis, kodėl tautos kraustėsi ir kodėl egzistuoja tiek daug kalbų.

Urtė Neniškytė

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro biochemikė daktarė Urtė Neniškytė Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose. (R. Adžgausko nuotrauka)

306
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, buvau dar maža, bet jau sąmoningas vaikas. Tėvų dalyvavimas Nepriklausomybės kelyje bei tuo metu man ir broliams perduotos vertybės padėjo man atrasti santykį su Valstybe, kuriuo labai džiaugiuosi. Aš esu Valstybė, tik nuo manęs priklauso, kiek jai duosiu ir kokioje šalyje gyvensiu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Socialiniai tinklai, naujosios medijos pastaraisiais metais suteikė galimybę kokybiškam demokratinės visuomenės vystymosi šuoliui. Džiaugiuosi stebėdama kaip augame, išmokstame reikalauti atskaitomybės ir tampame savo valstybės šeimininkais. Šiuo metu išgyvename pokyčių laiką ir tikiu, kad einame teisingu keliu.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Branginkite tai, ką turite – už ką mūsų laisvės kovotojai sumokėjo savo gyvybėmis. Tikėkite savimi – jūsų gyvenimas yra jūsų rankose. Nelaukite, kol kažkas imsis veikti – patys būkite pokyčio dalyviais.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Mėgstu atskirti svajones ir tikslus. Tikslai yra kažkas, ko siekiame, o svajonės telieka pasimėgavimu hipotetinėmis situacijomis, kurių tarsi norėtume, bet nepakankamai, kad imtumėmės veiksmų. Šiandien esu ten, kur ir noriu būti, o kai pasijausiu kitaip, ateis laikas keistis.

Vytautas Basys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, gydytojas neonatologas, profesorius, habilituotas biomedicinos mokslų daktaras Vytautas Basys prie Belmonto krioklio Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

308
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausiu momentu savo gyvenime laikau darbo gydytoju pradžią, kai pajutau, ką reiškia asmeninė atsakomybė už žmogaus gyvybę. Tai įvyko pirmaisiais darbo metais Druskininkuose. Asmeniniame gyvenime toks lūžis buvo pirmosios dukters gimimas – pajunti atsakomybę už naujo žmogaus šiame pasaulyje augimą, vystymąsi ir ateities kelią.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai jaudina jaunosios kartos likimas – kad ji būtų laiminga mūsų šalyje, kad nevyktų toks baisus emigracijos procesas, kad jaunimas kurtų ir puoselėtų mūsų Tėvynę, būtų išsilavinęs bei kūrybingas.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Susitelkimo savo šalies viduje, aukšto profesionalumo ir kūrybiškumo jaunimui, pakantumo darbe ir gyvenime vyresniajai kartai, klestėjimo Lietuvai, taikos bei supratimo, harmoningo vystymosi visoms pasaulio tautoms ir valstybėms.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visada norėjau ir noriu būti asmenybe, kuri pasižymi kūrybiškumu ir aktyvia veikla, nepaisant profesijos ir išsilavinimo. Pasiekiau tai savo veiklos srityse ir tai yra svajonių išsipildymas.

Valdemaras Razumas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, Lietuvos mokslų tarybos valdybos pirmininkas, profesorius Valdemaras Razumas su žmona Julija Razumiene ir vaikais Egle,
Viktorija, Jonu ir Augustinu bei martimi Viktorija savo namų kieme Vilniuje. (R.Danisevičiaus nuotrauka)

310
Justas Dvarionas

Pianistas, dėstytojas, tarptautinių ir respublikinių konkursų žiuri narys, Europos Jaunimo Muzikos Konkursų Asociacijos
(EMCY) viceprezidentas Justas Dvarionas Vingio parke Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

311
Jurgis Vilemas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, profesorius, branduolinės energetikos inžinierius, ilgametis Lietuvos energetikos instituto vadovas, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, daugkartinis Lietuvos buriavimo čempionas, buvęs Lietuvos buriuotojų sąjungos prezidentas Jurgis Vilemas Kauno Žalgirio jachtklube. (A. Žukovo nuotrauka)

312
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Dažniausiai žmogaus gyvenimo kelias – tai visa eilė atsitiktinių, kartais net nepriklausančių nuo to asmens valios, veiksnių, nulemiančių jo gyvenimo kelią arba turinčių esminę įtaką jo likimui. Mano gyvenimo istorija kaip tik tai iliustruoja. Vaikystėje du kartus skendau ir tik labai laimingo atsitiktinumo dėka buvau išgelbėtas. Besimokant vidurinėje mokykloje svajojau studijuoti technikos arba tiksliuosius mokslus. Studijas pradėjau 1965 metais Kauno politechnikos institute (KPI) pasirinkdamas radiotechnikos specialybę, tačiau bebaigiant antrą kursą, pasirodė žinia, kad Lietuvoje planuojama statyti vieną iš pirmųjų Sovietų Sąjungoje atominę elektrinę, o Lietuvos vyriausybė paliepė atrinkti dešimt studentų, kurie norėtų tęsti studijas atominės energetikos srityje Maskvoje. Aš pasirinkau tuo metu dar labai egzotišką, beveik nežinomą specialybę. Tačiau jau esant penktame kurse centrinės valdžios planai sparčiai plėtoti atominę energetiką Sovietų Sąjungoje pasikeitė ir nuo elektrinės statybos Lietuvoje tam kartui atsisakyta. Atominių elektrinių katedros vadovybė sužinojusi apie situaciją pasiūlė man tęsti studijas aspirantūroje su branduoline energetika susijusioje srityje.
Studijas aspirantūroje po trijų metų sėkmingai baigiau ir reikėjo apsispręsti apie savo tolimesnę karjerą. Kad reikia grįžti į Lietuvą abejonių nebuvo, tačiau įgyta specialybė Lietuvoje buvo beveik nežinoma. Vienintelė įstaiga kuriai aš galėjau tikti buvo Energetikos ir elektrotechnikos institutas Kaune – dabartinis Lietuvos energetikos institutas. Taip aš atsidūriau įstaigoje, kurioje tarnavau įvairiose pareigose virš keturiasdešimties metų. 1989 – 1991 metų politiniai įvykiai paliko ženklų atspaudą mano gyvenime, nes tų audringų, didelių galimybių ir iššūkių metu aktyviai įsitraukiau į Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo procesą. Džiaugiuosi, kad likimas pastūmėjo mane tinkama kryptimi.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Didžiausias ir pavojingiausias iššūkis Lietuvai tai mūsų, kaip tautos, nuo seno gyvenančios konkrečioje istorinėje teritorijoje, šnekančioje lietuvių kalba išlikimas. Dabartinėje situacijoje, kai piliečiai gali laisvai judėti po visą pasaulį ir kai tą judėjimą skatina šiuolaikinės, nebrangios keliavimo priemonės, kai žmonės gali nepaprastai lengvai komunikuoti nepriklausomai kur jie bebūtų, mažai tautai, kurios ekonomikos išsivystymo lygis gerokai žemesnis nei daugelio didžiausių kaimynų, tai kelia didelį pavojų. Galimybė palyginti greit ištirpti didžiajame tautų katile, kai tą procesą vis labiau skatina minėtos ir kitos neseniai atsiradusios aplinkybės yra labai didelė. Tai yra gerokai labiau tikėtina, nei būti užgrobtiems kokių tai kaimynų. Šiomis naujomis aplinkybėmis mūsų išlikimą didins pagrinde tai, ar mes sugebėsime gan sparčiai pakelti savo ekonomiką, kultūrą, sukurti darnią, harmoningą, lygių galimybių visuomenę su minimalias socialiniais kontrastais. Mano nuomone, šį tikslą galima būtų pasiekti tik svarbiausiu prioritetu pasirenkant sparčią mūsų ūkio orientaciją į šiuolaikines, naujausiomis technologijomis pagrįstą raidą. Tačiau tai gali tapti realybe, jei sugebėsime sukurti tokios ekonomikos poreikius tenkinančią švietimo sistemą ir tą darysime nedelsiant, sukoncentruojant visus įmanomus resursus. Tai padarius galima tikėtis, kad ateities lietuvių kartos galės didžiuotis savo valstybės praeitimi ir būti garbingais Europos tautų šeimos nariais.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu išlikti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Jei tik leistų aplinkybės, pasirinkčiau tą patį kelią: savo profesinę karjerą paskirčiau mokslui ir švietimui.

Kazimieras Ragulskis

Inžinierius mechanikas, Lietuvos mokslų akademijos narys emeritas, profesorius, habilituotas daktaras Kazimieras Ragulskis savo namuose Kaune. (A. Žukovo nuotrauka)

314
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gražu ir didinga.
1918 metais dėka patriotų – didvyrių Lietuva ištrūko iš okupantų žiaurios priespaudos ir teroro. Didelės valstybės dažniausiai linkę vystytis horizontaliai, o mažoms belieka vystytis tik vertikaliai. Nepriklausoma Lietuva iki antrojo pasaulinio karo, esant kai kurių didelių valstybių trukdymams, dėl jų grobuoniškų tikslų, pasiekė titaniškų rezultatų.
Mano vaikystė ir jaunystė buvo ekonominiai silpnoka. Reikėjo dirbti tėvų ūkelyje įvairius žemės ūkio darbus. Tai trukdė mokytis, tuo labiau žaisti su kaimynų vaikais. Mano labai padorūs, nepaprasti Motina ir Tėvas paklausė mokytojų patarimų leisti mokytis kaip perspektyviam vaikui. Tėvai sakydavo, kad beveik visi žmonės yra geri, o jei kas bloga tau padaro, tai turi atsakyti gėriu.
Sovietinė valdžios nuomone, mano biografijoje buvo trūkumų, kuriuos 1944 – 1972 metų laikotarpyje pavyko išlaikyti paslaptyje ir dėl to buvau didžiulėje baimėje. Mano demaskavimas įvyko po laiko, tik 1972 metais. Tai mano mokslinei veiklai nepakenkė, nes ypač paskutinio dešimtmečio mano pasiekimai moksle ir technikoje buvo vertinami itin aukštai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Jau daugiau kaip pusšimtį publikacijų Lietuvos vystymo klausimais paskelbiau spaudoje. Kas liečia mokslinį darbą Lietuvoje:
- tai pirmiausia yra svarbiausios mokslinės kryptys – lituanistikos mokslai bendrąja prasme;
- sveikatingumo mokslas;
- Lietuvos gamtos turtų tyrimai;
- tyrimai, kurie duoda didelę naudą Lietuvai;
- ypač reikia remti talentingus mokslininkus, iš kurių tikėtina išauginti pasaulinio lygio žvaigždes.
Švietimo srityje neatidėliotini uždaviniai kyla, dėl įvairių sričių mokslų intensyvėjančios integracijos. Einama į singuliarinį tašką, turime negaištant veikti. Kiekvienas baigiantis specializuotas mokyklas, universitetus turi įgyti fundamentinių mokslų pagrindus bei būti tinkamai supažindintas su technikos pasiekimais. Lietuvoje turėtų būti pagrindiniai du universitetai (Vilniuje ir Kaune) ir eiliniai du (Klaipėdoje ir Šiauliuose). Būtinas ryžtingas sprendimas, nes tai ne tik pašalins mokslo dubliavimus, bet ir atvers galimybes efektyviam mokslininkų suartėjimui, integracijai bei efektyviam vystymui.
Bendrais klausimais paliečiau kai kurias pastabas, pavyzdžiui:
- santykiuose Europos Sąjungos mažos valstybės turėtų jungtis į asociacijas, kad jų nuomonių klausytų ir didžiosios valstybės, pavyzdžiui Baltijos šalys su Skandinavijos šalimis galėtų susijungti į asociaciją;
- arba yra maišoma tautų mažumų sąvoka. Kokia gali būti tautinė mažuma, jei greta ar toliau turi savo valstybę. Lietuvoje tautinė mažuma yra romai, kurie neturi savo nepriklausomos valstybės. Be to, reikia skirti kas yra kolonizatorių tipo žmonės nuo tikrų tautinių mažumų;
- valstybės savo biudžeto ar ES paramos lėšos turėtų būti skiriamos pagrindinai ne turtingų asmenų vis intensyvesniam turtinimui, o remti pagrindinai silpnus bei vidutinio ekonominio lygio aktyvius žmones.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateitis priklauso intelektualiniam darbui. Ypač iš valdžios pusės reikia dėti pastangas talentingus asmenis nuo vaikystės nukreipti intelektualinei kūrybinei veiklai tam, kad Lietuva taptų įžymių mokslininkų, išradėjų, inovacijų kūrėjų šalimi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Esu arti finišo, todėl turiu skubėti atlikti savo vykdomus tyrimus virpesių ir bangų srityse pagal savo idėjų dvi pagrindines kryptis: naujo tipo dinaminių sistemų ir jų teorijos pagrindų kūrimas bei nauju principu veikiančių robotų ir jų teorijos kūrimas.
Tikiu, kad Lietuva taps mokslo, meno, sporto bei kitos veiklos srityse pažiba sau ir pasaulyje.

Kristina Sabaliauskaitė

Dailės istorikė, menotyros mokslų daktarė, rašytoja Kristina Sabaliauskaitė Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

316
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Gyvenimas – tai procesas, kuriamas kasdieniais darbais, pasirinkimais ir etiniais sprendimais. Kartais net mažiausi jų gali turėti lemiamos reikšmės. Tačiau šeima ir šeimoje nuo kūdikystės skiepyta meilė knygai, menui, istorijai, mokslui ir kultūrai, įdiegtas nerašytas garbingo elgesio kodeksas ir yra tas pamatas, ant kurio stengiuosi statyti savo gyvenimą. Kalbant apie įvykius – neabejotinai reikšmingiausias buvo Lietuvos Nepriklausomybės atkovojimas 1990 metais ir atgauta žmogiškoji laisvė. Sovietinėje Lietuvoje – su jos individualumą, nepriklausomą kritinį mąstymą ir kūrybiškumą žlugdžiusia, visus niveliavusia ir kontroliavusia sistema – tikrai nebūčiau tapusi tuo, kuo esu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Norėtųsi, kad Lietuva ir visi joje gyvenantys žmonės būtų laisvę ir žmogaus teises gerbiančios teisinės valstybės atsakingi, neabejingi piliečiai. Daug nuveikėme šioje srityje, tačiau yra ir galvas keliančių priešiškų jėgų, siekiančių tam užkirsti kelią. Todėl visi turėtume telktis demokratinėmis priemonėmis priešindamiesi bandymams mus grąžinti į sovietinį mentalitetą, totalitarinio pobūdžio kišimuisi į piliečio privatų gyvenimą, iš viršaus valdžios nuleidžiamais įnoringais ribojimais, visuomenės grupių ar asmenų diskriminavimui, cenzūrai ar žodžio laisvės suvaržymui. Laisvė yra ne faktas, o procesas ir jis privalo būti palaikomas mūsų kasdienėmis pastangomis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu mūsų šaliai nebijoti sąžiningai pažvelgti į Lietuvos istoriją: semtis pasididžiavimo ir įkvėpimo iš garbingų dalykų ir savikritiškai įvardinant tamsiąsias mūsų istorijos dėmes – tam, kad ateityje nebekartotume tų pačių klaidų ir išvengtume tragedijų. Linkėčiau, kad būtų puoselėjimas humanizmas Lietuvoje – visų pirma, giliomis humanitarinių mokslų studijomis. Net geriausi ekonominiai rodikliai ir technologiniai pasiekimai nebus nieko verti, jei dvasioje vyraus skurdas, o galvoje kultūrinis neišprusimas ir vaizduotės stygius.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Viena iš šeimos įdiegtų vertybių buvo neuždavinėti sau tokio pobūdžio klausimų, o stengtis sąžiningai mokytis ir dirbti, nebijoti sunkumų, atlikti pareigą ir link svajonės judėti vedamai aukštesnių gėrio, grožio bei tiesos siekių. Galbūt todėl šiandien neturiu apgailestavimų ar svajonių būti kažkuo kitu, nei esu.

Algis Petras Piskarskas

Lietuvos mokslo premijos laureatas, fizikas, akademikas, Kvantinės elektronikos ir lazerių fzikos Lietuvoje pradininkas, habilituotas gamtos mokslų daktaras Algis Petras Piskarskas ant Rokantiškių piliakalnio Vilniuje. (A. Žukovo nuotrauka)

318
Aurimas Švedas

Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docentas, rašytojas Aurimas Švedas Vilniaus universitete. (A. Aleksandravičiaus
nuotrauka)

319
Karolina Nendrė Masiulytė – Paliulienė

Aktorė, visuomenės veikėja ir verslininkė Karolina
Nendrė Masiulytė – Paliulienė savo namuose Vilniuje.
(A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

320
Arūnas Sakalauskas

Aktorius ir televizijos laidų vedėjas Arūnas Sakalauskas Vilniaus senamiestyje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

321
Virginijus Savukynas

Žurnalistas, kultūros antropologas, žiniasklaidos ir viešųjų ryšių ekspertas Virginijus Savukynas prie Vilniaus Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos. (A.
Aleksandravičiaus nuotrauka)

322
Mindaugas Stasiulis

Televizijos kanalo TV3 rinkodaros vadovas Mindaugas Stasiulis Trakuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

323
Petras Gintalas

Vilniaus Dailės akademijos Telšių fakulteto profesorius, dailininkas, poetas ir skulptorius Petras Gintalas muziejuje „Alka“ Telšiuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

324
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Besimokant Palangos vidurinėje mokykloje dėdė P. Gintalas, tėvai, o ypač mama Janina Gintalienė, kuri dirbo miesto vaikų bibliotekoje, skatino mane piešti, kurti plakatus ir lipdyti. Vyresnėse klasėse mokytojai Janina Jurkutė ir Jonas Brinza pamatė mano gebėjimus. 1964 metais įstojęs į Vilniaus dailės institutą pradėjau savo kelionę į menų pasaulį. Kelionėje sutikau asmenybes, tikrus menininkus: Regimantą Midvikį, Arūną Sakalauską, Arvydą Ambrasą. Paskyrimas Vilniuje nesužavėjo, tad kursioko Algimanto Mizgirio paskatintas 1971 metais atsidūriau Telšių taikomosios dailės technikume (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas). Esu įstrigęs medalio ir skulptūrinės plastikos pasaulyje. Vėl rašau eiles. Eilėraščius kuriu nuo gilios jaunystės. Pastaruoju metu, paskatintas sūnaus Petro bei poetų Vytauto Stulpino, Danieliaus Milašausko ir Gvido Latako, grįžau į poeziją. Vėlokai.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aštautumanija (aš tau, tu man) jaudina labiausiai. Didžiuojosi Lietuva: jos žmonėmis, laisvės siekiu, gamta, ypatinga mūsų istorija. Neramina korupcijos klampynė, kuri stumia Lietuvą į praeitį.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Per 100 metų atkūrėme Nepriklausomybę Lietuvoje du kartus. Trečiojo karto turėtų nebūti, jei išsivaduosim iš nesutarimų gniaužtų. Visą gyvenimą dirbau su jaunimu, tad tikiu jų meile artimui ir savo šaliai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Visada svajojau apie sportą ir literatūrą. Tapti genialiu menininku pritrūko ypatingų gebėjimų darbui.

Edvardas Malinauskas

Tapytojas, marinistas Edvardas Malinauskas savo dirbtuvėse Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

326
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mano kartai esminis lūžis buvo 1990 metų sausio 13 ir kovo 11 dienos. Mes, pažinę karą ir gyvendami pokaryje, sunkiai patikėjome, jog niekas nebenurodinės kaip mums visiems reikia gyventi. Mes 50 metų buvome priversti statyti komunizmą, bet Sąjūdis nebeleido to užbaigti. Jau vaikystėje mama man dainuodavo, kad mūsų tėvynė yra brangi Lietuva. Mano kūryboje pokyčių beveik nebuvo, tačiau tapęs dailininku sukūriau nemažai paveikslų istorinėmis temomis, kuriuose pavaizduota garbinga mūsų tautos praeitis, kurios niekas niekada neturėtų užmiršti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Mane liūdina, kad mūsų jaunoje valstybėje dar tiek daug melo, godumo ir neteisybės. Norėčiau, kad mūsų išrinkta valdžia rūpintųsi ne tik savimi, bet ir tais, kurie ją išrinko, nes valstybė tai esame mes.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ateities kartoms norėčiau palinkėti mažiau verkšlenti, daugiau dirbti ir sukurti tokią valstybę, kurioje visiems būtų gera gyventi ir kad niekada Lietuvos žemelės nebeperliptų svetimų kareivių batai.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Į prezidentus balotiruotis jau per vėlu, bankininku būti negalėčiau, nes nemoku skaičiuoti, o mokykloje buvau dvejetukininkas, tad esu patenkintas tuo, kuo esu šiandien. Savo paveikslais ir jūros peizažais noriu parodyti žmonėms, kokioje nuostabioje šalyje mes gyvename.

Arvydas Girdzijauskas

Klaipėdos Vydūno Gimnazijos direktorius, choro dirigentas ir pedagogas Arvydas Girdzijauskas Vydūno gimnazijoje Klaipėdoje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

328
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tai, kad pasirinkau muzikanto profesiją lėmė asmenybės. Vaikystę praleidau „Ąžuoliuko“ chore. Mūsų vadovas Hermanas Perelšteinas tikėjo, kad gyvenime yra svarbiausia galimybė suteikti džiaugsmą kitiems žmonėms. Matyt, tuo tikėjimu užkrėtė ir mane. Ir dar fortepijono mokytojas Edmundas Baltrimas. Jis atvėrė nuostabų muzikos atlikėjų ir įrašų pasaulį. Taigi, pasirinkau dirigento specialybę, kad galėčiau muzikuoti ir dalintis tuo, ką sukuriame kartu su choristais. Kitas lūžis – tai supratimas, kad vaikams reikia labai daug duoti, kad jie savo ruožtu išmoktų duoti kitiems ir dalintis. Televizijos ir radijo vaikų chore galimybės ugdyti jaunus žmones buvo ribotos. Todėl atsirado meninės ir kultūrinės pakraipos Klaipėdos Humanitarinė mokykla, kuri vėliau patapo Vydūno gimnazija. Ten mėginame auginti žmoniškumą jaunose širdyse.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man šiandien labiausiai rūpi kultūra. Tai būdas, kaip žmonės elgiasi vienas su kitu, kuo grindžia savo pasirinkimus, apsisprendimus. Gyvename aplinkoje, labai norinčioje imti ir turėti, ir nenorinčioje klausyti ir suprasti, nežinančioje, kad praturtėti gali tik dalindamasis tuo, ką sukuri, kas gali padaryti aplinką ir pasaulį kažkiek gražesniu. Jei sugebėtumėme auginti ir puoselėti žmogiškumo bei bendruomeniškumo kultūrą, tikrai reikėtų mažiau draudimų ir reguliavimų, mažiau reformų ir griovimo, nes aplinkui būtų daugiau pagarbos žmogui, tarpusavio supratimo ir noro sukurti gražesnę aplinką.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Ten jau veda atsakymas į prieš tai buvusį klausimą. Rytdiena sunkiai nuspėjama ir labai dinamiška. Todėl joje labai svarbu išsaugoti tai, ko negalės padaryti technologijos ir robotai. Tai mūsų žmogiškumas. Žmogiškumas visame kame: bendravime, darbe, kūryboje ir politikoje. Būtent jam turi likti vietos technologijų ir pokyčių pasaulyje, kad ir kaip nelengva būtų tai išsaugoti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Labai norėčiau, kad mūsų vaikai gyventų ne daiktų ir technologijų, o žmonių ir kultūros pasaulyje.

Elvyra Spudytė

Etninės kultūros istorikė ir muziejininkė, muziejaus „Alka“ direktorė Elvyra Spudytė muziejuje „Alka“ Telšiuose. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

330
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Lūžis, tai suvokimas, kad vertybes, kurios saugomos muziejuje, galima kataloguoti ir publikuotą medžiagą palikti ateities kartoms ir tuo pačiu, dalintis saugoma informacija bei skleisti gerąją naujieną pasauliui apie tautos kultūrą.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Išsaugoti unikalią žemaičių kultūrą ir ja didžiuotis, parodyti pasauliui, kad mūsų kultūra yra unikali ir ypatinga. Apie tai kalbėjo lankydamasis Lietuvoje ir popiežius Pranciškus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Mylėkime savo Tėvynę, pažinkime ir didžiuokimės jos garbinga praeities istorija, jos žmonėmis. Saugokime savo tradicijas, papročius ir kultūrą, nes tai mūsų tautos pasididžiavimas bei didžiausias turtas. Apie tai dar XVI amžiuje kalbėjo kunigas Mikalojus Daukša.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Užbaigti pradėtus darbus, nes laikrodžio rodyklės jau nepasuksi atgal.

Saulius Urbonavičius

Prodiuseris ir muzikantas, grupės „Bix“ narys Saulius Urbonavičius savo namuose Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

332
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Pirmas lūžis įvyko, kai nusprendžiau būti tapytoju. Studijavau Šiaulių universitete Dailės fakultete ir dar nebaigęs studijų rengiau savo darbų parodas. Tada atėjo Atgimimas ir mane užvaldė muzika. Sukūriau grupę BIX, prasidėjo rimtas muzikinis kelias. Atsidarė sienos, mes garsinome Lietuvą visoje Vakarų Europoje ir Jungtinėse Amerikos valstijose.
Kitas lūžis – tai televizijos laidos „Tangomanija“ kūrimas. Tai buvo TV prodiuserio karjeros, kuri sėkmingai tęsiasi iki šiol, pradžia.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man brangiausia yra laisvė. Jaučiu atsakomybę ginti galimybę laisvai minčiai ir saviraiškai. Tikiuosi, kad savo veikla prisidedu prie to, kad Lietuva išliktų šiame sudėtingame pasaulyje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Drąsiai svajokite. Tik svajojanti ir įsikibusi savo šaknų tauta gali išlikti bei pasiekti fantastiškų tikslų.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Aš jaučiuosi apdovanotas, nes galiu būti ir dailininku, ir muzikantu, ir TV prodiuseriu, ir dar, velniai žino, kuo. Bet svarbiausia yra tai, kad aš visada būsiu kūrėjas, ką bedaryčiau, net ir šluodamas gatves.

Jonas Genys

Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius, archeologas daktaras Jonas Genys Klaipėdos pilies muziejuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

334
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Matyt, kad tas lemtingas taškas buvo teisingas studijų pasirinkimas Vilniaus universitete. Baigęs mokslus tapau archeologu. Ši profesija tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu. Ji suteikė daug atradimų, bendravimo bei kūrybos džiaugsmų. Niekada nesuabejojau savo pasirinkimu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labai geras jausmas, kai su žmona Zita galime džiaugtis savo vaikais ir anūkais, kurie laimingi bei saugūs čia, Lietuvoje. Iš kitos pusės, jautriai reaguoju į tą negatyvą, kuris sklinda iš aukštų tribūnų. Nepateisinu milžiniškos emigracijos, prisibijau vertybių devalvacijos pasekmių.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Rytdiena glūdi istorijoje. Ji rodo, kokia didinga tauta esame. Tūkstantmetėje istorijoje sugebėjome ne tik triumfuoti ar net dominuoti, bet kas be galo svarbu – išlipti iš didžiulių istorijos duobių. Kalba, tradicijos, kultūrinis kraštovaizdis – tai yra tie stulpai, kurie yra tautinio tapatumo pamatas. Noriu palinkėti, kad neužmirštume, jog už tai, esame atsakingi visi.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Džiaugiuosi tuo, kuo esu.

Aurelija Rusteikienė
Aurelijus Rusteika

Verslininkas Aurelijus Rusteika, VšĮ „Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų fondo“ direktorė Aurelija Rusteikienė Žolinės metu
Šv. Jurgio bažnyčioje Dubingiuose. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

336
Oskaras Koršunovas

Lietuvos Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatas, režisierius, dramaturgas, scenografas ir choreografas, OKT ir Vilniaus miesto teatro meno vadovas Oskaras Koršunovas A. Mickevičiaus skvere Vilniuje. (A. Aleksandravičiaus nuotrauka)

337
Donata Račaitė

Televizijos kanalo TV3 naujienų laidos vedėja, reporterė Donata Račaitė „Mint Vinetu“ knygyne Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

338
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Sunku paaiškinti šį apsisprendimą. Visada turėjau polėkį į kalbą ir į rašymą. Dar būdama pradinėse klasėse ir sužinojusi apie žurnalisto profesiją, pradėjau apie tai svajoti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Šių dienų aktualijų kontekste labai neramina emigracijos mastai ir jaunų žmonių noras pabėgti iš šalies. Valstybė dar auga, kuriant žmonėms geresnes pragyvenimo sąlygas, suteikdama galimybes. Tačiau tų galimybių turime ieškoti ir patys.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu nepamiršti savo šalies pamatų, žmonių, kurie buvo tėvynės vėliavnešiai, žmonių, kurie kovodami už tiesą buvo ištremti tūkstančius kilometrų nuo savo tėvynės, kai kurie net ir be teisės sugrįžti. Praeis šimtas metų, ar dar daugiau, o mūsų istorija ir kelias į nepriklausomybę bus tas pats.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Trečioje klasėje po rašinio mokytoja parašė: „Tu būsima rašytoja, arba žurnalistė.“ Matyt rašyčiau ir kurčiau, nors tai daryti ir dabar ne vėlu.

Audrius Cininas

Vilniaus apygardos teismo teisėjas Audrius Cininas Lukiškių aikštėje Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

340
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Svarbiausia gyvenime yra ši diena. Praeitis – tik istorija, o ateitis – migla. Visos geros ir blogos mano gyvenimo akimirkos, sėkmės ir klaidos – tai pamokos, iš kurių pasimokai (arba ne) ir pamiršti tam, kad būti čia ir dabar.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Populizmas. Reikia drąsių, išmintingų lyderių, nebijančių pasakyti tiesą.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Esu įsitikinęs, kad svarbiausia yra išsilavinimas, smalsumas, teisė suklysti.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Kitame gyvenime norėčiau būti inžinierium arba programuotoju. Man patinka aiškios sistemos, kurios nežino kompromisų ir arba veikia, jei teisingai padarytos, arba ne, jei turi klaidų. Tokios logikos nėra politikoje ir vis mažiau teisėje. Jei mūsų įstatymai būtų kompiuterių programos – dauguma jų neveiktų.

Arvydas Povilaitis

Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, Aleksandro Stulginskio universiteto Vandens išteklių inžinerijos instituto direktorius, profesorius Arvydas Povilaitis Nemuno saloje Kaune. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

342
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Viskas prasidėjo man dar būnant studentu. Tada keitėsi laikai, Lietuva atgavo nepriklausomybę. Prof. Rimvydas Tumas mane pakvietė į savo mokslinę grupę. Tyrinėjome paviršinio vandens srautų formavimosi dėsningumą upių baseinuose, analizavome įvairių veiksnių poveikį vandens telkinių taršai. Mane ypač sudomino matematinių modelių taikymas siekiant giliau pažinti ir prognozuoti šiuos procesus. Netrukus atsivėrė naujos galimybės išvykti ir susipažinti su užsienio mokslininkų darbais. Tai buvo kažkas nauja ir be galo įdomu! Viskas man atrodė patrauklu ir reikšminga. Tuomet ir supratau, kad tai yra mano tolesnio gyvenimo kelias.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Labiausiai neramina mokslo ateitis ir mokslininko vieta Lietuvos visuomenėje nesibaigiančių pertvarkų karuselėje.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Gražiausi žodžiai sudėti V. Kudirkos „Tautiškoje giesmėje“! Nėra gražesnių ir labiau prasmingų palinkėjimų Lietuvai ir jos ateities kartoms, kaip tuose posmuose. Jie tokie gilūs ir amžinai aktualūs!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Džiaugiuosi tuo, kas šiandien esu! Tačiau turiu dvi svajones: nuvykti į Šiaurės ašigalį ir kada nors išvysti Amazonės upės vandens platybes!

Gunaras Imantas Kakaras

Astronomas, muziejininkas Gunaras Imantas Kakaras Lietuvos etnokosmologijos muziejuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

344
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Kad tapau astronomu, kaltos Biržų krašto lygumos – ten daug dangaus. O priežastis, kodėl įsteigiau Lietuvos etnokosmologijos muziejų buvo labai paprasta – tai supratimas, kad esame šios begalinės Visatos gyventojai ir Žemėje turi rastis muziejus, kuris atspindėtų visus žmogaus ir žmonijos ryšius su Kosminiu Pasauliu.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Man jau 80 (kodėl taip greitai?), o dar turiu suspėti įgyvendinti daug subrandintų muziejaus infrastruktūrų.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Kad Lietuva išliktų, klestėtų, o mūsų anūkai ir proanūkiai didžiuotųsi savo šalimi ir baltų tautybe (manyje daug latviškų genų).
O pirmas Ateivių laivas tegu nusileidžia šalia mūsų muziejaus!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Norėčiau būti profesionaliu staliumi. Ar žinote, kaip nuostabiai kvepia obliuojamos sausos pušies lentos? Ir niekada nesiskirčiau su fotoaparatu.

Jūras Banys

Lietuvos mokslo premijos laureatas, fizikas, habilituotas fizinių mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos prezidentas Jūras Banys Lietuvos mokslo akademijos hole Vilniuje. (Ž. Zimnickaitės nuotrauka)

346
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Apie lūžį kalbėti sunku. Tai nebuvo lūžis, bet, matyt, tai, kad augau šeimoje, kurioje visi buvo mokslininkai turėjo įtaką. Lėmė ir mama, ir tėtis, ir senelis. Matyt senelio įtaka buvo didesnė nei tėčio, nes tapau fiziku.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Rūpi tai, kad visuomenė ir politikai suprastų, kad valstybė be stipraus mokslo niekada nebus stipri. Tik moksle galingos valstybės yra stiprios ekonomikoje, socialinėje rūpyboje ir visur kitur.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkiu sėkmės, gerų idėjų ir tų idėjų sėkmingo įgyvendinimo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Labai sunkus klausimas. Norėjau būti istoriku, zoologu, archeologu, profesionaliu sportininku ir dar daug kuo. Manau, kad reikia džiaugtis tuo, kuo esi šiandien ir tai, ką darai daryti geriausiai.

Igoris Kofas

Vokalistas ir prodiuseris Igoris Kofas traukinių stotyje Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

348
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Mokyklos vakarėlyje atliekant „The Beatles“ dainas aktų salės scenoje išgirdau pirmus klasiokų aplodismentus ir supratau, kad scena yra būtent tai, ko aš noriu ir trokštu gyvenime. Scena atskleidžia mane, suteikia pasitikėjimo savimi ir padeda save atrasti.

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Aš esu gana uždaro būdo žmogus, bet kai bendrauju, tai darau nuoširdžiai ir laukiu to paties iš kitų, nepalaikau veidmainystės ir nežaidžiu šių dienų bendromis taisyklėmis.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Linkėčiau daugiau atvirumo, nuoširdumo bei kitokio laisvės supratimo ir įvertinimo.

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Būčiau paukščiu. Kas bebūtų išlikčiau laisvu ir dainuojančiu savo širdyje žmogumi.

Gražina Baikštytė

Kino aktorė, žurnalistė, rašytoja Gražina Baikštytė su anūke Gabriele ir dukromis Marija ir Viktorija dukros Marijos namuose Vilniuje. (R. Danisevičiaus nuotrauka)

350
Apie vakar... Jūsų gyvenimo lūžio taško istorija. Kada ir koks įvykis ar asmenybė tapo svarbiausiu Jūsų gyvenime, lėmusiu esminį Jūsų kūrybinės veiklos, verslo pasiekimų ar asmeninio gyvenimo posūkį?

Tikiu likimu. Būna, sieki užsibrėžto tikslo, tačiau aplinkybės susiklosto visiškai kitaip, lyg vedžiotų likimo pirštas. Norėjau eiti tėvelio – lituanisto keliu, bet tapau aktore.
Asmenybės, pakreipusios mano kūrybinį kelią teisinga vaga, visos jau išėjusios Anapilin.
Algirdas Jonas Jurgelevičius (1932 – 2018 m.) – tremtinys, mokytojas, Kauno profsąjungų rūmų liaudies šokių ansamblio „Suktinis“ vadovas, pakvietęs mane 17–metę šokti į savo ansamblį.
Kęstutis Adomaitis (1948 – 1996 m.) – Pantomimos teatro aktorius, režisierius ir vadovas, su kuriuo mokėmės toje pačioje Kauno IV vidurinėje mokykloje, pakvietęs mane vaidinti jo vadovaujamame Pantomimos teatre.
Liudvikas Ruikas (1938 – 2004 m.) – fotografas, pamatęs mane scenoje šokančią, o vėliau demonstruojančią Kauno „Mados“ fabriko madas, prikalbino mane fotosesijai. Nuotrauka „Gražina“ (1969 m.) apkeliavusi daug tarptautinių parodų ir pelniusi apdovanojimus, nutiesė man kelią į kaimyninių respublikų filmavimo aikšteles dar iki studijų Visasąjunginiame Valstybiniame Kinematografijos institute VGIK‘e.
Sergejus Bondarčiukas (1920 – 1994 m.) – aktorius, režisierius, VGIK‘o aktorinio meistriškumo katedros vadovas, iš tūkstančių atrinkęs mane kartu su kitais penkiolika gabių jaunuolių, priėmęs į savo vadovaujamą kursą, kurį baigusi gavau profesionalios kino aktorės išsilavinimą (1973 – 1977 m.).

Apie šiandien... Kas šiandien Jums labiausiai rūpi ar jaudina šių dienų Lietuvos aktualijų kontekste?

Lietuva – tai mes. Rūpi Lietuvos žmonės – tiek mažas ar jaunas, tiek brandaus amžiaus ar senjoras. Rūpi ir paprastas žmogus, ir daug pasiekęs menininkas, kaip kiekvienas jų jaučiasi savo tėvynėje. Jaudina, kad dauguma skursta, neišgyvena ir todėl bėga iš Lietuvos. Taip neturi būti! Lietuvos pensininkai neturėtų būti tarp Europos šalių treti nuo galo.
Meno žmonės – geriausi savo šalies ambasadoriai, tačiau dažnai mūsų talentai sėkmingiau atsiskleidžia svetur nei tėvynėje. Sakoma: „Savam krašte pranašu nebūsi“, tačiau norėtųsi, kad ir čia, Lietuvoje, jie būtų vertinami, puoselėjamas jų menas, kad menininkams būtų sudarytos sąlygos kurti ir jie atrastų vietą savo tėvynėje bei paneigtų aksiomą apie savo krašto pranašus.

Apie rytojų... Kokią žinutę nusiųstumėte į ateitį, kokiais žodžiai prabiltumėte ar ką norėtumėt palinkėti mūsų šaliai ir jos ateities kartoms?

Su dukromis ir anūke dalyvaudama Lietuvos valstybės atkūrimo 100–mečiui skirtame unikaliame nacionaliniame fotoprojekte „Lietuva ir mes“, jau palieku žinutę ateitiems kartoms! Didžiuokimės savo tapatybe. Aš didžiuojuosi būdama lietuvė!

Ir apie svajones... Kuo Jūs būtumėte ar svajotumėte būti, jei nebūtumėte tuo, kuo esate šiandien?

Dar mokykloje buvau linkusi į humanitarinius mokslus, norėjau studijuoti lietuvių arba anglų kalbą ir nors likimo pirštas mane nuvedė į aktorystę, tačiau noras rašyti niekur nedingo. Rašyti pradėjau, būdama penkiasdešimties, visai kaip Žemaitė. Pradžioje rašiau moteriškiems leidiniams, o dabar jau rašau knygas. Esu parašiusi dvi knygas: „Rimo Tumino sodas“ ir „Gyvenimas kaip teatras“, o trečioji jau pakeliui.
Per 45–erius kūrybinius metus nusifilmavau 40–je kino filmų, o šiandien esu rašanti aktorė. Rašytoja savęs vadinti nedrįstu. Profesine prasme mano svajonės išsipildė!

Kūrybinė grupė


Idėjos autorius ir prodiuseris
Gytis Daugėla

Kūrybos vadovė
Živilė Zimnickaitė

Projekto koordinatorė
Gabrielė Krėpštaitė

Fotografai
Raimundas Adžgauskas
Algimantas Aleksandravičius
Ramūnas Danisevičius
Gedmantas Kropis
Algirdas Kubaitis
Andrius Repšys
Linas Šapnagis
Petras Malūkas
Živilė Zimnickaitė
Augustinas Žukovas

IT sprendimai
Dionizas Kurulis - Baukus

Tekstai
Martyna Giedraitė

Techninis išpildymas, dizaino sprendimai
VšĮ „Bėgantis mėnulis Lancet“

Viršelio nuotraukoje – Apvalaso (Akmeno) ežeras Rokiškio rajone
Nuotraukos autorius – Andrius Repšys

352